Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-146-2564-11

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2011-08-22
Bylos Nr.: A-146-2564-11
Teisminio proceso Nr.: 3-65-3-00175-2010-3
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Artūras Drigotas (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Ričardas Piličiauskas
Trečiasis asmuo: R. Ž., Panevėžio rajono savivaldybei, D. D., S. V.
Atsakovas: Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos

Kategorijos

4.5pavadinimo nepavyko patikrinti
11.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
79.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. A146-2564/2011Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00175-2010-3Procesinio sprendimo kategorija 4.5, 11.4.1; 79.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. rugpjūčio 22 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko,

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,dalyvaujant pareiškėjo atstovams J. M. ir J. P.,trečiajam suinteresuotam asmeniui R. Ž.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo kaimo bendruomenės „Senieji Berčiūnai“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo kaimo bendruomenės „Senieji Berčiūnai“ skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Panevėžio rajono savivaldybei, D. D., S. V. ir R. Ž. dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas kaimo bendruomenė „Senieji Berčiūnai“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendruomenė) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą skundu (b. l. 2-3), kurį patikslino (b. l. 13-15, 29-30), prašydamas panaikinti Panevėžio apskrities viršininko 2010 m. sausio 27 d. sprendimo Nr. 21-110386-30338 dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo B. Ž. į 0,41 ha ploto žemės sklypą, esantį Panevėžio rajone, Berčiūnų kaime.

Skunde, jo patikslinimuose ir nagrinėjant bylą iš esmės pirmosios instancijos teismo posėdžiuose (b. l. 105-113, 134-139) pareiškėjo atstovai paaiškino, kad Panevėžio apskrities viršininkas 2008 m. liepos 15 d. įsakymu Nr.Ž-3027 patvirtino Daukniūnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymą (toliau – ir Daukniūnų KVŽRŽ projekto papildymas) , o ginčijamu 2010 m. sausio 27 d. sprendimu Nr. 21-110386-30338 atkūrė B. Ž. nuosavybės teises perduodamas neatlygintinai nuosavybėn 0,41 ha žemės sklypą, esantį Berčiūnų kaime, Panevėžio rajone. Skundžiamas sprendimas pažeidžia Bendruomenės interesus, kadangi minėtas žemės sklypas yra prie Sanžilės upelio ir Berčiūnų kaimo gyventojai nebegali prieiti prie vandens, ilsėtis paupyje, maudytis nuo senų laikų pagrindine laikomoje Berčiūnų kaimo maudykloje.

Šalies argumentai

Pareiškėjo teigimu, ginčijamas sprendimas pažeidžia Žemės įstatymo 1 straipsnį, nustatantį, kad žemės santykiai reguliuojami taip, kad būtų sudarytos sąlygos gyventojų poreikių tenkinimui, visų ūkio šakų racionaliam, teritoriniam išdėstymui ir plėtojimui, gamtinės aplinkos išsaugojimui ir gerinimui, racionaliam žemės naudojimui, žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo teisės apsaugai, taip pat 3 straipsnį, nustatantį, kad žemės nuosavybė – tai žemės savininko teisė valdyti jam priklausančią žemę, ja naudotis ir disponuoti, įgyvendindamas savo teises, žemės savininkas neturi pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, kitų asmenų teisių ir laisvių.

Paaiškino, jog Bendruomenė siekia, kad ginčo žemės sklypas būtų paliktas jos poreikiams, priskirtas rekreacijai naudojamoms teritorijoms. Pripažino, kad 2006 - 2008 metų laikotarpiu, kai buvo svarstomas Panevėžio rajono savivaldybės bendrasis planas (toliau – ir Bendrasis planas), Berčiūnų kaimo gyventojai nesikreipė su prašymais ar pasiūlymais dėl specialios zonos maudynėms nustatymo, tačiau po 2008 metų Bendruomenė ne kartą teikė prašymus Panevėžio rajono savivaldybės administracijai ir Panevėžio apskrities viršininko administracijai, siekdama, kad ginčo žemės sklypas būtų priskirtas rekreacijai naudojamai teritorijai, tačiau gavo formalius šių institucijų atsakymus. Atkurti nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą pretendavo ne vienas Bendruomenės narys, tačiau jų prašymai nebuvo patenkinti, motyvuojant, kad ši teritorija priskirta rekreacinei zonai. Ginčo sklypo perdavimas Berčiūnuose negyvenusio B. Ž. nuosavybėn su Berčiūnų bendruomene nebuvo derinamas, apie tai sužinota atsitiktinai, t.y. R. Ž. su matininke atvykus matuoti sklypo ribų ir ploto. Pareiškėjo įsitikinimu, nuosavybės teisės į ginčo sklypą atkurtos pažeidžiant teisės aktų reikalavimus ir Bendruomenės interesus.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė skundo netenkinti.

Atsiliepimas

Atsiliepime į skundą (b. l. 67-68) ir atsakovo atstovė teismo posėdyje (b. l. 105-113, 134-139) paaiškino, kad ginčo teritorija niekada nebuvo rekreacinė zona. Panevėžio rajono savivaldybės bendrajame plane, patvirtintame Panevėžio rajono savivaldybės tarybos 2008 m. liepos 3 d. sprendimu Nr. T-154, pareiškėjo ginčijamas žemės sklypas nepatenka į rekreacijai naudojamą teritoriją. Panevėžio apskrities viršininko 2000 m. kovo 31 d. įsakymu ginčo teritorija buvo priskirta laisvai valstybinei žemei. Atsižvelgdamas į tai atsakovas teigė, kad Bendruomenės argumentai, esą ginčijama sprendimo dalis pažeidžia jos narių teises, nes apribotos Bendruomenės narių galimybės prieiti prie upės ir būti pakrantėje, nepagrįsti. Atsakovas paaiškino, kad Bendruomenės pirmininkas J. M. buvo seniai informuotas apie tai, kad ginčo sklypas patenka į laisvos valstybinės žemės fondą. Svarstant Bendrąjį planą, J. M. jokių pretenzijų ar pageidavimų nei Panevėžio rajono savivaldybei, nei Panevėžio rajono žemėtvarkos skyriui nepareiškė. Atkreipė dėmesį į tai, kad nors R. Ž. priklausančiame sklype yra nustatytas 4 metrų pločio kelio servitutas palei visą pakrantę, jis pareiškė, jog sutiktų ir dėl kito kelio servituto jo žemės sklypo šiaurinėje dalyje nustatymo, taip papildomai sudarant gyventojams galimybę laisvai patekti prie upės.

