Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Pociaus, teisėjų Stasio Valužio ir Lino Pauliukėno,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. L. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007-10-22 nuosprendžio, kuriuo L. L. nuteistas pagal BK 146 str. 1 d. 15 MGL (1875 litų) dydžio bauda.

Nuosprendžiu iš V. G. ir L. L. priteista solidariai 2000 litų neturtinės žalos ir 2000 litų atstovavimo išlaidų nukentėjusiajai S. T..

Skundžiamu nuosprendžiu nuteistas ir V. G., kurio apeliacinis skundas šioje byloje yra atmestas Klaipėdos apygardos teismo 2008-01-10 nutartimi.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. L. nuteistas už tai, kad jis 2006 m. rugsėjo 25 d. apie 11.40 val. (duomenys neskelbtini) esančiame prekybos centre „Akropolis“, kartu su V. G. dirbdami UAB „VP Sauga“ apsaugos darbuotojais bei neturėdami teisėto pagrindo, UAB „VP Sauga“ tarnybinėse patalpose apytikriai 35 minutėms užrakino nukentėjusiąją S. T., tuo nukentėjusiajai neteisėtai atimdami laisvę.

Teismo posėdyje gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes bei teisingai kvalifikavo jo veiką pagal BK 146 str. 1 d. kaip neteisėtą laisvės atėmimą. Nustatydamas įvykio aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pasirėmė išsamiais ir nuosekliais tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisme duotais nukentėjusiosios S. T. parodymais, jog 2006 m. rugsėjo 25 d. apie 11 val. prekybos centre „Akropolis“ esančioje parduotuvėje „Drogas“ jai apžiūrint prekes, nuo lentynos nukrito ir sudužo šalia jos apžiūrimų prekių buvusi kiaulė - taupyklė. Atėjusi parduotuvės vedėja pareikalavo sumokėti už sudaužytą prekę. Tada ji vedėjai paaiškino, kad tai padarė netyčia, ir paprašė vedėjos parodyti parduotuvės prekybos taisykles, pagal kurias ji privalanti sumokėti už netyčia sudaužytą prekę. Šių taisyklių vedėja nepateikė, tačiau toliau reikalavo susimokėti už prekę. Po to atėjo apsaugos darbuotojas ir pasakė, kad reikės eiti į administracijos patalpas. Priėjusiam apsaugos darbuotojui V. G. ji taip pat papasakojo situaciją, bet pastarasis nieko nepasakęs ją palydėjo į administracines patalpas, kur kitas apsaugos darbuotojas L. L. ranka jai parodė užeiti į kambarį, kurio durys, jai užėjus, buvo uždarytos ir, kaip ji suprato iš garso, užrakintos. Ji beldusi į duris, apsaugos darbuotojų prašiusi jas atrakinti ir ją išleisti, tačiau pastarieji į jos prašymus nereagavo. Patalpoje ji buvo užrakinta apie 30-40 minučių iki atvyko policijos pareigūnai, kuriems apie sulaikymą ji telefonu pranešė pati. Netikėti šiais nukentėjusiosios parodymais nėra pagrindo. Nukentėjusiosios parodymus, jog būtent ji pirmoji kreipėsi dėl incidento į policijos pareigūnus, patvirtina ne tik byloje esanti pokalbio tarp nukentėjusiosios ir policijos pareigūno išklotinė (1 t., b. l. 22), bet ir nuteistojo L. L. parodymai, jog tuo metu, kai jis paskambino į policiją, jam budėtojas pranešė, jog apie įvykį jau yra pranešta (1 t., b. l. 52). Priešingai nei apeliaciniame skunde teigia nuteistasis, liudytoja A. D., UAB „Drogas“ parduotuvės vedėja, esminėse detalėse visiškai patvirtino nukentėjusiosios parodymus apie įvykio aplinkybes parduotuvėje. Ši liudytoja nuteistojo nurodytos aplinkybės, jog jai buvo aišku, kad nukentėjusioji tyčia sudaužė kiaulę - taupyklę, nei ikiteisminiame tyrime, nei apklausiama teisme nenurodė. Nukentėjusiosios parodymus, jog ji buvo užrakinta laikino sulaikymo patalpoje, patvirtino ir liudytojas policijos pareigūnas R. Š., kuris teisme patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jog nuvykus