Vilniaus apygardos teismo nutartis

2014-08-27 · Civilinė byla Nr. 2S-1913-345/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-08-27
Bylos Nr.
2S-1913-345/2014
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-18196-2014-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Henrichas Jaglinskis
Ieškovas
A. V.
Atsakovas
R. V.
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-1913-345/2014Teisminio proceso Nr. 2-68-3-18196-2014-1Procesinio sprendimo kategorijos: 110.1.; 122.1. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2014 m. rugpjūčio 27 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Henrichas Jaglinskis rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės A. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 12 d. nutarties, kuria buvo atmestas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovui R. V. bendrauti su mažamečiu sūnumi V. V. civilinėje byloje pagal ieškovės A. V. ieškinį atsakovui R. V. dėl laikino tėvo teisių apribojimo, išvadą duodanti institucija – Vilniaus miesto savivaldybės Vilniaus miesto vaikų teisių apsaugos tarnyba.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Atskiruoju skundu keliami proceso teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, aiškinimo ir taikymo klausimai.

Žemesnės instancijos teismas

2007 m. vasario 15 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-814-611/2007 buvo nutraukta ieškovės A. V. ir atsakovo R. V. santuoka, nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su ieškove ir atsakovo bendravimo su vaiku tvarka. Ieškovė A. V. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui R. V., prašydama laikinai (3 metams) apriboti atsakovo kaip tėvo valdžią sūnui V. V.. Prašė taip pat taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir iki teismo sprendimo įsiteisėjimo civilinėje byloje uždrausti atsakovui bendrauti su mažamečiu vaiku. Nurodė, kad atsakovas nuolat naudoja psichologinį smurtą vaiko atžvilgiu, tai žaloja berniuko psichiką, dėl tolimesnio bendravimo su tėvu vaikas gali patirti dar didesnę žalą, dėl kurios ateityje gali prireikti ne tik psichologų, bet ir medikų pagalbos.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. birželio 12 d. nutartimi ieškovės A. V. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė. Nurodė, kad galima bus nustatyti, ar bus atsakovui apribotos tėvystės teisės tik išnagrinėjus bylą iš esmės. Pažymėjo, kad pagal LR CK 3.180 str. 3 d. apribojus tėvų valdžią laikinai ar neterminuotai, tėvams sustabdomos asmeninės ir turtinės teisės, pagrįstos giminyste ir nustatytos įstatymų, tačiau išlieka teisė matytis su vaiku, išskyrus atvejus, kai tai prieštarauja vaiko interesams. Teismo nuomone, prašymas uždrausti berniuko tėvui atsakovui R. V. bendrauti su sūnumi prieštaravo minėtai įstatymo nuostatai, nes byla dėl tėvo valdžios apribojimo dar tik bus nagrinėjama iš esmės ir šioje proceso stadijoje nėra įsiteisėjusio procesinio teismo sprendimo dėl atsakovo tėvo valdžios apribojimo, todėl ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atskiruoju skundu ieškovė A. V. prašo panaikinti pirmos instancijos teismo 2014 m. birželio 12 d. nutartį ir tenkinti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apribojant atsakovo R. V. bendravimą su sūnumi iki teismo sprendimo įsiteisėjimo civilinėje byloje. Nurodo, kad teismo motyvai pažeidžia protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus, nes mažametis sūnus turi gyventi nuolatiniame strese dėl tėvo veiksmų. Pasak ieškovės, teismo sprendimas, priimtas prieš 7 metus, kuris suteikia teisę R. V. matytis su sūnumi, nėra absoliutus atsakovo teisių įtvirtinimas, kai atsakovas psichologiškai veikia savo sūnų smurtauti prieš artimuosius ir veikti priešingai teisinei dorovei, todėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas reikalingas siekiant pašalinti vaiko teisių ir teisėtų interesų pažeidimą iki kol bus priimtas sprendimas civilinėje byloje. Ieškovės nuomone, būtent LR CK 3.180 str. 3 d., įtvirtinanti, kad apribojus tėvų valdžią laikinai ar neterminuotai, tėvams sustabdomos asmeninės ir turtinės teisės, pagrįstos giminyste ir nustatytos įstatymų, tačiau išlieka teisė matytis su vaiku, išskyrus atvejus, kai tai prieštarauja vaiko interesams, ir numato galimybę tėvams ar vienam iš tėvų apriboti galimybę matytis su vaiku ir tokiu būdu apsaugoti vaiką nuo neigiamos įtakos ir ateityje galinčių kilti pasekmių.

Atsakovas R. V. atsiliepimo į atskirąjį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Šioje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti prašymą dėl apribojimo atsakovui R. V. bendrauti su vaiku iki bus priimtas sprendimas byloje. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių šiuo atveju nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d., 338 str.).

Laikinųjų apsaugos priemonių, numatytų LR CK 145 str., paskirtis yra užtikrinti būsimo palankaus teismo sprendimo dalyvaujančių byloje ar kitiems suinteresuotiems asmenims įvykdymą, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą. Pagrindas taikyti tokias laikinąsias apsaugos priemones yra konkretūs faktai, leidžiantys daryti išvadą, kad netaikius šių priemonių, gali būti pažeistos asmens teisės ir interesai. Taikant LR CPK 145 str. numatytas laikinąsias apsaugos priemones, teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje sprendimo neįvykdymo grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas vertina, ar tikimybė, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių galimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti.

