Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja R. Bertašienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-630-255/2013Teisėja K. Baškienė Proceso Nr. 1-30-1-00047-2011-0

NUTARTIS

2013 m. rugsėjo 26 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Bertašienės,

nuteistųjų gynėjams advokatams Edvardui Staponkui, Vaclovui Janušauskui, Mariui Navickui, Raimondui Kivyliui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų T. E., S. R., nukentėjusiojo UAB „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-04-23 nuosprendžio, kuriuo:

T. E. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste BK) 24 str. 6 d. ir 187 str. 2 d., ir jam paskirtas laisvės atėmimas vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 str. 4 d. ir 9 d., ši bausmė subendrinta su 2011-05-10 Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžiu, pakeistu 2011-07-28 Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu, 2011-07-01 Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžiu ir 2011-07-08 Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu, paskirtomis bausmėmis, subendrintomis 2011-12-16 Klaipėdos apygardos teismo nutartimi, prie griežčiausios 2011-12-16 Klaipėdos apygardos teismo nutartimi paskirtos subendrintos bausmės, pridedant dalį šiuo nuosprendžiu paskirtos švelnesnės bausmės ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas šešeriems metams ir šešiems mėnesiams. Į paskirtą bausmę įskaityta 2011-12-16 Klaipėdos apygardos teismo nutartimi subendrintos bausmės atlikta dalis. Laisvės atėmimo bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

S. R. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 24 str. 5 d. ir 187 str. 2 d. ir paskirtas areštas keturiasdešimt penkioms (45) paroms. Į paskirtą bausmę įskaitytas kaltinamojo S. R. laikinajame sulaikyme ir kardomajame kalinime išbūtas laikas nuo 2011-04-11 iki 2011-04-25.

UAB „(duomenys neskelbtini)“ pareikštas 232 000 Lt civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir priteista iš kaltinamųjų S. R., K. Ž., T. E. ir P. Ž. 215 023 Lt turtinei žalai atlyginti solidariai.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti ir K. Ž., P. Ž., R. N., A. Z., tačiau jie dėl šio nuosprendžio apeliacinių skundų nepateikė.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. E. nuteistas už tai, kad padėjo visuotinai pavojingu būdu sunaikinti didelės vertės svetimą turtą: 2010-08-18 apie 4 val. padėjo P. Ž., K. Ž. ir asmeniui, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, padaryti nusikaltimą atveždamas šiuos asmenis automobiliu Opel Vectra į nusikaltimo vietą, „(duomenys neskelbtini)“ g. prie namo Nr. 28, Klaipėdoje, ir laukė automobilyje, kol P. Ž. apipylęs benzinu padegė namo kieme stovėjusius 35 000 Lt vertės sunkvežimį-betono maišyklę Iveco „(duomenys neskelbtini)“ ir 197 000 Lt vertės sunkvežimį-betono maišyklę Mercedes-Benz „(duomenys neskelbtini)“. Po to iš nusikaltimo vietos parvežė P. Ž., K. Ž. ir asmenį, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla atskirta.

S. R. nuteistas už tai, kad palenkė kitus asmenis visuotinai pavojingu būdu sunaikinti didelės vertės svetimą turtą, o K. Ž., P. Ž. ir asmuo, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, visuotinai pavojingu būdu sunaikino didelės vertės svetimą turtą. 2010-08-17, prie prekybos centro „BIG“, Taikos pr. 139, Klaipėda, S. R. asmeniui, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, ir K. Ž. pažadėdamas 2000 Lt atlygį, palenkė juos padegti UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančius sunkvežimius-betono maišykles. Asmuo, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta ir K. Ž. padegti sunkvežimius-betono maišykles susitarė su T. E., P. Ž. ir 2010-08-18, apie 4 val., atvyko prie namo, „(duomenys neskelbtini)“, Klaipėda. Asmuo, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta ir K. Ž. prie namo tvoros saugojo aplinką, o P. Ž. apipylęs benzinu padegė namo kieme stovėjusius 35 000 Lt vertės sunkvežimį-betono maišyklę Iveco „(duomenys neskelbtini)“ ir 197 000 Lt vertės sunkvežimį-betono maišyklę Mercedes-Benz „(duomenys neskelbtini)“.