pagal pranešimą juos (R. Š. ir V. P.) prie apsaugos patalpų pasitiko apsaugos darbuotojas, kuris atidarinėjo duris, užėjus į apsaugos patalpų koridorių juos pasitiko du apsaugos darbuotojai, iš kurių vienas atidavė pareiškimą, o kitas raktu, buvusiu duryse, atrakino laikino sulaikymo patalpų duris. R. Š. kategoriškai patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu davė teisingus parodymus, jog durys buvo užrakintos, ir įtikinamai paaiškino, jog tiksliai atsiminti įvykio aplinkybes praėjus ilgam laiko tarpui po įvykio praktiškai neįmanoma (atsižvelgiant į tai, jog R. Š. dirba patruliu, netikėti šiuo paaiškinimu nėra jokio pagrindo). R. Š., atsakydamas į nuteistojo L. L. repliką, jog jis galėjo sumaišyti duris, nes jų ten daug, taip pat įtikinamai paaiškino, jog jam dažnai tenka važiuoti į „Akropolį“, kur pažeidėjai visada būna laikomi toje patalpoje, kurioje buvo ir nukentėjusioji S. T.. Tuo būdu apklausiamas teisme R. Š. ne vieną kartą patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus savo parodymus, kas akivaizdžiai paneigia apelianto teiginį, jog pirmosios instancijos teisme buvo suklastotas teisiamojo posėdžio protokolas, po R. Š. pasakytų žodžių „tai mano apklausos protokolas“ prirašant žodžius „kurį aš tvirtinu“. Kolegija pažymi, jog taisymai protokolose nėra itin retas atvejis. Pagal BPK 261 str. nuostatas apklausiamų asmenų parodymai protokole, kaip taisyklė, rašomi ne pažodžiui, o išdėstomas šių parodymų turinys, protokolą posėdžio sekretorė rašo betarpiškai posėdžio metu. Todėl posėdžio metu betarpiškai neužfiksuota informacija protokole, iki teisėjui jį pasirašant, gali būti tikslinama ir papildoma reikšmingomis aplinkybėmis, atsižvelgiant ir į teisėjo pastabas. Tai, kad protokolo taisymas yra gyvenimiškai pateisinamas, patvirtina ir šioje byloje esantis protokolas, kuriame yra nemažai taisymų (2 t., b. l. 27, 28, 34, 37, 61, 75, 76, 80, 90, 96), tačiau tai neduoda jokio pagrindo teigti, jog šis protokolas yra suklastotas. BPK 261 str. 6 d. numatyta, kad per tris dienas po teisiamojo posėdžio protokolo pasirašymo nagrinėjimo teisme dalyviai gali su juo susipažinti ir pateikti savo pastabas, taip pat nurodyti jo neteisingumą ar neišsamumą. Gi apeliantas tokia įstatymų numatyta galimybe nepasinaudojo. Nėra pagrindo sutikti ir su apelianto pateiktu liudytojo V. P. parodymų vertinimu. Ikiteisminio tyrimo metu V. P. parodė, jog jam su R. Š. užėjus į apsaugos patalpų koridorių, juos pasitiko du apsaugos darbuotojai, iš kurių vienas atidarė laikino sulaikymo patalpų duris, ar jas tuo metu atrakino nepastebėjo, tačiau jos tikrai buvo uždarytos jiems atėjus. Teisiamojo posėdžio protokole užfiksuoti V. P. parodymai, jog kai jis atėjo, durys buvo jau atidarytos, tačiau iš jo parodymų konteksto matosi, jog jis į apsaugos patalpas ėjo iš paskos R. Š.. Tuo tarpu teisėjai perskaičius V. P. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, pastarasis parodė, jog jis tiksliai neprisimena, ar durys buvo užrakintos, ir negalėjo pasakyti, kurie jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ar teisme, yra teisingi. Galiausiai parodė, jog „apsaugos darbuotojai atidarė duris ir moteris buvo toje patalpoje“. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi V. P. parodymais, patvirtinančiais tiek nukentėjusiosios, tiek liudytojo R. Š. nurodytą aplinkybę, jog patalpos, kurioje buvo nukentėjusioji, durys jiems atvykus buvo uždarytos. Taigi aptartų įrodymų kontekste abejoti nukentėjusiosios parodymų, patvirtintų ir kitais byloje surinktais įrodymais patikimumu kolegija neturi jokio pagrindo.

