- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-02-01
- Bylos Nr.
- A-146-118-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Audrius Bakaveckas, Laimė Baltrūnaitė (pran.)
- Pareiškėjas
- V. M., V. S., A. S., V.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai
- Trečiasis asmuo
- Telšių apskrities viršininko administracijai
- Kategorijos
- 11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. M., V. S., A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. M., V. S. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Telšių apskrities viršininko administracijai, dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n ustatė:
I.
Pareiškėjai V. M., V. S., ir A. S. (toliau – ir pareiškėjai) skundu (T 1, b. l. 3-9) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti melagingą Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Žemės ūkio ministerija, Ministerija, atsakovas) 2008 m. vasario 8 d. atsakymą Nr. 31N-M-2014-228 bei perduoti medžiagą dėl baudžiamosios bylos iškėlimo žemėtvarkininkams.
Paaiškino, kad jau 15 metų pažeidžiant jų teises negrąžinama jiems priklausanti buvusio savininko A. S. žemės ir miško dalis. Per šį laikotarpį Plungės žemėtvarkos skyriaus vedėjas, šio skyriaus žemėtvarkos specialistai Rietave bei Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vedėjo pavaduotojas į jų prašymus ir skundus teikė formalius, tikrovės neatitinkančius atsakymus. Teigė, kad skundžiamame šioje byloje Žemės ūkio ministerijos 2008 m. vasario 8 d. atsakyme Nr. 31N-M-2014-228 (toliau – ir Raštas) nurodyti faktai neatitinka tikrovės.
Pareiškėjai skunde išvardijo skundžiamo Rašto teiginius, su kuriais nesutiko, ir paaiškino nesutikimo priežastis:
1. Nesutiko, kad V. S. pateikė Rietavo agrarinės reformos tarnybai du prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo (1991 m. gruodžio 29 d. Nr.876a, kuriame nurodė 3 pretendentus ir 1991 m. gruodžio 30 d.Nr.876 -14 pretendentų grafoje „valia“ pažymint, kad visi pretendentai nori gauti kompensaciją). Teigė, kad V. S. rašė tik vieną, t.y. 1991 m. gruodžio 30 d. prašymą, tačiau šio prašymo nuosavybės teisių į žemę atkūrimo byloje nėra, nes Rietavo žemėtvarkininkai jį panaikino, o vietoj jo atsirado du neva rašyti V. S. ir V. S..
2. Nesutiko, kad 1992 m. spalio 5 d. Lietuvos valstybės archyvas pateikė Lietuvos TSR žemės ūkio liaudies komisariato archyvinio fondo, Telšių apskrities žemės ūkio komisijos 1940 m. spalio 16 d. nutarimo žemės savininkų sąrašus, kuriuose nurodyta, jog A. S. ((duomenys neskelbtini) valdė 68,26 ha). Pareiškėjai teigė, kad šių dokumentų Plungės rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjas ir žemėtvarkininkai Rietave jiems neparodė. Tokių dokumentų nėra ir nuosavybės teisių atkūrimo byloje.
3. Nesutiko, kad buvusio savininko žemės sklypo ribos 1994 metais buvo nustatomos pagal liudytojų parodymus, o pareiškėja nepasirašė žemės sklypo ribų nustatymo akto. Nurodė, kad buvusio savininko žemės sklypo ribos nebuvo nustatinėjamos, žemė nematuota iki šiol.
4. Nesutiko, kad 1993 m. balandžio 28 d. 1991 m. gruodžio 29 d. ir 1991 m. gruodžio 30 d. prašymuose Nr.876a ir Nr.876 nurodyti pretendentai bendru sutarimu, kurį patvirtino Rietavo apylinkės viršaičio pavaduotojas, tarpusavyje pasidalijo buvusio savininko A. S. 68,26 ha žemės. Pasak pareiškėjų, nuosavybės teisių atkūrimo byloje esantys susitarimai (visų Nr. 381) dėl žemės pasidalijimo yra suklastoti.
5. Nesutiko, kad 8 ha A. S. žemės, kuri buvo priskirta asmeninio ūkio žemei, šios žemės naudotojams sutikus buvo atlaisvinta (iškelta į laisvos žemės fondo žemę) ir prijungta prie bendro grąžintinos žemės ploto. Teigė, kad yra netiesa. Iš trims pretendentams priklausančių 6,96 ha pagal Telšių apskrities viršininko administracijos sprendimus liko tik 5,80 ha, o planuose šis plotas sumažėjo iki 4,22 ha, nors toje pačioje vietoje atkuriant nuosavybę žemės plotas negali leistis. Pažymėjo, kad dalis jų senelio žemės (už 20 metrų nuo pareiškėjų pastatų) neteisėtai yra suteikta K.
6. Nesutiko, kad pasidalijus 68,26 ha žemės plotą pareiškėjai V. M. buvo skirta 16,12 ha, bet ji savo dalies atsisakė ir 1996 m. rugpjūčio 15 d. padavė prašymą dėl 6,12 ha perdavimo V. S.. Teigė, kad 1993 m. balandžio 28 d. bendru giminės susitarimu buvo tarpusavyje pasidalinta žemė bei miškas ir pareiškėjai V. M. priklausė 16,12 ha žemės ir miško, tačiau Rietavo žemėtvarkininkams vilkinant šios žemės matavimą, neturėdama natūroje nei žemės nei miško, ji buvo priversta pagal dokumentus perleisti žemę broliui, nes reikėjo lėšų dėl mažamečių vaikų išlaikymo.
7. Nesutiko su Rašto teiginiais, kad 1997 m. spalio 30 d. Rietavo seniūnijos žemėtvarkos skyriui V. S. pateikė prašymą atmatuoti 3 ha žemės ir 4,36 ha miško valdyti bendrosios dalinės nuosavybės teise su motina S. S. ir broliu A. S.. Paaiškino, kad ne tik A. S. ir brolis V. S. buvo parašę prašymą atmatuoti jam 1 ha miško ir 2,72 ha žemės. Jų motina S. S. (mirusi) taip pat prašė atmatuoti 1,24 ha žemės. A. S. ir S. S. prašymai dingo pareikalavus leisti susipažinti su nuosavybės teisių atkūrimo byla.
8. Nesutiko, kad 1997 m. lapkričio 7 d. Rietavo žemėtvarkos specialistai nuvyko į (duomenys neskelbtini) paženklinti vietoje žemės sklypus A. S. įpėdiniams, tačiau paženklinti nepavyko, nes neatvyko S. S. ir V. S. nesutiko, kad sklypas būtų matuojamas bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis. Teigia, kad 1997 m. lapkričio 7 d. žemė ženklinama nebuvo. V. S. pareiškime Rietavo žemėtvarkos tarnybai buvo pareiškęs, kad su riba tarp savo ir K. žemės nesutinka, nes jie yra neteisėtai užėmę pareiškėjų senelio žemę.
9. Nesutiko su Rašte pateiktu Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 4 straipsnio 2 dalies nuostatų aiškinimu pareiškėjų atžvilgiu. Teigia, kad pareiškėjai dėl žemės grąžinimo turėtoje vietoje buvo tinkamais pretendentais nuo prašymo padavimo dienos (1991 m. gruodžio 30 d.). Pasak pareiškėjų, Rietavo žemėtvarkininkai tuos prašymus panaikino. 1993 m. balandžio 28 d. bendrame giminės susitarime dėl žemės ir miško buvo aiškiai nurodyta kiekvieno pretendento valia, tačiau žemėtvarkininkai šį susitarimą melagingai pataisė (vietoj buvusio vieno atsirado dar du susitarimai tuo pačiu numeriu Nr.381)
10. Rašte teigiama, kad remiantis Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr.385 patvirtinto Žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje tvarkos aprašo 4 punktu, jeigu pilietis pranešime nurodytu laiku neatvyksta į žemės ženklinimo vietą, žemės reformos žemėtvarkos projektą rengiantis specialistas paženklina žemės sklypą jam nedalyvaujant ir parengia sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo projektą. Pareiškėjų teigimu, kvietimai dėl žemės ženklinimo jiems nebuvo siųsti (tokių kvietimų negavo), žemės parodymo - paženklinimo nebuvo.