Teigė, jog B. Ž. neatlygintinai nuosavybėn perduotas žemės sklypas laisvoje valstybinėje žemėje suprojektuotas nepažeidžiant žemės reformą ir nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančių teisės aktų. Panevėžio apskrities viršininko 2008 m. liepos 15 d. įsakymu Nr. Ž-3027 patvirtintu Daukniūnų KVŽRŽ projekto papildymu buvo patvirtintas ginčo žemės sklypo plotas ir ribos. Panevėžio apskrities viršininko 2010 m. sausio 27 d. sprendimas Nr. 21-110386-30338, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės B. Ž. perduodant nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį žemės sklypą Berčiūnų kaime, Panevėžio rajono savivaldybėje, priimtas laikantis teisės aktų reikalavimų. Pažymėjo, kad laikotarpiu nuo 2000 iki 2007 metų jokių pretendentų, siekiančių atkurti nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą, nebuvo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Panevėžio rajono savivaldybė su skundu nesutiko ir prašė jo netenkinti. Atsiliepime į skundą (b. l. 90-91) ir atstovė teismo posėdžiuose (b. l. 105-113, 134-139) paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2006 m. gruodžio mėn. iki 2008 m. liepos mėn. rengiant Bendrąjį planą, nei Berčiūnų bendruomenė, nei atskiri jos nariai nesikreipė, kad būtų sprendžiamas dėl ginčo sklypo Nr. 28 priskyrimo rekreacinei zonai. Atsižvelgdamas į tai, jog minėtam sklypui yra nustatytas kelio servitutas, be to, yra ir kitų priėjimų prie vandens telkinio, trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad nėra jokių apribojimų Bendruomenės nariams ir kitiems asmenims patekti prie Sanžilės upės, tuo labiau, jog trečiasis suinteresuotas asmuo R. Ž. pateikė pasiūlymą, padėsiantį užtikrinti priėjimą prie upės.

Tretieji suinteresuoti asmenys D. D. ir S. V. atsiliepimu į skundą (b. l. 80) pranešė, jog 0,41 ha žemės sklypą, esantį Berčiūnų kaime, 2010 m. balandžio 23 d. pardavė R. Ž., todėl šis žemės sklypas joms nebepriklauso.

Šalies argumentai

Trečiasis suinteresuotas asmuo R. Ž. su skundu nesutiko ir prašė jo netenkinti. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (b. l. 105-113, 134-139), paaiškino, jog pagal įgaliojimą atstovavo B. Ž. interesus atkuriant nuosavybės teises į žemę Daukniūnų kadastro vietovėje. Teigė, kad pasirinko sklypą pagal laisvos valstybinės žemės planą. Mano, kad ginčas dėl sklypo Nr. 28 susijęs ne su Bendruomenės, o su J. M. privačiais interesais.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimu (b. l. 140-144) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, ištyręs ir įvertinęs įrodymus, nustatė, jog Panevėžio apskrities viršininkas 2010 m. sausio 27 d. sprendimu Nr. 21-110386-30338 B. Ž. atkūrė nuosavybės teises į buvusio savininko S. Ž. nuosavybės teise valdyto žemės sklypo Rimaisų kaime, Ramygalos seniūnijoje, Panevėžio rajone, dalį (0,40 ha) perduodant neatlygintinai nuosavybėn du lygiaverčius žemės sklypus : 0,41 ha žemės sklypą Nr. 28 Berčiūnų kaime, Panevėžio seniūnijoje, Panevėžio rajone (1.2.1 punktas), ir 1,53 ha žemės sklypą Nr. 29 Daukniūnų kaime, Panevėžio seniūnijoje, Panevėžio rajone (1.2.2 punktas). Ginčo sklypą Nr. 28 pagal 2010 m. kovo 19 d. išduotus paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimus Nr. RV-481 ir Nr. RV-479 paveldėjo D. D. ir S. V., kurios 2010 m. balandžio 23 d. pirkimo - pardavimo sutartimi šį sklypą pardavė R. Ž. (b. l. 81-85).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalies, 3 dalies 1 ir 3 punktų, 56 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas nusprendė, kad byloje būtina nustatyti, ar Bendruomenė į teismą kreipėsi dėl viešųjų interesų gynimo, ar pareiškėjui yra suteikta teisė ginti viešąjį interesą, taip pat ar jos ginamas interesas yra pažeistas. Teismas nustatė, kad kaimo bendruomenė „Senieji Berčiūnai“ yra 2009 m. gegužės 8 d. nustatyta tvarka įregistruota ir veikianti savanoriška, pelno nesiekianti organizacija, kurios teisinė forma - asociacija (b. l. 10, 16-21). Pareiškėjo veiklą reglamentuojantys įstatai patvirtina, kad kaimo bendruomenė „Senieji Berčiūnai“ buvo įsteigta turint tikslą telkti Berčiūnų kaimo bendruomenę, spręsti jos ekonomines, socialines, kultūrines problemas; vystyti kultūrinę - sportinę ir švietėjišką veiką; atgaivinti ir plėtoti kaimo šventes, tradicijas; skatinti bendruomenės narių ir jaunimo pilietinę iniciatyvą, prižiūrėti neįgaliuosius, senyvo amžiaus žmones, probleminėse šeimose gyvenančius vaikus (8.1-84 punktai). Remdamasis šiais argumentais, teismas padarė išvadą, kad nacionalinės teisės nustatyta tvarka įsteigta ir asociacijos teisinę formą turinti kaimo bendruomenė „Senieji Berčiūnai“, sprendžianti Berčiūnų kaimo gyventojų įvairaus pobūdžio problemas (8.1 punktas), siekianti atgaivinti ir plėtoti tradicijas (8.4 punktas), gali būti pripažįstama faktiškai veikiančia savo bendruomenės aplinkosaugos ir kraštotvarkos interesų gynybos srityje. Dėl šios priežasties teismas konstatavo, kad Konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais, priimtos 1998 m. birželio 25 d. Orhuse, prasme pareiškėja laikytina suinteresuota visuomenine organizacija, turinčią teisę ginti viešąjį interesą aplinkosaugos srityje.

