Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje išnagrinėjo suimto kaltinamojo I. I. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 17 d. nutarties, kuria I. I., kaltinamam padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 249 straipsnio 2 dalyje, 25 straipsnio 4 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje, kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, skaičiuojant nuo 2012 m. gegužės 23 d.

Teisėja, išnagrinėjusi kaltinamojo skundą ir susipažinusi su pateikta baudžiamosios bylos medžiaga,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. I. kaltinamas tuo, kad jis dėl savanaudiškų paskatų – turėdamas tikslą nusikalstamai praturtėti, dalyvavo šaunamaisiais ginklais ginkluoto nusikalstamo susivienijimo veikloje, t. y. jis kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką numatytą BK 249 straipsnio 2 dalyje.

Be to, I. I. kaltinamas tuo, kad jis nusikalstamo susivienijimo organizatoriams ir vadovams J. B., G. Š., vadovams T. Č., K. L., S. R. parengus nusikalstamo susivienijimo veiklos planą, paskirsčius vaidmenis bei užduotis, dalyvaudami nusikalstamo susivienijimo veikloje, nusikalstamo susivienijimo organizatoriai, vadovai bei dalyviai neteisėtai disponavo labai dideliu narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekiu, turėdami tikslą jas parduoti bei kitaip platinti, ir jas pardavė bei platino, taip dalyvaudamas šaunamaisiais ginklais ginkluoto nusikalstamo susivienijimo veikloje I. I. bendrai su nusikalstamo susivienijimo organizatoriais, vadovais ir nariais neteisėtai disponavo, pardavė ir išplatino labai didelį narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekį. Tokiu būdu jis kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 25 straipsnio 4 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje.

I. I. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsnio tvarka buvo sulaikytas 2010 m. vasario 23 d. Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2010 m. vasario 24 d. nutartimi jam buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas vienam mėnesiui. To paties teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutartimi bei Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 10 d., 2010 m. lapkričio 18 d., 2011 m. vasario 22 d., 2011 m. gegužės 20 d., 2011 m. rugpjūčio 17 d., 2011 m. lapkričio 21 d., 2012 m. vasario 13 d. nutartimis kardomosios priemonės – suėmimo terminas buvo tęsiamas.

Skunde pažymima, jog nagrinėjamoje byloje didžioji dalis kaltinamųjų yra laisvėje, kurie dalyvauja posėdžiuose ir netrukdo procesui. Kaltinamojo nuomone, nėra atsižvelgta į teigiamas kaltinamąjį charakterizuojančias aplinkybes, o BPK 119 straipsnyje numatyti tikslai gali būti pasiekti ir švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis.

Teismo posėdyje kaltinamasis ir jo gynėjas prašė kaltinamojo skundą patenkinti, o prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamojo I. I. skundas atmetamas.

Vilniaus apygardos teismas, pratęsdamas kaltinamajam I. I. kardomosios priemonės – suėmimo terminą, BPK 121 straipsnio, 122 straipsnio, 127 straipsnio reikalavimų nepažeidė.

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas skundą dėl kardomosios priemonės – suėmimo paskyrimo ar jos termino pratęsimo, byloje surinktus įrodymus analizuoja ir vertina tik tiek, kad būtų galima nustatyti, ar yra pagrindas asmenį įtarti ar kaltinti jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymu (BPK 121 straipsnio 2 dalis), bet nesprendžia kaltės klausimo iš esmės, nes tai daroma nagrinėjant bylą teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teisme. Susipažinus su baudžiamosios bylos medžiaga, darytina išvada, jog byloje esantys duomenys – kitų kaltinamųjų, liudytojų parodymai, kratų protokolai, specialistų išvados bei kiti duomenys leidžia pagrįstai I. I. kaltinti jam inkriminuojamų pavojingų visuomenei veikų padarymu. Kaip jau minėta, šioje proceso stadijoje apeliacinės instancijos teismas nevertina visų bylos įrodymų dinamikos proceso metu, įrodymų surinkimo aplinkybių, nesprendžia I. I. kaltės klausimo iš esmės, nes tai yra bylą nagrinėjančio teismo kompetencija, tačiau tiek, kiek įrodymai yra patikrinti nagrinėjant suėmimo pratęsimo pagrįstumo klausimą, minėtuose įrodymų šaltiniuose esantys faktiniai duomenys yra pakankamas pagrindas kaltinti I. I. jam inkriminuojamų nusikaltimų padarymu ir leidžia taikyti kaltinamajam kardomąsias priemones, tame tarpe ir suėmimą.