12. Nesutinka, kad pagal Plungės rajono žemėtvarkos skyriaus 2008 m. sausio 16 d. rašte Nr.R3-78 pateiktą informaciją V. S. ir kiti giminaičiai buvo kviečiami dalyvauti žymint žemės sklypą vietoje 1998 m. gegužės 15 d., 1999 m.birželio 7 d., 1999 m. birželio 29 d., 1999 m. gruodžio 7 d., 2000 m. sausio 6 d. Nesutinka, kad žemės matavimas įvyko 2000 m. sausio 27 d. Pareiškėjų teigimu, žemės matavimo 2000 m. sausio 27 d. nebuvo, nes gyvendami turėtos žemės vietoje jie jokių matavimų nematė. Teigia, kad išvardyti raštai yra melagingi.
13. Rašte teigiama, kad 2000 m. kovo 7 d. V. S. žemės sklypo ribų žymėjimą apskundė ir tiriant šį skundą nustatyta, kad grąžintino sklypo ribos nustatytos ir paženklintos tinkamai. Pareiškėjų teigimu, 2007 m. kovo 1 d. jokia komisija žemės sklypo ribų netikrino.
14. Nesutiko su Rašto teiginiais, kad daugumos pretendentų į buvusio savininko A. S. žemę nuomone, suprojektuoti žemės ir miško sklypai yra iki 1940 metų buvusiose ribose ir atitinka Metodikos reikalavimus. Teigė, kad grąžintinos žemės ribos visiškai neatitinka buvusio savininko turėtos žemės ribų.
15. Nesutiko, kad V. S., A. S. ir S. S. buvo kviečiami į nuosavybės teisių atkūrimo bylos svarstymą ir susipažinti su parengtais dokumentais. Teigia, kad jiems nebuvo pranešta ir apie nuosavybės teisių atkūrimo bylos svarstymą ir nė vienas tame svarstyme nedalyvavo.
16. Nesutiko su Rašto teiginiu, kad nuosavybės teisės grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise buvo atkurtos bendrasavininkiams į 5,80 ha žemės ir 37,52 ha miško. Teigia, kad neteisėtai nuosavybės teisės į žemę ir mišką atkurtos į 5,80 ha plotą, tačiau pagal planus likę tik 4,22 ha, nors atkuriant nuosavybę turėtoje vietoje plotas neturi keistis. Be to, pretendentai V. S. pareiškimu prašė jam pamatuoti 3 ha žemės ir 4,36 ha miško, o A. S. 2,72 ha žemės ir 1 ha miško, S. S. - 1,24 ha žemės. A. S. ir S. S. pareiškimai buvo panaikinti. Taigi iš 68,26 ha buvusios senelio žemės trims pretendentams priklauso 6,96 ha, tačiau likę tik 4,22 ha. Pareiškėjams neaišku kodėl taip yra.
17. Nesutiko, kad Telšių apskrities viršininko administracijos 2000 m. birželio 13 d. sprendimu Nr. 68-12829 V. S. atkurtos nuosavybės teisės į visą jam priklausiusią buvusio savininko A. S. nuosavybės teise valdyto ploto dalį - 7,36 ha žemės ir miško. Pažymi, kad šiame V. S. valios neatitinkančiame sprendime nurodyta 7,36 ha žemės. Faktiškai žemės likę tik 4,22 ha žemės ir ji priklauso šešiems pretendentams. Taigi V. S. liko tik 0,70 arų.
18. Rašto teiginys, kad pagal Telšių apskrities viršininko administracijos Plungės rajono žemėtvarkos skyriaus informaciją V. S. nuosavybės teisių atkūrimo dokumentai parengti, yra neteisingas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėja V. M. palaikė skundą ir prašė skundą tenkinti. Rėmėsi skunde išdėstytais argumentais. Papildomai paaiškino, kad nuosavybės teisių atkūrimas natūra vyksta pagal teisės aktuose nustatytas procedūras, tačiau pareiškėjų atžvilgiu nebuvo atliktas nė vienas veiksmas, kurį būtina atlikti atkuriant nuosavybės teises į žemę natūra. Prašė dėl žemėtvarkininkų neteisėtų veiksmų perduoti medžiagą ne Generalinei prokuratūrai, kaip prašė pirmiau, bet Specialiųjų tyrimų tarnybai, kadangi prokuratūra pareiškėjos skundus nagrinėjo tendencingai.
Atsiliepimas
Atsakovas Žemės ūkio ministerija su pareiškėjų skundu nesutiko. Prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą. Atsiliepimą (T 1, b. l. 121-126) grindė šiais argumentais:
1. Ministerija, gavusi Seimo Šeimos ir vaiko reikalų komisijos atsiųstą pareiškėjos 2007 m. lapkričio 20 d. skundą - pareiškimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (duomenys neskelbtini), vadovaudamasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatomis, Žemės ūkio ministerijos nuostatais, patvirtintais Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 15 d. nutarimu Nr. 1120, atliko pareiškėjos skunde nurodytų aplinkybių teisinį įvertinimą ir informavo pareiškėją 2008 m. vasario 8 d. raštu Nr. 1IN-M-2014-228.
2. Paaiškino, kad savo pozicijos dėl faktų, kuriuos nustatė ištyrusi pareiškėjos skundą ir išdėstė pareiškėjai Rašte, nekeičia ir ją palaiko (atsiliepime pakartojamos minėtame Rašte nustatytos aplinkybės). Teigė, kad, pagal kompetenciją išnagrinėjusi pareiškėjos nurodytus faktus, įvertinusi tyrimo metu iškilusias aplinkybes, susipažinusi su Plungės rajono žemėtvarkos skyriaus pateiktais dokumentais, Ministerija nustatė, kad pareiškėjams nuosavybės teisės į buvusio savininko A. S. nuosavybės teise valdyto 68,26 ha žemės ploto dalį atkurtos tinkamai ir laikantis teisės aktų reikalavimų.
Tretysis suinteresuotas asmuo Telšių apskrities viršininko administracija su pareiškėjų skundu nesutiko.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (T 2, b. l. 2-5) paaiškino šias aplinkybes:
1.Pagal Telšių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Plungės rajono žemėtvarkos skyriaus (toliau – ir Plungės rajono žemėtvarkos skyrius) duomenis, 1991 m. gruodžio 29 d. ir 1991 m. gruodžio 30d. prašymus Nr. 876 ir 876a grąžinti iki nacionalizavimo A. S. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdytą žemę Rietavo agrarinės reformos tarnybai padavė V. S. ir V. S.. Pretendentai prašė grąžinti 80 ha žemės ir kaip įpėdinius nurodė 17 asmenų. Grafoje „valia“ įrašyta, kad už turėtą žemę visi pretendentai prašė kompensacijos.
2. 1992 m. spalio 5 iš archyvo buvo gauti dokumentai, patvirtinantys, jog A. S. (duomenys neskelbtini) valdė 68,26 ha žemės. Šiuo metu dalis žemės apaugusi mišku, žemės ribų archyvinių planų neišliko, todėl 1994 metais ribos buvo nustatomos pagal liudytojų J. K. ir J. K., s. J., bei V. M. parodymus. V. M. akto nepasirašė. Su nustatytomis ribomis nesutiko V. S., tačiau kitų liudytojų, galinčių paliudyti ribas tiksliau, nesurado. 1997 m. kovo 10 d. buvo kartografuotos (duomenys neskelbtini) buvusių savininkų žemių ribos. Ribas parodė A. K., J. K. ir A. P..
3. Pretendentai į buvusio savininko A. S. 68,26 ha žemės, 1993 m. balandžio 28 d. susitarimu, patvirtintu Rietavo apylinkės viršaičio pavaduotojo, žemę pasidalijo tarpusavyje. Keturi pretendentai jiems tenkančios žemės dalies atsisakė, liko 13, iš kurių 3 pareiškė valią, kad jiems būtų taikoma kompensacija. V. M. teko 16,12 ha, bet ji nebėra pretendentė atkurti nuosavybės teises į A. S. žemę, nes 1996 m. balandžio 4 d. ir 1996 m. rugpjūčio 15 d. pareiškimais šios žemės ir savo teisių į ją atsisakė A. S. ir brolio V. S. naudai.
