- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-07-19
- Bylos Nr.
- P-556-306-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Birutė Janavičiūtė, Arūnas Sutkevičius (pran.)
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Birutės Janavičiūtės ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo V. P. V. prašymą ir Vyriausiojo administracinio teismo pirmininko teikimą dėl proceso atnaujinimo V. P. V. administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N-931/2006.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Vilniaus miesto Vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Eismo priežiūros tarnybos (toliau – ir Institucija) pareigūnas V. P. V. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą, kuriame nurodė, kad jis 2005 m. birželio 13 d., 12.40 val., Vilniuje, Lapų - Aušros Vartų gatvėje, vairuodamas automobilį ir važiuodamas atbulas atsitrenkė į paskui važiavusį ir sustojusį automobilį, abu automobilius apgadino. Eismo įvykio vietoje nepasiliko, policijai nepranešė. Taip pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 53, 158, 269.3, 269.4 punktų reikalavimus. Ši veika kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 127 straipsnio 2 dalį ir 130 straipsnio 1 dalį.
Institucijos 2005 m. spalio 27 d. nutarime konstatuota, kad V. P. V. protokole nurodyta veika padarė ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytus pažeidimus, už kuriuos skirta subendrinta 3000 Lt bauda.
II.
V. P. V. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas Institucijos nutarimą panaikinti. Nurodė, kad pažeidimo nepadarė. Jis neneigė, kad 2005 m. birželio 13 d. galėjo būti automobiliu nuvykęs į Lapų - Geležinkelio gatvę, tačiau eismo įvykyje nedalyvavo. V. P. V. teigimu, jo vairuojamo automobilio gale esantis įbrėžimas galėjo atsirasti ir kitomis aplinkybėmis, nei nurodo D. G. Pastarasis stato automobilį toje pačioje aikštelėje kaip ir jis, todėl galėjo apžiūrėti jo automobilį ir sugalvoti, kad buvo kontaktas, ir tokiu būdu siekti gauti automobilio draudimo išmoką.
III.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. vasario 2 d. nutartimi skundą atmetė. Teismas nurodė, kad V. P. V. padarytus teisės pažeidimus įrodo liudytojo D. G. parodymai apie tai, kad V. P. V., vairuodamas automobilį Hyundai Accent atbuline eiga, atsitrenkė į jo automobilio, sustojusio Lapų - Geležinkelio g., priekinę dalį ir ji sugadino. Iš eismo įvykio vietos V. P. V. nuvažiavo. D. G. parodymus, teismo teigimu, patvirtina eismo įvykio vietos schema, transporto priemonės techninės apžiūros aktas. Liudytojas Romualdas Samaitis parodė, kad jis atliko eismo įvykio tyrimą. Sugretinęs eismo įvykyje dalyvavusius automobilius, nustatė, kad eismo įvykio metu automobilių sugadinimai padaryti susiduriant automobiliams VW Golf ir Hyundai Accent, nes sugadinimai yra beveik tame pačiame aukštyje, žymės ant automobilio Hyundai Accent galėjo atsirasti nuo kontakto su automobilio VW Golf bamperiu. Parodė, kad sugadinimų aukštis lyginant galėjo nesutapti dėl eismo įvykio vietoje buvusio gatvės nelygumo ir dėl to, kad automobilis Hyundai Accent judėjo, o automobilius lyginant jie stovėjo lygioje aikštelėje. Teismas vertino liudytojo R. S. parodymus kaip objektyvius, nes jo parodymai atitinka automobilių sugadinimus, užfiksuotus nuotraukose.
Teismas nurodė, kad ATPK 272 straipsnis ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 53 straipsnis numato teisę patrauktam administracinėn atsakomybėn asmeniui teikti įrodymus. V. P. V. paaiškino, kad jo vairuojamo automobilio sugadinimai padaryti kitu laiku ir kitur, tačiau tokių įrodymų nepateikė ir nenurodė jų buvimo vietos, nenurodė datos ir aplinkybių, kada buvo padaryti jo automobilio galinės dalies sugadinimai. Teismas atmetė kaip neįtikinamą V. P. V. versiją, kad D. G. galėjo tyčia apkaltinti jį, nes toks aiškinimas grindžiamas tik spėjimais ir nėra pagrįstas įrodymais.