Pažymėjo, kad Administracinių bylų praktikoje viešasis interesas suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-64/2007). Bendruomenė nurodo, kad keliamu reikalavimu siekiama apginti Berčiūnų kaimo viešuosius interesus, nes ginčijamu Panevėžio apskrities viršininko sprendimu perdavus žemės sklypą Nr. 28 privačion nuosavybėn, buvo pažeistos istoriškai nusistovėjusios šio kaimo gyventojų tradicijos ramiai ar aktyviai poilsiauti prie Sanžilės upelio esančiame žemės sklype, švęsti šventes, maudytis ir žvejoti. Teismas rėmėsi Bendrovės atstovų paaiškinimais, esą ginčijamu sprendimu pažeidžiami visuomenės viešieji interesai ir dėl tos priežasties, kad prie Sanžilės upelio esančiu sklypu kaip poilsiavimo vieta naudojosi ir iš kitų vietovių atvykstantys asmenys. Be to, atstovai akcentavo, kad nuo prasidėjusio nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą proceso pradžios Berčiūnų kaime gyvenantiems žmonėms, pretendavusiems įgyti ginčo žemės sklypą, buvo aiškinama, kad ši teritorija yra rekreacinės paskirties ir nebus perduodama privačion nuosavybėn.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymėjo, kad byloje nenagrinėjamas reikalavimas dėl Daukniūnų KVŽRŽ projekto, kurio sprendiniais remiantis yra priimtas pareiškėjo ginčijamas sprendimas, teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat byloje nėra keliama reikalavimų dėl Panevėžio rajono valdybos 1994 m. sausio 20 d. potvarkiu Nr. 36v patvirtintų Panevėžio gyvenviečių plėtimui, rekreacijai bei visuomenės poreikiams skirtų žemių plotų ir schemų bei Panevėžio rajono savivaldybės tarybos 2008 m. liepos 3 d. sprendimu Nr. T-154 patvirtinto Bendrojo plano sprendinių, susijusių su rekreacijai, visuomenės poreikiams skirtų teritorijų suformavimu, kuriais buvo vadovaujamasi rengiant Daukniūnų KVŽRŽ projektą. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad jis neturi pagrindo abejoti šių teritorijų planavimo dokumentų sprendiniais ir, darydamas išvadas, jais nesiremti.

Teismas nustatė, kad Panevėžio rajono valdybos patvirtinto Panevėžio gyvenviečių plėtimui, rekreacijai bei visuomenės poreikiams skirtų žemių plotų ir jų schemų duomenimis, Panevėžio rajono Berčiūnų gyvenvietėje bendroms reikmėms, rekreacijai, naujiems visuomeniniams projektams statyti buvo skirta 5,80 ha žemės, susidedančios iš dviejų sklypų – Nr. 1/5,0 ir Nr. 2/0,8 (b. l. 120-124). Pagal Bendrąjį planą visuomenės poreikiams, t. y. gyventojų ramiam ir aktyviam poilsiui, sportui, sveikatingumo stiprinimui, kultūros renginių organizavimui, viešajai turizmo ir poilsio infrastruktūrai plėsti, Panevėžio rajone Berčiūnų kaime yra skirta 5,80 ha ploto teritorija, pažymėta Nr. 49. Bendrajame plane nustatyta, kad būtent visuomenės poreikių tenkinimui skirtos teritorijos negali būti parduodamos, perleidžiamos ar kaip nors kitaip perduodamos privačion nuosavybėn (b. l. 73, 74, 78). Be to, iš Bendrojo plano „Rekreacijos, turizmo, gamtos ir kultūros paveldo plėtojimo brėžinys“ sprendinių matyti, kad rekreacijos plėtrai skirta teritorija yra išsidėsčiusi kitame Sanžilės upelio krante (b. l. 92). Įvertinęs paminėtus įrodymus, pirmosios instancijos teismas priėjo išvados, kad B. Ž. nuosavybėn perduotas žemės sklypas Nr. 28 nepateko nei į žemės sklypą, pažymėtą Nr. 1/5,0, nei į sklypą, pažymėtą Nr. 49, kurie nustatyta tvarka buvo ir šiuo metu yra skirti rekreacijai ir kitiems bendriems visuomenės poreikiams tenkinti. Teismas taip pat padarė išvadą, kad minėti aktai užtikrino Panevėžio rajono savivaldybės, tame tarpe ir Berčiūnų kaimo gyventojų, bei kitų asmenų poreikius turėti poilsiui, sportui, sveikatingumui stiprinti, kultūros renginiams organizuoti, turizmo ir poilsio infrastruktūrai plėsti tinkamas teritorijas.

Teismas nustatė, kad Daukniūnų KVŽRŽ projekto laisvos valstybinės žemės planų, laisvos valstybinės žemės žiniaraščių, suvestinių ir kitų dokumentų duomenys patvirtina, kad ginčo žemės sklypas Nr. 28 patenka į Daukniūnų kadastro vietovės Berčiūnų kaime buvusį 0,60 ha ploto sklypą, kuris laisvos valstybinės žemės planuose buvo pažymėtas Nr. 16, vėliau – Nr. 34, ir turėjo laisvos valstybinės žemės statusą (b. l. 127-131). Konstatavo, kad nurodytas aplinkybes patvirtina ir atsakovo atstovės bei trečiojo suinteresuoto asmens R. Ž. paaiškinimai. Panevėžio rajono savivaldybė nepateikė teismui jokių duomenų, patvirtinančių, kad savivaldybė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimo Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje“ 4 punkto nustatyta tvarka iki 1998 m. gegužės 1 d. būtų parengusi ir patvirtinusi visuomenės poreikiams naudojamų paplūdimių teritorijų plotus bei ribas ir perdavusi šiuos duomenis Panevėžio apskrities viršininko administracijai. Įvertinęs liudytojų A. B., R. B., J. V. parodymus, teismas nustatė, kad jie nepatvirtina, jog B. Ž. nuosavybėn perduotame žemės sklype Nr. 28 būtų faktiškai įrengtas reikalavimus atitinkantis paplūdimys ar poilsiavietė. Be to, remdamasis teismui pateiktų D. A., O. V., A. B. ir kitų asmenų nuosavybės teisių atkūrimo natūra bylų ir kitais duomenimis, teismas nustatė, kad Panevėžio apskrities viršininko administracija nebuvo gavusi pretendentų prašymų atkurti natūra nuosavybės teises į žemę, patenkančią į 0,60 ha ploto sklypą Nr. 34. Teismas nusprendė, kad pirmiau išvardytų liudytojų parodymai patvirtina, jog buvusių savininkų žemės, į kurias jiems ir kitiems pretendentams buvo atkuriamos nuosavybės teisės, neapėmė sklypo Nr. 34. Dėl šios priežasties teismas pripažino pagrįstais atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos argumentus, kad Panevėžio apskrities viršininko administracija neturėjo jokio pagrindo 0,60 ha ploto žemės sklypo nepriskirti laisvos valstybinės žemės fondui.