4. 1997 m. spalio 30 d. Rietavo seniūnijos žemėtvarkininkai gavo V. S. prašymą atmatuoti jam 3,00 ha žemės ir 4,36 ha miško bendrosios dalinės nuosavybės teise (tik su motina S. S. ir broliu A. S.). 1997 m. lapkričio 7 d. komisija nuvyko į (duomenys neskelbtini) matuoti žemės, tačiau pretendentai V. S. ir S. S. matuoti sklypą dalinės nuosavybės teise nesutiko.
5. Vadovaujantis tuo metu galiojusio Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi žemė grąžinama natūra turėtoje vietoje bendrosios nuosavybės teise. Pretendentai į žemės sklypo paženklinimą vietoje turėjo būti kviečiami ir žemės sklypai ženklinami vadovaujantis Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje“ . Vadovaujantis šiuo nutarimu nustatyta tvarka, pretendentai į žemės matavimo darbus 1998 – 2000 metais buvo kviesti eilę kartų, t.y.:1) 1998 m. gegužės 15 d. kvietimai išsiųsti visiems pretendentams registruotais laiškais į 1998 m. birželio 10 d. vyksiantį matavimą, tačiau matavimas neįvyko, nes neatvyko visi pretendentai; 2) 1999 m. birželio 7 d. kvietimai išsiųsti V. S., P. S., S. S., V. S. į 1999 m. birželio 29 d. numatytą matavimą, kiti informuoti telefonu. Matavimas neįvyko neatvykus visiems pretendentams; 3) 1999 m. gruodžio 7 d. vėl buvo paskirtas matavimas, pretendentai buvo kviečiami telefono skambučiais, o S. S., V. S., A. S. registruotais laiškais Nr.91, Nr.92, Nr.93, tačiau matavimas neįvyko, nes neatvyko visi pretendentai; 4) į 2000 m. sausio 6 d. paskirtą matavimą S. S., V. S., A. S. buvo išsiųsti kvietimai Nr.97, Nr.98, Nr.99 registruotais laiškais. Kiti pretendentai kviesti telefonu. Į 2000 m. sausio 6 d. paskirtą matavimą susirinko pretendentai, išskyrus S. S., V. S., A. S.; 5) į 2000 m. sausio 27 d. paskirtą matavimą S. S., V. S., A. S. buvo kviesti 2000 m. sausio 3 d. išsiųstais registruotais laiškais Nr.1, Nr.2, Nr.3. 2000 m. sausio 27 d. žemės matavimas įvyko. Sklypų parodymo - paženklinimo akte pasirašė V. S., A. S., P. S. ir D. S. už A. S. pagal įgaliojimą.
6. 2000 m. kovo 1 d. tiriant V. S. skundą dėl ribų nustatymo ir sklypo paženklinimo, komisija, susidedanti iš žemėtvarkos projekto autoriaus ir žemėtvarkininko, Plungės rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo bei Rietavo savivaldybės žemėtvarkininko, dalyvaujant V. S. nurodytai liudytojai I. V. apėjo prašomos sugrąžinti buvusio savininko A. S. žemės ribas. V. S. sutiko, kad apeitos ribos ėjo apytiksliai buvusia vieta.
7. Parengta nuosavybės teisių atkūrimo byla buvo svarstyta 2000 m. gegužės 18 d. (protokolas Nr.21). V. S., A. S., A. S., P. S. pasirašė nuosavybės teisių atkūrimo byloje paruoštuose planuose ir sprendimo projekte, prašė priimti sprendimą jiems nedalyvaujant bei įregistruoti žemės sklypus Nekilnojamojo turto registre. S. S., A. S.,V. S. 2005 m. gegužės 10 d. buvo iškviesti registruotais laiškais Nr.33, Nr.34, Nr.35. Į bylos svarstymo posėdį buvo atvykęs tik V. S., bet parengtoje byloje dokumentų nepasirašė, raštu pretenzijų nepareiškė. Atsiimti parengtų nuosavybės dokumentų S. S., A. S.,V. S. buvo raginami Rietavo žemėtvarkininkų bei komisijoms nuvykus į vietą spręsti ginčų, tačiau jie neatvyko. 2004 m. balandžio 28 d. Telšių apskrities viršininko sprendimai jiems buvo išsiųsti registruotais laiškais Nr.3803/3, Nr.3803/4, Nr.3803/5, tačiau jie grįžo neįteikti, atsisakius priimti. Apie sprendimų priėmimą pranešta tinkamai.
8. Nuosavybės teisės į savininko A. S. žemę atkurtos natūra 8 pretendentams į 43,32 ha trijuose sklypuose (4,22 ha žemės, 18,10 ha ir 21 ha miško) bendrosios dalinės nuosavybės teise. 2000 m. birželio 13 d. Telšių apskrities viršininko sprendimais Nr.68-12825, Nr.68-12826, Nr.68-12827, Nr.68-12828, Nr.68-12829, Nr.68-12830, Nr.68-12831, Nr.68-12832 nuosavybės teisės grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise buvo atkurtos bendrasavininkiams į 5,80 ha žemės ir 37,52 ha miško (iš viso į 43,32 ha) plotą. Galimybė pasirinkti pageidaujamą vietą savoje žemėje V. S. buvo sudaryta. Kiti savininko įpėdiniai, dalyvavę matavime, šia galimybe pasinaudojo.
9. Pagal 1998 m. balandžio 23 d. Žemės ir miškų ministerijos įsakymu Nr. 207 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodikos (toliau – ir Metodika) 14 punktą grąžinamo natūra sklypo ribos gali nesutapti su buvusios žemėnaudos ribomis, bet ne daugiau kaip 40 procentų turėtosios žemės valdos. Suprojektuoti ir sugrąžinti sklypai atitinka šios Metodikos reikalavimus. V. S. naudojasi sugrąžintos žemės dalimi. Paaiškina, kad pareiškėjų kaimynui J. K. lygiavertis žemės sklypas buvo suformuotas po to, kai buvo paženklini natūra grąžinami žemės sklypai A. S. įpėdiniams. Todėl šio savininko įpėdinių prioritetas nebuvo pažeistas.
Žemesnės instancijos teismas
10. 2004 m. birželio 2 d. Plungės rajono apylinkės teismas nagrinėjo V. ir A. S. ieškinį atsakovams P., V., A., V., D. S. ir S. S. dėl naudojimosi tvarkos sugrąžinta žeme nustatymo. Teismas priėmė sprendimą, kaip bus naudojamasi sugrąžinta žeme. Teismo proceso metu V. ir A. S. bei S. S. pareiškė priešieškinį dėl priimtų Telšių apskrities viršininko sprendimų ir nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumo, bet A. S. ir S. S. teismo posėdžio metu tokio pareiškimo atsisakė, o V. S. priešieškinį teismas atmetė kaip nepagrįstą. Plungės rajono apylinkės teismo sprendimas įsiteisėjo 2005 m. vasario 10 d.
11. V. S. ir A. S. nuosavybės teisių atkūrimo dokumentai yra parengti ir jie gali tuos dokumentus atsiimti. Teigia, kad V. M. rašyti skundai V. ir A. S. vardu dėl negrąžintos žemės yra nepagrįsti.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. gruodžio 4 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.
Teismas nustatė, kad ginčo dalykas yra Žemės ūkio ministerijos, kaip viešojo administravimo subjekto, 2008 m. vasario 8 d. rašto Nr. 31N-M-2014-228 teisėtumas ir pagrįstumas. Ypatingai vertintina šio Rašto teisinė prigimtis. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju pirmiausia vadovaujasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 22 straipsnio 1 dalimi ir 5 straipsniu, apibrėžiančiu teisę kreiptis gynybos į teismą. ABTĮ 5 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Dėl to svarbu nustatyti, ar pareiškėjai V. M., V. S. ir A. S. šiuo atveju gina būtent pažeistą teisę ar įstatymu saugomą interesą. Iš pareiškėjų skundo turinio teismas nustatė, kad pareiškėjai įsitikinę, jog Žemės ūkio ministerija skundžiamu Raštu pažeidė jų teises ir įstatymu saugomus interesus, nes faktiškai netyrė pareiškėjos V. M. skunde nurodytų Seimo komisijai pažeidimų, nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti. Teismas pažymėjo, kad siekiant nustatyti, ar pareiškėjai visi turi reikalavimo teisę prašyti ginti jų pažeistas teises ar įstatymų saugomus interesus, būtina įvertinti skundžiamą dokumentą - Žemės ūkio ministerijos 2008 m. vasario 8 d. raštą Nr. 3IN-M-2014-228, kuris adresuojamas V. M., o kopija siunčiama Lietuvos Respublikos Seimo Šeimos ir vaiko reikalų komisijai (toliau – ir Seimo komisija). Įvertinęs pareikštą reikalavimą, teismas padarė išvadą, kad šis ginčas nėra dėl nuosavybės teisių atkūrimo, o tik dėl to, ar teisingai Žemės ūkio ministerija išnagrinėjo pagal savo kompetenciją Seimo komisijos persiųstą (2007 m. gruodžio 12 d. lydraštis Nr. 2007-S-l 1506) Ministerijai pareiškėjos V. M. (su vaikais) kartotinį skundą.
