Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų sprendimas

2021-01-21 · Administracinė byla Nr. I1-466-257/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai
Dokumentas
Sprendimas
Data
2021-01-21
Bylos Nr.
I1-466-257/2021
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-02356-2020-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjas
Laisvutė Kartanaitė (pirm.)
Pareiškėjas
M. Ž.
Atsakovas
Lietuvos valstybė, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-466-257/2021Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02356-2020-4Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 55.1.1; 55.1.3 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. sausio 21 d.Šiauliai
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėja Laisvutė Kartanaitė,sekretoriaujant Ritai Levickytei,dalyvaujant pareiškėjui M. Ž.,

nedalyvaujant atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Ž. patikslintą skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas M. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su patikslintu skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, neturtinę žalą.

Pareiškėjas M. Ž. posėdžio metu nurodė, kad skunde nurodytu laikotarpiu buvo laikomas gyvenamojoje patalpoje, kurioje buvo mažai vietos, iš šiukšlių konteinerių sklido smarvė. Kuo ir kaip pasireiškė neturtinė žala negali pasakyti. Prašo patikslintą skundą tenkinti.

Pareiškėjas M. Ž. patikslintame skunde (b. l. 13-14) nurodė, kad atliko bausmę Marijampolės pataisos namų Kybartų sektoriuje nuo 2020 m. birželio 4 d. iki 2020 m. rugsėjo 22 d. bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje ir dirbo pataisos namų Kybartų sektoriaus ūkio dalyje (valgykloje), pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Jis privalėjo gyventi perpildytoje spec. patalpoje 5-6 m² dydžio, kuri buvo atskirai nuo kitų nuteistųjų, gyveno su dar 8 asmenimis. Patalpoje yra vamzdis, kuriuo elektra traukiami garai iš įstaigos valgyklos, todėl gyvenamojoje patalpoje buvo pastovus ūžesys. Be to, kiemelyje prie gyvenamosios patalpos įrengti nuotekų šuliniai ir šiukšlių konteineriai, nuo kurių sklisdavo blogas kvapas ir į lauką negalėdavo išeiti. Taip pat nebuvo galimybės vėdinti gyvenamąsias patalpas. Dėl mažo gyvenamojo ploto patalpoje jis patyrė nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, emocinę depresiją. Tuo pačiu jis patyrė neturtinę žalą. Prašo už laikotarpį, praleistą Marijampolės pataisos namuose, priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, atstovas apie posėdžio vietą ir laiką informuotas tinkamai.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, atsiliepime (b. l. 28-32) nurodė, kad prašo pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti, o skundą nagrinėti rašytinio proceso tvarka.

Atsakovės atstovas, pateikęs patikslintus duomenis, nurodė, kad kambaryje Nr. 24, kuris žymimas (I-30) plotas yra 28 m², todėl pareiškėjui minimali gyvenamojo ploto norma buvo užtikrinta. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas, atlikinėdamas laisvės atėmimo bausmę, visą dieną galėjo laisvai judėti, sportuoti, eiti į darbą, biblioteką, valgyklą.

