- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-06-07
- Bylos Nr.
- 2A-1343-392/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Jadvyga Mardosevič, Virginijus Kairevičius
- Ieškovas
- M. K.
- Atsakovas
- E. N., R. N.
- Kategorijos
- 35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko (pranešėjo) Virginijaus Kairevičiaus, teisėjų Jadvygos Mardosevič ir Vilijos Mikuckienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės M. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2670-545/2011 pagal ieškovės M. K. ieškinį atsakovėms E. N. ir R. N. dėl nekilnojamojo turto dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė M. K. pareikštu ieškiniu teismo prašė actio Pauliana pagrindu pripažinti negaliojančia 2010-04-06 dovanojimo sutartį Nr. 2702, kuria skolininkė, atsakovė E. N., butą, esantį (duomenys neskelbtini), padovanojo savo motinai, atsakovei R. N., taip pat taikyti restituciją, grąžinant skolininkę E. N. į ankstesnę turtinę padėtį, kad ieškovė galėtų patenkinti savo kreditorinį reikalavimą. Ieškovė nurodė, kad 2010-06-16 su atsakove E. N. sudarė UAB „D. M.“ akcijų pirkimo – pardavimo sutartį, kuria atsakovė už 50 paprastųjų vardinių akcijų įsipareigojo sumokėti ieškovei iš viso 75.000 Lt, tačiau atsakovė pagal sutartį neatsiskaitė. Pradėjus skolos išieškojimo procesą išaiškėjo, kad atsakovė prieš pasirašydama akcijų pirkimo – pardavimo sutartį neatlygintinai savo motinai R. N. perleido jai priklausiusį minėtą butą. Tokiu būdu, ieškovei ir atsakovei E. N. susitarus dėl esminių akcijų pirkimo – pardavimo sutarties sąlygų, prieš pat dokumentų pasirašymą atsakovė, neketindama vykdyti finansinių įsipareigojimų, specialiai pablogino savo turtinę padėtį tam, kad į jos turtą būtų negalima nukreipti išieškojimo. Atsakovės E. N. sudarytas buto dovanojimo sandoris panaikino jos mokumą, todėl jos mokumas gali būti atstatytas tik panaikinus šį sandorį, o tam yra visos actio Pauliana instituto taikymo sąlygos.
Atsakovės E. N. ir R. N. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ginčijama dovanojimo sutartis buvo sudaryta, kai ieškovės ir atsakovės E. N. dar nesiejo prievoliniai santykiai, nebuvo nei skolininko, nei kreditoriaus, todėl sudarydama ginčijamą sandorį, atsakovė negalėjo pažeisti ieškovės kaip kreditorės interesų. Ginčo šalių skoliniai įsipareigojimai atsirado praėjus daugiau nei dviem mėnesiams po ginčijamo sandorio sudarymo. Atsakovės E. N. sudarytas sandoris nepatenka į actio Pauliana instituto taikymo sritį, todėl ieškovės ieškinys yra nepagrįstas ir negali būti tenkinamas. Atsakovė R. N. taip pat paaiškino, kad ji 2003-08-06 padovanojo dukrai E. N. 63.000 Lt buto pirkimui, iš kurių buvo nupirktas minėtas butas. Ji daug metų dirbo ir gyveno Izraelyje, tačiau 2010 m. nuspendė grįžti į Lietuvą. Tam tikslui atsakovė E. N. ginčijama sutartimi jai padovanojo minėtą butą. Pažymėjo, kad ieškovei buvo pasiūlyta atsiskaityti dalimis, tačiau ji nesutiko.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), atsakovės E. N. padovanotas atsakovei R. N. 2010-04-06, tuo tarpu atsakovės E. N. kreditorinis įsiskolinimas pagal akcijų pirkimo – pardavimo sutartį ieškovei atsirado 2010-06-11, t. y. po dviejų mėnesių. Buto dovanojimo momentu atsakovė E. N. neturėjo jokių kreditorinių įsiskolinimų ieškovei. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad nėra visų būtinų actio Paulina instituto sąlygų: ginčo dovanojimo sutarties momentu ieškovė neturėjo neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės, o ginčijimas sandoris tuo metu nepažeidė ieškovės interesų. Ieškovė nepaneigė atsakovės E. N. sąžiningumo prezumpcijos sudarant buto dovanojimo sutartį.