Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-05-06 · Administracinė byla Nr. I-6878-189/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-05-06
Bylos Nr.
I-6878-189/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00798-2015-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Bronius Januška
Pareiškėjas
Ž. Š.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Administracinė byla Nr. I-6878-189/2015Proceso Nr. 3-61-3-00798-2015-5Procesinio sprendimo kategorija 21., 15.2.3.2. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gegužės 6 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Bronius Januška,dalyvaujant pareiškėjui Ž. Š.,

atsakovės Lietuvos valstybės atstovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui Leandrui Pociui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2) prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus apskrities VPK) 10000 EUR neturtinės žalos atlyginimą.

Paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2011-09-26 iki 2011-10-07 buvo laikomas Vilniaus apskrities VPK Areštinėje. Areštinės kameroje, kurios ilgis 5,5 m., ir plotis 2,7 m., visas kameros plotas 14,48 kv.m., buvo laikomi 4 žmonės, todėl vienam asmeniui kameroje teko 3,7 kv. m. ploto, įskaitant baldus. Kameroje buvo tamsoka, švietė tik viena lemputė, kameros kaimynai surūkydavo po 15-20 cigarečių per dieną, patalpų nerūkantiems nebuvo, buvo skiriamas tik vienos valandos pasivaikščiojimas, kas, be kita ko, prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimams, kameroje nebuvo karšto vandens, uždaro tualeto, dušu buvo galima naudotis tik vieną kartą per savaitę po 15 min., kameroje 30 proc. sienų, 33 proc. lubų, ir 40 proc., grindų paviršiaus buvo avarinės būklės, nebuvo ventiliacijos, trūko oro, kameroje buvo žiurkių, tarakonų bei kitų parazitų, buvo draudžiama turėti kompiuterį, radiją, arbatinuką, televizorių, maisto energetinė vertė buvo nuo 1000 iki 1300 kcal., buvo draudžiami tiek ilgalaikiai, tiek trumpalaikiai pasimatymai, dėl ko pareiškėjui nutrūko socialiniai ryšiai, pastato konstrukcijoje buvo šiferinis stogas, policijos pareigūnai pareiškėją teismo salėje laikė su antrankiais. Vadovaujantis Civilinio kodekso 6.271 str. ir Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 3 straipsnio pagrindu pareiškėjas reikalavo skundą patenkinti.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė skundo argumentus, prašė skundą patenkinti.

Lietuvos valstybę atstovaujantis Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimo (b. l. 7–10) argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Nurodė, kad pareiškėjas į Vilniaus apskrities VPK Areštinę buvo patalpintas laikotarpiu nuo 2011-09-26 18.40 val. iki 2011-10-05 13.40 val.

Nurodė, kad Vilniaus apskrities VPK Areštinėje, kaip ir kitose Lietuvos policijos komisariatų areštinėse, uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių taip pat ir pareigų užtikrinimo tvarką reglamentuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. V-356 patvirtintos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – ir Taisyklės), kuriomis vadovaujantis yra organizuojamas asmenų laikymas policijos areštinėse. Pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ areštinėje laikomi asmenys aprūpinami minkštuoju inventoriumi bei lovos skalbiniais. Švari patalynė išduodama kiekvienam į areštinę uždaromam asmeniui, asmens higienos priemonės (tualetinis popierių muilas) dalinamos į kiekvieną kamerą. Šių priemonių išdavimas kiekvienam asmeniui raštu nefiksuojamas, nes to nenumato areštinių veiklą reglamentuojantys teisės aktai. Minkštas inventorius (čiužiniai, pagalvės, antklodės) dezinfekuojami nuolat, tam atlikti yra sudaryta sutartis su Vilniaus universitetinės ligoninės Santariškių klinikomis. Nurodė, kad Vilniaus apskrities VPK areštinėje tualetų t. y. sanitarinių mazgų įrengimas bei langų kameros įrengimas taip pat atitinka Lietuvos higienos normą HN 37:2009. Pagal higienos normų reikalavimus bei policijos areštinių kamerų įrengimo instrukciją sanitariniai mazgai nuo gyvenamojo ploto yra atskirti sienelėmis.

Duomenų, kad kartu su pareiškėju buvę kameroje kiti asmenys rūkė, pateikti negalėjo, nes tokia statistika areštinėje nėra vedama, to nereikalauja ir jokie norminiai aktai. Nurodė, kad paskirstant į kameras yra atsižvelgiama į pačių nerūkančių asmenų pageidavimą nebūti laikomiems vienoje kameroje su rūkančiais. Pareiškėjas būvimo kameroje laikotarpiu skundų šiuo aspektu nepareiškė. Pažymėjo, kad Vilniaus apskrities VPK Areštinės pastato konstrukcijose asbestas nėra naudojamas. Dėl prausimosi po dušu nurodė, kad asmenys, laikomi areštinėje, turi teisę ir yra vedami praustis po šiltu dušu vieną kartą per savaitę. Prausimosi trukmė yra individuali ir priklauso nuo juo besinaudojančių asmenų poreikių.

Nurodė, jog pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi praėjus daugiau nei 1,5 metų, todėl darė išvadą, kad pareiškėjui buvimas Areštinėje buvo mažareikšmis ir smulkmeniškas, o patirti dvasiniai išgyvenimai buvo vienkartinio pobūdžio. Pareiškėjo reikalavimą Lietuvos valstybei jam atlyginti neturtinę žalą traktavo kaip nesąžiningą norą pasipelnyti.

Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas reikalavimui dėl žalos atlyginimo praleido trejų metų kreipimosi į teismą terminą, nustatytą CK 1.125 str. 8 d., todėl prašė taikyti ieškinio senatį ir pareiškėjo skundą atmesti.

Teismo posėdžio metu atstovas palaikė atsiliepimo argumentus, prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė Vilniaus apskrities VPK Areštinėje. Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas Vilniaus apskrities VPK Areštinėje buvo laikotarpiu nuo 2011-09-26 18.40 val. iki 2011-10-05 13.40 val.

Civilinio kodekso 6.271 str. 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiame straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pažymėtina, kad CK 1.125 str. 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009). Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

CK 1.131 str. 2 dalyje nustatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-09-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009).

Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reglamentavimą ir taikytiną teismų praktiką, nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovo prašymu yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2015-01-28 ir tai reiškia, kad taikant senaties terminą, pareiškėjui neturinė žala galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2012-01-28 iki 2015-01-28 (trejų metų laikotarpis). Pažymėtina, jog objektyvių priežasčių dėl kurių pareiškėjas galėjo praleisti senaties terminą ir tokiu būdu atsirastų pagrindas spręsti dėl jo (termino) atnaujinimo pareiškėjas nepateikė (nenurodė). Taigi, įvertinus tai, jog klausimas dėl neturtinės žalos priteisimo, nagrinėjamu atveju, galėtų būti sprendžiamas tik už laikotarpį nuo 2012-01-28 iki 2015-01-28, o pareiškėjas reikalavimą priteisti žalą reiškia už laikotarpį nuo 2011-09-26 iki 2011-10-07 (pareiškėjo paskutinė būvimo Areštinėje diena – 2011-10-05), vadinasi pritaikius trejų metų senaties terminą, pareiškėjas nebeturi teisinio pagrindo į neturtinės žalos atlyginimą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str.,

nusprendė:

Pareiškėjo Ž. Š. skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą

Teisėjas Bronius Januška