Teismas nustatė, kad du pareiškėjai - V. S. ir A. S. neturi reikalavimo teisės ginčyti Žemės ūkio ministerijos Raštą, kadangi šis Raštas skirtas išimtinai V. M., kuri kreipėsi į atitinkamą Seimo komisiją dėl jos šeimos garbės ir orumo gynimo, t. y. gindama savo vaikų interesus. Teismo vertinimu, minėti du pareiškėjai klaidingai mano, kad šio ginčo metu gali būti išspręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimai. Skundus teismui visų trijų pareiškėjų vardu pasirašė V. M.. Byloje yra 2003 m. lapkričio 24 d. V. S. įgaliojimas, išduotas 5 metams (galiojimas baigiasi 2008 m. lapkričio 25 d.), kuris suteikė pareiškėjai V. M. teisę pasirašyti skundą jo vardu. Taip pat byloje yra 2007 m. kovo 14 d. A. S. įgaliojimas V. M., kuris taip pat suteikia V. M. teisę pasirašyti už šį asmenį teismui paduodamą skundą. Taigi skundą visų pareiškėjų vardu V. M. pasirašė teisėtai.
Teismas skundą dalyje dėl pareiškėjų V. S. ir A. S. reikalavimų atmetė, kadangi nustatė, jog skundžiamas Raštas skirtas ne jiems ir jų teisėms ar interesams jokios įtakos neturi.
Dėl pareiškėjos V. M. teisių pažeidimo ir teisėtų interesų gynimo teismas nustatė, kad pareiškėja kreipėsi į Seimo komisijos pirmininką 2007 m. lapkričio 20 d. kartotiniu skundu. Šiame skunde nurodoma, kad pareiškėjai negrąžinama jos senelio žemė, kad valdininkai, kurie sprendė šį klausimą, elgėsi itin blogai, kad jei yra korumpuoti, kad žemėtvarkininkai (nurodomos ir valdininkų pavardės) vilkino žemės grąžinimą, slėpė aferas, metė šmeižikiškus ir melagingus kaltinimus. Pareiškėja išdėstė nuosavybės teisių atkūrimo į jos senelio A. S. žemę eigą. Prašė Seimo komisijos principingai, sąžiningai, nešališkai ir kompetentingai ištirti visus pareiškėjos skunde - pareiškime išdėstytus faktus. Šį skundą Seimo Šeimos ir vaiko reikalų komisija persiuntė Žemės ūkio ministerijai. Lydraštyje nurodė, kad šiame skunde pareiškėjos vienas iš aštriausių keliamų klausimų yra nuosavybės teisių į žemę atkūrimo klausimas, kad skunde pateikiami kaltinimai žemėtvarkos tarnybos specialistams.
Žemesnės instancijos teismas
Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjos V. M. skundas buvo persiųstas Žemės ūkio ministerijai galutinio sprendimo priėmimui, teismas vertino, kiek ši Ministerija, pagal jai teisės aktais suteiktą kompetenciją, gali spręsti prašomus išspręsti klausimus, bei tai, ar prašymas išspręstas vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo nuostatomis. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjos keliami klausimai yra dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo teisėtumo. Šiuos teisinius santykius reglamentuoja Atkūrimo įstatymas, taip pat Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau – ir Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka). Ikiteisminę nuosavybės teisių atkūrimo procese kylančių ginčų nagrinėjimo tvarką nustato Žemės reformos įstatymo 18 straipsnis, kuriame nustatyta, kad skundus dėl žemės reformos metu suformuotų žemėnaudų tinkamumo, žemės privatizavimui ir nuomai parengtų dokumentų bei įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų neatitikimo nagrinėja apskričių viršininkai ir Vyriausybės įgaliota institucija. Vyriausybės įgaliota institucija nenagrinėja apskrities viršininko neapsvarstytų prašymų ir skundų. Tokia institucija yra Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (Vyriausybės 2001 m. birželio 12 d. nutarimas Nr. 709). Teismas iš byloje ištirtų įrodymų nustatė, kad Nacionalinė žemės tarnyba ne kartą nagrinėjo pareiškėjos skundus (t. I, b. 1. 170-177), tačiau pareiškėja Nacionalinės žemės tarnybos sprendimų teismui neskundė.
Pagal išvardytus teisės aktus piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę nagrinėja ir sprendimus priima apskrities viršininko administracija. Šiuo atveju prašymus nagrinėjo ir sprendimus priėmė Telšių apskrities viršininko administracija. Pagal Atkūrimo įstatymo 19 straipsnį apskrities viršininko administracijos sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo gali būti skundžiami tiesiogiai teismui. Tuo tarpu (Žemės reformos įstatymo 18 straipsnis, Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 122 straipsnis) iki apskrities viršininko sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo, ginčai nagrinėjami Žemės reformos įstatymo 18 straipsnyje nustatyta tvarka, t.y. iki sprendimo priėmimo atlikti kokie nors neteisėti veiksmai ar priimti tarpiniai sprendimai (pvz. žemės ribų pažymėjimo aktai, išvados, įsakymai dėl eiliškumo, įsakymai, kuriais patvirtinamas žemės reformos žemėtvarkos projektas, ir kt.) skundžiami pirmiausiai apskrities viršininkui, po to jo sprendimas skundžiamas Nacionalinei žemės tarnybai, o Tarnybos sprendimas - administraciniam teismui. Teismas nustatė, kad pareiškėja V. M. niekada jokių neteisėtų apskrities viršininko administracijos padalinių, tame tarpe ir žemėtvarkos skyriaus veiksmų pirmiau nurodyta tvarka neskundė, todėl teismai niekada nėra įvertinę kokio nors pareiškėjos nurodomo veiksmo ar akto kaip neteisėto ir pažeidžiančio pareiškėjos teises ir teisėtus interesus. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Taigi, kol teismas neįvertino nuosavybės teisių atkūrimo procese apskrities viršininko administracijos ar atskirų jos pareigūnų veiksmų kaip neteisėtų, Žemės ūkio ministerija negali spręsti, ar teisėtai šiuo atveju buvo atkurta nuosavybės teisė, ar priimti teisėti sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei ar teisėtai priimti kiti aktai šio proceso metu. Netgi pasisakiusi, kad yra koks nors pažeidimas, Ministerija negalėtų dėl to priimti jokio sprendimo, kuris sukeltų kokius nors teisinius padarinius pareiškėjai. Teismas pažymėjo, kad jis šiuo atveju vertina tik skundžiamą Žemės ūkio ministerijos Raštą, nes atsakovu byloje yra ši Ministerija. Remdamasis išdėstytais argumentais dėl ginčų, kylančių nuosavybės teisių atkūrimo procese dėl priimamų tarpinių ir galutinių sprendimų nagrinėjimo tvarkos, teismas pažymėjo, kad šioje byloje nevertina jokių prieš tai vykusių nuosavybės teisių atkūrimo procedūrų teisėtumo ir priimtų sprendimų atkurti nuosavybės teisę teisėtumo, nes tai nėra šio ginčo dalykas (byloje neginčijamas joks Telšių apskrities viršininko administracijos sprendimas ar veiksmas). Reikalavimas yra pareikštas tik dėl Žemės ūkio ministerijos Rašto panaikinimo. Dėl pareiškėjos reikalavimo pripažinti Raštą melagingu ir suklastotu teismas pažymėjo, kad toks negali būti tenkinamas, nes administraciniai teismai nenustatinėja juridinę reikšmę turinčių faktų (ABTĮ 88 straipsnis). Šį reikalavimą teismas vertino kaip motyvuojamąją skundo dalį.