Išnagrinėjęs Daukniūnų KVŽRŽ projekto VII etapo bylos medžiagą, teismas nustatė, kad Panevėžio apskrities viršininko administracijos 2008 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. Ž-1572 buvo patvirtintas šioje kadastro vietovėje esantis 107,88 ha laisvos valstybinės žemės, miško ir vandens telkinių bendras plotas, laisvos valstybinės žemės statusą turinčių sklypų sąrašas, kuriame 34-ąja eilute buvo įrašytas 0,60 ha ploto sklypas, esantis Berčiūnų kaime prie Sanžilės upelio (ŽRŽP bylos l. 22-23). Teismas, remdamasis ŽRŽP bylos medžiaga bei žemės sklypų Nr. 28 ir Nr. 29 tvarkymo bylų dokumentais, nustatė, kad B. Ž. atstovavęs R. Ž., dalyvavęs IX eilės pretendentų susirinkime, nustatyta tvarka patvirtintuose ir žemės reformos žemėtvarkos projekto planinėje medžiagoje pažymėtuose laisvos valstybinės žemės fondo sklypuose, pažymėtuose Nr. 29 ir Nr. 34, pasirinko du sklypus, tarp jų ir ginčo sklypą Nr. 28 (ŽRŽP bylos l. 6, 41-43). Panevėžio apskrities viršininko administracijos 2010 m. sausio 27 d. sprendimo Nr. 21-110386-30338 ir žemės sklypo Nr. 28 plano duomenys patvirtina, kad ginčo sklypui yra nustatytas kelio servitutas, nustatantis teisę naudotis 4 metrų pločio pėsčiųjų taku, einančiu per visą sklypą Sanžilės upelio krantu; ginčo sklypui yra nustatytos vandens telkinių apsaugos juostų ir vandens telkinių apsaugos zonų sąlygos; sklypas patenka į 1993 metais įsteigto hidrografinio Sanžilės draustinio teritoriją (b. l. 4, žemės sklypų Nr. 28 ir Nr. 29 tvarkymo bylos l. 21). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 (Vyriausybės 1995 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 1640 redakcija) patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų XXIX skyriaus „Vandens telkinių apsaugos juostos ir zonos“ ir XXXIX skyriaus „Hidrografiniai draustiniai“ nuostatos įtvirtina šiose teritorijose vykdomai ūkinei ir kitokiai veiklai įvairius draudimus ir apribojimus: draudžia statyti statinius (išskyrus hidrotechninius, vandens paėmimo ir išleidimo į vandens telkinius įrenginius, vandenvietes, paplūdimių įrangą); įrengti poilsiavietes (išskyrus paplūdimius); statyti naujus gyvenamuosius namus, vasarnamius, ūkininko ūkio ir kitus pastatus už miestų, miestelių ir kaimų ribų; kūrenti laužus; ne miškų ūkio paskirties žemėje kirsti saugotinus medžius ir krūmus ir kt. Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, konstatavo, kad ginčo sklypui Nr. 28 yra nustatytas kelio servitutas ir taikomi Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų nustatyti draudimai ir apribojimai nesuteikia teisės žemės sklypo Nr. 28 savininkui be atskiro suderinimo su įgaliotomis aplinkos apsaugos ir kitomis institucijomis vykdyti jame intensyvią ūkinę veiklą ir užtikrina Berčiūnų bendruomenės ginamus viešuosius interesus kaimo gyventojams turėti galimybę eiti prie Sanžilės upelio ilsėtis, jame maudytis, žvejoti.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir jas patvirtinančius įrodymus, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog Panevėžio apskrities viršininko administracijai priėmus 2010 m. sausio 27 d. sprendimą Nr. 21-110386-30338, kuriuo B. Ž. buvo atkurtos nuosavybės teisės, perduodant jam neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 0,41 ha ploto žemės sklypą Nr. 28, esantį Berčiūnų kaime, Panevėžio rajone, buvo pažeisti kaimo bendruomenės „Senieji Berčiūnai“ viešieji interesai. Dėl šios priežasties teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III.

Pareiškėjas kaimo bendruomenė „Senieji Berčiūnai“ (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 147-149) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais:

1. Apelianto teigimu, žemė už keliuko iki upės yra žalioji, rekreacinė, apsauginė zona, neprivatizuojama juosta, kuri turi būti palikta visuomenei. Berčiūnų kaimo gyventojai naudojosi ginčo sklypu ir paupiu – žvejojo, maudėsi, poilsiavo. Apelianto nuomone, Panevėžio apskrities viršininko administracija, 2010 m. sausio 27 d. sprendimu atkūrusi nuosavybės teises B. Ž. į 0,41 ha, pažeidė Konstitucijos 23 straipsnį. J. M. apie privatizuojamą sklypą sužinojo atsitiktinai 2008 metais. Bendruomenė ne kartą kreipėsi į rajono savivaldybę, apskrities viršininką, Seimo narį dėl paupio zonos priskyrimo rekreacijai, tačiau gaudavo formalius atsakymus. Apeliantui yra nesuprantami teismo sprendimo teiginiai, esą Bendruomenės pirmininkas J. M. buvo seniai informuotas apie tai, kad ginčo sklypas patenka į laisvos valstybinės žemės fondą, ir kad, svarstant Bendrąjį planą, J. M. jokių pretenzijų ar pageidavimų atsakingoms institucijoms nepareiškė.

2. Žemėtvarkos specialistai, neperduodami ginčo 0,41 ha sklypo nei tikrajai savininkei, nei kitiems Bendruomenės gyventojams, tačiau perduodami jį nuosavybėn B. Ž., pažeidė Konstitucijos 29 straipsnį, nustatantį, kad įstatymui visi asmenys lygus, ir niekam negalima teikti privilegijų. Apelianto nuomone, iš bylos medžiagos matyti, kad žemėtvarkos specialistai dirbo ne valstybei ir visuomenei, o kai kuriems piliečiams, teisme iškraipė faktus ir sakė netiesą apie ginčijamo sklypo naudojimą bei J. M. Mano, kad tokiais savo veiksmais valstybės tarnautojai pakerta pasitikėjimą teisine valstybe. Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarime konstatavo, jog teisinio saugumo principas – tai vienas iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų.

3. Teismas neteisingai vertino, kad nebuvo vietinių gyventojų prašymų į ginčo sklypą. Pažymėjo, kad šių prašymų nebuvo ir negalėjo būti, kadangi prašymai teikiami dėl konkretaus sklypo, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, ir nėra teikiami dėl sklypo, į kurį nuosavybės teisės neatkuriamos. Pagrindinė liudytoja D. A. nebuvo iškviesta į teismo pasėdį. Apelianto teigimu, D. A. būtų paliudijusi, kad jai negrąžino turėtos žemės (apelianto teigimu, ginčo sklypas patenka į D. A. turėtą žemę), o suteikė sklypą už kelių kilometrų. Teismas posėdžio metu nutraukė pareiškėjo atstovo paaiškinimus, neleido išsamiai pateikti situacijos. Todėl apeliantas nurodo paaiškinantis raštu, jog berčiūniečiai baiminasi, kad paupys nebūtų aptvertas kaip Rubikių ežeras ar kiti vandens telkiniai, prie kurių galima prieiti tik keliose vietose, nors žemėtvarkos planuose neabejotinai yra nustatyti servitutai ir kiti apribojimai.