Tuo tarpu paties apelianto L. L. parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaraujantys nustatytoms bylos aplinkybėms. Tai akivaizdžiai patvirtina tik apeliaciniame skunde iškelta, aiškiai deklaratyvi nuteistojo versija, jog jis tą dieną neišėjo iš patalpos, kurioje per monitorius stebėjo pirkėjus. Ikiteisminio tyrimo metu L. L. parodė, jog monitoriuje pamatęs su moterimi ateinantį V. G., išėjo iš monitorinės, nuėjo prie laikino sulaikymo patalpos durų, jas atidarė (jos užrakintos nebuvo) ir įjungė šviesą. Tuo metu V. G. pro duris iš laiptinės į apsaugos patalpas įvedė moterį. V. G. pasiūlė užeiti moteriai į laikino sulaikymo patalpas, ji užėjo ir pradėjo skambinti telefonu (1 t., b. l. 52). Šiuos parodymus L. L. iš esmės patvirtino ir teisme, parodydamas, jog „...S. T. elgėsi normaliai, nesipriešino, kai atvedėm į tą kambariuką, pamačiau, kad iškart pasiėmė telefoną ir pradėjo skambinti...“ (2 t., b. l. 27). Nuteistasis V. G. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme taip pat parodė, kad jis per raciją L. L. pranešė, kad parsiveda įtariamąją, kai atėjo į apsaugos patalpas, sulaikymo kambaryje jau buvo atidarytos durys ir įjungta šviesa. L. L. stovėjo koridoriuje prie sulaikymo patalpų durų, juos pasitiko, kuris iš jų moteriai parodė į kokią patalpą užeiti, neprisimena.

Neįtikinama ir ikiteisminio tyrimo metu iškelta nuteistojo versija, jog raktas nuo kambariuko, į kurį buvo atvesta nukentėjusioji durų, visada yra pakabintas dispečerinėje, jis yra nenaudojamas, kadangi tos durys niekada nėra rakinamos. L. L. ikiteisminiame tyrime parodė, jog jis dirba UAB „VP Sauga“ dispečeriu, jo darbas yra budėti dispečerinėje, stebėti per monitorių prekybines sales, ir jis tą dieną yra dirbančios pamainos vyriausiasis. Šią aplinkybę patvirtina ir tas faktas, jog būtent jo nurodymu toje pačioje dispečerinėje buvęs V. G. nuėjo parvesti nukentėjusiąją. Liudytojas V. N., UAB „VP Sauga“ apsaugos vadovas, taip pat ikiteisminiame tyrime parodė, jog raktas nuo laikino sulaikymo kambario buvo L. L. žinioje (1 t., b. l. 43). Jau minėti kito nuteistojo V. G. parodymai, jog L. L. juos pasitiko koridoriuje prie sulaikymo patalpų durų, kurios buvo atidarytos ir įjungta šviesa, visiškai patvirtina tą aplinkybę, jog raktas nuo kambariuko buvo būtent pamainos vyresniojo L. L. žinioje. Tokie L. L. veiksmai prieštarauja jo paties iškeltai versijai, nes nusišalinti nuo labai atsakingo darbo ir iš patalpos, kurioje jis buvo likęs vienas stebėti monitorių, išeiti vien tam, kad atidaryti neužrakintas duris ir įjungti šviesą, ką be jokių kliūčių galėjo padaryti ir V. G., logiškai sunkiai paaiškinama, juolab, kad nukentėjusioji, pasak paties L. L., elgėsi normaliai ir nesipriešino.