Atsakovės atstovas nurodė, kad gyvenamoji patalpa Nr. 24 yra skirta apgyvendinti valgykloje dirbančius nuteistuosius, ji įrengta valgyklos korpuse todėl, kad dirbantys apie 6 val. jau pradeda darbą bei siekiant sumažinti maisto produktų vagystes ir jų patekimą nuteistiesiems. Keletas konteinerių stovi apie 20 m. atstumu nuo minėtos gyvenamosios patalpos, tačiau nei langų, nei durų į 24 gyvenamąją patalpą nuo konteinerių pusės nėra. Pažymi, kad gyvenamoji patalpa, kurioje bausmę atliko pareiškėjas, skundžiamu laikotarpiu nebuvo tikrinta Nacionalinio visuomenės sveikatos centro specialistų. Nurodo, kad Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punktas numato, jog turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Kamerų tipo patalpose iki 15 parų ir nuteistųjų bendrabutyje yra įrengta šachtinė ištraukiamoji ventiliacija, o visose gyvenamosiose patalpose taip pat galima ir ventiliacija per atvertus langus. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas dėl skunde išdėstytų aplinkybių į pataisos įstaigos administraciją teikdamas skundus ar prašymus nesikreipė. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kaip pasireiškė ir kokia konkrečiai neturtinė žala, jei tokia buvo, buvo padaryta.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo M. Ž. patikslintas skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės pataisos namuose, atlyginimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas CK 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (LVAT 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Pareiškėjas pareiškė reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kurią pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl Marijampolės pataisos namų Kybartų sektoriaus pareigūnų veiksmų (neveikimo) laikotarpiu nuo 2020 m. birželio 4 d. iki 2020 m. rugsėjo 22 d. Kybartų pataisos namai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. lapkričio 26 d. įsakymu Nr. 1R-253 patvirtintu Kybartų pataisos namų reorganizavimo sąlygų aprašu, nuo 2019 m. balandžio 1 d. reorganizuoti, jo teisių perėmėjas yra Marijampolės pataisos namai (Aprašo 3, 5 punktai). Po reorganizacijos veikianti biudžetinė įstaiga – Marijampolės pataisos namai (Aprašo 8 punktas), todėl byloje atsakovu laikoma Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad gyvenamoji patalpa buvo perpildyta ir gyvenamojoje patalpoje jam nebuvo užtikrinta gyvenamojo ploto norma.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 11¹ punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) negali būti mažesnis kaip 3,1 m². Analogiška nuostata įtvirtinta ir nuo 2020-02-06 įsigaliojusio Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2020-02-05 įsakymu Nr. V-31 patvirtintų ,,Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigoje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“.

Iš atsakovės atstovo pateiktų patikslintų duomenų (b. l. 45–48) nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2020 m. birželio 4 d. iki 2020 m. rugsėjo 22 d. bausmę atliko 7-ame būryje, 24-ame gyvenamajame kambaryje, kurio bendras plotas 28,00 m²: laikotarpiu nuo 2020-06-04 iki 2020-08-25 buvo laikomi 9 asmenys ir pareiškėjui teko 3,11 m² gyvenamojo ploto (28,00 / 9 = 3,11); nuo 2020-08-25 iki 2020-09-01 buvo laikomi 8 asmenys ir pareiškėjui teko 3,5 m² gyvenamojo ploto (28,00 / 8 = 3,5); nuo 2020-09-01 iki 2020-09-22 buvo laikomi 9 asmenys ir pareiškėjui teko 3,11 m² gyvenamojo ploto (28,00 / 9 = 3,11);

Taigi, iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjui laikotarpiais nuo 2020-06-04 iki 2020-08-25, nuo 2020-09-01 iki 2020-09-22 buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma.

Pareiškėjas patikslintame skunde nurodė, kad jis, dirbdamas įstaigos valgykloje, privalėjo gyventi spec. patalpoje.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016-10-27 įsakymu Nr. D1-713 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ patvirtinimo“ (TAR, 2016-11-21, Nr. 2016-27168) 5.1 punkte numatyta, kad pagal paskirtį pastatai skirstomi į dvi pagrindines grupes: gyvenamuosius pastatus ir negyvenamuosius pastatus, nurodant, kad pastatą, priskirtą tam tikrai grupei, gali sudaryti įvairių paskirčių patalpos. Pagal minėto Reglamento 7 punktą, negyvenamieji pastatai skirstomi į pogrupius, pavyzdžiui, viešbučių paskirties pastatai (viešbučiai, moteliai ir kt.) (7.1 p.), gydymo paskirties pastatai – pastatai gydymo tikslams, t. y. pastatai, kuriuose teikiama medicininė pagalba ir priežiūra sergantiems žmonėms (ligoninės, klinikos, poliklinikos, sanatorijos, reabilitacijos centrai, specialiųjų įstaigų sveikatos apsaugos pastatai, gydyklų pastatai, medicininės priežiūros įstaigų slaugos namai ir kita), veterinarijos gydyklų pastatai (7.12 p.), specialiosios paskirties pastatai – pastatai skirti specialiesiems tikslams (kareivinių pastatai, kalėjimai, pataisos darbų kolonijos, tardymo izoliatoriai, policijos, priešgaisrinių ir gelbėjimo tarnybų pastatai, slėptuvės, pasienio kontrolės punktai ir kiti pastatai (7.16 p.). Tai, jog pastatas yra įregistruotas kaip negyvenamos paskirties pastatas, nereiškia, jog jame negali būti įrengiamos patalpos, skirtos tam tikrą laiko tarpą ten gyventi asmenims, tokiems kaip nuteistieji pataisos namuose, tad pareiškėjo hipotetinio pobūdžio ir nekonkretizuoti teiginiai dėl apgyvendinimo negyvenamosiose patalpose atmestinas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-648-552/2018).