4. Atkūrus nuosavybės teisės B. Ž., servitutai nebuvo nustatyti. Apelianto nuomone, Nekilnojamojo turto registro duomenų išrašai patvirtina, kad servitutas R. Ž. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype buvo nustatytas tik prasidėjus teismo procesui.

Atsiliepimas

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jo netenkinti. Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 158-159) atsakovas nurodo, kad pagal Panevėžio rajono savivaldybės bendrąjį planą, pareiškėjo ginčijamas žemės sklypas nepatenka į rekreacijai naudojamą teritoriją. Panevėžio apskrities viršininko 2008 m. liepos 15 d. įsakymu Nr. Ž-3027 patvirtintus Daukniūnų KVŽRŽ projektą buvo patvirtintas ir ginčo žemės sklypo plotas bei ribos. Šis žemės sklypas suprojektuotas laisvoje valstybinėje žemėje ir nuosavybės teisės į jį atkurtos nepažeidžiant žemės reformą ir nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančių teisės aktų. Apeliantas nepateikia nė vieno įrodymo, pagrindžiančio jo apeliaciniame skunde išdėstytus teiginius.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Panevėžio rajono savivaldybė su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 152-153) nurodo, kad pareiškėjo teiginys, jog „už keliuko iki upės žemė yra – žalia zona, rekreacinė zona, apsauginė zona, neprivatizuojama juosta, kuri paliekama visuomenei“, prieštarauja byloje pateiktiems dokumentams: tiek Panevėžio rajono valdybos 1994 m. sausio 20 d. potvarkiui Nr. 36v, kuriuo buvo patvirtinti Panevėžio rajono gyvenviečių plėtimui, rekreacijai bei visuomenės poreikiams skirti žemės teritorijų plotai bei jų schemos, iš kurių matyti, jog ginčo sklypas nepatenka į minėtu potvarkiu patvirtintų rekreacijai ir kitiems visuomenės poreikiams tenkinti žemės sklypų plotus, tiek Daukniūnų KVŽRŽ projekto laisvos valstybinės žemės planams, tiek valstybinės žemės žiniaraščiams, tiek suvestiniams ir kitiems duomenims, iš kurių matyti, jog ginčo žemės sklypas planuose buvo žymimas kaip laisvos valstybinės žemės sklypas. Mano, kad pirmosios instancijos teismas teisingai ir tinkamai įvertino šias aplinkybes ir priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo R. Ž. su apeliaciniu skundu taip pat nesutinka. Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 154-155) išdėsto šiuos argumentus:

Ginčo žemės sklypas buvo suprojektuotas laisvos valstybinės žemės fonde.Apeliaciniame skunde klaidingai teigiama, jog, atkūrus nuosavybę B. Ž., servitutai nebuvo nustatyti. Paaiškina, kad atkuriant nuosavybės teises į ginčo sklypą buvo nustatytas kelio servitutas – teisė naudotis pėsčiųjų taku, šis takas užima 0,08 ha plotą. Berčiūnų gyvenvietėje yra numatyti 5,0 ha ir 0,8 ha ploto rekreaciniai sklypai. Pažymi, jog 5,0 ha ploto sklype, kuris driekiasi palei Sanžilės upelį, yra pagrindinė Berčiūnų gyvenvietės maudykla, šis sklypas yra už 90 metrų nuo jam (R. Ž.) priklausančio sklypo. Be to, Berčiūnų gyvenvietės centre yra beveik 1 ha tvenkinys, tačiau jis prastai tvarkomas. Trečiojo suinteresuoto asmens manymu, Bendruomenės pirmininkas J. M. savo privatų interesą bando pateikti kaip Bendruomenės interesą, nes dabar jo dukros sklypą, kurį dirba pats J. M., nuo Sanžilės upelio skiria R. Ž. priklausantis sklypas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas kaimo bendruomenė „Senieji Berčiūnai“ kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Panevėžio apskrities viršininko 2010 m. sausio 27 d. sprendimo Nr. 21-110386-30338 dalį, kuria atkuriant B. Ž. nuosavybė teises į žemę buvo perduotas neatlygintinai nuosavybėn 0,41 ha ploto žemės sklypas, esantis Berčiūnų kaime, Panevėžio rajono savivaldybėje (patvirtintame Daukniūnų KNŽRŽ projekte šis sklypas pažymėtas Nr.28). Šis sprendimas priimtas vykdant žemės reformą ir atkuriant nuosavybės teises į kaimo vietovėje esančią žemę.

Pareiškėjas Panevėžio apskrities viršininko 2010 m. sausio 27 d. sprendimą Nr. 21-110386-30338 ginčija tuo aspektu, esą atkūrus nuosavybės teises į minėtą žemės sklypą buvo pažeisti Bendruomenės interesai, kadangi Berčiūnų kaimo bendruomenė nebegali prieiti prie Sanžilės upelio, čia ilsėtis, maudytis esančioje prie ginčo sklypo patogioje maudymuisi upės vietoje. Mano, kad turėjo būti paisoma Bendruomenės interesų ir rengiant Daukniūnų KVŽRŽ projektą ginčo žemės sklypas turėjo būti paliktas rekreacijai.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą atsižvelgdama į šį įstatymo reikalavimą.