Teismas nustatė, kad Žemės ūkio ministerijos kompetencija apibrėžta Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 15 d. Nutarimu Nr. 1120 patvirtintais Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos nuostatais (toliau – ir Nuostatai). Teismas vadovavosi Nuostatų redakcija, galiojusia nuo 2003 m. gruodžio 16 d. iki 2008 m. balandžio 22 d. Su nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procesu netiesiogiai susijęs Nuostatų 5.2 punktas (nustatytas uždavinys - dalyvauti formuojant valstybės politiką žemės tvarkymo ir administravimo, žemės reformos kartografijos srityje). Nuostatų 6.32 punkte nurodytos funkcijos minėto uždavinio įgyvendinimui - ministerija metodiškai vadovauja vykdant žemės tvarkymą ir administravimą, žemės reformą, žemėtvarkos projektavimą. Šios nuostatos reiškia, kad visais nurodytais klausimais Žemės ūkio ministerija leidžia norminio pobūdžio teisės aktus (pavyzdžiui, Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 patvirtinta Žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodika ir kt.). Žemės ūkio ministerijos teisės nurodytos Nuostatų 7 ir 8 punktuose. Teismas nustatė, kad nei Nuostatuose, nei kokiame nors kitame teisės akte Žemės ūkio ministerijai nenustatytas uždavinys, nepavesta funkcija ir nesuteikta teisė tikrinti nuosavybės teisių atkūrimo proceso teisėtumą, juo labiau Ministerija neturi teisės tikrinti apskrities viršininko administracijos tarnautojų veiklos atkuriant nuosavybės teises teisėtumo ir pagrįstumo. Pagal Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymo 4 straipsnį apskrities viršininkas atskaitingas Vyriausybei ir jos nustatyta tvarka jos įgaliotoms institucijoms. Minėta, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos turi tam tikrus įgaliojimus spręsti dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę teisėtumo. Žemės ūkio ministerija kaip ir bet kuri kita viešojo administravimo institucija nagrinėja piliečių skundus (Nuostatų 6.47 punktas). Šių skundų nagrinėjimo tvarka nustatyta Viešojo administravimo įstatymu. Šiuo atveju skundas buvo persiųstas iš kitos valdžios institucijos, todėl laikytina, kad taikytos minėto įstatymo 23 straipsnio 4 dalies nuostatos. Viešojo administravimo įstatymo 37-40 straipsnių nuostatos dėl tarnybinės pagalbos teikimo šiuo atveju netaikytinos, nes Seimo komisija prašė Žemės ūkio ministeriją galutinai išspręsti skunde keliamus klausimus, o ne vien atlikti tyrimą. Skundo nagrinėjimas pagal šias įstatymo nuostatas suponuoja, kad skundas nagrinėjamas tos institucijos, kuriai jis persiųstas, kompetencijos ribose. Šiuo atveju pagal Viešojo administravimo nuostatas atsakovas negalėjo persiųsti skundą dar kokiai nors institucijai, įgaliotai spręsti keliamus klausimus. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja neskundė Žemės ūkio ministerijos atsakymo dėl kokių nors procedūrinių klausimų. Teismas tokių pažeidimų nenustatė. Konstatavo, kad naikinti skundžiamą raštą dėl procedūrinių pažeidimų nėra pagrindo. Taip pat nėra pagrindo naikinti skundžiamą Raštą dėl to, kad Ministerija neįgaliota spręsti keliamų klausim. Gautą iš kitos institucijos skundą atsakovas privalėjo nagrinėti. Atsakymas skundžiamas dėl to, kad Žemės ūkio ministerija nesiėmė sutvarkyti keliamo klausimo iki galo, pasirūpinti nuosavybės teisių atkūrimo teisingumu ir nesiėmė nustatyti ir bausti kaltininkų. Teismas akcentavo, kad tokių klausimų sprendimas neįeina į atsakovo kompetenciją.
Teismas nustatė, kad Žemės ūkio ministerija 2008 m. vasario 8 d. raštu Nr. 3IN-M- 2014-228 atsakė V. M. į jos kartotinį skundą, paduotą Seimo Šeimos ir vaiko reikalų komisijai. Iš atsakymo turinio teismas nustatė, kad Ministerija išanalizavo nuosavybės teisių atkūrimo bylos dokumentus ir informavo pareiškėją apie šį procesą: kokie dokumentai ir kada buvo gauti, kas juose rašoma, kokie veiksmai buvo atlikti formuojant žemės sklypą, kokie sprendimai priimti dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Tuo pačiu buvo aprašytas Plungės rajono apylinkės teismo 2004 m. balandžio 2 d. sprendimas. Teismas nustatė, kad atsakovas pagal aprašytus dokumentus tik konstatavo, kad nuosavybės teisės pareiškėjams buvo atkurtos į buvusio savininko A. S. nuosavybės teise valdyto 68,26 ha žemės ploto dalį, atkurtos tinkamai ir laikantis teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgęs į visus prieš tai minėtus teisės aktus (Atkūrimo įstatymą, Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarką, Žemės reformos įstatymą) teismas padarė išvadą, kad skundžiamas Žemės ūkio ministerijos atsakymas jokių teisių pareiškėjai nesuteikia, bei jokių teisių neatima, jokių pareigų pareiškėjai neuždeda. Skundžiamą Atsakymą teismas vertintino kaip informacinio pobūdžio raštą (ataskaitą apie susipažinimą su dokumentais), kuriame išdėstyta Ministerijos nuomonė dėl nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumo, tačiau ši nuomonė pareiškėjai nesukelia jokių teisinių padarinių ir jų sukelti negali pagal Ministerijos kompetenciją, t. y. dėl to, kad Ministerija negali priimti jokių imperatyvių sprendimų nuosavybės teisių atkūrimo klausimais. Be to, Žemės ūkio ministerija negali šiuo klausimu imtis ir kokių nors konkrečių veiksmų, ji negali tikrinti Telšių apskrities viršininko administracijos valdininkų ar darbuotojų veiksmų, nes tai taip pat neįeina į Ministerijos kompetenciją. Žemės ūkio ministerija nuosavybės teisių atkūrimo klausimu vadovauja tik metodiškai, t. y. gali leisti teisės aktus, kuriais reglamentuojama, kaip vykdyti žemės reformą, kitus žemės tvarkymo darbus, atlikti kadastrinius matavimus, kartografiją.
Teismas nustatė, kad pareiškėjos skundžiamas Raštas negali būti pripažintas individualaus pobūdžio administraciniu aktu ar individualaus pobūdžio teisės aktu, kuriuo išsprendžiamas jos skundas. Nustatė, kad nėra atsakovo kaltės dėl to, kad jis pareiškėjos skundo neišsprendė iš esmės, nes Žemės ūkio ministerija neturi tokios galimybės pagal jos veiklą reglamentuojančius teisės aktus. Ministerija atliko tuos veiksmus, kuriuos atlikti jai leidžia pirmiau nurodyti teisės aktai, - susipažino su visais nuosavybės teisių atkūrimo bylos dokumentais ir pareiškė dėl jų savo nuomonę. Skundas buvo persiųstas institucijai (Žemės ūkio ministerijai), kuri neįgaliota išspręsti visus pareiškėjos skunde keliamus klausimus, o dar kartą persiųsti skundą Ministerija negalėjo pagal įstatymą. Todėl pareiškėjos prašymas panaikinti šį aktą negali būti tenkinamas. Žemės ūkio ministerija pareiškėjos teisių (teisėtų interesų) šiuo raštu nepažeidė, o pareiškėjos skundą nagrinėjo dėl to, kad pagal Viešojo administravimo įstatymo nuostatas privalėjo tai padaryti.