Advokatas R. Kivylius pabrėžia, kad BPK 44 str. 6 d. įtvirtinta nekaltumo prezumpcija numato, jog kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas nustatyta tvarka. Nekaltumo prezumpcija reikalauja, jog visos abejonės, kylančios sprendžiant baudžiamąją bylą, būtų vertinamos kaltinamojo naudai. Nagrinėjamu atveju apelianto kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo negalima vienareikšmiškai pagrįsti byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymą, įrodinėjimo dėl nekaltumo naštą perkėlė apeliantui ir jį nepagrįstai nuteisė, nesant tvirtų ir patikimų jo kaltės įrodymų, todėl apeliantas išteisintinas.

UAB „(duomenys neskelbtini)" atstovas G. A. apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-04-23 nuosprendį dalyje dėl paskirtų bausmių S. R., K. Ž., P. Ž. pakeisti ir paskirti jiems realias laisvės atėmimo bausmes. Skunde UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas nurodo, kad teismas, skirdamas bausmes, neužtikrino teisingumo principo įgyvendinimo ir pažeidė bendruosius bausmių skyrimo pagrindus (BPK 54 str.). Skiriant bausmes, nebuvo atsižvelgta, jog kaltinamieji padarė apysunkius tyčinius nusikaltimus, aiškiai suvokdami pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį bei numatė, kad dėl jų veiksmų gali atsirasti ir kiti sunkūs padariniai. Visuotinai pavojingu būdu sunaikino UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį didelės vertės turtą, dėl ko ji patyrė ne tik 232 000 Lt turtinę žalą, bet ir kitus nuostolius. Bendrovė neteko dviejų sunkvežimių su betono maišyklėmis, kurie užtikrino visą bendrovės ūkinę veikią ir davė pagrindines pajamas. Patirti nuostoliai yra dar skaičiuojami, ir šis klausimas nėra iki galo išspręstas. Be to, transporto priemonės buvo padegtos nakties metu ir jos stovėjo privataus gyvenamojo namo teritorijoje. Byloje nustatyta, kad automobilių bakuose buvo kuro, kuris degdamas sprogo, o tai sukėlė realią grėsmę ten esantiems pastatams ir žmonių gyvybei. Ši aplinkybė rodo, kad tyčinis gaisro sukėlimas, per kurį buvo sunaikintos transporto priemonės, buvo visuotinai pavojingas. Po įvykdyto nusikaltimo nei vienas iš kaltinamųjų neišreiškė noro atlyginti žalą ir neatsiprašė už savo veiksmus. Atstovas pažymi, kad teismas neatsižvelgė į padaryto nusikaltimo motyvus, tikslus, kaltininkų asmenybę ir kitas reikšmingas aplinkybes. Nurodyti asmenys veikė kaip bendrininkų grupės nariai, įvykdė pavojingą nusikalstamą veiką, turėdami tikslą visiškai sužlugdyti bendrovę. Veika padaryta siekiant piniginės naudos. Pagal BPK 60 str. 1 d. 1 ir 3 p. atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis yra veikos padarymas bendrininkų grupe ir iš savanaudiškų paskatų. Kaltinamieji, išskyrus S. R. ir K. Ž., anksčiau yra daug kartų teisti ir vėl nusikalto. K. Ž. yra neteistas, tačiau skiriant bausmę reikėjo įvertinti tai, kad jis tik 2010-09-28 buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikaltimą (BK 178 str. 2 d.). jo parodymai, duoti teismo posėdyje, nebuvo nuoširdūs. K. Ž. paskirta 35 parų arešto bausmė yra aiškiai per švelni, todėl sutinka su valstybinio kaltintojo pasiūlyta laisvės atėmimo bausme.

Skunde teigiama, kad 45 parų arešto bausmė S. R. visiškai neatitinka šios bausmės paskirties. Iš bylos medžiagos matyti, kad nurodytas kaltinamasis organizavo nusikaltimo padarymą, buvo jo kurstytojas ir į nusikalstamą veiką įtraukė kitus asmenis. Atstovas pažymi, kad pats teismas nuosprendyje yra nurodęs, jog S. R. kritiškai savo elgesio nevertina, neišgyvena dėl jo pasekmių, neatsiprašė nukentėjusiojo ir, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Įvertinęs S. R. veiksmų pobūdį bei jų pavojingumą, teismas turėjo jam paskirti realią laisvės atėmimo bausmę.