Kardomosios priemonės yra procesinės prievartos priemonės, kuriomis siekiama garantuoti, kad įtariamasis (kaltinamasis) nepasislėps nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo, taip pat siekiant atimti asmeniui galimybę neteisėtomis priemonėmis ir būdais trukdyti tyrimui bei bylos nagrinėjimui ir užkirsti kelią kitoms nusikalstamoms veikoms padaryti.

Pratęsdamas I. I. suėmimo terminą, teismas nutartyje nurodė tokio sprendimo pagrindus, numatytus BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 (bėgs, slėpsis nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo) punkte ir BK 122 straipsnio 1 dalies 3 (darys šio straipsnio 4 dalyje nurodytus naujus nusikaltimus) punkte.

Griežčiausia kardomoji priemonė skiriama esant BPK 122 straipsnyje numatytiems pagrindams ir sąlygoms. BPK 122 straipsnio 2 dalis nustato, kad kai pagrįstai manoma, kad kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, suėmimas gali būti paskirtas atsižvelgiant į kaltinamojo šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje ir kitas aplinkybes. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, jog nusikaltimo sunkumas ir įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė priskiriama BPK 122 straipsnio 2 dalyje vartojamai „kitų aplinkybių“ sąvokai. Jei remiantis minėta aplinkybe galima padaryti išvadą, kad asmuo bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, tai tada jos gali pakakti tam asmeniui skirti arba pratęsti suėmimą BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu. I. I. kaltinamas labai sunkaus nusikaltimo (BK 25 str. 4 d. ir 260 str. 3 d.) padarymu, už kurį numatytas laisvės atėmimas nuo dešimties iki penkiolikos metų ir labai sunkaus nusikaltimo padarymu (BK 249 str. 2 d.), už kurį numatytas laisvės atėmimas nuo šešerių iki dvidešimties arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Todėl, jei jo kaltė būtų įrodyta, jam grėstų griežta laisvės atėmimo bausmė. Gresianti griežta laisvės atėmimo bausmė nėra absoliuti sąlyga taikyti griežčiausią kardomąją priemonę, tačiau jos pakanka pagrįstam manymui, kad kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo.

Pirmosios instancijos teismas, pratęsdamas I. I. suėmimo terminą minėtu pagrindu, vertino ne vien tik gresiančios bausmės griežtumą. Teismas pagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju ne mažiau reikšminga, kad kaltinamasis praeityje teistas, būdamas jauno darbingo amžiaus, niekur nedirba ir nesimoko, neturi legalaus pragyvenimo šaltinio. Šios aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad būdamas laisvėje ir siekdamas išvengti gresiančios baudžiamosios atsakomybės, I. I. gali bėgti (slėptis) nuo teismo, kuris šiuo metu nagrinėja baudžiamąją bylą. Šio pagrindo buvimo nešalina ir kaltinamojo skunde nurodyti argumentai dėl jo sveikatos būklės. Nors I. I. turi sveikatos problemų, byloje nėra duomenų apie tai, kad būnant suimtu jam negali būti suteikta kvalifikuota medicinos pagalba. Šiuo atveju įtariamojo sveikatos būklė nenusveria kitų aplinkybių, dėl kurių yra pagrindas pratęsti jam suėmimo terminą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą suėmimo pratęsimo pagrindą.