Lietuvos Higienos normos HN 134:2015 17 punktas nustato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Kamerų tipo patalpose iki 15 parų ir nuteistųjų bendrabutyje yra įrengta šachtinė ištraukiamoji ventiliacija, o visose gyvenamosiose patalpose taip pat galima ir ventiliacija per atvertus langus. Teismas daro išvadą, kad toks gyvenamųjų patalpų vėdinimas atitinka aptartą teisinį reglamentavimą, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus šiuo aspektu. Teismas atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl netinkamos ventiliacijos.

Žemesnės instancijos teismas

Iš atsakovės atstovo atsiliepimo matyti, kad gyvenamoji patalpa Nr. 24 yra skirta apgyvendinti valgykloje dirbančius nuteistuosius. Ji įrengta valgyklos korpuse todėl, kad dirbantys apie 6 val. jau pradeda darbą, taip pat siekiant sumažinti maisto produktų vagystes ir jų patekimą nuteistiesiems. Atkreipia dėmesį, jog keletas konteinerių stovi apie 20 m. atstumu nuo minėtos gyvenamosios patalpos, tačiau nei langų, nei durų į 24 gyvenamąją patalpą nuo konteinerių pusės nėra. Netikėti atsakovės atstovo pateikta informacija teismas neturi pagrindo, todėl pareiškėjo argumentas, kad gyvenamoji patalpa buvo įrengta prie konteinerių ir nuotekų šulinių, iš kurių nuolatos sklido nemalonūs kvapai, atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjo argumentas, kad gyveno patalpoje, kurioje yra vamzdis, kuriuo elektra iš valgyklos traukiami garai, todėl gyvenamojoje patalpoje buvo pastovus ūžesys, vertintinas kritiškai. Iš asmens sveikatos istorijos kopijos matyti, kad pareiškėjas profilaktinio patikrinimo metu išreiškė norą dirbti valgykloje pagalbiniu darbininku, jautėsi gerai, nusiskundimų neturėjo, dirbti gali (b. l. 26). Taigi, pareiškėjas dirbo valgykloje pagal savo pareikštą norą, buvo apgyvendintas šalia valgyklos esančiame gyvenamajame kambaryje Nr. 24, jokių nusiskundimų įkalinimo įstaigos vadovui dėl kambaryje esančio vamzdžio ir pastovaus ūžesio nereiškė, į medicinos darbuotojus dėl nurodyto ūžesio nesikreipė.

Iš atsakovės atstovo atsiliepimo matyti, kad pareiškėjas dėl patikslintame skunde išdėstytų aplinkybių į pataisos įstaigos administraciją su skundais ar prašymais nesikreipė.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad būdamas Marijampolės pataisos namuose patyrė didelius išgyvenimus, pažeminimą.

Susipažinus su asmens sveikatos istorija (b. l. 22-27) matyti, kad pareiškėjas pirminės gydytojų apžiūros metu nusiskundimų sveikata neturėjo, nurodė žalingus įpročius. Pareiškėjas dėl patiriamų dvasinių išgyvenimų, pažeminimo, kuriuos galėjo sukelti netinkamos kalinimo sąlygos, į psichologus nesikreipė. Įvertinus pareiškėjo asmens sveikatos istorijos nuorašą, negalima konstatuoti, kad dėl Marijampolės pataisos namų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė nurodytus nepatogumus, ką nurodė savo skunde, t. y. tokiems pareiškėjo teiginiams konstatuoti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

Likusieji pareiškėjo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad teismo pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimas byloje Mushegh Saghatelyan prieš Armėniją (pareiškimo Nr. 23086/08), 205 punktas; 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimas byloje Paliutis prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 34085/09), 40 punktas, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), 55 punktas). LVAT taip pat ne kartą pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2019 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-60-261/2019, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009).

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo sąlygų Marijampolės pataisos namuose, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuriuo nustatoma, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Marijampolės pataisos namuose pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Marijampolės pataisos namų) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo M. Ž. patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.

Teisėja Laisvutė Kartanaitė