Nuteistojo S. R. gynėjas advokatas R. Kivylius atsikirtimu į UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovo G. A. apeliacinį skundą prašo civilinio ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovo G. A. apeliacinį skundą dalyje dėl S. R. paskirtos bausmės, atmesti, nes byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kuriais remiantis galima būtų teigti, jog S. R. palenkė kitus asmenis visuotinai pavojingu būdu sunaikinti didelės vertės svetimą turtą.

Nuteistojo K. Ž. gynėjas advokatas Marius Navickas atsikirtimu į UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovo apeliacinį skundą nurodo, kad nesutinka su apelianto UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovo G. A. apeliaciniu skundu ir turėtų būti paliktas nenagrinėtu arba atmestas. BPK 28 str. 1 d. imperatyviai nurodo, kad nukentėjusiuoju pripažįstamas fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika padarė fizinės, turtinės ar moralinės žalos. Pasak advokato M. Navicko, UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri dėl nusikalstamų veiksmų patyrė turtinės žalos, negali būti laikoma ir pripažįstama šioje byloje nukentėjusiąja. Tokiais atvejais turi būti vadovaujamasi specialia norma, t. y. BPK 110 str., kuris numato, kad juridinis asmuo, kuris baudžiamojoje byloje reikalauja atlyginti dėl nusikalstamos veikos patirtą turtinę žalą proceso metu pripažįstamas civiliniu ieškovu. Taigi, nežiūrint į tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas pasirašydamas apeliacinį skundą įvardino save nukentėjusiuoju, jis, neturi baudžiamojo proceso įstatyme reglamentuoto nukentėjusiojo statuso ir turėtų būti įvardinamas tik kaip civilinis ieškovas, o BPK 312 str. 3 d. nuostatos numato, kad civilinis ieškovas, civilinis atsakovas ir jų atstovai turi teisę paduoti apeliacinius skundus tik dėl tos nuosprendžio dalies, kuri yra susijusi su civiliniu ieškiniu. Advokato manymu civilinio ieškovo apeliacinis skundas turėtų būti paliktas nenagrinėtu arba atmestas.

Teismo posėdyje nuteistojo T. E. gynėjas advokatas E. Staponkus apeliacinį skundą prašo tenkinti ir bausmę sušvelninti.

Teismo posėdyje nuteistasis S. R. apeliacinį skundą prašo tenkinti. Nuteistojo S. R. gynėjas advokatas R. Kivylius prašo jo ginamąjį išteisinti.

UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas G. A. - palaiko apeliacinį skundą ir prašo jį tenkinti.

Nuteistojo K. Ž. gynėjas advokatas M. Navickas nurodo, kad skundo nepateikė, nes sutinka su pirmos instancijos teismo nuosprendžiu ir prašo UAB „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinį skundą palikti nenagrinėtą, kadangi skundas neatitinka reikalavimų.

Nuteistojo P. Ž. gynėjas advokatas V. Janušauskas nurodo, kad P. Ž. skundo nepateikė, nes jis sutinka su paskirta bausme, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinio skundo prašo netenkinti.

Prokuroras R. Jasevičius prašo nuteistųjų S. R. ir T. E. apeliacinius skundus atmesti, o G. A. pateiktą apeliacinį skundą tenkinti.

Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 320 str. 3 d.).

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų T. E. ir S. R. apeliaciniai skundai atmestini, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinis skundas paliekamas nenagrinėtas ir teismo procesas nutraukiamas.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir nuteistųjų T. E. ir S. R. bei civilinio ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinius skundus, išklausiusi proceso dalyvių pasisakymų sprendžia, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 23 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais, nėra pagrindo.

Dėl nuteistojo T. E. apeliacinio skundo

Nuteistasis T. E. apeliaciniu skundu prašo skirti jam švelnesnę bausmę nei numato įstatymas. Apeliantas pažymi, kad jis buvo pripažintas nusikaltimo padėjėju, t. y. jo vaidmuo buvo antraeilis, o BK 62 str. 2 d. 3 p. numato tai, kaip lengvinančią aplinkybę, nesant (nenustačius) sunkinančių aplinkybių dėl bendrininkų grupės.

Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotas ir teisingas bausmes. Skirdamas bausmes teismas turi vadovautis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 str.), bausmės paskirtimi (BK 41 str. 2 d.), kitomis baudžiamajame įstatyme nustatytomis bausmės skyrimo taisyklėmis. Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų; skirdamas bausmę atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; kaltininko asmenybę; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes ir kt. (BK 54 str.1, 2 d.).