Teismas nesiima spręsti dėl informacinio pobūdžio raštų teisingumo, nes tokie raštai neatitinka individualaus teisės akto sąvokos pagal Viešojo administravimo įstatymo nuostatas ir pagal ABTĮ 2 straipsnio 14 ir 15 dalies nuostatas. Teismas sprendžia ginčus dėl teisės (ABTĮ 5 straipsnis), o šiuo atveju tokio ginčo būti negali, nes, kaip paaiškėjo išnagrinėjus bylą, skundžiamas Raštas jokių teisinių padarinių pareiškėjai V. M. nesukelia. Kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. ABTĮ 15 straipsnio 1 dalyje pateiktas sąrašas bylų, kurias sprendžia administraciniai teismai. Į nustatytą sąrašą nepatenka reikalavimas dėl informacinio pobūdžio rašto panaikinimo. Teismas gali nagrinėti tik tokį reikalavimą dėl teisės akto panaikinimo, kuriame aiškiai bei imperatyviai suformuluotos visuomeninio santykio dalyviams privalomos elgesio taisyklės, jų teisės bei pareigos, o ne paaiškinama pareiškėjui, kaip buvo taikyti teisės aktai, kokia dokumentacija yra nuosavybės teisių atkūrimo byloje. Teismas pažymėjo, kad dėl šios priežasties jis neanalizuoja ir nevertina visų pareiškėjos nurodomų Telšių apskrities viršininko administracijos žemėtvarkos skyriaus darbuotojų ar valdininkų veiksmų teisėtumo. Tai administracinis teismas vertintų ir tirtų tuo atveju, jeigu nagrinėtų bylą, kurioje atsakovu būtų Telšių apskrities viršininko administracija ir jos darbuotojai. Teismas pažymėjo, kad šis sprendimas neatima iš pareiškėjos galimybės ginti jos manymu pažeistas teises nuosavybės teisių atkūrimo klausimu tiek administraciniuose teismuose, tiek bendros kompetencijos teismuose (jeigu yra konfliktas tarp buvusių pretendentų dėl miško naudojimo ar pan.).
Teismas taip pat atmetė pareiškėjos argumentus, kad skundžiamas Žemės ūkio ministerijos raštas yra suklastotas. Raštą pasirašė Ministerijos valstybės sekretorius, parašas patvirtintas antspaudu ir atsakovas neneigia surašęs šį Raštą. Remdamasis išdėstytais argumentais teismas pareiškėjos reikalavimą dėl skundžiamo Rašto panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
Pareiškėjos prašymą įpareigoti, kad ikiteisminio tyrimo institucijos (Generalinė Prokuratūra, Specialiųjų Tyrimų Tarnyba (toliau – ir STT)) ištirtų padarytas nusikalstamas veikas teismas atmetė kaip nepagrįstą. Administracinių bylų teisenos įstatymo 109 straipsnyje pasakyta: jeigu nagrinėdamas administracinę bylą teismas nustato proceso šalies arba kito asmens veiksmuose nusikalstamos veikos požymių, tai praneša apie tai prokurorui. Ką nors šiuo klausimu įpareigoti teismas negali nei pagal ABTĮ nuostatas, nei pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nuostatas. Tokios bylos nepriskirtos administracinių teismų kompetencijai pagal ABTĮ 15 straipsnio nuostatas. Reikalavimas įpareigoti Generalinę prokuratūrą ištirti žemėtvarkininkų padarytas nusikalstamas veikas, klastojant dokumentus ir parašus, ir iškelti baudžiamąją bylą žemėtvarkininkams negali būti tenkinamas, nes administraciniai teismai nenagrinėja tokio pobūdžio bylų ir negali įpareigoti nei STT, nei Generalinę prokuratūrą atlikti prašomus veiksmus. Šioje byloje taip pat nėra pagrindo ir pranešti apie nusikalstamas veikas, nes teismas netyrė ir negalėjo šioje byloje tirti žemėtvarkininkų veiksmų.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl priimamo procesinio sprendimo teismas pažymėjo, kad keliamas ginčas turi administracinio ginčo požymių. Konfliktas tarp pareiškėjų ir Žemės ūkio ministerijos kilo dėl pareiškėjų manymu neteisingo jų skundo tyrimo (Ministerija netikrino konkrečių žemėtvarkininkų atliktų veiksmų, netikrino pareiškėjų nurodomų klastojimo faktų ir pan.). Todėl pareiškėjų keliami argumentai, nurodomi motyvai turi būti tiriami ir nagrinėjami administraciniame teisme, nes būtina išsiaiškinti, ar skundžiamas Atsakymas, išdėstytas Žemės ūkio ministerijos 2008 m. vasario 8 d. rašte, ABTĮ 22 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio 14 ir 15 dalies (apibūdinančios aktų sąvokas) taikymo prasme gali būti laikomas ABTĮ nustatyta tvarka skundžiamu administraciniu aktu. Teismas nustatė, kad skundžiamas aktas nėra individualus teisės aktas, nėra ir administracinis aktas, todėl teismas negali spręsti iš esmės dėl šio informacinio rašto pagrįstumo. ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies ir 22 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymas šioje byloje suponuoja, kad kreiptis į teismą pakanka ir to, kad asmuo mano, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Dėl to teismas priėmė skundą nagrinėti. Tačiau nurodytos ABTĮ nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodomas pažeidimas. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas privalo nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeisti asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2-4 punktuose numatytų būdų. Nenustatęs šių aplinkybių (kad teisės pažeidžiamos) teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu. Šiuo atveju pareiškėjos skundą nagrinėjo institucija, kuri jį privalėjo išnagrinėti, tačiau ši institucija įstatymais ar kitais teisės aktais neįgaliota spręsti skunde keliamų klausimų. Neatsižvelgiant į tai, institucija neparašė pareiškėjai, kad ji neįgaliota spręsti keliamų klausimų, o ištyrė visą su skundu susijusią medžiagą ir ją aprašė, išdėstė savo nuomonę. Tik teismui išnagrinėjus bylą buvo nustatyta, kad administracinio ginčo požymių turinčio konflikto pasekmėje priimtas skundžiamas V. M. skirtas Raštas, kuris pareiškėjams jokių teisinių padarinių nesukelia. Tik išnagrinėjus bylą buvo nustatyta ir tai, kad atsakovas negalėjo priimti sprendimo, kuriuo iš esmės išspręstų konfliktą. Teismas nustatė, kad Žemės ūkio ministerija, išnagrinėjusi pareiškėjos V. M. skundą, teisėtai ir pagrįstai surašė tik informacinio pobūdžio raštą, kuris pareiškėjos teisių nepažeidžia. Ministerijos nuomonė taip pat neturi jokios įtakos pareiškėjai ginant jos manymu pažeistas teises. Teismams nagrinėjant bylas dėl nuosavybės teisių atkūrimo proceso teisėtumo, toks raštas neturėtų netgi jokios įrodomosios reikšmės.
Teismas pažymėjo, kad priimdamas sprendimą jis vadovaujasi ABTĮ 13 straipsniu, Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2006 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-1692/2006).
Remdamasis išdėstytais argumentais teismas skundą atmetė (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
III.
Pareiškėjai V. M. ir V. S. (toliau – ir apeliantai) pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 4 d. sprendimą ir jų skundą patenkinti, t.y. panaikinti skundžiamą Žemės ūkio ministerijos Raštą ir perduoti medžiagą Specialiųjų tyrimų tarnybai arba Generalinei prokuratūrai ikiteisminiam tyrimui iškeliant baudžiamąją bylą jų nurodytiems asmenims (dviems Rietavo žemėtvarkininkams, Plungės rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjui, taip pat buvusiam Tverių girininkui).
Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliaciniame skunde pakartojami skundo pirmosios instancijos teismui išdėstyti pagrindiniai argumentai, kad valdininkų neteisėtais veiksmais (vilkinant, apgaudinėjant, klastojant dokumentus) 16 metų pažeidinėjamos jų teisės ir teisėti interesai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelio žemę.
2. Nesutinkama su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad V. S. ir A. S. neturėjo teisės ginčyti Žemės ūkio ministerijos raštą, nes esą šis raštas skirtas išimtinai V. M., kad minėti du pareiškėjai klaidingai mano, kad šio ginčo metu gali būti išspręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimai. Nurodoma, kad kartu su skundu į bylą pateikti A. ir V. S. įgaliojimai yra galiojantys ir šie pareiškėjai turi teisę reikalauti, kad būtų atkurta buvusi senelių žemė ir miškas.
3. Nurodoma, kad visi skundžiamame atsakovo Rašte išdėstyti teiginiai, esą kad nuosavybės teisės V. ir A. S. atkurtos tinkamai ir laikantis teisės aktų reikalavimų, neatitinka tikrovės. Telšių apskrities viršininko administracijos formaliai (pretendentams nežinant) priimti sprendimai neatitinka jų valios ir reikalavimų, kurių turi būti laikomasi grąžinant žemę turėtoje vietoje, todėl yra niekiniai.