Įvertinęs automobilio VW Golf sugadinimus, teismas padarė išvadą, jog P. V. V. pastebėjo, jog atsitrenkė į kitą automobilį, todėl privalėjo pasilikti eismo įvykio vietoje. Įvertinęs įrodymų visumą, teismas padarė išvadą, jog pažeidimo padarymo aplinkybės, jo padarymo vieta ir laikas yra nustatytos bei įrodytos, įrodyta ir V. P. V. kaltė pažeidimo padarymu.
IV.
V. P. V. apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. vasario 2 d. nutartį. Nurodė, kad teismas negalėjo remtis nukentėjusiojo D. G. kaip liudytojo parodymais, nes jis yra suinteresuotas bylos baigtimi. Policininkas R. Samaitis tik matė atskirai abu automobilius ir tikėtina, kad matė apgadinimus, tačiau visi kiti jo parodymai turėjo būti atmesti dėl tokių aplinkybių: 1) jis nėra ekspertas, t. y. neturi specialių žinių, kad apžiūrėjęs atskirai įvykio vietoje automobilius, po 4 mėnesių galėtų tvirtinti, jog ant automobilių apgadinimo žymės atsirado būtent toje vietoje, kur, pasak, D. G., buvo susidūrimas; 2) jo automobilis buvo apžiūrėtas tik 2005 m. liepos 18 d. ir dar kartą po 4 mėnesių ir kitoje vietoje - abu automobiliai net nebuvo pastatyti šalia įvykio vietoje.
Apeliantas pažymėjo, kad pagal autoįvykio schemą nukentėjusiojo D. G. automobilis po įvykio pažymėtas dar neįvažiavęs į pagrindinį kelią ir 14,8 metrų nuo sankryžos, o teismo posėdyje jis sakė, kad stovėjo prieš šviesoforą. Be to, D. G. teigė, kad jis matęs, jog V. P. V. įlipo į savo automobilį. To sankryžoje negalėjo būti, nes KET draudžia palikti automobilius prieš pat sankryžą. Teismas neišsiaiškino, kur ir iš kur judėjo D. G. automobilis. Pats D. G. teigia, kad stovėjo prie sankryžos (degė raudona šviesa), nors teismo 2006 m. sausio 23 d. posėdžio protokole yra užuominų, kad D. G. judėjo. Teismas nevertino Vilniaus m. savivaldybės rašto, kuriame pažymėta, kad apie 2005 m. birželio 13 d. sankryža ir jos prieigos nebuvo remontuojamos. Todėl policininko R. Samaičio parodymai, kad buvo priešingai, panašūs į neteisybę, ir teismas tokiais parodymais negalėjo grįsti savo sprendimo. Ši neteisybė D. G. buvo reikalinga dėl to, kad automobilių apgadinimai lygioje vietoje buvo negalimi (o sankryža ir jos prieigos buvo lygios), todėl iškelta versija, apelianto teigimu, neatitinka teisybės.
Taip pat apeliantas akcentavo, kad teismas pažeidė administracinių pažeidimų bylų teisenos esminį požymį - perkėlė jam įrodinėjimo naštą. Tas, kas paskyrė nuobaudą, tas ir privalo įrodyti, kad ji buvo paskirta teisingai. Faktas, kad V. P. V. nepamena, kur vairuoto automobilio apgadinimai buvo padaryti, jo nuomone, negalėjo būti jo kaltės įrodymu.
