Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Šalies argumentai

Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „WODLUX“ kreipėsi į teismą su skundu (reg. Nr. DOK-38753), prašydama:

1) panaikinti Palangos miesto savivaldybės administracijos (toliau – Administracija) 2025 m. birželio 18 d. sprendimą, įformintą raštu Nr. (4.48 Mr) D3-2860, (toliau – Sprendimas) kaip neteisėtą ir priimtą pažeidžiant teisės aktų reikalavimus bei formaliai vykdant 2025 m. balandžio 16 d. teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini);

2) panaikinti Administracijos 2024 m. gegužės 27 d. reklamos leidimo Nr. (17.29.)-RS6-106 (toliau – Leidimas Nr. 2) galiojimą;

3) panaikinti 2025 m. birželio 23 d. išduoto reklamos leidimo Nr. (17.29.)-RS6-101 (toliau – Leidimas Nr. 3), faktiškai pakeitusio 2024 m. gegužės 27 d. išduotą reklamos leidimą Nr. (17.29.)-RS6-105 (toliau – Leidimas Nr. 1), galiojimą;

4) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja skunde nurodė, kad 2024 m. gegužės 22 d. trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Sakuros magija“ pateikė Administracijai paraišką Nr. (4.27)D2-2876 leisti įrengti išorinę reklamą adresu (duomenys neskelbtini). Administracija, išnagrinėjusi paraišką, 2024 m. gegužės 27 d. priėmė sprendimą išduoti UAB „Sakuros magija“ leidimą įrengti išorinę reklamą prašomu adresu. Leidimas Nr. 1 buvo išduotas vienerių metų laikotarpiui, t. y. iki (duomenys neskelbtini), ir juo suteikta teisė įrengti 3,625 kv. m ploto (2 vnt.) iškabą su užrašu „(duomenys neskelbtini)“. Taip pat 2024 m. gegužės 27 d. Administracija išdavė ir antrą leidimą Nr. (17.29.)-RS6-106, kuriuo buvo leista įrengti 2,228 kv. m ploto (1 vnt.) iškabą su analogišku užrašu „(duomenys neskelbtini)“. Teigė, kad pareiškėja, būdama viena iš pastato, esančio (duomenys neskelbtini), (toliau – Pastatas) bendraturčių, pasinaudojo Lietuvos Respublikos reklamos įstatyme (toliau – Reklamos įstatymas) numatyta suinteresuoto asmens teise kreiptis į Administraciją ir pateikė prašymą panaikinti UAB „Sakuros magija“ išduotus Leidimus Nr. 1 ir Nr. 2. Prašymas buvo grindžiamas tuo, kad leidimai išduoti pažeidžiant Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punktą, nes reklamos naudotoja UAB „Sakuros magija“ nebuvo gavusi visų Pastato bendraturčių sutikimo įrengti reklamą, kaip to reikalaujama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.75 straipsnyje, reglamentuojančiame bendraturčių sprendimų dėl bendrojo turto naudojimo priėmimo tvarką. Tačiau Administracija prašymo netenkino ir atsisakė pradėti reklamos pažeidimo nagrinėjimo procedūrą. Paaiškino, kad dėl minėto atsisakymo buvo kreiptasi į teismą ir Regionų administracinis teismas 2025 m. balandžio 16 d. sprendimu konstatavo, jog Administracijos atsisakymas prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 11 straipsnio 3 dalies 3 punktui, taip pat pažeidžia pagrindines procedūrines taisykles, todėl panaikino sprendimą bei įpareigojo Administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2024 m. rugpjūčio 6 d. skundą.

Pareiškėjos teigimu, Administracijos priimtu Sprendimu, kuriuo buvo formaliai vykdomas Regionų administracinio teismo minėtas sprendimas, konstatuota, kad Leidimas Nr. 1 nebegaliojo dėl pasibaigusio jo galiojimo termino teismo sprendimo vykdymo metu, todėl jo vertinimas iš esmės nebuvo atliktas. Pastebėjo, kad Administracijos atsakymo Nr. (4.48 Mr) D3-2860 data yra 2025 m. birželio 18 d., tačiau jau po penkių dienų, t. y. 2025 m. birželio 23 d., Administracija išdavė naują, turiniu faktiškai identišką Leidimą Nr. 3, tokiu būdu atkurdama tą pačią teisinę ir faktinę situaciją, kuri buvo pareiškėjos skundo ir teismo nagrinėto ginčo objektas. Pareiškėjos vertinimu, tokie Administracijos veiksmai laikytini piktnaudžiavimu suteikta diskrecija, jie prieštarauja gero administravimo ir teisėtų lūkesčių principams, įtvirtintiems VAĮ 3 straipsnyje. Mano, kad Administracija formaliai deklaravo skundo nagrinėjimą pagal Reklamos įstatymo 25 straipsnio 8 dalies normą, tačiau faktiškai neišnagrinėjo nei skundo esmės, nei reklamos Leidimų Nr. 1 ir Nr. 2 atitikties Reklamos įstatymo reikalavimams.

