Regionų apygardos administracinio teismo nutartis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė, sekretoriaujant Eglei Pajarskienei, dalyvaujant skundą padavusiam asmeniui A. B., jo atstovui advokatui Edmundui Rusinui, institucijos, paskyrusios administracinę nuobaudą, atstovui Mariui Laurinėnui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo (ATP) bylą pagal A. B. skundą dėl Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos nutarimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos įgaliotas pareigūnas A. B. 2006 m. birželio 9 d. surašė ATP protokolą (b. l. 10) už tai, kad šio piliečio vairuojama keleivinė transporto priemonė „Ford Tranzit“ v/nr. (duomenys neskelbtini) 2006 m. birželio 9 d. 14 val. 30 min. važiavo maršrutu Vilnius – Utena, vežė keleivius iš aikštelės teritorijos, esančios Geležinkelio g. 8a, Vilniuje, kuri ribojasi su Vilniaus miesto autobusų stotimi. Pažeidė Kelių transporto kodekso 18 str. 4 d. reikalavimus. 2006 m. birželio 19 d. nutarimu Nr. 09-10029/012815 už pažeidimo, numatyto Administracinių teisės pažeidimo kodekso (ATPK) 172 str. 1 d., padarymą A. B. skyrė 750 Lt baudą (b. 1. 8).

Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo prašo panaikinti minėtą nutarimą ir bylą jo atžvilgiu nutraukti.

Patikslintame skunde (b. l. 32-33) paaiškino, kad Kelių transporto kodekso 8 str. 1 d. nustatyta, jog kelių transporto ūkinė komercinė keleivių ir krovinių vežimo už atlyginimą veikla yra licencijuojama. Šią teisės normą realizuojantis poįstatyminis teisės aktas yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. 274 patvirtinti Ūkinės komercinės veiklos licencijavimo metodiniai nurodymai, kurių 4 p. įtvirtinta jog ūkinė komercinė veikla - tęstinė, nuolatinio pobūdžio, savo vardu ir savo rizika licencijos turėtojo vykdoma veikla, kuria siekiama gauti pajamų ar pelno. Susisiekimo ministerijos 1997 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. 130 patvirtintų Keleivių ir bagažo vežimo kelių transportu taisyklių 1.3 p. nustatyta, jog vežėjai gali vežti keleivius tiktai turėdami nustatyta tvarka išduotą licenciją arba Bendrijos licenciją transporto priemonėmis, turinčiomis atitinkamai licencijos kortelę arba Bendrijos licencijos kopiją. Kelių transporto kodekso 7 str. 2 d. apibrėžta vežėjo definicija - tai įmonė, įregistruota įstatymų nustatyta tvarka ir turinti teisę vežti keleivius, krovinius, bagažą, paštą, dokumentų siuntas, smulkias siuntas. Pasak A. B., vežėju ir subjektu, užsiimančiu kelių transporto ūkine komercine veikla, yra tik vežėjas, bet ne ekipažas (vairuotojas), kaip nustatyta Kelių transporto kodekso 10 str. 1 d. Tokiu būdu, pareiškėjo nuomone, ūkinės komercinės veiklos atsakomybės subjektu gali būti tik asmuo, užsiimantis šia veikla ir turintis atitinkamą licenciją. Būdamas darbo teisinių santykių subjektu, jis tik vykdė savo darbdavio, kurio vardu ir yra išduota licencija, nurodymus, todėl mano, kad negali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 172 str. 1 d.

Protokolą ir nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje surašęs subjektas pripažino, jog jo vežta keleivių grupė buvo iš anksto organizuota ir vežta užsakomaisiais reisais, o administracinę atsakomybę sieja tik su ta aplinkybe, jog užsakomieji reisai buvo vykdomi iš draudžiamos teritorijos. Pažymi, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2008 m. kovo 5 d. nutarime konstatavo, kad „Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 4 dalyje (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) įtvirtintas draudimas užsakomųjų reisų vežėjams rinkti ir vežti keleivių grupes iš gatvių ir aikštelių teritorijų, kurios ribojasi su autobusų stotimis (ir kurių ribas, kaip minėta, nustato savivaldybių institucijos), reiškia, kad užsakomųjų reisų vežėjams draudžiama minėtose teritorijose sudaryti keleivių grupes, surinktas iš reguliarių reisų laukiančių keleivių, taip pat kitų asmenų, dėl kurių vežimo nebuvo pateiktas išankstinis užsakymas vežėjui ir su juo iš anksto nebuvo sudaryta vežimo sutartis. Tačiau šis draudimas neaiškintinas kaip apimantis ir draudimą užsakomųjų reisų vežėjams minėtose teritorijose įlaipinti į transporto priemonę ir iš ten vežti iš anksto sudarytas keleivių grupes, atitinkančias Kelių transporto kodekso 2 straipsnio 8 dalyje (2002 m. kovo 19 d. redakcija) esantį iš anksto sudalytos keleivių grupės apibrėžimą“. Pareiškėjas tvirtina, kad būtent ir vežė iš anksto suformuotą keleivių grupę užsakomaisiais reisais.

Teismo posėdyje administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo ir jo atstovas skundą palaikė remdamiesi jame nurodytais motyvais.

Institucijos, paskyrusios administracinę nuobaudą, atstovas teisminio nagrinėjimo metu prašė nutarimą palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

A. B. patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 172 str. 1 d. už tai, kad 2006 m. birželio 9 d. vežė keleivius iš aikštelės Geležinkelio g. 8a, Vilniuje, kuri ribojasi su Vilniaus miesto autobusų stotimi.