Negalima sutikti su apeliantu, neva liudytojo V. N. parodymai patvirtina jo versiją, jog nukentėjusioji nebuvo užrakinta, o kambariuko durys buvo atidarytos, nukentėjusioji laisvai bendravo telefonu. Liudytojas V. N. ikiteisminiame tyrime parodė, jog tą dieną iki pietų jis su reikalais ėjo į savo kabinetą. Eidamas pro sulaikymo kambarį, pro praviras duris pamatė kabinete stovinčią moterį, ar tuo metu jau buvo atvykę policijos pareigūnai, negalėjo garantuoti, tačiau atrodo, kad jau buvo (1 t., b. l. 43). Teisme liudytojas V. N. jau neabejodamas parodė, jog kai jis grįžo į savo kabinetą, policija jau buvo atvykusi, sulaikytų asmenų patalpoje buvo du policininkai ir moteris. Taigi kolegijai nekyla abejonių, jog pirmosios instancijos teismas pagal aptartus parodymus, priešingai nei teigia apeliantas, padarė teisingą išvadą, jog liudytojas V. N. įvykio vietoje buvo jau atvykus policijos pareigūnams.

Apelianto teigimu, aplinkybę, kad nukentėjusioji nebuvo užrakinta, o kambariuko durys buvo atidarytos, nukentėjusioji laisvai bendravo telefonu, matė ir apsaugos darbuotojas S. S.. Nors šis liudytojas teisme iš tiesų patvirtino ikiteisminiame tyrime duotus parodymus ir atsakydamas į klausimus parodė, jog po konflikto parduotuvėje jis po kiek laiko nuėjo į apsaugos patalpas, eidamas koridoriumi matė kambariuke moterį, kuri sudaužė taupyklę, durys į tą patalpą buvo atrakintos, moteris kalbėjosi telefonu, tačiau kolegija tokius jo parodymus vertina kritiškai. S. S. buvo nuteistojo L. L. bendradarbis, todėl yra suinteresuotas, jog kolega išvengtų baudžiamosios atsakomybės. Šio liudytojo ikiteisminiame tyrime ir teisme duoti parodymai apie įvykio aplinkybes yra iš dalies prieštaringi ir neatitinkantys bylos aplinkybių. Byloje esančiame 2006-09-26 paaiškinime (kuris vizualiai surašytas ta pačia ranka kaip ir tos pačios dienos V. N. paaiškinimas) S. S. nurodė, jog nukentėjusiąją jis pats nuvedė į UAB „VP Sauga“ patalpas. Per 2006-11-03 apklausą S. S. parodė, jog moterį į apsaugos patalpas pasisiūlė palydėti V. G., neva tuo metu ėjęs pro šalį, nors pagal L. L. ir V. G. parodymus S. S. per raciją pats pranešė L. L. apie konfliktą parduotuvėje ir klausė, ką daryti, o L. L. nusiuntė V. G. parvesti nukentėjusiąją. Teisme apie šias įvykio aplinkybes S. S. apskritai nutylėjo. Kita vertus, S. S. parodymus, neva jis paaiškinimą apsaugos patalpose rašė kartu su parduotuvės „Drogas“ vedėja A. D., pastaroji paneigė, kategoriškai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme parodydama, jog ji pareiškimą parašė savo kabinete, kai pareiškimo blanką atnešė apsaugos darbuotojas ir paprašė nurodyti parduotuvei padarytą žalą, tuo tarpu į apsaugos patalpas po incidento užėjusi nebuvo. Taigi pripažinti liudytojo S. S. parodymus patikimais ir jais vadovautis kolegija neturi pagrindo.