4. Apeliantų nuomone, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą aplaidžiai, netenkindamas jų prašymo perduoti medžiagą Specialiųjų tyrimų tarnybai arba Generalinei prokuratūrai ikiteisminiam tyrimui iškeliant baudžiamąją bylą, pažeidė ABTĮ 109 straipsnį.
Šalies argumentai
Atsakovas Žemės ūkio ministerija su pareiškėjų apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą (T 2, b. l. 168-171) grindžiamas šiais argumentais.
1. Teismas teisingai nustatė, kad Žemės ūkio ministerijos kompetencijai nėra priskirta teisė spręsti nuosavybės teisių į turėtą žemę, mišką atkūrimo klausimų (Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 100 p., Žemės reformos įstatymo 18 straipsnis). Kiekvienas viešojo administravimo subjektas privalo priimti skundus ir juos nagrinėti pagal įgaliojimus (Viešojo administravimo įstatymo 23 str. 1 d.). Ministerija, vykdydama įstatymų ir kitų teisės aktų jai pavestas žemės, kaimo plėtros valstybės valdymo funkcijas, turi teisę nagrinėti fizinių ir juridinių asmenų paaiškinimus, prašymus, skundus ir pasiūlymus, siekti, kad būtų išspręstos juose keliamos problemos (Nuostatų 1 ir 6.47 punktai). Pareigūnų ar institucijų veiksmai, vykdant nuosavybės teisių į turėtą žemę atkūrimą iki galutinio sprendimo (kurio pagrindu nuosavybėn įsigyjama žemė) priėmimo, turi būti skundžiami apskrities viršininkui, o po to - Vyriausybės įgaliotai institucijai ir teismui. Pagal Viešojo administravimo įstatymo 1 straipsnį, priimti apskrities viršininko sprendimai gali būti skundžiami Vyriausybės įgaliotai institucijai (Ministerijai) ir teismui.
2. Ministerija nevykdo nuosavybės teisių į turėtą žemę atkūrimo proceso, tačiau pagal kompetenciją turi nagrinėti su nuosavybės teisių atkūrimo sritimi susijusius skundus. Ministerija, gavusi Seimo Šeimos ir vaiko reikalų komisijos persiųstą pareiškėjos skundą, pagal kompetenciją išnagrinėjo pareiškėjų išdėstytus klausimus ir ginčijamu raštu pateikė išsamią informaciją bei pagrįstą nuomonę apie vykdomą nuosavybės teisių atkūrimo procesą.
3. Pareiškėjai, nesutikdami su Telšių apskrities viršininko sprendimais bei manydami, kad šiais sprendimais buvo pažeistos jų teisės ir teisėti interesai, juos galėjo apskųsti teismui per 1 mėnesį nuo jų gavimo dienos (ABTĮ 33 str.). Šiuo atveju Ministerija padarė išvadas, kad nuosavybės teisių atkūrimas pareiškėjams buvo vykdomas tinkamai. Ministerijai nustačius, kad vykdant nuosavybės teisių atkūrimą buvo padaryti pažeidimai, institucija (Ministerija) galėtų kreiptis į apskrities viršininką su prašymu ištaisyti padarytus pažeidimus. Ministerija negali įpareigoti apskrities viršininko atlikti tam tikrus veiksmus, kadangi apskrities viršininkas nėra pavaldus Ministerijai. Apskrities viršininkui neištaisius nustatytų pažeidimų, Ministerija galėtų kreiptis į Vyriausybę, kad ši įpareigotų apskrities viršininką atlikti teisės aktų nustatytus veiksmus (apskrities viršininkas yra pavaldus Vyriausybei, todėl Vyriausybė gali įpareigoti apskrities viršininką atlikti teisės aktų numatytus veiksmus). Ministerija, priimdama ginčijamą raštą, pagal kompetenciją išnagrinėjo skundą bei išreiškė argumentuotą nuomonę dėl pareiškėjams vykdomo nuosavybės teisių atkūrimo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k onstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio nuostatas teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.
Pareiškėjai pateiktu teismui skundu siekė, kad būtų panaikintas Žemės ūkio ministerijos 2008 m. vasario 8 d. raštas Nr. 31N-M-2014-228. Skundu pareiškėjai taip pat prašė, kad teismas įpareigotų Generalinę prokuratūrą ištirtų žemėtvarkininkų nusikalstamas veikas klastojant dokumentus dėl nuosavybės teisių į pareiškėjų senelio A. S. žemę atkūrimo. Pirmosios instancijos teismo posėdyje šį prašymą patikslino ir prašė medžiagą šiuo klausimu perduoti ne Generalinei prokuratūrai, o Specialiųjų tyrimų tarnybai.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, Žemės ūkio ministerijos 2008 m. vasario 8 d. raštas Nr. 31N-M-2014-228 buvo parengtas išnagrinėjus Lietuvos Respublikos Seimo Šeimos ir vaiko reikalų komisijos pirmininkės persiųstą Ministerijai nagrinėti V. M. kartotinį skundą šiai Komisijai ta apimtimi, kuria skundžiamasi nuosavybės teisių į pareiškėjos senelio žemę atkūrimo klausimais. Iš Rašto turinio matyti, kad atsakovas patikrino nuosavybės teisių atkūrimo į savininko A. S. žemę proceso eigą nuo pretendentų prašymų pateikimo (1991 m.) iki sprendimų, kuriais pretendentams atkurtos nuosavybės teisės, priėmimo (2000 m.). Patikrinimo duomenys nuosavybės teisių atkūrimo proceso prasme aprašyti chronologine tvarka. Rašte taip pat pažymėta, kad 2004-2005 metais civilinėje byloje vyko ir buvo išspręstas ginčas tarp A. S. turto paveldėtojų dėl žemės sklypo atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Tirdamas pareiškėjos skundą atsakovas nustatė, kad V. M. atsisakė visos jai tekusios savininko žemės dalies (16,12 ha) ir raštu ją perleido savo broliams, t.y. 10 ha A. S. (1996 m. balandžio 4 d. prašymas) ir 6,12 ha V. S. (1996 m. rugpjūčio 15 d. prašymas). Atsakovas nustatė, kad pareiškėjos skunde minimam jos broliui V. S. nuosavybės teisės į žemę atkūrimo dokumentai yra parengti tuo pačiu metu kaip ir visiems kitiems pretendentams (Telšių apskrities viršininko 2000 m. birželio 13 d. sprendimas Nr.68-12829), detaliai paaiškino laiką ir vietą kur juos galima atsiimti. Dėl pareiškėjo A. S. nustatyta, kad taip pat yra priimtas sprendimas, kuriuo jam atkurta nuosavybės teisė į žemę (Telšių apskrities viršininko 2000 m. birželio 13 d. sprendimas Nr.68-12828). Apibendrinant nustatytas aplinkybes Rašte pažymėta, kad Žemės ūkio ministerija, išnagrinėjusi skunde išdėstytus faktus ir įvertinusi tyrimo metu išaiškėjusias aplinkybes, susipažinusi su Plungės rajono žemėtvarkos skyriaus pateiktais dokumentais, nustatė, jog nuosavybės teisės į A. S. žemę atkurtos laikantis teisės aktų reikalavimų. Rašte atsakovas pareiškėjai išaiškino, kad jeigu ji nesutinka su pateiktu atsakymu ir mano, kad buvo pažeistos jos teisės ar teisėti interesai, ji turi teisę kreiptis dėl jų gynimo Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.
Iš skundžiamo Rašto turinio yra akivaizdu ir pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, jog skundžiamas Raštas yra informacinio pobūdžio dokumentas, kuriuo pareiškėja informuota apie nuosavybės teisių į A. S. žemę atkūrimą. Viešojo administravimo įstatymo (byloje aktuali 2007 m. sausio 18 d. įstatymo Nr.X-1036 redakcija) prasme skundžiamas Raštas nėra individualus administracinis aktas (VAĮ 2 straipsnio 9 dalis), kadangi jame nėra tokiam aktui būtino požymio - viešojo administravimo subjekto konkrečiam asmeniui ar jų grupei nustatytų arba suteikiamų teisių ir pareigų (VAĮ 8 straipsnio 2 dalis). Viešojo administravimo įstatymo prasme skundžiamas Raštas yra administracinės procedūros sprendimas (VAĮ 2 straipsnio 12 dalis), kuriuo buvo užbaigta administracinė procedūra, prasidėjusi atsakovui gavus Seimo komisijos persiųstą nagrinėti pareiškėjos skundą. Administracinės procedūros sprendimai gali būti skundžiami administraciniam teismui (VAĮ 36 straipsnis). Atsakovo parengto administracinės procedūros sprendimo turinys šiuo konkrečiu atveju yra informacinio (aiškinamojo) pobūdžio.