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė M. K. prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Ieškovė nurodė, kad nuo pat bendro verslo (UAB „D. M.“) kūrimo pradžios tarp jos ir atsakovės E. N. kildavo daug nesutarimų, todėl derybos dėl UAB „D. M.“ akcijų perleidimo faktiškai šalių buvo pradėtos 2010 m. pradžioje, o ne 2010 m. gegužės mėnesį, kaip teigia atsakovė. Ieškovei kreipiantis į teismą ji turėjo neabejotiną 22.500 Lt reikalavimo teisę į atsakovę E. N., kuri bylos nagrinėjimo metu padidėjo iki 75.000 Lt. Atsakovė E. N. neginčijo šio fakto. Kadangi verslas vyko ne taip, kaip buvo tikėtasi, ieškovė norėjo kuo greičiau pasišalinti ir galutinai atsiskaityti su atsakove E. N., bet ji tuos procesus stabdė ir slapstėsi. Įvertinus labai neilgą laiko tarpą, praėjusi nuo ginčijamo sandorio sudarymo iki akcijų pirkimo – pardavimo sutarties pasirašymo, ieškovė daro išvadą, kad sudarant ginčijamą sandorį tarp šalių jau buvo susitarimas dėl akcijų perleidimo ir atsiskaitymo už jas tvarkos, o per laikotarpį, kol atsakovė vengė ieškovės, ji siekė perleisti jai priklaususį turtą tam, kad išvengti finansinių įsipareigojimų vykdymo. Ginčijamas sandoris buvo sudarytas tarp atsakovių E. N. ir R. N., kurios yra artimos giminaitės, todėl atsakovių nesąžiningumas šioje byloje preziumuojamas, atitinkamai ir įrodinėjimo našta, kad ginčijamas sandoris buvo sudarytas nesiekiant išvengti atsiskaitymo su ieškove, turėjo atitekti atsakovėms. Atsakovės nepateikė įrodymų, paneigiančių jų nesąžiningumą, priešingai, byloje yra daug faktų, patvirtinančių atsakovių nesąžiningumą ir nenorą atsiskaityti su ieškove. Atsakovė E. N. žinojo, kad ieškovė yra suinteresuota užsitikrinti prievolės įvykdymą ir jos apsisprendimui pasirašyti akcijų pirkimo – pardavimo sutartį buvo svarbu, kad atsakovei nuosavybės teise priklausė butas, į kurį, nevykdant įsipareigojimų, galima būtų nukreipti išieškojimą. Atsižvelgiant į tai, atsakovė, elgdamasi sąžiningai, prieš akcijų pirkimo – pardavimo sutarties pasirašymą, turėjo įspėti ieškovę, kad jos turtinė padėtis iš esmės pasikeitė, tačiau to nepadarė. Atsakovė E. N. ir teisminio nagrinėjimo metu elgėsi nesąžiningai teigdama, jog su ieškove nori atsiskaityti dalimis, bet nereaguodama į ieškovės pasiūlymus dėl taikos sutarties sudarymo ir nesiimdama realių veiksmų skolai grąžinti. Nepanaikinus ginčijamo sandorio, prievolė ieškovei taip ir liks neįvykdyta.
Atsiliepimas
Atsiliepimu atsakovės E. N. ir R. N. su ieškovės M. K. apeliaciniu skundu nesutinka. Nurodė, kad sudarant ginčijamą sandorį atsakovė E. N. negalėjo pažeisti ieškovės kaip kreditorės interesų, kadangi tuomet šalys dar nebuvo sudariusios jokios sutarties, atsakovė neturėjo jokių skolinių įsipareigojimų ieškovei. Kad atsirastų pagrindas ginčyti sandorį actio Paulina pagrindu, yra būtinas skolininko siekis išvengti vykdyti savo prievolę kreditoriui, pabloginant savo finansinę padėtį, kas šiuo atveju nebuvo padaryta, nes šalių skoliniai įsipareigojimai atsirado praėjus daugiau nei dviem mėnesiams po ginčijamo sandorio sudarymo. Sudarant ginčijamą sandorį ieškovė neturėjo neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės, o ginčijamas sandoris tuo metu nepažeidė ieškovės interesų. Atsakovių sandoris nepatenka į actio Paulina instituto taikymo sritį, todėl apeliacinis skundas yra nepagrįstas. Atsakovės pažymėjo, kad ieškovė nesidomėjo atsakovės E. N. turtine padėtimi bei aplinkybėmis iš ko bus įvykdytos prievolės.
Motyvuojamoji dalis
Ieškovės M. K. apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y., tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.
Bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovė M.K. bei atsakovė E. N. 2010-06-16 sudarė UAB „D. M.“ akcijų pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė pardavė atsakovei 50 paprastųjų vardinių šios bendrovės akcijų už 5.000 Lt (b.l. 23, 129-130). Be to, atsakovė E. N. nurodytos sutarties pagrindu įsipareigojo besąlygiškai sumokėti ieškovei dar 70.000 Lt, 2010-06-11 pasirašant 4 paprastus neprotestuotinus vekselius (b.l. 19-22). Iki šiol atsakovė savo piniginių įsipareigojimų ieškovei neįvykdė ir liko skolinga iš viso 75.000 Lt (b.l. 16-17, 23, 47, 91-92, 119-120). Bylos medžiaga taip pat patvirtina, kad 2010-04-06 tarp atsakovių E. N. ir R. N. buvo sudaryta Dovanojimo sutartis Nr. 2702, kurios pagrindu atsakovė E. N. padovanojo atsakovei R. N. butą, esantį (duomenys neskelbtini) (b.l. 8-9).
Nagrinėjamoje byloje ieškovė ginčija nurodytą atsakovių sudarytą nekilnojamojo turto dovanojimo sandorį actio Pauliana instituto pagrindu (CK 6.66 straipsnis), motyvuojant tuo, jog toks sandoris pažeidžia ieškovės kaip atsakovės E. N. kreditoriaus interesus.
Actio Pauliana institutas – tai teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių jis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (CK 6.66 straipsnio 1 dalis). Šio instituto paskirtis – užkirsti kelią galimam skolininko piktnaudžiavimui savo teisėmis, taip užtikrinant įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų pareigų kreditoriams įvykdymą, ginant juos nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinamos galimybės, kad kreditoriaus reikalavimas bus visiškai patenkintas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-06-03 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-710/2002; 2003-03-31 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2003). CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintiną dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-04-28 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2009; 2008-12-09 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-587/2008; kt.). Atsižvelgiant į tai, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, bei siekiant, kad būtų užkertamas kelias galimam kreditoriaus piktnaudžiavimui šiuo institutu bei nepagrįstam skolininko teisių suvaržymui, sandorį pripažinti negaliojančiu šiuo pagrindu bei taikyti jo teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visetui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-01-11 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2011-12-16 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2011; 2012-01-26 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2012).
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje nėra visų būtinų actio Pauliana instituto taikymo sąlygų. Iš aukščiau aptartos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos seka, kad actio Pauliana instituto pagrindu ginčijamas sandoris privalo būti sudarytas tuo metu, kai jau yra atsiradę kreditoriaus ir skolininko prievoliniai teisiniai santykiai. Nagrinėjamu atveju ginčijamo nekilnojamojo turto dovanojimo sandorio sudarymo metu ieškovės ir atsakovės E. N. tokie santykiai nesiejo. UAB „D. M.“ akcijų pirkimo – pardavimo sutartis ir paprastieji neprotestuotini vekseliai, iš kurių kildinama ieškovės reikalavimo teisė, buvo sudaryti atitinkamai 2010-06-16 ir 2010-06-11, tuo tarpu ginčijamas sandoris – 2010-04-06, t. y. daugiau nei dviem mėnesiais anksčiau. Toks sandoris negalėjo pažeisti ieškovės interesų, nes šio sandorio sudarymo metu ji nebuvo atsakovės E. N. kreditoriumi bei neturėjo į atsakovę neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės. Byloje, apart ieškovės paaiškinimų, nėra jokių patikimų įrodymų, jog dar iki akcijų pirkimo – pardavimo sutarties pasirašymo tarp ieškovės ir atsakovės E. N. vyko šalis įpareigojančios derybos dėl UAB „D. M.“ akcijų perleidimo. To nepatvirtino ir teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas V. R.. Pati atsakovė E. N. šias aplinkybes neigė. Taigi, sudarydama ginčijamą nekilnojamojo turto dovanojimo sandorį atsakovė nesielgė nesąžiningai, kadangi ji jokia forma tuo metu nebuvo įsipareigojusi ieškovei, atitinkamai neturėjo tikslo išvengti įsipareigojimų, kurių nebuvo prisiėmusi, vykdymo. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsiradus ginčo šalių prievoliniams teisiniams santykiams, t. y. atsakovei tapus skolininku, o ieškovei kreditoriumi, atsakovės mokumas ir turtinė padėtis buvo lygiai tokia pati kaip ir dabar, todėl iš esmės yra negalimas actio Pauliana instituto taikymas nagrinėjamo ginčo atveju.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, teisingai taikė nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, todėl naikinti jį apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Likę apeliacinio skundo argumentai ginčijamo teismo sprendimo teisėtumo neįtakoja, todėl teismas dėl jų nepasisako.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.