Paaiškino, kad administracinis pastatas (duomenys neskelbtini), priklauso 5 bendraturčiams bendrosios dalinės nuosavybės teise, todėl jų santykiams taikomi CK 4.75–4.81 straipsniai. Pagal CK 4.75 straipsnio 1 dalį, bendrosios nuosavybės objektas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama tik bendraturčių bendru sutarimu. Pagal Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punktą, norint įrengti išorinę reklamą, būtinas nekilnojamojo daikto savininko ar valdytojo sutikimas. Kai reklama įrengiama ant bendro naudojimo objektų (pvz., pastato fasado), tokiu sutikimu laikomas visų bendraturčių rašytinis sutikimas. Šią poziciją patvirtina ir teismų praktika. Pažymėjo, jog Administracija anksčiau analogišku atveju reikalavo visų bendraturčių sutikimo, tačiau UAB „Sakuros magija“ atveju tokio reikalavimo netaikė, nors reklama įrengta ant bendro naudojimo fasado konstrukcijų. Vien tai, kad reklamos naudotojas yra vienas iš bendraturčių, nesuteikia teisės vienašališkai spręsti dėl bendro turto naudojimo. Be to, nustatyta naudojimosi pastatu tvarka reglamentuoja tik patalpų naudojimą, bet ne bendro naudojimo objektų (pvz., fasado) valdymą. Todėl leidimo išdavimas UAB „Sakuros magija“, nesant visų bendraturčių sutikimo, prieštarauja CK 4.75 straipsnio 1 daliai ir Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punktui, pažeidžia viešojo administravimo principus – teisėtumo, lygiateisiškumo, objektyvumo ir gero administravimo, tad Sprendimas laikytinas neteisėtu. Pareiškėjos įsitikinimu, Administracija iš esmės nevykdė Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 16 d. sprendimo – nepriėmė VAĮ 10 straipsnį atitinkančio sprendimo dėl skundo esmės, kaip tai buvo aiškiai nurodyta. Nors Sprendime pasisakyta dėl Leidimo Nr. 2, mano, kad tai padaryta tik formaliai, pasitelkiant procedūrinę Reklamos įstatymo 25 straipsnio 8 dalies nuostatą, t. y. priimant motyvuotą nutarimą nepradėti skundo nagrinėjimo, o ne iš esmės jį įvertinant. Tuo tarpu dėl Leidimo Nr. 1 teisėtumo Administracija apskritai nepasisakė, konstatuodama jo galiojimo pabaigą, nors realiai tą pačią dieną buvo pateikta paraiška naujai reklamai, iš esmės identiškai ankstesnei, ir reklama toje pačioje vietoje buvo išlaikyta be pertraukos. Teigė, jog Administracija ne tik nevykdė teismo sprendimo, bet ir sąmoningai išvengė realaus ginčo sprendimo, formaliai „perstumdama“ ginčo objektą į naują leidimą ir tokiu būdu eliminuodama teismo sprendimo įgyvendinimo realumą, o tai pažeidžia ne tik VAĮ 10 straipsnio nuostatas. Pareiškėjos nuomone, Administracijos Sprendimas negali būti pripažintas nei teisėtu, nei pagrįstu – jis buvo priimtas pažeidžiant ne tik Regionų administracinio teismo įpareigojimus, bet ir esminius administracinės teisės principus, be to, Sprendimas grindžiamas deklaratyviais motyvais, paremtas formaliu požiūriu, faktiškai neatlikus būtino teisės aktų taikymo ir faktinių aplinkybių vertinimo. Taip pat Administracija viršijo savo kompetencijos ribas, neteisėtai perimdama teisės aiškinimo funkciją iš teismų. Prašė skundą patenkinti.

Atsakovė Palangos miesto savivaldybės administracija su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.