Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Antanavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Olego Šibkovo, Algerdo Urbšio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės Jolantos Petraitytės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 21 d. nuosprendžio, kuriuo A. L. J. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 3 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

A. J. pagal BK 178 straipsnio 3 dalį išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

Civilinių ieškovų bendrovės „N. S.“ ir UAB „A.“ civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėtais, išaiškinant, kad civiliniai ieškovai turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

A. L. J. buvo kaltinamas tuo, kad laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 15 d. iki 2014 m. vasario 20 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su savo sutuoktine A. J. pagrobė didelės vertės svetimą, UAB „N. S.“ priklausantį turtą, o būtent: pagal 2014 m. vasario 14 d. UAB „A.“, įmonės kodas: (duomenys neskelbtini) ir UAB „R.“, įmonės kodas: (duomenys neskelbtini), atstovaujamos A. J. sudarytą užsakymą – sutartį Nr. 02/84, pagal kurią UAB „R.“ įsipareigojo pervežti pilną autovežio krovinį maršrutu Paryžius (Prancūzija) – Antverpenas (Belgija), pasikraunant krovinį 2014 m. vasario 15 d. Paryžiuje, nusikraunant krovinį 2014 m. vasario 18 d. Antverpene, taip pat pagal 2014 m. vasario 20 d. papildomą sutartį prie užsakymo Nr. 14/02/84, pagal kurią įsipareigojo šį krovinį pervežti ir 2014 m. vasario 20 d. iškrauti Briuselyje (Belgija), veikdamas kartu su savo sutuoktine A. J., būdamas autovežio „Scania“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priekabos valst. Nr. AM 047, kuriuo buvo gabenamas krovinys vairuotoju, krovinį parvežė į Lietuvą ir taip pagrobė UAB „N. S.“ priklausantį turtą, t.y. automobilį „Renault Master“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), – 2050 eurų vertės, kuriame buvo vandens-smėlio siurblys „BERTHELOT“ – 600 eurų vertės, 30 vnt. naudotų ir naujų sunkvežimio oro filtrų, bendros 600 eurų vertės, bei 6 vnt. karinės paskirties motociklų: „Cagiva 350 T4E“, valst. Nr. 69291224, – 1500 eurų vertės, „Cagiva 350 T4E“, valst. Nr. 69291227 – 1500 eurų vertės, „Cagiva 350 T4E“, valst. Nr. 69291447 – 1500 eurų vertės, „Cagiva 350 T4E“, valst. Nr. 69291222 – 1500 eurų vertės, „Cagiva 350 T4E“, valst. Nr. 69291368 – 1500 eurų vertės, „Cagiva 350 T4E“, valst. Nr. 69291356 – 1500 eurų vertės, tuo padarydamas UAB „N. S.“ bendrą didelę 12 250 eurų turtinę žalą. A. J. buvo kaltinama tuo, kad laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 15 d. iki 2014 n, vasario 20 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, veikdama bendrininkų grupėje kartu su savo sutuoktiniu A. L. J., pagrobė didelės vertės svetimą, UAB „N. S.“ priklausantį turtą, o būtent: pagal 2014 m. vasario 14 d. UAB „A.“, įmonės kodas: (duomenys neskelbtini) ir UAB „R.“, įmonės kodas: (duomenys neskelbtini), atstovaujamos A. J. sudarytą užsakymą – sutartį Nr. 02/84, pagal kurią UAB „R.“ įsipareigojo pervežti pilną autovežio krovinį maršrutu Paryžius (Prancūzija) – Antverpenas (Belgija), pasikraunant krovinį 2014 m. vasario 15 d. Paryžiuje, nusikraunant krovinį 2014 m. vasario 18 d. Antverpene, taip pat pagal 2014 m. vasario 20 d. papildomą sutartį prie užsakymo Nr. 14/02/84, pagal kurią įsipareigojo šį krovini pervežti ir 2014 m. vasario 20 d. iškrauti Briuselyje (Belgija), veikdama kartu su savo sutuoktiniu A. L. J., kuris būdamas autovežio „Scania“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priekabos, valst. Nr. AM 047, kuriuo buvo gabenamas krovinys vairuotoju, krovinį parvežė į Lietuvą ir taip pagrobė UAB „N. S.“ priklausantį turtą, t.y. automobilį „Renault Master“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), – 2050 eurų vertės, kuriame buvo vandens-smėlio siurblys „BERTHELOT“ – 600 eurų vertės, 30 vnt. naudotų ir naujų sunkvežimio oro filtrų, bendros 600 eurų vertės, bei 6 vnt. karinės paskirties motociklų: „Cagiva 350 T4E“, valst. Nr. 69291224, – 1500 eurų vertės, „Cagiva 350 T4E“, valst. Nr. 69291227 – 1500 eurų vertės, „Cagiva 350 T4E“, valst. Nr. 69291447 – 1500 eurų vertės, „Cagiva 350 T4E“, valst. Nr. 69291222 – 1500 eurų vertės, „Cagiva 350 T4E“, valst. Nr. 69291368 – 1500 eurų vertės, „Cagiva 350 T4E“, valst. Nr. 69291356 – 1500 eurų vertės, tuo padarydama UAB „N. S.