Kaip matyti iš Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimo, teismas pirmiausia sprendė kokiu teisiniu pagrindu kaimo bendruomenė „Senieji Berčiūnai“ galėjo kreiptis į teismą. Teisėjų kolegija patikrinusi bylą šalina iš pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus dėl Orhuso konvencijos nuostatų taikymo pagrindžiant pareiškėjo teisę kreiptis į teismą. Pažymėtina, kad kreipdamasis į teismą šia Konvencija pareiškėjas nesirėmė. Iš pareiškėjo argumentų ir pareikšto reikalavimo akivaizdu, kad nagrinėjamas ginčas kilęs dėl sprendimo, priimto vykdant žemės reformą ir atkuriant nuosavybės teises į žemę, kadangi, pareiškėjo manymu, šiuo sprendimu perdavus 0,41 ha žemės sklypą trečiajam suinteresuotam asmeniui buvo pažeisti Bendruomenės interesai prieiti prie Sanžilės upelio, čia ilsėtis. Nuosavybės teisių atkūrimą į žemę reglamentuoja Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – ir Atkūrimo įstatymas). Žemės sklypai nuosavybės teisių atkūrimui kaimo vietovėje formuojami teisės aktų nustatyta tvarka rengiamuose žemės reformos žemėtvarkos projektuose (Atkūrimo įstatymo 4 str., Žemės reformos įstatymo 4 str., 10 str.). Pareiškėjui teisę kreiptis į administracinį teismą Bendruomenės interesais ir ginčyti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo suteikė Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnis.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis nustato, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Taigi Administracinių bylų teisenos įstatymas suteikia suinteresuotam subjektui teisę kreiptis į administracinį teismą remiantis savo subjektyviu suvokimu apie jo teisių ar interesų pažeidimą, tačiau teisminės gynybos prašantis asmuo kreipdamasis į teismą privalo nurodyti kokios būtent jo subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai ir kokiu konkrečiu būdu (atitinkamais aktais, veiksmais, neveikimu) yra pažeisti, suformuoti konkretų reikalavimą, kurį išsprendžiant vienu iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 2-4 punktuose numatytų būdų, būtų galima išspręsti kilusį administracinį ginčą, taip pat turi išdėstyti aplinkybes, kuriomis grindžiamas reikalavimas, pateikti jas patvirtinančius įrodymus. Ši pareiga pareiškėjui kyla iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 5,6,7 punktų ir 24 straipsnio nuostatų. Pažymėtina, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi nustatytas teisinis reguliavimas reiškia ir tai, kad nagrinėdamas administracinę bylą teismas kilusio ginčo ribose turi nustatyti: ar asmuo turėjo jo nurodytą teisę (įstatymų saugomą interesą); ar ši teisė (įstatymų saugomas interesas) objektyviai buvo pažeista ir ar buvo pažeista skundžiamo teismui viešojo administravimo subjekto priimtais administraciniais aktais, veiksmais (neveikimu); ar nustatyti teisės aktų pažeidimai (jei tokie nustatomi) yra pagrindas pareikštiems reikalavimams patenkinti.

Ginčo administracinėje byloje ribas apibrėžia pareiškėjo skunde (prašyme) pareikšti ir teismo priimti nagrinėti reikalavimai (ABTĮ 23 str. 2 d. 7 p., 37 str., 82 str.7 d., 86 str. 3 d.). Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis) teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ginčo ribas nagrinėjamoje byloje nustatė teisingai, kadangi teismo nutartimis buvo priimtas nagrinėti vienas pareiškėjo reikalavimas – dėl Panevėžio apskrities viršininko 2010 m. sausio 27 d. sprendimo Nr. 21-110386-30338 panaikinimo (b.l.2-3,11,13-15, 26-27, 29-30, 46-47, 49-50, 55-59, 63-64). Teismas šį reikalavimą išnagrinėjo ir priėmė dėl jo 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą – pareiškėjo skundą atmetė, kadangi ištyręs ir įvertinęs įrodymus nustatė, jog skundžiamu sprendimu atkuriant nuosavybės teises į žemę Bendruomenės interesai nepažeisti.

Žemės sklypai kaimo vietovėje formuojami žemės reformos žemėtvarkos projektuose (Atkūrimo įstatymo 4 str., Žemės reformos įstatymo 4 str., 10 str.) ir suteikiami laikantis Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nustatyto eiliškumo. Dėl B. Ž. teisės atkurti nuosavybės teises į žemę ginčo nėra.

Pirmosios instancijos teismas ištyręs įrodymus ir jais remdamasis pagrįstai nustatė, kad ginčo žemės sklypas Berčiūnų kaime (0,41 ha) buvo suprojektuotas teisės aktų nustatyta tvarka, t.y. rengiant Daukniūnų KVŽRŽ projekto papildymą, patvirtintą Panevėžio apskrities viršininko 2008 m. liepos 15 d. įsakymu Nr.Ž-3027. Kaip matyti iš šio žemėtvarkos projekto tęstinumo (VII etapas) bylos, šiame etape žemėtvarkos projekto papildymo procedūros buvo pradėtos vykdant Panevėžio apskrities viršininko 2008 m. balandžio 2 d. įsakymą Nr.Ž-3027, kuriuo buvo patvirtintos Daukniūnų KVŽRŽ projekto papildymo teritorijos ribos ir plotas (1559,18 ha), taip pat laisvos valstybinės žemės plotas (107,88 ha) pagal pridedamą sklypų sąrašą. Būtent į šiuo įsakymu patvirtintą laisvos valstybinės žemės sklypų sąrašą įtraukta iš viso 13 sklypų Berčiūnų kaime, tarp jų su nagrinėjamu ginču susijęs 0,60 ha žemės sklypas (kadastro vietovės bloko Nr.0005, sklypo Nr.34), kuris, kaip matyti iš pateiktų į bylą įrodymų, nuo 2000 metų atitinkamais Daukniūnų KVŽRŽ projekto papildymo etapais kelis kartus buvo įtrauktas į laisvos valstybinės žemės likučius (Panevėžio apskrities viršininko 2000 m. kovo 31 d. įsakymas Nr.4992, 2005 m. sausio 9 d. ir 2005 m. sausio 20 d. žiniaraščiai). Kaip matyti iš nagrinėjamam ginčui aktualaus Daukniūnų KVŽRŽ projekto papildymo grafinės dalies, šio laisvos valstybinės žemės sklypo vietoje buvo suformuotas 0,41 ha ploto žemė sklypas, kuris plane pažymėtas 28 numeriu. Minėti bylos įrodymai patvirtina, kad ginčo sklypas buvo suprojektuotas laisvos valstybinės žemės fondo žemėje. Nustatyta, kad pagrindas Daukniūnų KVŽRŽ projekto rengėjui formuoti B. Ž. žemės sklypą buvo Panevėžio apskrities viršininko 2008 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr.Ž-3027 3 punktas ir Panevėžio apskrities viršininko 2008 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr.Ž-2252 patvirtintas asmenų, papildomai pateikusių prašymus įsigyti nuosavybėn žemės, miško sklypus Daukniūnų kadastro vietovėje, sąrašas (į šį sąrašą pagal 2007 m. gruodžio 29 d. išvados dėl žemės perdavimo neatlygintinai nuosavybėn registravimo datą 10 numeriu įrašytas 9-osios eiliškumo grupės pretendentas B. Ž.). Pirmosios instancijos teismas ištyręs ir įvertinęs įrodymus pagrįstai nustatė, kad pagal Panevėžio rajono valdybos patvirtintą Panevėžio gyvenviečių plėtimui, rekreacijai bei visuomenės poreikiams skirtų žemių plotų schemą ir Bendrąjį planą ginčo žemės sklypas nepateko į rekreacijai ir kitiems visuomenės poreikiams tenkinti skirtą teritoriją. Pareiškėjo nuomonė, kad ginčo sklypo vietoje žemė turėjo būti palikta rekreacinei paskirčiai negali būti pagrindas konstatuoti, kad atkuriant nuosavybės teises į pareiškėjo nurodytą 0,41 ha žemės sklypą, buvo pažeistos kokios nors konkrečiai apibrėžtos iš įstatymų kylančios Bendrovės teisės ar įstatymų saugomi interesai.