Nagrinėjamoje byloje ieškinys pareikštas dėl laikino tėvo teisių apribojimo (b. l. 1-6). Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į ieškinyje išdėstytas aplinkybes, atsakovo poreikius, teisinį reguliavimą, atmetė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir neuždraudė atsakovui bendrauti su vaiku (b. l. 95). Ieškovė, nesutikdama su teismo nutartimi, teigia, kad teismo motyvai pažeidžia protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus, nes mažametis sūnus turi gyventi nuolatiniame strese dėl tėvo veiksmų. Ieškovės nuomone, būtent LR CK 3.180 str. 3 d. įtvirtina, kad apribojus tėvų valdžią laikinai ar neterminuotai, tėvams sustabdomos asmeninės ir turtinės teisės, pagrįstos giminyste ir nustatytos įstatymų, tačiau išlieka teisė matytis su vaiku, išskyrus atvejus, kai tai prieštarauja vaiko interesams, ir numato galimybę tėvams ar vienam iš tėvų apriboti galimybę matytis su vaiku ir tokiu būdu apsaugoti vaiką nuo neigiamos įtakos ir ateityje galinčių kilti pasekmių (b. l. 96). Teismas nesutinka su apeliantės argumentais, nes kaip matyti iš byloje pateiktų duomenų, 11 m. vaikas jau pats sprendžia, ar nori ir kada nori bendrauti su tėvu, nesusitinka su juo ir nevažiuoja svečiuotis pas jį, kai to nenori, tačiau vaiko teisė bet kada pakeisti nuomonę, o tėvui inicijuoti susitikimą su vaiku negali būti net laikinai atimta nesant rimto ir teisėto pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo argumentu, kad byla dėl galimo tėvo valdžios apribojimo ir tėvo veiksmų dar bus nagrinėjama iš esmės, todėl šiuo metu nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir apriboti vaiko ir tėvo bendravimą iki kol įsiteisės sprendimas civilinėje byloje.

Teismas nesutinka su apeliantės argumentais, kad teismo sprendimas, priimtas prieš 7 metus, kuris suteikia teisę atsakovui R. V. matytis su sūnumi nėra absoliutus atsakovo teisių įtvirtinimas, kai atsakovas psichologiškai veikia savo sūnų smurtauti prieš artimuosius ir veikti priešingai teisinei dorovei. Byloje nėra pateiktų jokių įrodymų, kad atsakovo bendravimas su vaiku psichologiškai veikia jį smurtauti prieš artimuosius ir veikti priešingai teisinei dorovei. Pažymėtina, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2007 m. vasario 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-814-611/2007 buvo nustatyta atsakovo bendravimo su vaiku tvarka, o ne įtvirtinta atsakovo teisė matytis su vaiku. Tėvų teisės bendrauti su vaiku ir dalyvauti jo auklėjime yra lygios, jos įtvirtintos tarptautiniuose ir nacionaliniuose teisės aktuose, o vaiko prigimtinė teisė yra bendrauti su abiem tėvais. Vaiko teisių konvencijos 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta vaiko teisė būti globojamam tėvų, 9 straipsnio 3 dalyje – teisė nuolat bendrauti su išskirtais tėvais, išskyrus atvejus, kai tai nesuderinama su vaiko interesais. Lietuvos Respublikos vaiko teisų apsaugos pagrindų įstatymas garantuoja vaikui teisę būti tėvų globojamam, taip pat teisę į šeimos ryšius bei kitus su jo individualybe susijusius ryšius ir jų išsaugojimą. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 24 str. 2 d. nurodoma, jog vaikui turi būti užtikrinta galimybė bendrauti su motina, tėvu ir artimais giminaičiais, negyvenančiais kartu su juo, išskyrus įstatymo numatytus atvejus, kada toks bendravimas gali pakenkti vaikui. Su vaiku gyvenantis tėvas (motina) turėtų užtikrinti maksimalias galimybės kartu negyvenančiam tėvui (ar motinai) bendrauti su vaiku ir jį auklėti, o tėvų bendravimui su vaiku kliudyti yra draudžiama, išskyrus tuos atvejus, kai bendravimas tampa pavojingu vaiko interesams (LR CK 3.170 str.). Taigi tėvų dalyvavimas vaiko auklėjime yra būtinas, kad vaikas pilnaverčiai vystytųsi. Kliudymas bendrauti su vaiku traktuojamas ne tik kaip vieno iš tėvų, gyvenančio skyriumi, teisės pažeidimas, bet tuo pačiu ir vaiko interesų pažeidimas.

Vertinant į bylą pateiktą medžiagą, konstatuotina, kad ieškovė nepateikė duomenų ir įrodymų, kad būtų nustatyta, jog bendravimas su tėvu kenkia vaiko vystimuisi, psichologinei sveikatai, todėl sutiktina su pirmos instancijos teismo nuomone, kad šiuo metu nėra teisėto pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir atimti prigimtinę teisę vaikui bendrauti su kartu negyvenančiu tėvu.

Atsižvelgiant į ieškovės nurodytų faktinių duomenų ir pridėtų įrodymų visumą, konstatuotina, kad apeliantės atskirojo skundo argumentai nėra pagrindu panaikinti apskųstąją teismo nutartį.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios būtų pagrindu skundžiamai teismo nutarčiai panaikinti, apeliantė nenurodė ir apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl pirmos instancijos teismo nutartis paliekama galioti nepakeista (LR CPK 320, 338 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas Henrichas Jaglinskis