ATPK 172 str. 1 d., numato, jog administracinę atsakomybę užtraukia komercinės ar ūkinės veiklos tvarkos pažeidimas. Ši norma blanketinė, todėl, siekiant asmenį patraukti administracinėn atsakomybėn, būtina nuoroda į kito teisės akto nuostatos pažeidimą, o šiuo atveju tokia nuostata įtvirtinta Kelių transporto kodekso 18 str. 4 d., numatančioje draudimą užsakomųjų reisų vykdytojams rinkti ir vežti keleivių grupes iš gatvių ir aikštelių teritorijų, kurios ribojasi su autobusų stotimis.

Administracinė atsakomybė taikoma tiems asmenims, kurie padarė administracinės teisės pažeidimą, t. y. pažeidė atitinkamų teisės normų reikalavimus. ATPK 172 str. 1 d. nenurodo specialių reikalavimų šio pažeidimo subjektams, todėl administracinėn atsakomybėn gali būti traukiami visi asmenys, kurie konkrečia veika pažeidžia komercinės ar ūkinės veiklos tvarką. ATPK 172 str. 1 d. nėra nuorodos į tai, kad už šį pažeidimą atsako įmonės vadovas ar kitas specialius požymius turintis subjektas, todėl A. B. argumentai, jog jis nevykdė savarankiškos ūkinės ar komercinės veiklos, teisiški nereikšmingi (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. N3-1001-06, Nr. N5–1717/2006).

A. B. akcentavo, kad yra samdomas darbuotojas – vairuotojas, nevykdantis jokios komercinės ar ūkinės veiklos. Tačiau pagal Kelių transporto kodekso 10 str. 1, 2 d. jis laikytinas transporto priemonės ekipažo nariu, kuris turi jam šio kodekso bei Susisiekimo ministerijos patvirtintų tam tikrų keleivių ir krovinių vežimo taisyklių priskirtas teises ir pareigas. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos 1997 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. 130 (su pakeitimais, galiojusiais pažeidimo padarymo metu) patvirtintų Keleivių ir bagažo vežimo kelių transportu taisyklių 3.10 p. įtvirtina draudimą vežti kitus asmenis, nepriklausančius iš anksto sudarytai keleivių grupei, 3.12 p. numato, kokius užsakomojo reiso metu ekipažas privalo turėti dokumentus (tame tarpe keleivių vežimo sutartį su keleivių grupės paėmimo vieta, vežimo lapą, su jame įvardintais keleiviais), 8.1.2 p. numato ekipažo teisę nepriimti arba išlaipinti pažeidžiančius Taisykles keleivius artimiausioje bet kurio tipo stotelėje. Taigi, Kelių transporto kodekso 18 str. 4 d. draudimas adresuojamas ne tik vežėjams, bet ir ekipažo nariams, todėl jį pažeidęs ekipažo narys (šiuo atveju – vairuotojas) pripažintinas tinkamu pažeidimo subjektu.

Konstitucinis Teismas 2008 m. kovo 5 d. nutarime konstatavo, jog Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas draudimas reiškia, kad užsakomųjų reisų vežėjams draudžiama minėtose teritorijose sudaryti keleivių grupes, surinktas iš reguliarių reisų laukiančių keleivių, taip pat kitų asmenų, dėl kurių vežimo nebuvo pateiktas išankstinis užsakymas vežėjui ir su juo iš anksto nebuvo sudaryta vežimo sutartis, tačiau šis draudimas neaiškintinas kaip apimantis ir draudimą užsakomųjų reisų vežėjams minėtose teritorijose įlaipinti į transporto priemonę ir iš ten vežti iš anksto sudarytas keleivių grupes, atitinkančias Kelių transporto kodekso 2 str. 8 d. esantį iš anksto sudarytos keleivių grupės apibrėžimą.

Tiek patikslintame skunde, tiek teisminio nagrinėjimo metu buvo akcentuota, kad pareiškėjas vežė iš anksto suformuotą keleivių grupę užsakomaisiais reisais.

Toks paaiškinimas nepaneigtas byloje esančiais įrodymais. Iš medžiagos matyti, kad Valstybinė kelių transporto inspekcija nesiaiškino, ar A. B. vežė iš anksto suformuotą grupę užsakomaisiais reisais, ar tokia keleivių grupė iš anksto suformuota nebuvo. Tam reikia rinkti naujus įrodymus (pvz., apklausti vežimo užsakovą, keleivių vežimo lape nurodytus keleivius). Tik tokiu būdu bus tinkamai išsiaiškinta, ar asmuo baustinas pagal ATPK 172 str. 1 d. nuostatas.

Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, darytina išvada, jog Valstybinė kelių transporto inspekcija visų teisiškai reikšmingų aplinkybių nenustatė, todėl jos priimtas nutarimas naikintinas, pažeidimo byla gražintina šiai institucijai nagrinėti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Teisėja, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 124 str. 1 d. 4 p., 128 str.,

nutarė:

B. skundą patenkinti iš dalies.

Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos 2006 m. birželio 19 d. nutarimą Nr. 09-10029/012815, kuriuo A. B. už pažeidimo, numatyto ATPK 172 str. 1 d., padarymą skirta 750 Lt, panaikinti ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti Valstybinei kelių transporto inspekcijai prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos.

Nutartis per 10 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiama Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.