Kolegija nesutinka su apelianto argumentais, jog šioje byloje ikiteisminis tyrimas atliktas neobjektyviai, paviršutiniškai, nes savalaikiai neišimti video įrašai iš UAB „VP Sauga“ ir parduotuvės „Drogas“, kurie patvirtintų ar paneigtų nukentėjusiosios S. T. parodymus apie neteisėtą laisvės atėmimą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ikiteisminis tyrimas pagal nukentėjusiosios pareiškimą buvo pradėtas 2006-10-20, t. y. praėjus 25 dienoms po įvykio. Gi liudytojas V. N. parodė, kad įrašai apie nufilmuotas apsaugos patalpas išsaugomi tik 21 dieną (1 t., b. l. 43). Taigi akivaizdu, jog nuteistojo minimi vaizdo įrašai buvo sunaikinti dar nepradėjus ikiteisminio tyrimo ir šią aplinkybę ikiteisminį tyrimą atliekantys pareigūnai žinojo, nes byloje nėra net formalaus paklausimo apie šių įrašų pateikimą, tuo tarpu kiti byloje reikšmingi duomenys (UAB „Drogas“ pareiškimas ir įvykio dalyvio paaiškinimai, pateikti 2006-09-25 Klaipėdos m. 3 PK, nukentėjusiosios pranešimų į policiją pokalbių išklotinė) buvo išreikalauti.

Nepagrįstas apelianto argumentas, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nenurodė jo veiksmų, kurių pasekoje jis neteisėtai atėmė laisvę nukentėjusiajai. Pagal BK 146 str. 1 d. atsako tas, kas neteisėtai atėmė žmogui laisvę. Iš paminėtų nukentėjusiosios S. T., nuteistųjų L. L., V. G., liudytojų S. S., A. D. parodymų, kitų skundžiamame nuosprendyje aptartų liudytojų parodymų visumos matyti, jog parduotuvėje „Drogas“ nukentėjusioji netyčia sudaužė kiaulę - taupyklę, su parduotuvės vedėja pradėjo aiškintis atlyginimo už sudaužytą prekę klausimus, šio konflikto metu prie jų priėjo apsaugos darbuotojas S. S., kuris per raciją apie konfliktą pranešė pamainos vyresniajam L. L., o pastarasis, netinkamai įvertinęs situaciją, nutarė sulaikyti nukentėjusiąją kaip pažeidėją. Šio sprendimo įgyvendinimui L. L. į parduotuvės „Drogas“ patalpas nusiuntė kartu su juo tuo metu buvusį apsaugos darbuotoją V. G., kuriam nukentėjusioji dar kartą nusakė konflikto priežastis. Nepaisant to, pastarasis atvedė nukentėjusiąją į apsaugos patalpas, kur jų prie laikino sulaikymo kambario jau laukė L. L.. Nukentėjusiajai įėjus į šią patalpą, durys buvo iškart užrakintos, o nukentėjusioji tiek L. L., tiek V. G. buvo stebima per vaizdo kamerą. Atvykus policijos pareigūnams, abu nuteistieji juos pasitiko, vienas atidavė paaiškinimus, o kitas atrakino kambario, kuriame buvo nukentėjusioji, duris. Taigi pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog abu nuteistieji bendrais veiksmais atėmė nukentėjusiajai laisvę, be teisėto pagrindo prieš jos valią uždarydami nukentėjusiąją tarnybinėse patalpose ir ten laikydami iki policijos, kurią iškvietė pati nukentėjusioji, atvykimo. Pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai argumentavo savo išvadas dėl inkriminuoto nusikaltimo sudėties požymių buvimo abiejų nuteistųjų veiksmuose ir šių veiksmų kvalifikacijos, su šiomis išvadomis kolegija sutinka ir jų papildomai nebeatkartoja (atitinkamos pirmosios instancijos teismo išvados nuteistojo V. G. atžvilgiu jau yra patvirtintos apeliacinės instancijos teismo nutartimi, priimta išnagrinėjus šio nuteistojo apeliacinį skundą).

Taigi nuteistojo L. L. kaltė dėl neteisėto laisvės atėmimo visiškai įrodyta ir abejonių nekelia. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino, ir padarė pagrįstą bei faktines bylos aplinkybes visiškai atitinkančią išvadą, jog teismo ištirtų ir nuosprendyje aptartų vienas kitą patvirtinančių įrodymų visetas neginčijamai patvirtina nuteistojo kaltę neteisėtai atėmus laisvę. Apeliacinio skundo argumentai nuteistojo kaltės ir jo veikos kvalifikavimo klausimais neduoda pagrindo daryti priešingas išvadas, negu skundžiamame nuosprendyje padarė apylinkės teismas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija

nutaria:

nuteistojo L. L. apeliacinį skundą atmesti.