Nėra pagrindo sutikti su apelianto T. E. argumentais, kad jis buvo pripažintas nusikaltimo padėjėju, jo vaidmuo buvo antraeilis, turėjo būti taikomas BK 62 str. 2 d. 3 p., kuris numato tai, kaip lengvinančią aplinkybę, todėl jam turėjo būti paskirta švelnesnė bausmė nei numato įstatymas.

Švelnesnės negu numatyta įstatyme bausmės paskyrimą reglamentuoja BK 54 str. 3 d. Ji taikoma tik tada, kai nustatomos išimtinės aplinkybės, susijusios su nusikalstamos veikos pavojingumu ir kaltininko asmenybe, kurios leidžia manyti, kad paskirta straipsnio sankcijoje numatyta bausmė aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistasis apeliaciniame skunde nenurodo jokių išimtinų aplinkybių, kurios tinkamai pagrįstų BK 54 str. 3 d. taikymo sąlygų buvimą, tik apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas turėjo taikyti BK 62 str. 2 d. 3 p. Tačiau taikyti šį straipsnį taip pat nėra pagrindo. BK 62 str. 2 d. nurodyta, kad teismas gali paskirti švelnesnę negu įstatyme numatytą bausmę, jei byloje yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta ir egzistuoja bent viena iš BK 62 str. 2 d. 1–6 p. įvardytų sąlygų. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo padaryta didelė turtinė žala, iš nuteistųjų nuosprendžiu priteista 215 023 Lt turtinei žalai atlyginti solidariai. Iš byloje esančių duomenų matyti, kas nei dalis padarytos žalos nėra atlyginta, apeliantas taip pat nenurodo, kad būtų atlyginęs bent dalį padarytos žalos. Nesant bent vienos iš BK normoje numatytų jos taikymui būtinų sąlygų, ta norma negali būti taikoma.

Teismas, skirdamas bausmę T. E., tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė skiriamos bausmės motyvus. Teismas nurodė, kad T. E. padarė vieną apysunkį nusikaltimą, numatytą BK 24 str. 6 d., BK 187 str. 2 d., anksčiau teistas, naują nusikalstamą veiką padarė turėdamas neišnykusį teistumą už tyčinius nusikaltimus, todėl yra recidyvistas (BK 27 str. 1 d.), nusikaltimo padarymo metu nedirbo, neturėjo kito legalaus pragyvenimo šaltinio. Prisipažino padaręs nusikaltimą tik iš dalies, ikiteisminio tyrimo ir teisminio įrodymų tyrimo metu nuolat keitė parodymus, taip nepadėdamas ikiteisminio tyrimo pareigūnui ir teismui nustatyti tiesą byloje, kritiškai savo elgesio nevertina ir neišgyvena dėl jo pasekmių, nukentėjusiojo neatsiprašė. Teismas sprendė, kad kaltinamojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nėra. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas padarė išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti kaltinamajam skiriant už nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 str. 6 d., 187 str. 2 d. – laisvės atėmimo bausmę. Spręsdamas dėl šios bausmės dydžio teismas vadovavosi byloje esančių aplinkybių visuma ir paskyrė mažesnę už vidurkį laisvės atėmimo bausmę nei numatyta BK 187 str. 2 d.

Esant aukščiau paminėtoms aplinkybėms tenkinti apelianto skundą ir keisti nuosprendį šioje dalyje nėra pagrindo.

Dėl nuteistojo S. R. gynėjo advokato R. Kivyliaus apeliacinio skundo

Apelianto gynėjas skundą grindžia tuo, jog teismas išsamiai neištyrė bylai reikšmingų aplinkybių, netinkamai įvertino surinktus įrodymus, todėl padarė nepagrįstas išvadas, jog S. R. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 str. 5 d., BK 187 str. 2 d.

Pažymėtina, jog pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, asmens kaltumą ar nekaltumą pirmosios instancijos teismas daro vadovaujantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. Tik toks nuosprendis gali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

Išanalizavus apeliacinio skundo motyvus bei atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, nekyla abejonių, kad apylinkės teismas išsamiai išnagrinėjo visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, visapusiškai išanalizavo surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeidžiant minėtų teisės normų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nuteistojo S. R. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 str. 5 d., BK 187 str. 2 d. pagrįsta byloje esančiais faktiniais duomenimis, kurie kaip įrodymų šaltinis gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu.