V.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. rugsėjo 1 d. nutartimi apeliacinį skundą atmetė. Teismas nurodė, kad apygardos administracinis teismas, įvertinęs surinktųjų įrodymų visumą, padarė išvadą, jog pareiškėjas nubaustas pagrįstai, ir tokį sprendimą argumentavo. Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pripažino, kad patrauktojo administracinėn atsakomybėn asmens veikoje yra administracinio teisės pažeidimų sudėtys, V. P. V. pažeidė KET reikalavimus, nurodytus administracinio teisės pažeidimo protokole. Atliktas įrodymų vertinimas, teisėjų kolegijos manymu, atitinka ATPK 257 straipsnyje įtvirtintas nuostatas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmetė apelianto teiginį, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė nekaltumo prezumpciją ir jam perkėlė įrodinėjimo naštą. Teisėjų kolegija pabrėžė, kad pažeidimo padarymą turi įrodyti institucija, surašiusi administracinio teisės pažeidimo protokolą, tačiau tai nereiškia, kad teismas neturi aiškintis incidento aplinkybių ir apelianto iškeltos versijos pagrįstumo, kuris neišvengiamai siejamas su jo paaiškinimų materialumu. Teismo pripažinimas, kad V. P. V. savo teiginio nepagrindė konkrečiais duomenimis, teisėjų kolegijos manymu, nereiškia, kad jis reikalavo įrodinėti nubaustojo asmens nekaltumą.
VI.
V. P. V. 2006 m. gruodžio 11 d. Vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 ir 10 punktų pagrindu. Prašymą grindė šiais argumentais tuo, jog akcinė bendrovė „Lietuvos draudimas“ 2006 m. spalio 4 d. raštu Nr. 165794 patvirtino, kad D. G. su prašymais į draudimą kreipėsi du kartus – 2005 m. birželio 14 d. ir 2006 m. rugsėjo 27 d., nurodęs, jog 2005 m. birželio 13 d. eismo įvykio metu buvo sugadinti jo automobilio priekinio kairiojo sparno priekinė briauna ir priekinio panelio kairioji pusė. Rašte taip pat nurodoma, kad palyginus D. G. automobilio VW Golf sugadinimus su V. P. V. vairuojamo Hyundai Accent galinio bamperio kairiosios pusės sugadinimais nustatyta, jog jie nesutampa pagal plotį, aukštį nuo žemės paviršiaus, įbrėžimų gylį ir storį, pagal automobilių plokštumų formą sugadinimų vietose. Tai leidžia teigti, kad nurodomi automobilio VW Golf sugadinimai buvo padaryti ne nurodomo eismo įvykio metu, bet kitomis aplinkybėmis, ir automobilio Hyundai Accent vairuotojui civilinė atsakomybė dėl nurodomų automobilio VW Golf sugadinimų nekyla.
VII.
Vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. gegužės 24 d. nutartimi V. P. V. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkino.
Teismas nurodė, kad ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte reglamentuotas proceso atnaujinimo pagrindas, kai naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Teismo manymu, pagrindu atnaujinti procesą gali būti tik tokios naujai paaiškėjusios aplinkybės, kurios: a) egzistavo nagrinėjant bylą ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; b) nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu; c) turi esminę reikšmę bylai.
Teismo nuomone, V. P. V. nurodyta aplinkybė – AB “Lietuvos draudimo” rašte išdėstytos išvados, negali būti laikoma egzistavusia bylos nagrinėjimo metu. Ir antra, ši aplinkybė negali būti vertinama, kaip turinti esminę reikšmę bylai.
Taip pat buvo konstatuota, kad remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu procesas negali būti atnaujintas, nes praleistas ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatytas trijų mėnesių terminas prašymui paduoti.
VIII.
2007 m. birželio 15 d. V. P. V. pateikė pakartotinį prašymą dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 ir 10 punkte nurodytais pagrindais.
Grįsdamas prašymą, V. P. V. pakartotinai rėmėsi AB „Lietuvos draudimas“ 2006 m. spalio 4 d. rašte Nr. 165794 išdėstytomis aplinkybėmis, kurios, pareiškėjo manymu, sudaro pagrindą atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktą (dėl naujai paaiškėjusių esminių bylos aplinkybių).
Šalies argumentai
Prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, pareiškėjas papildomai pateikė prašymą atnaujinti terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo šiuo pagrindu pateikti. V. P. V. nurodė, kad trijų mėnesių terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti skaičiuotinas nuo AB „Lietuvos draudimas“ rašto gavimo, kai pareiškėjas gavo įrodymą, kad buvo nepagrįstai apkaltintas, neteisingai taikant teisės normas.