Panevėžio apskrities viršininko 2008 m. liepos 15 d. įsakymu Nr.Ž-3027, kuriuo patvirtintas Daukniūnų KVŽRŽ projekto papildymas, taip pat buvo patvirtintas asmenų, kuriems suprojektuoti žemės sklypai sąrašas ( 1 p.). Šio sąrašo (toliau – ir Sąrašas Nr.1) 12 eilutėje įrašytas B. Ž., kuriam suprojektuoti du žemės sklypai (Nr.19 - 1,53 ha ir Nr.28- 0,41 ha). Minėto įsakymo 2 punktu Panevėžio apskrities viršininkas nustatė suprojektuotų žemės, miškų sklypų naudojimo paskirtį, naudojimo būdą, pobūdį, specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas šiuos duomenis įrašant į Sąrašą Nr.1. Aptariamo įsakymo priedo - Sąrašo Nr.1 11 grafoje nurodyta, kad žemės sklypui Nr.28 (paskirtis –žemės ūkio, naudojimo būdas – kiti žemės ūkio paskirties sklypai) nustatomos specialiosios naudojimo sąlygos (III; XXIX; XXXIX), taip pat kelio servitutas (S-202).

Pagal Žemės reformos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį Žemės reformos procesas apima žemės naudojimo dabartinės situacijos analizę, parengiamuosius žemėtvarkos darbus, žemės reformos žemėtvarkos projektų parengimą, jų derinimą, teisinį, ekonominį ir ekologinį pagrindimą bei tvirtinimą, tikslinės žemės naudojimo paskirties, žemės, miško ir vandens telkinių naudojimo specialiųjų sąlygų, žemės servitutų ir kitų įstatymuose numatytų ūkinės veiklos apribojimų nustatymą. Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos yra patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 (bylai aktuali 2008 m. balandžio 2 d. nutarimo Nr.319 redakcija). Minėto Vyriausybės nutarimo 2.1 ir 2.3 punktuose nurodyta, kad specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, konkrečiam žemės (miško) sklypui nustatomos priimant sprendimus dėl nuosavybės teisės į žemę ir mišką atstatymo, sprendimus dėl valstybinės žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai, taip pat sudarant valstybinės žemės pirkimo - pardavimo, nuomos bei panaudos sutartis. Žemės sklypams nustatytos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos teisės aktų nustatyta tvarka įrašomos į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą (Nutarimo 2.3 p.).

Vykdant Daukniūnų KVŽRŽP projekto papildymą parengtoje žemės sklypo Nr.28 perdavimo neatlygintinai nuosavybėn byloje esantys dokumentai (2010 m. sausio 12 d. žemės sklypo planas, kurio atitiktį patvirtintam Daukniūnų KVŽRŽ projektui 2010 m. sausio 21 d. patvirtino Panevėžio rajono žemėtvarkos skyriaus vedėja; 2010 m. sausio 21 d. suderinti žemės sklypo kadastro duomenys; 2009 m.vasario 12 d. žemės sklypo ribų patenkinimo – parodymo aktas, sprendimo atkurti nuosavybės teises suderintas projektas, minėtos bylos l.18, 21, 22-23, 26) patvirtina, jog iki skundžiamo sprendimo priėmimo ginčo žemės sklypui buvo nustatyti konkretūs Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų III, XXIX ir XXXIX skyriuose nustatyti žemės naudojimo apribojimai, taip pat kelio servitutas (kodas 202). Į visus minėtus dokumentus, be kita ko, įrašyta, kad pagal Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų XXIX skyrių „Vandens telkinių apsaugos juostos ir zonos“ yra nustatyta vandens telkinių apsaugos zona (100 m.), taip pat vandens telkinio apsaugos juostos (10 m. 2,5 m.), taip pat kelio servitutas – teisė naudotis pėsčiųjų taku (tarnaujantis daiktas) (4 m.). Kelio servitutas yra pažymėtas (įbraižytas) žemės sklypo plane, iš kurio matyti, kad 4 metrų pločio pėsčiųjų takas eina per ginčą sklypą iki pat Sanžilės upelio. Minėtos specialiosios žemės sklypo Nr.28 naudojimo sąlygos bei kelio servitutas įrašyti į pareiškėjo skundžiamo Panevėžio apskrities viršininko 2010 m. sausio 27 d. sprendimo Nr. 21-110386-30338 3 punktą. Šio sprendimo kopiją pareiškėjas pateikė pirmosios instancijos teismui kartu su savo 2010 m. gegužės 4 d. skundu (b.l.2-4). Tai patvirtina, kad pareiškėjas kreipdamasis į teismą šio sprendimo turinį žinojo, o jame yra duomenys tiek apie kelio servituto, tiek apie vandens telkinio apsaugos juostos ir zonų nustatymą.

Pagal pateiktus į bylą įrodymus remiantis Panevėžio apskrities viršininko 2010 m. sausio 27 d. sprendimu Nr. 21-110386-30338 ir paveldėjimo pagal testamentą liudijimu į 2010 m. kovo 19 d. į 0,41 ha žemės sklypą Berčiūnų kaime (unikalus Nr. 4400-2020-9010) buvo įregistruotos B. Ž. (2007 m. vasario 3 d. mirė) turto paveldėtojų D. D. ir S. V. nuosavybės teisės. 2010 m. balandžio 23 d. pirkimo – pardavimo sutartimi D. D. ir S. V. ginčo žemės sklypą pardavė trečiajam suinteresuotam asmeniui R. Ž. Pirkimo – pardavimo sutartyje, be kita ko, nurodyta, kad parduodamam 0,41 ha sklypui yra nustatytas kelio servitutas ir specialiosios naudojimo sąlygos. Remiantis minėta pirkimo – pardavimo sutartimi, 2010 m. balandžio 29 d. Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruota R. Ž. nuosavybės teisė į ginčo žemės sklypą kartu pažymint, kad šiam sklypui yra nustatytas kelio servitutas (0,08 ha) – teisė naudotis pėsčiųjų taku (tarnaujantis daiktas), taip pat yra nustatytos pirmiau minėtos specialiosios žemės naudojimo sąlygos.