Pažymėtina tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tame tarpe ir nuteistasis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Nuteistojo S. R. ir jo gynėjo nesutikimas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu nesudaro pagrindo panaikinti priimto teismo nuosprendžio, nes apylinkės teismo sprendimas motyvuotas ir jame nėra esminių prieštaravimų. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu sutinka visiškai.

Apeliantas nurodo, kad nepagrįstai buvo daromas atpažinimas iš fotonuotraukų. Su tokiu apeliacinio skundo argumentu sutikti nėra pagrindo. Nagrinėdamas bylą pirmos instancijos teismas aiškinosi, kokiu būdu buvo nustatytas nusikaltimo užsakovas, kaip buvo atliekamas parodymo atpažinti veiksmas, kodėl šis veiksmas buvo daromas iš fotonuotraukų. Teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas policijos pareigūnas R. G. parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu pradžioje užsakovas nebuvo žinomas, S. R. kaip užsakovą įvardino R., kuris bijojo S. R., todėl atpažinimui buvo naudojamasi turima kartoteka, o įtariamojo S. R. nuotrauka paimta iš migracijos tarnybos (T. 5, b.l. 185-186). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pranešimas apie įtarimą S. R. buvo įteiktas 2011 m. balandžio 12 d. (T. 2, b.l. 132), o parodymas atpažinti su T. E. buvo atliekamas 2011 m. balandžio 4 d. (T. 1, b. l. 190-194), o su K. Ž. – 2011 m. kovo 31 d. (T. 2, b. l. 75-79), t.y. iki įtariamojo nustatymo. Vadinasi, ikiteisminį tyrimą atliekantys pareigūnai turėjo teisę pateikti įtariamojo fotonuotrauką atpažinti tarp kitų asmenų fotonuotraukų, siekdami nustatyti nusikalstamą veiką „užsakiusį“ asmenį. Liudytoju apklaustas ikiteisminį tyrimą atlikęs tyrėjas A. B., kuris parodė, kad paminėtas ikiteisminio tyrimo veiksmas buvo atliekamas dalyvaujant įtariamųjų gynėjams, jokia įtaka atpažįstantiesiems nebuvo daroma (T. 5, b.l. 187-188). Byloje yra pakankamai duomenų, kad T. R. bei kiti įtariamieji bijojo S. R. Ši aplinkybė nustatyta teismo nuosprendyje iš teismo posėdžio metu ištirtų ir įvertinų T. R. parodymų (T 1, b.l. 152-153), savo asmenybės neatskleidžiančių asmenų veiksmų atlikimo protokolo (T. 1, b.l. 145,146-148), aukščiau paminėtų liudytojais apklaustų pareigūnų R. G. ir A. B. parodymų, o BPK 192 str. 5 d. teigiama, kad pagal nuotraukas asmuo gali būti atpažįstamas ir tais atvejais, kai to reikia asmens saugumui užtikrinti, kas nagrinėjamoje byloje ir buvo padaryta.

Gynėjas teigia, kad parodymas atpažinti buvo atliktas nesilaikant BPK 192 str. nustatytos tvarkos. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti. BPK 192 str. 5 d. nustatyta, kad asmens atpažinimas gali būti daromas pagal jo nuotrauką ir nuotrauka parodoma atpažinti kartu su ne mažiau kaip trimis kitų asmenų nuotraukomis. Procesinis įstatymas nenumato jokių papildomų reikalavimų atpažintinam ir kitų trijų asmenų nuotraukoms, išskyrus tai, kad BPK 192 str. 1 d. prasme, pašaliniai asmenys pagal išorę turi būti kuo labiau panašūs į atpažintiną asmenį. Šių procesinių reikalavimų buvo laikomasi atliekant procesinį veiksmą, nes kaip matyti iš bylos, įtariamiesiems buvo pateikiama S. R. nuotrauka tarp kitų asmenų. Nepaisant to, kad kaip nurodoma apeliaciniame skunde, S. R. nuotrauka buvo daryta prieš kelis metus, kad nuteistasis yra pakeitęs akinius, parodymo atpažinti iš nuotraukų metu T. E. (T. 1, b. l. 190-194), K. Ž. (T. 2, b. l. 75-79) atpažino S. R. kaip asmenį užsakiusį padegimą. T. E. buvo parodytos atpažinti penkios vyriškos lyties, panašaus amžiaus ir kūno sudėjimo asmenų su akiniais nuotraukos. K. Ž. buvo parodytos keturių asmenų nuotraukos. Parodymų atpažinti procesiniame veiksme dalyvavo įtariamųjų T. E. gynėjas advokatas E. Staponkus ir įtariamojo K. Ž. advokatas M. Navickas. Nei vienas iš advokatų jokių pareiškimų dėl atpažinimo tvarkos pažeidimo nepadarė. Vertindamas T. E. atliekamą veiksmą advokatas nurodo, kad viduriniojo piršo demonstravimas duoda užuominą į nepagarbą atliekamam procesiniam veiksmui, kas tik dar kartą patvirtina, kad šis procesinis veiksmas atliktas pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymą, tačiau kolegijos manymu nėra svarbu, kokiu pirštu atpažįstantysis parodo į atpažįstamojo nuotrauką: svarbu nustatyti, kurį asmenį atpažino atpažįstantysis ir kurio asmens nuotrauka yra parodoma.