IX.
2007 m. liepos 11 d. Vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas padavė teikimą dėl proceso atnaujinimo šioje byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu (kai pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį).
Teikime nurodyta, kad sprendžiant V. P. V. administracinės atsakomybės už ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą klausimą, nurodytos normos dispozicijos aiškinimas ir taikymas turi būti atliekamas itin tiksliai apibrėžiant subjektyviąją pažeidimo pusę. Šis pažeidimas priskirtinas prie tyčinių pažeidimų, nes pasišalinimas iš eismo įvykio yra sąmoningas situaciją suvokiančio asmens veiksmas. Teismo pirmininkas akcentavo, kad nagrinėjant bylą dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymo, šios teisės normos dispozicija turi būti aiškinamas ir taikoma, įvertinant kaltės formą.
Teikime pažymėta, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad V. P. V. veikoje yra ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo sudėtis, nevertino kaltės formos ir nenustatinėjo jos asmens veikoje, todėl galėjo būti padarytas minėtos materialinės teisės normos pažeidimas, ją taikant, ir dėl to galėjo būti priimta neteisėta nutartis.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
X.
Dėl V. P. V. prašymo atnaujinti procesą
Pareiškėjo pakartotinis prašymas atnaujinti procesą grindžiamas tais pačiais pagrindais (ABTĮ 153 str. 2 d. 2 ir 10 p.), kaip ir 2006 m. gruodžio 11 d. prašymas, išspręstas Vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 24 d. nutartimi. Šia nutartimi buvo konstatuota, kad ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu procesas neatnaujintinas, nes pareiškėjo nurodytos aplinkybės, susijusios su AB „Lietuvos draudimas“ pateiktomis išvadomis apie draudiminį įvykį, nelaikytinos esminėmis naujai paaiškėjusiomis bylos nagrinėjimo metu egzistavusiomis aplinkybėmis. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu procesas neatnaujintas, nes nustatyta, jog prašymas šiuo pagrindu paduotas praleidus trijų mėnesių terminą.
Naujų argumentų, susijusių su ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytu proceso atnaujinimo pagrindu, pareiškėjas nepateikė. Todėl jo pakartotinis prašymas dėl proceso atnaujinimo šiuo pagrindu netenkintinas.
Sprendžiant prašymą dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, pirmiausiai turi būti išspręstas pareiškėjo prašymas atnaujinti terminą. Prašymas dėl termino atnaujinimo grindžiamas tuo, kad pareiškėjas įrodymą, jog buvo neteisėtai nubaustas, netinkamai aiškinant ir taikant teisės normas, gavo tik 2006 m. spalio mėnesį (minėtas AB „Lietuvos draudimas“ 2006 m. spalio 4 d. raštas).
Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo pareiškėjo teiginiu. Administracinių teismų praktikoje terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu paduoti skaičiuojamas nuo ginčijamo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Šiuo atveju, tokiu sprendimu yra V. P. V. administracinio teisės pažeidimo byloje priimta galutinė Vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 1 d. nutartis. Todėl 2007 m. gegužės 24 d. nutartyje Vyriausiasis administracinis teismas pagrįstai konstatavo, kad terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo minėtu pagrindu pateikti yra praleistas. Pareiškėjas nenurodė objektyvių priežasčių, sutrukdžiusių jam per tris mėnesius nuo bylos užbaigimo įsiteisėjusia teismo nutartimi pateikti prašymą atnaujinti procesą dėl netinkamo materialinių teisės normų aiškinimo ir taikymo. Todėl pareiškėjo prašymas atnaujinti terminą šiam prašymui pateikti netenkintinas ir jo prašymas dėl proceso atnaujinimo atmestinas.
Dėl Vyriausiojo administracinio teismo pirmininko teikimo atnaujinti procesą
Vyriausiojo administracinio teismo pirmininko 2007 m. liepos 11 d. teikimas grindžiamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu (pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį).
