- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-11-10
- Bylos Nr.
- A-1829-575/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03192-2014-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Ramūnas Gadliauskas (pirm.), Ričardas Piličiauskas (pran.), Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- M. N.
- Atsakovas
- Vilniaus pataisos namams, Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Kalėjimų departamentas
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. N. skundą atsakovams Vilniaus pataisos namams ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas M. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas: 1) priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 34 500 Lt neturtinės žalos atlyginimą; 2) įpareigoti atsakovą Vilniaus PN priimti jam paštu siunčiamus Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 173 punkte nurodytus daiktus. Pareiškėjas taip pat prašė teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 96 straipsnio 1 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 29 straipsniui. Pareiškėjas paaiškino, kad atlieka bausmę Vilniaus PN, o jo mama gyvena Mažeikiuose ir neturi galimybės atvykti į Vilnių. Todėl pareiškėjas 2013 m. liepos mėn. kreipėsi į Vilniaus PN direktorių su prašymu leisti priimti MP3 grotuvą iš asmens, kuris nėra artimas giminaitis, kadangi artimi giminaičiai neturi galimybės atvykti į Vilnių. Tačiau toks leidimas jam nebuvo duotas, o dėl to kilusi ginčo dalis nagrinėjama Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme. Taigi pareiškėjas 2014 m. balandžio mėn. kreipėsi į Vilniaus PN direktorių, prašydamas leisti paštu iš mamos, gyvenančios Mažeikiuose, gauti MP3 grotuvą, kadangi jo mama neturi galimybės atvykti į Vilnių. Tačiau Vilniaus PN administracija 2014 m. gegužės 5 d. raštu Nr. 42-537(1) atsisakė duoti tokį leidimą. Šį atsisakymą pareiškėjas apskundė Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriui, kuris 20l4 m. gegužės 30 d. raštu Nr. 2S-2874 Vilniaus PN administracijos veiksmus pripažino teisėtais ir pareiškėjo skundą atmetė. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas tvirtino, kad tokiu būdu, t. y. draudimu pareiškėjui gauti paštu MP3 grotuvą iš mamos, gyvenančios Mažeikiuose, tiek Vilniaus PN administracija, tiek Kalėjimų departamentas, savaip interpretuodami Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 173 punkto nuostatas bei vadovaudamiesi ydinga BVK 96 straipsnio 1 dalies nuostata, diskriminavo pareiškėją kitų nuteistųjų, kurie turi sutuoktinius, sugyventinius arba artimus giminaičius, atžvilgiu ir pažeidė jo teises, įtvirtintas Konstitucijos 29 straipsnyje bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 14 straipsnyje, kadangi nuteistiesiems, turintiems sutuoktinius, sugyventinius ar artimus giminaičius, yra suteiktos privilegijos (pozityvioji diskriminacija) pareiškėjo atžvilgiu. Pareiškėjas papildomai akcentavo, kad analogiška konfliktinė situacija yra išspręsta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. I-5081-815/2013, kurioje teismas išaiškino, jog nuo 2010 m. balandžio 30 d. galiojančios Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių redakcijos 173 punkto nuostatos suteikia teisę nuteistiesiems gauti šiame punkte išvardintus daiktus iš visų asmenų ir visais teisėtais gavimo būdais, tačiau tiek Vilniaus PN, tiek Kalėjimų departamentas šį teismo sprendimą ignoravo. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas teigė, kad dėl tokios diskriminacijos ir pažeistos teisės į efektyvią teisinės gynybos priemonę jis patyrė didelę neturtinę žalą. Kartu pabrėžė, kad teismo sprendimu turi būti ne tik teisingai atlyginta neturtinė žala, bet jis privalo turėti ir atgrasomąjį poveikį nuo žmogaus teisių pažeidinėjimo ateityje, todėl šiuo atveju vien tik teisės pažeidimo konstatavimo nepakanka.
Atsiliepimas
Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 18–20) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Vilniaus PN teigė, kad pareiškėjo reikalavimai yra neteisėti ir nepagrįsti, kadangi pareiškėjo skundas yra teisiškai nemotyvuotas, iš esmės neapgrįstas jokiais argumentais. Vilniaus PN atkreipė dėmesį, jog daiktai, kuriais leidžiama naudotis nuteistiesiems, išvardinti BVK 96 straipsnio 1 dalyje ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 173 punkte, o šiuos daiktus nuteistieji gali įsigyti už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus arba juos nuteistajam gali perduoti sutuoktinis, sugyventinis arba artimieji giminaičiai. Tuo tarpu BVK 95 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuteistųjų teisė gauti vieną pašto arba perduodamą drabužių, avalynės siuntinį per šešis mėnesius. Tačiau įstatymų leidėjas nei BVK 95 bei 96 straipsniuose, nei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 173 punkte nenumatė išvardintų daiktų perdavimo pašto siuntiniu būdo. Taigi, Vilniaus PN tvirtino, kad įstaigos administracijos pareigūnai, neleisdami pareiškėjo motinai paštu perduoti jam siuntinį su MP3 grotuvu, veikė teisėtai, atsižvelgdami į galiojančius įstatymų reikalavimus. Be to, Vilniaus PN akcentavo, kad pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų ir įrodymų, jog jo skunde nurodytos aplinkybės turėjo reikšmės jo psichinei sveikatai, taip pat nepagrindė reikalaujamos neturtinės žalos sumos, todėl manė, kad šiuo atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi galbūt tik siekdamas sau turtinės naudos, t. y. pasipelnyti iš valstybės.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 19 d. sprendimu (b. l. 45–49) pareiškėjo skundą atmetė.