Minėtas tyrimo veiksmas buvo tinkamai užfiksuotas ir įformintas, atitiko BPK 20 str. 4 d. numatytą įrodymams keliamą leistinumo reikalavimą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino šį įrodymą kaip vieną iš įrodymų visų įrodymų kontekste. Atpažinimas iš nuotraukų nėra vienintelis byloje įrodymas, kurio pagrindu yra priimtas apkalinamasis nuosprendis S. R. atžvilgiu.

Esant šioms aplinkybėms, skundo argumentai, jog buvo pažeisti BPK 192 str. reikalavimai ir šie duomenys neatitinka įrodymų teisėtumo reikalavimų, yra nepagrįsti, todėl atmetami.

Nuteistojo S. R. gynėjas didžiąją apeliacinio skundo dalį grindžia tuo, kad nuteistųjų K. Ž., T. E., T. R. parodymai yra nenuoseklūs, nuolat keičiami, prieštaraujantys vieni kitiems ir pirmosios instancijos teismas nepašalino šiuose parodymuose esančių esminių prieštaravimų, dėl ko padarė visiškai nepagrįstą bei bylos duomenų neatitinkančią išvadą apie tai, kad užsakovu yra būtent apeliantas. Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje esančią medžiagą, esminių nesutapimų tarp parodymų nerado. Apelianto gynėjas apeliaciniame skunde išdėstė savo samprotavimus apie parodymų, įrodymų vertinimą, kurie, teisėjų kolegijos nuomone, nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados kaltės klausimu. Pripažintina, kad nuteistųjų parodymai nebuvo itin nuoseklūs, tačiau svarbu yra tai, kad esminių detalių jie sutapo, atitiko kitą bylos medžiagą, t. y. duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą medžiagą, neabejotinai patvirtinančią S. R. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikalstamos veikos padarymo, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo juos vertinti kritiškai ar jais nesiremti.