Pirmininko manymu, šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nevertino kaltės formos ir nenustatinėjo jos V. P. V. veikoje, tuo galimai padarydamas esminį materialinės teisės normos (ATPK 130 straipsnio dispozicijos) taikymo pažeidimą.
Sprendžiant administracinės atsakomybės klausimą, turi būti nustatyti subjektyvieji pažeidimo požymiai. Esminis subjektyvusis pažeidimo požymis yra asmens kaltė, t. y. asmens psichinis santykis su daroma pavojinga veika ir jos pasekmėmis. Tik įrodžius asmens kaltę galimas administracinės atsakomybės taikymas.
Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad, kvalifikuojant veiką, ne visada pakanka nustatyti tik asmens kaltės dėl neteisėtos veikos padarymo faktą, t. y. jog asmuo suvokė veikos pavojingumą. Kai kurių administracinių teisės pažeidimų kvalifikavimui būtina identifikuoti kaltės formą (tyčią ar neatsargumą). Atskiriant šias kaltės formas esminis kriterijus yra asmens valia pasirinkti atitinkamą elgesio modelį, suvokiant tos veikos pavojingumą ir pasekmes. Tyčia – tai tokia kaltės forma, kai asmuo suvokia savo veikos pavojingumą, numato jos pasekmes ir jų siekia arba sąmoningai leidžia kilti. Neatsargiu laikomas pažeidimas, kai asmuo numatė pavojingas veikos pasekmes, bet lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti arba nenumatė pasekmių, nors galėjo ir privalėjo jas numatyti.
V. P. V. inkriminuotas ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytas pažeidimas priskirtinas būtent prie tyčinių pažeidimų, kurie padaromi vairuotojo, suvokiančio, kad įvyko eismo įvykis, su kuriuo jis susijęs, ir sąmoningai neteisėtai (nepranešus policijai ar kitaip pažeidžiant Kelių eismo taisykles) paliekančio tą eismo įvykį. Toks pažeidimas negali būti padaromas neatsargiai, pavyzdžiui, iš eismo įvykio nuvažiavus vairuotojui, nesupratusiam, kad dalyvavo eismo įvykyje. Kitaip tariant, pagal šį straipsnį atsakomybėn traukiamo asmens neteisėta veika turi būti atlikta asmeniui sąmoningai modeliuojant savo elgesį, supratus, kad įvyko eismo įvykis. Toks tyčinis elgesys neretai sąlygojamas asmens siekio išvengti eismo įvykio pasekmių, pavyzdžiui, atsakomybės už eismo įvykio sukėlimą ir žalos padarymą. Todėl šio pažeidimo subjektyviuoju požymiu papildomai gali būti ir veikos motyvas bei tikslas.
Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, darytina išvada, kad minėto pažeidimo įrodinėjimas apima ne tik privalomą administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltės nustatymą, bet ir kaltės formos (būtent tyčios) identifikavimą. Tik nustačius asmens veikoje tyčią, galimas administracinės atsakomybės už šį pažeidimą taikymas.
Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad V. P. Vaičiulio veikoje yra ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo sudėtis, nevertino kaltės formos ir nenustatinėjo jos asmens veikoje. Tokiu būdu buvo neteisingai išaiškinta ATPK 130 straipsnio 1 dalies dispozicija, kurios vienas iš privalomų elementų yra pažeidimo subjekto tyčia. Šis materialinės teisės normos pažeidimas galėjo turėti įtakos, vertinant asmens patraukimo administracinėn atsakomybėn pagrįstumą ir teisėtumą ir išsprendžiant bylą.
Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, šioje byloje atnaujintinas procesas dėl apeliacinės instancijos teismo padaryto materialinės teisės normos pažeidimo, ją aiškinant ir taikant.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi ABTĮ 159 straipsnio 2 dalimi, 160 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. N-931/2006 pagal V. P. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. vasario 2 d. nutarties V. P. V. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Perduoti šią administracinę bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka Vyriausiajam administraciniam teismui.
Nutartis neskundžiama.