Minėta bylos medžiaga įrodo, kad apelianto argumentas, esą atkuriant nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą nebuvo nustatytas kelio servitutas, neatitinka tikrovės. Bylos medžiaga, priešingai nė teigia apeliantas, patvirtina, kad kelio servitutas, suteikiantis teisę naudotis pėsčiųjų taku (CK 4.118 str.), buvo numatytas kaip būtinoji su šio žemės sklypo naudojimu susijusi sąlyga (Panevėžio apskrities viršininko 2008 m. liepos 15 d. įsakymo Nr.Ž-3027 2 p. ir šiuo įsakymu patvirtinto Sąrašo Nr.1 12 eilutė) ir šis servitutas, kaip ir nustatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, įrašyti į sprendimo atkurti nuosavybės teises B. Ž. (3 punktas), kaip numatyta Žemės reformos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje. Civilinio kodekso 4.111 straipsnio 2 dalis nustato, kad pasikeitus tarnaujančio ar viešpataujančiojo daikto nuosavybės teisės subjektui, nustatytas servitutas išlieka. Taigi pasikeitus 0,41 ha žemės sklypo (unikalus Nr. 4400-2020-9010) Berčiūnų kaime savininkui ir juo tapus trečiajam suinteresuotam asmeniui R. Ž., nustatytas kelio servitutas, suteikiantis teisę naudotis 4 metrų pločio pėsčiųjų taku, ir prieiti prie Sanžilės upelio, išlieka. Minėti bylos įrodymai paneigia apelianto argumentus, jog atkūrus B. Ž. nuosavybės teises perduodant neatlygintinai nuosavybėn 0,41 ha žemės sklypą, Bendruomenė nebegali prieiti prie Sanžilės upelio, čia ilsėtis. Trečiasis suinteresuotas asmuo R. Ž. apeliacinės instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad jis nedarė ir nedaro kliūčių Bendruomenei naudotis kelio servitutu ir patekti prie upelio. Be to, pažymėtina, kad iš byloje esančių planų matyti, jog šalia ginčo žemės sklypo yra tik atitinkama Sanžilės upelio atkarpa. Pirmosios instancijos teismas pagal teritorijų planavimo dokumentus teisingai nustatė, kad Panevėžio rajone Berčiūnų kaime rekreacijai yra skirta 5,80 ha plotas. Iš pateiktų į bylą planų matyti, kad didžioji šio ploto dalis (5 ha)rekreacijai skirtos teritorijos yra palei Sanžilės upelį. Taigi upelio atkarpa ties ginčo žemės sklypu nėra vienintelė vieta, kurioje Bendruomenės nariai ar kiti suinteresuoti asmenys gali prieiti prie Sanžilės upelio ir čia ilsėtis. Aptartų įrodymų visuma patvirtina, kad Bendruomenė turi galimybę pasirinkti įvairius priėjimo prie Sanžilės upelio variantus, tarp jų ir naudodamasi kelio servitutu – 4 metrų pločio taku per trečiojo suinteresuoto asmens žemės sklypą.

Remdamasi minėta bylos medžiaga teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas nepateikė į bylą įrodymų, kurie patvirtintų jog ginčijamu sprendimu buvo objektyviai pažeista ar suvaržyta kokia nors įstatymų numatyta Bendruomenės teisė, o taip pat Bendruomenės skunde nurodytas interesas patekti prie Sanžilės upelio ir čia leisti laisvalaikį. Pareiškėjas savo skundą grindžia bendromis teisės normų nuostatomis ir nenurodo jokių konkrečių įstatymų normų, nustatančių Bendruomenės teisės ir įstatymų saugomus interesus, kuriuos atsakovas būtų pažeidęs priimdamas pareiškėjo skundžiamą sprendimą dėl nuosavybė teisių atkūrimo.

Dėl pareiškėjų argumentų, esą skundžiamu sprendimu atkūrus nuosavybės teises į 0,41 ha žemė sklypą B. Ž. buvo pažeisti kitų fizinių asmenų (Bendruomenės narių) interesai gauti nuosavybėn ginčo žemės sklypą, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nepateikė į bylą nė vieno fizinio asmens, kuris turi teisę atkurti nuosavybės teises į žemę, įgaliojimo kreiptis į teismą ir atstovauti jo interesus dėl nuosavybės teisės atkūrimo į žemę ir iškelti individualų administracinį ginčą dėl 0,41 ha žemės sklypo (unikalus Nr. 4400-2020-9010), esančio Berčiūnų kaime, Panevėžio rajono savivaldybėje. Įstatymų leidėjas nenustatė sąlygos, kad rengiant atitinkamos kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą žemės sklypai nuosavybės teisių atkūrimui perduodant žemę nuosavybėn neatlygintinai būtų formuojami tik toje kadastrinėje vietovėje gyvenantiems asmenims, tačiau nustatė sąlygą, kad būtų laikomasi Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nustatyto eiliškumo. Asmens teisės, jei rengiant žemės reformos žemėtvarkos projektą jos buvo pažeistos, gali būti ginamos nagrinėjant individualų ginčą. Todėl kiekvienas pretendentas atkurti nuosavybės teises į žemę, pateikęs prašymą gauti nuosavybėn žemės sklypą atitinkamoje kadastro vietovėje, turintis pagrindą manyti, kad rengiant žemės reformos žemėtvarkos projektą ir formuojant žemės sklypus ar kitu būdu buvo pažeistos jo teisės, gali pats ar per įgaliotą atstovą teisės aktų nustatyta tvarka iškelti konkretų individualų ginčą ta apimtimi, kuria mano, kad jo teisės buvo pažeistos, ir suformuluoti konkretų su jo teisių pažeidimu susijusį reikalavimą, pagrįstą atitinkamais konkrečiais argumentais ir įrodymais. Atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas nėra pateikęs į bylą įgaliojimo, suteikiančio jam teisę atstovauti kokius nors fizinius asmenis (Bendruomenės narius) ir kelti ginčą dėl tų asmenų teisės atkurti nuosavybė teises į 0,41 ha žemės sklypą (unikalus Nr. 4400-2020-9010), esantį Berčiūnų kaime, Panevėžio rajono savivaldybėje, teisėjų kolegija nepasisako dėl pareiškėjo argumentų, esą buvo pažeista atitinkamų Bendruomenės narių interesai gauti nuosavybėn šį žemės sklypą.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje nustatytas aplinkybes bei surinktus įrodymus, priėmė motyvuotą, teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą remiantis jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo kaimo bendruomenės „Senieji Berčiūnai“ apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė BaltrūnaitėArtūras DrigotasRičardas Piličiauskas