Bylos duomenimis įrodyta, kad S. R. palenkė K. Ž. ir asmenį, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, padaryti nusikaltimą. Jis pokalbio su K. Ž. ir asmeniu, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, metu pasiūlė jiems padegti automobilį, pažadėjo už automobilio padegimą sumokėti 2000 Lt ir sumokėjo 200 Lt avansą. Pažymėtina, kad pirmos instancijos teismas grįsdamas S. R. kaltę vadovavosi ne tik nuteistųjų K. Ž., T. E., T. R. parodymais, bet ir kitų liudytojų, nukentėjusiojo parodymais, parodymų patikrinimo vietoje, įvykio vietos apžiūros, atpažinimo iš nuotraukų protokolais ir kita byloje esančia medžiaga, kuri ištirta teisiamajame posėdyje ir aptarta apkaltinamajame nuosprendyje. Nuteistasis K. Ž. ir teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad su šiuo asmeniu, t.y. S. R. jis ir T. R. buvo susitikę prie prekybos centro „BIG“. Nurodo, kad atpažino S. R. ir jį atpažįsta (T. 6, b. l. 24-25). Savo parodymus nuteistasis K. Ž. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu, parodydamas susitikimo su nusikaltimo užsakovu vietą (T. 2, b. l. 65-72). Nuteistasis K. Ž. 2011 m. kovo 30 d. atpažino S. R. pagal jo nuotrauką, kaip asmenį, kuris 2010 m. rugpjūčio mėn. susitiko su juo ir T. R. ir davė 200 Lt avansą už automobilio sudeginimą (T. 2, b. l. 75-79). Nuteistasis T. E., dalyvaujant jo gynėjui advokatui, ikiteisminio tyrimo metu atpažino S. R., kaip asmenį, su kuriuo T. R. susitiko turgelyje ryte, po automobilių sudeginimo (T. 1, b. l. 190-192). Nors T. E. teisminio įrodymų tyrimo metu pakeitė parodymus, paaiškindamas, kad S. R. nėra tas pats asmuo su kuriuo susitiko T. R., ir, kad ikiteisminio tyrimo metu tyrėjas jam pirštu parodė asmenį, kurį reikia atpažinti, tačiau tokie jo parodymai yra paneigti liudytojo A. B. parodymais (T. 5, b.l. 187-188), o iš asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo (T. 1, b. l. 190-192) matyti, kad jokių pastabų ar pareiškimų dėl šio procesinio veiksmo advokatas nepadarė. Esant šioms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo parodymų vertinimu, kad būtent ikiteisminio tyrimo metu T. E. duoti parodymai labiausiai atitinka kitų bylos duomenų visumą. Vertinant parodymus atkreiptinas dėmesys ir į tą aplinkybę, kad nuo nusikaltimo padarymo iki įtariamųjų apklausos ikiteisminio tyrimo metu praėjo daugiau negu pusės metų laikotarpis, todėl kai kurių neesminių detalių neatitikimų apklausose negalima vertinti kaip parodymų neatitikimo ar prieštaringumo.

S. R. kaltę įrodo ir T. R. duoti parodymai. Nors apelianto gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad T. R. apklausiamas teisiamajame posėdyje, vienareikšmiškai patvirtino, jog apeliantas nėra tas asmuo, kuris byloje jo įvardijamas kaip užsakovas, tačiau savo asmenybės neatskleidžiančių asmenų veiksmų atlikimo protokole užfiksuota, kad 2011 m. balandžio 6 d., Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato patalpose, pokalbio su R. G., veikiančiu neatskleidžiant savo tikslų, metu T. R. nurodo, kad žmogus, vadinamas Stasu, užsakė padegti betono maišykles, už tai sumokėjo 200 Lt avansą ir 1800 Lt atidavė ryte, turgelyje (T. 1, b. l. 145,146-148). Liudytojas R. G. teismo posėdžio metu parodė, kad pokalbio su T. R. metu, šis pasakė, kad padegimo užsakovas buvo Stasas, kurį detaliai apibūdino. T. R. buvo rodoma nuotraukų kartoteka ir jis iš kartotekos atpažino S. R. nuotrauką, patvirtino, kad jis yra nusikaltimo užsakovas (T. 5, b. l. 185-186). Nuteistojo S. R. gynėjo pozicija, kad apklausa akivaizdžiai buvo tendencinga ir šališka, stumiant T. R. duoti parodymus apie konkretų asmenį - apeliantą, kaip tariamą užsakovą, niekuo nepagrįsta. Nepagrįstas ir teiginys, kad vertinant T. R. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui apklausoje nedalyvaujant jo ginamajam S. R., buvo pažeistas rungimosi principą numatantis BPK 7 str. S. R. nedalyvavo ikiteisminio tyrimo teisėjui apklausiant įtariamąjį T. R., davusį jį kaltinančius parodymus, nes kitų įtariamųjų dalyvavimas nenumatytas BPK 189 straipsnyje, nustatančiame ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamos įtariamojo apklausos tvarką. Teisiamasis T. R. buvo apklaustas teisiamajame posėdyje 2012 m. balandžio 24 d. (T. 5, b.l. 176-189), šiame teisiamajame posėdyje dalyvavo ir apeliantas, turėjo teisę užduoti klausimus kaltinamajam ir šia teise pasinaudojo. Todėl samprotavimai apie rungimosi principo ir jo ginamojo teisių pažeidimą yra visiškai nepagrįsti.