Kardomoji priemonė – suėmimas BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu gali būti skiriama arba pratęsiama, jeigu asmuo įtariamas (kaltinamas) padaręs bent vieną iš BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų. Pagrįstą manymą, kad asmuo gali padaryti BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytus nusikaltimus, gali patvirtinti informacija apie jo teistumą, jo vaidmuo padarant nusikaltimus, įtarimas kelių nusikalstamų veikų padarymu, pragyvenimo lėšų gavimas iš nusikalstamos veikos, kiti duomenys. Kaip minėta, I. I. šioje byloje kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, priskiriamas labai sunkių nusikaltimų kategorijai. Be to, kaltinamasis praeityje teistas, nedirba, nusikaltimų darymas galimai yra vienas iš kaltinamojo pragyvenimo būdų, todėl minėtos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad būdamas laisvėje I. I. gali daryti naujus nusikaltimus, numatytus BPK 122 straipsnio 4 dalyje. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė ir BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą suėmimo pratęsimo pagrindą.

Pažymima, jog ikiteisminis tyrimas šioje byloje pasibaigęs ir byla perduota Vilniaus apygardos teismui, todėl bylai esant teisme suėmimo terminas neribojamas. Teismo nuomone, suėmimas, kaip kardomoji priemonė, suvaržo suimtojo teises, numatytas BPK 44 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio nuostatose, nurodančiose, kad niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais bei pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas, tačiau šiuo atveju be nurodytų teisių suvaržymo neįmanoma pasiekti Baudžiamojo proceso kodekso numatytų tikslų. Kuo sunkesnė, didesnė ir sudėtingesnė nusikalstama veika tiriama, tuo griežtesnių prievartos priemonių panaudojimas gali būti pateisinamas. Žmogaus Teisių Teismas formuoja teismų praktiką, kad viešojo intereso apsauga, nepaisant nekaltumo prezumpcijos, nusveria asmens laisvės gerbimo taisyklę. Įvertinus nusikaltimus, kuriais kaltinamas I. I., atsižvelgus į jų pobūdį ir sunkumą, viešasis interesas yra neabejotinai prioritetinis, leidžiantis taikyti griežčiausią kardomąją priemonę.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šiuo metu švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebus galima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų, t.y. užtikrinti I. I. dalyvavimą procese, netrukdomą bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą.

Nepagrįsti kaltinamojo skundo argumentai dėl jo sveikatos būklės. Nors I. I. turi sveikatos problemų, byloje nėra duomenų apie tai, kad būnant suimtu jam negali būti suteikta kvalifikuota medicinos pagalba. Šiuo atveju kaltinamojo sveikatos būklė nenusveria kitų aplinkybių, dėl kurių yra pagrindas pratęsti jam suėmimo terminą. Pažymėtina ir tai, kad kaltinamojo sveikatos būklei pablogėjus arba esant duomenų, kad laisvės atėmimo vietoje I. I. tikrai negali būti suteikiama kvalifikuota medicininė pagalba, pats kaltinamasis ir jo gynėjas bet kuriuo metu prašymą dėl kardomosios priemonės pakeitimo turi teisę pareikšti bylą savo žinioje turinčiam ir ją nagrinėjančiam teismui.

Atitinkamai nėra reikšmingas ir kaltinamojo skundo argumentas, kad didžioji dalis kaltinamųjų yra laisvėje, kurie netrukdo procesui. Aplinkybė, kad ne visiems nusikalstamų veikų padarymu kaltinamiems asmenims šioje byloje yra taikomas suėmimas, nėra pagrindas netaikyti griežčiausiosios kardomosios priemonės I. I., kadangi kardomoji priemonė kiekvienam kaltinamam (arba įtariamam) asmeniui parenkama individualiai, atsižvelgiant į BPK 121 straipsnio 4 dalyje nurodytas aplinkybes.

Dėl šių motyvų skundžiama nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl nenaikinama.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

kaltinamojo I. I. skundą atmesti.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.