Visų pirma, teismas pažymėjo, kad BVK 95 straipsnio, reglamentuojančio nuteistųjų teisę gauti pašto bei perduodamus siuntinius ir smulkiuosius paketus su spauda, 1 dalyje nustatyta, jog nuteistiesiems leidžiama per šešis mėnesius gauti vieną pašto arba perduodamą drabužių, avalynės siuntinį. Pašto ir perduodamų drabužių, avalynės siuntinių, smulkiųjų paketų su spauda priėmimo ir įteikimo nuteistiesiems, labdaros siuntų priėmimo ir paskirstymo nuteistiesiems tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (BVK 95 str. 4 d.). Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 84 punkto 3 pastraipoje nustatyta, kad pašto siuntinys ar smulkusis paketas su spauda, išskyrus šiame punkte numatytą atvejį, atidaromas ir patikrinamas, ar jame nėra kitų daiktų, išskyrus spaudą, drabužius ir avalynę. Pagal BVK 97 straipsnį nuteistiesiems leidžiama turėti laikrodžius, pagamintus ne iš brangiųjų metalų, dėvėti savo drabužius ir avėti savo avalynę. Šiuos daiktus nuteistieji gauna pašto arba perduodamame siuntinyje, pasimatymų metu arba perka pataisos įstaigos parduotuvėje. Taigi, teismas akcentavo, kad nurodytos nuostatos suponuoja išvadą, jog paštu gali būti perduodama tik spauda, drabužiai, avalynė ir laikrodžiai, kitų daiktų perdavimo paštu teisės aktai nenustato. Tuo tarpu pagal BVK 96 straipsnio 1 dalį nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių perduotais televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, radijo imtuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais ir kitais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais. Išsamus daiktų, kuriais nuteistiesiems leidžiama naudotis, sąrašas yra pateiktas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 173 punkte. Atitinkamai MP3 grotuvas yra įrenginys, skirtas atkurti MP3 formatu suglaudintas bylas. MP3 yra srautinis formatas, skirtas skaitmeninėje formoje saugoti bei perduoti audio signalą. Taigi, MP3 grotuvas gali būti prilyginamas muzikos grotuvui, todėl juo pareiškėjas gali naudotis, tačiau BVK ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nuostatos neleidžia daryti išvados, kad šis daiktas gali būti siunčiamas nuteistajam paštu. Teismas atkreipė dėmesį, kad BVK 96 straipsnio 1 dalyje bei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 173 punkte įtvirtinta sąvoka „perduotais“ turi būti aiškinama sistemiškai, atsižvelgiant į kitas šių teisės aktų nuostatas, kurios nustato konkrečias daiktų rūšis, kurios gali būti perduodamos paštu. Tačiau nei MP3 grotuvai, nei garso grotuvai tokiems daiktams nepriskiriami. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju Vilniaus PN, neleisdami pareiškėjui paštu gauti MP3 grotuvo, elgiasi teisėtai, todėl nėra jokio pagrindo įpareigoti atsakovą priimti pareiškėjui paštu siunčiamus Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 173 punkte nurodytus daiktus. Šiame kontekste teismas kartu pabrėžė, kad byloje nustačius, jog Vilniaus PN pareigūnai nepadarė jokių priešingų teisei veiksmų (arba neveikimo), nėra pagrindo atsirasti valstybės civilinei atsakomybei, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteisti neturtinės žalos atlyginimą, taigi pareiškėjo skundas atmestinas.
Pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl BVK 96 straipsnio 1 dalies atitikties Konstitucijos 29 straipsniui, teismas pažymėjo, kad proceso dalyvio prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik vada įvertinti, ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti taikytino teisės akto atitikimą Konstitucijai. Pateikto prašymo argumentai nesaisto teismo ir jis savarankiškai vertina jo pagrįstumą. Klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai. Tuo tarpu pareiškėjo pateikti samprotavimai apie galimą teisės akto nuostatų neatitikimą Konstitucijos 29 straipsniui, teismo vertinimu, nėra ir negali būti pakankamas pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą. Teismas pabrėžė, kad jam pagrįstų abejonių dėl prašomos ištirti BVK normos konstitucingumo nekyla. Be to, akcentavo, jog BVK 96 straipsnio 1 dalyje nustatytas reglamentavimas negali būti laikomas diskriminaciniu, kadangi jis taikomas ne tik pareiškėjui, bet ir kitiems asmenims, kurie neturi sutuoktinio, sugyventinio arba artimo giminaičio, gyvenančio vietovėse, esančiose toli nuo įkalinimo vietų. Taigi teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą, todėl šis pareiškėjo prašymas taip pat atmestinas.
III.
Pareiškėjas M. N. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 54–55), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 19 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą. Pareiškėjas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 62–63) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 19 d. sprendimą nepakeistą. Vilniaus PN nurodo, jog sutinka su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu ir mano, kad jis yra teisingas bei pagrįstas, priimtas teisingai įvertinus bylai reikšmingas aplinkybes ir byloje esančius duomenis, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais bei teismų praktika, o pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai ir reikalavimai nepagrįsti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Vilniaus PN administracijos veiksmų, neduodant sutikimo pareiškėjui gauti artimo giminaičio (mamos) paštu jam siunčiamo MP3 grotuvo, teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjo iš to kildinamos neturtinės žalos atlyginimo jam priteisimo.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Juolab kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės visiškai nekonkretizavo ir nenurodė jokių argumentų, kodėl, jo manymu, pirmosios instancijos teismas vienus ar kitus įrodymus vertino netinkamai, ar kodėl padarė neteisingas išvadas dėl pareiškėjo skundo teiginių.
Pažymėtina, kad, kaip nagrinėjamu atveju teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, sistemiškai aiškinant BVK ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nuostatas, darytina išvada, jog įstatymų leidėjas nenumatė galimybės BVK 96 straipsnio 1 dalyje ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 173 punkte nurodytus daiktus nuteistiesiems gauti paštu. Minėtas ribojimas iš esmės sietinas su įstatymų leidėjo ribojamu nurodytus daiktus nuteistiesiems galinčių perduoti subjektų ratu, siekiant užtikrinti tinkamą šio ribojimo vykdymą. Tuo tarpu klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai (žr., pvz., LVAT 2009 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-152/2009, 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-997/2009 ir kt.). Tačiau nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismui jokių pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo nurodytų nuostatų konstitucingumo nekilo, tokių abejonių nekyla ir apeliacinės instancijos teismui. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą buvo pagrįstai netenkintas. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nuteistiesiems BVK 96 straipsnio 1 dalyje ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 173 punkte nurodytus daiktus (įskaitant MP3 grotuvus) galinčių perduoti subjektų ratas ir šių daiktų perdavimo būdai yra ribojami ir asmenims, kurie turi sutuoktinius, sugyventinius ir (arba) artimuosius giminaičius, bei pastarieji juos lanko. Taigi šiuo aspektu pareiškėjas nėra diskriminuojamas ir atsiduria tokioje pačioje teisinėje padėtyje kaip kiti nuteistieji, kurie turi sutuoktinius, sugyventinius ir (arba) artimuosius giminaičius, bei pastarieji juos lanko (žr., pvz., LVAT 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1489/2014). Todėl, įvertinus minėtas aplinkybes, pareiškėjo teiginys, kad jis buvo diskriminuojamas kitų nuteistųjų, turinčių juos lankančius sutuoktinius, sugyventinius ar artimus giminaičius, atžvilgiu, atmestinas kaip nepagrįstas. Juolab kad apskritai pats MP3 grotuvo turėjimas pareiškėjui teisės aktais nėra draudžiamas, o jį pareiškėjas, be kita ko, gali įsigyti už asmeninėje sąskaitoje turimus pinigus (žr., pvz., LVAT 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1489/2014). Tuo tarpu teisės aktai nedraudžia nuteistųjų sutuoktiniams, sugyventiniams arba artimiesiems giminaičiams taip pat asmenims, kurie nėra nuteistųjų sutuoktiniai, sugyventiniai arba artimieji giminaičiai, perduoti nuteistiesiems pinigus teisės aktų nustatyta tvarka, o byloje nėra duomenų, jog nagrinėjamu atveju būtų apribotos pareiškėjo galimybės pasinaudoti minėtomis teisėmis. Todėl, remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog šiuo atveju nenustatyti neteisėti atsakovo veiksmai (neveikimas), o nenustačius neteisėtų veiksmų, nėra ir atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos, dėl ko kitų viešosios atsakomybės sąlygų nustatinėjimas neturi teisinės prasmės, kadangi reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Atitinkamai, nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 19 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo M. N. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.