Taigi, apylinkės teismas skundžiamą nuosprendį grindė byloje laikantis įstatymo reikalavimų surinktais ir teisiamojo posėdžio metu patikrintais įrodymais, išanalizavęs kiekvieną iš jų atskirai bei įvertinęs jų visumą, nurodė, kuriais iš jų remiasi, o kuriuos atmeta, išdėstė ir tokio įrodymų vertinimo motyvus. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymu vertinimu, jo pagrindu nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, padarytomis išvadomis bei jų motyvacija. Tuo tarp apeliantas, kritikuodamas teismo atliktą įrodymų vertinimą ir ginčydamas išvadas, fragmentiškai remiasi tik kai kuriais bylos įrodymais ar jų dalimis ir pateikia subjektyvų įrodymų vertinimą. Kadangi įrodymų vertinimas yra išimtinai teismo prerogatyva, todėl tai, jog teismo išvados nesutampa su apelianto subjektyviu duomenų vertinimu nėra pagrindas teigti, jog įrodymai ištirti ir įvertinti netinkamai, o nuosprendis nepagrįstas.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių, jog S. R. padarė BK 24 str. 5 d. ir 187 str. 2 d. numatytą nusikaltimą, o apelianto ir jo gynėjo versija, kad jis šių nusikaltimų nepadarė, neatitinka tikrovės, yra motyvuotai paneigta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumos analize, jų viseto įvertinimu.

Dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovo G. A. apeliacinio skundo

UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas G. A. į bylą pateikė apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-04-23 nuosprendžio, kuriame prašo nuosprendį dalyje dėl paskirtų bausmių S. R., K. Ž., P. Ž. pakeisti ir paskirti paminėtiems asmenims realias laisvės atėmimo bausmes.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu 2010-08-19 nutarimu (T. 1, b. l. 20) nukentėjusiuoju pripažintas G. A., o 2011-04-19 nutarimu civiliniu ieškovu pripažinta UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovu direktorius G. A. (T. 1, b. l. 108). 2011-04-19 nutarimu leista dalyvauti procese UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovui G. A. (T. 1, b. l. 109). Remiantis priimtais nutarimais UAB „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinį skundą galėjo pateikti kaip civilinis ieškovas baudžiamojoje byloje, o ne nukentėjusysis.

Pagal BPK 312 str. 3 d. civilinis ieškovas, civilinis atsakovas ir jų atstovai turi teisę paduoti apeliacinius skundus dėl nuosprendžio dalies, kuri yra susijusi su civiliniu ieškiniu. Atsižvelgiant į šias įstatymo nuostatas, darytina išvada, kad civilinis ieškovas, civilinis atsakovas ir jų atstovai apeliacine tvarka gali ginčyti civilinio ieškinio dydį, jo priteisimo pagrįstumą, su civiliniu ieškiniu susijusius įrodymus, taip pat kitus su civiliniu ieškiniu susijusius klausimus, t.y. civilinio ieškovo, civilinio atsakovo ir jų atstovų apeliaciniai skundai, sutinkamai su BPK 312 str. 3 d. nuostatomis, nagrinėtini tik ta apimtimi, kiek jie yra susiję su civiliniu ieškiniu.

Iš civilinio ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovo G. A. apeliacinio skundo matyti, kad civilinis ieškovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu dėl paskirtos bausmės S. R., K. Ž., P. Ž. pagrįstumu ir teisėtumu ir prašo jiems skirti realią laisvės atėmimo bausmę. Reikalavimai ir argumentai, susiję su civiliniu ieškiniu, apeliaciniame skunde nepareikšti. Todėl, vadovaujantis BPK 312 str. 3 d. nuostatomis, kad civilinis ieškovas apeliaciniame skunde neturi teisės peržengti civilinio ieškinio klausimo ribų, teisėjų kolegija daro išvadą, jog civilinio ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovo G. A. apeliacinio skundo reikalavimai akivaizdžiai peržengė civilinio ieškovo kreipimosi su skundu apeliacine tvarka ribas, todėl apeliacinis skundas paliekamas nenagrinėtas ir teismo procesas nutraukiamas.

Esant nustatytoms aplinkybėms, nėra jokio teisinio pagrindo naikinti ar keisti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 23 d. nuosprendį.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 312 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

nuteistojo T. E. apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo S. R. gynėjo R. Kivyliaus apeliacinį skundą atmesti.

UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovo G. A. apeliacinį skundą palikti nenagrinėtą ir procesą šioje dalyje nutraukti.