Pareiškėja neneigia skundžiamame Rašte nurodytos aplinkybės, kad 1996 metais jai tenkančią savininko žemės dalį ji perleido savo broliams. Taigi pati pareiškėja nuo minėto laikotarpio nėra pretendentė dėl nuosavybės teisių atkūrimo į savo senelio žemę. Pagal pateiktus į bylą įgaliojimus pareiškėjos broliai V. S. 2003 m. lapkričio 24 d. įgaliojimu (išduotas 5 metams) ir A. S. 2007 m. kovo 14 d. įgaliojimu (išduotas 5 metams) įgaliojo V. M. tvarkyti įvairius su jų nuosavybės teisių atkūrimu į žemę susijusius klausimus, taip pat atstovauti juos teismuose (su teise pasirašyti dokumentus). Rašte dėl V. S. ir A. S. nustatyta aplinkybė, kad Telšių apskrities viršininko administracijos sprendimais jiems atkurtos nuosavybės teisės į atitinkamas savininko žemės dalis (Telšių apskrities viršininko 2000 m. birželio 13 d. sprendimai Nr.68-12828, Nr.68-12829). Taigi šiems asmenims teisines pasekmes nuosavybės teisių atkūrimo srityje sukelia minėti individualaus pobūdžio administraciniai aktai, o ne skundžiamas Raštas.
Žemės ūkio ministerija pagal teisės aktais nustatytą kompetenciją yra Lietuvos Respublikos vykdomosios valdžios institucija, kuri vykdo įstatymų ir kitų teisės aktų jai pavestas žemės, maisto, žuvininkystės ūkio, kaimo plėtros valstybės valdymo funkcijas ir įgyvendina šiose srityse valstybės politiką (Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Nuostatų (byloje aktuali Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 16 d. nutarimo Nr.1614 redakcija) 1 punktas). Įgyvendinant Žemės reformos įstatymą Žemės ūkio ministerijai pavesta metodinio vadovavimo funkcija (Nuostatų 6.32 punktas). Žemės ūkio ministerijos teisė savo kompetencijos ribose nagrinėti prašymus, skundus, pareiškimus, pasiūlymus (Nuostatų 6.47 p.) reiškia, kad skundų nagrinėjimas negali peržengti šiam viešojo administravimo subjektui teisės aktais suteiktos kompetencijos ribų. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Žemės ūkio ministerijai nesuteikta teisė administruoti jiems nepavaldžius viešojo administravimo subjektus (tarp jų – apskričių viršininkų administracijas ir jų struktūrinius padalinius – žemėtvarkos skyrius), ar spręsti ginčus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Ginčų, kilusių nuosavybės teisių atkūrimo procese, taip pat ginčų, kilusių dėl administracinių aktų, kuriais atkuriamos nuosavybės teisės į žemę, nagrinėjimo tvarka yra detaliai reglamentuota specialiaisiais įstatymais (Atkūrimo įstatymo 19 straipsnis, Žemės reformos įstatymo 18 straipsnis) ir su jų įgyvendinimu susijusiais poįstatyminiais teisės aktais (Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 122, 123 punktai). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką taikant įstatymus bei kitus teisės (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis) dėl Atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies, Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio ir Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 122, 123 punkto nuostatų taikymo yra išaiškinęs, kad ginčams dėl nuosavybės teisių į mišką, žemę ir vandens telkinius atkūrimu, kilusiems iki apskrities viršininko sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taikoma privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Laikantis šios tvarkos iki apskrities viršininko sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo pilietis skundą turi pateikti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoms, t. y. apskrities viršininko administracijai, nesutikdamas su jos priimtu sprendimu, skundą turi pateikti Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, o nesutikdamas ir su šios institucijos sprendimu, gali paduoti skundą teismui. Dėl apskrities viršininko administracijos sprendimų, kuriais atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, skundai gali būti paduodami tiesiogiai teismui. Kaip matyti iš bylos medžiagos, dėl nuosavybės teisių atkūrimo į A. S. žemę atkūrimo yra priimti apskrities viršininko sprendimai. Taigi dėl šių sprendimų ginčai galimi kreipiantis tiesiogiai į teismą.
Teisę kreiptis į administracinį teismą nustato Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad minėtos ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Tačiau aptariamos įstatymo nuostatos reiškia ir tai, kad administracines bylas nagrinėjantis teismas privalo nustatyti kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju turi nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos pareiškėjo nurodytu būdu. Tik nustatęs šias aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2-4 punktuose numatytų būdų. Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A11-443/2005;A11-1692/2006, A502-906/2008, A143-1325/2008 ir kt.).
ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies ir 22 straipsnio 1 dalies kontekste teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad asmens galimai pažeista subjektinė teisė teismo gali būti apginta jam išsprendus įstatymu nustatyta tvarka (ABTĮ 88 straipsnio 2-4 punktai) konkretų materialinį teisinį reikalavimą, kurį pareiškėjas savo skundu (prašymu) pareiškia (ABTĮ 22 straipsnio 1 dalis, 23, 24 straipsniai) viešojo ar vidaus administravimo subjektui (atsakovui) dėl konkretaus skundžiamo veiksmo (neveikimo) ar akto, pažeidžiančio jo teises (ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 3, 5, 7 punktai). Administracinės bylos nagrinėjimo ribas apsprendžia pareiškėjo (-ų) skunde (prašyme) pareikšti reikalavimai atsakovui (-ams) (ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 7 punktas, 82 straipsnio 7 dalis, 86 straipsnio 3 dalis). Minėtas teisinis reguliavimas įpareigoją bylą nagrinėjantį teismą laikytis pareiškėjo skunde (prašyme) pareikštais reikalavimais apibrėžtų bylos nagrinėjimo ribų. Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis) teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjų skunde (T 1., b. l.3-9) pateikus reikalavimus, išdėstytus skundo baigiamojoje dalyje, administracinio ginčo nagrinėjamoje byloje ribas nustatė teisingai ir pagrįstai nusprendė, kad šioje byloje ginčo dalykas yra Žemės ūkio ministerijos 2008 m. vasario 8 d. raštas Nr. 31N-M-2014-228. Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai pažymėjo, kad konkretūs nuosavybės teisių atkūrimo klausimai šioje administracinėje byloje negalėjo būti nagrinėjami, nes pareiškėjai dėl Telšių apskrities viršininko administracijos priimtų administracinių aktų ar veiksmų šiam viešojo administravimo subjektui nebuvo pareiškę jokių reikalavimų.
Teisingai nustatęs, kad skundžiamas Raštas yra atsakovo kompetencijos ribose priimtas informacinio pobūdžio dokumentas, kuris pareiškėjas teisinių pasekmių nesukelia, pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą atmetė pagrįstai.
Apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 109 straipsnio reikalavimus, nepagrįsti. ABTĮ 109 straipsnį administracinis teismas gali taikyti tik tuo atveju, kai nagrinėdamas administracinę bylą teismas nustato proceso šalies arba kito asmens veiksmuose nusikalstamos veikos požymių. Šioje byloje nagrinėto administracinio ginčo ribose (dėl Žemės ūkio ministerijos 2008 m. vasario 8 d. rašto Nr. 31N-M-2014-228 panaikinimo) teismas taikyti ABTĮ 109 straipsnio nuostatas neturėjo pagrindo. Asmenys, turėdami pagrindą manyti, kad jų atžvilgiu yra padarytos nusikalstamos veikos, turėtų patys kreiptis į įstatymų įgaliotas valstybės institucijas (prokuratūrą, policiją, specialiųjų tyrimų tarnybą) šiuos klausimus reglamentuojančių įstatymų nustatyta tvarka.
Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė nagrinėjamam ginčui išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, įrodymus vertino pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje nustatytas taisykles, ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus aiškino ir taikė teisingai. Priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Pareiškėjų V. M. ir V. S. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.