“ bendrą didelę 12 250 eurų turtinę žalą. Apeliaciniame skunde Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorė Jolanta Petraitytė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 21 d. nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo nuteisti A. L. J. pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, skiriant jam bausmę – 4 metus laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, 67 straipsniu, 68² straipsniu, bausmės vykdymą atidėti 3 metams, paskiriant pareigas: neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val. jeigu tai nesusiję su darbu; neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; bei baudžiamojo poveikio priemonę – 4 metų laikotarpiui uždrausti dirbti darbą, susijusį su krovinių pervežimu. Nuteisti A. J. pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, skiriant jai bausmę – 4 metus laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, 67 straipsniu, 68² straipsniu, bausmės vykdymą atidėti 3 metams, paskiriant pareigas: neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val. jeigu tai nesusiję su darbu; neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; bei baudžiamojo poveikio priemonę – 4 metų laikotarpiui uždrausti dirbti darbą, susijusį su krovinių pervežimu. Priteisti solidariai iš A. L. J. ir A. J. 305,04 Eur UAB „A.“ ir 1300 Eur turėtas advokato išlaidas. Nurodo, kad vykdant sutartį tarp UAB „A.“ bei UAB „R.“ kilo konfliktas, dėl to, kad uostai nenorėjo priimti gabenamo automobilio „Renault Master“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Konflikto pasekoje UAB „R.“ vairuotojas A. L. J. minėtą automobilį pargabeno į Lietuvą bei iškrovė UAB „R.“ buveinėje, kurios adresas sutampa su jo gyvenamosios vietos adresu, t.y. autobusiuką iškrovė savo garaže. Apie tai UAB „R.“ neinformavo UAB „A.“, o kartu su policija atvykus pasiimti pargabento krovinio, paaiškėjo, kad yra dingę autobusiuke „Renault Master“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvę du motociklai. Nors A. L. J. bei A. J. nurodė, jog informavo UAB „A.“, kad krovinys bus pargabentas į Lietuvą, tačiau šios aplinkybės kelia pagrįstų abejonių. Iš susirašinėjimo tarp A. J. ir Ž. Š. matyti, kad A. J. Ž. Š. tik įspėjo, kad nenukrovus autobusiuko, jis bus vežamas į Lietuvą. Tačiau iš tolimesnio susirašinėjimo matosi, kad vėliau Ž. Š. A. J. nurodo aikštelės, kur reikia nugabenti ir palikti autobusiuką, adresą, ne kartą jos teiraujasi, ar autobusiukas nugabentas ir iškrautas, tačiau atsakyti A. J. vengia, tik reikalauja atsiųsti papildomą sutartį ir apmokėti išlaidas. Pažymėtina ir tai, kad A. L. J. grįžus į Lietuvą, nei pats A. L. J., nei A. J. UAB „A.“ neinformuoja, kad krovinys yra UAB „R.“ buveinėje ir su UAB „A.“ nebandė susisiekti. A. L. J. savo apklausoje nurodo, kad nepranešė UAB „A.“, nes neturėjo jų telefono numerio. Nors vėliau, toje pačioje apklausoje tvirtina, jog kelionės metu bendravo telefonu su UAB „A.“ atstovu. Be to, J. Š. apklausos metu nurodė, kad UAB „A.“ buvo išsiuntusi UAB „R.“ pretenziją su prašymu kuo skubiau, tačiau ne vėliau kaip iki 2014 m. spalio 27 d. 10 val., informuoti apie mikroautobuso su daiktais buvimo vietą, nurodydamas, kad priešingu atveju laikys, jog jie turtą pasisavino. Atsakymo į šią pretenziją UAB „A.“ negavo. A. J. neigia gavusi tokią pretenziją. Kaip matyti iš J. Š. apklausos, jų įmonė apie tai, kad krovinys yra Lietuvoje sužinojo iš antrojo vairuotojo D. S.. D. S. taip pat patvirtina, kad Ž. Š. iš jo sužinojo, kad krovinys yra ne Belgijoje, o Lietuvoje. Ž. Š. tai buvo nuostaba. Apeliaciniame skunde manoma, kad A. L. J. bei A. J. susitarė autobusiuko „Renault Master“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), negabenti į UAB „A.“ nurodytą vietą, o jį parsigabenti į Lietuvą ir tokiu būdu pagrobti UAB „N. S.“ priklausantį turtą bei tai padarė tyčia, o 2016 m. lapkričio 21 d. teismo nuosprendyje išdėstytos aplinkybės, neva pagrindžiančios, kad A. L. J. ir A. J. veikoje nėra būtinųjų BK 178 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektyviųjų požymių, nepagrįstos. Iš A. L. J. parodymų matyti, kad iš pradžių A. L. J. nurodė, kad buvo tik 4 motociklai, kad 6 motociklų tikrai negalėjo būti, nes jie negalėtų tilpti. Vėliau jau nurodo, kad buvo 6 motociklai. Teisminio nagrinėjimo metu aiškina, kad iš pradžių nurodė, jog buvo 2 motociklai, nes du buvo pavogti E. K.. Dėl šios aplinkybės pažymėtina, kad dėl motociklų vagystės į policiją jis kreipėsi tik 2016 m. kovo 25 d., t. y. šią baudžiamąją bylą jau nagrinėjant teisme, nors apklausų metu nurodo, kad motociklai iš jo garažo buvo pavogti praėjus keletui dienų po jo grįžimo į Lietuvą. Ikiteisminio nagrinėjimo metu A. L. J. nenurodė ir aplinkybės, jog buvo susižalojęs koją. Teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad koją susižalojo kirviu, tačiau šią kaltinamojo A. L. J. versiją, paneigė ekspertas A. C. O broliai K. apklausos metu parodė, kad A. L. J. susižalojo koją nukritęs nuo motociklo. Prieštaringi ir A. L. J. parodymai apie tai, kad jis buvo informavęs A. J. bei UAB „A.“, kad su automobiliu „Renault Master“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), jis grįžta į Lietuvą. Šių aplinkybių nepatvirtino UAB „A.“ atstovas Ž. Š.. O A. J. nurodė, kad ji A. L. J. davė nurodymus vykti į Lietuvą. Abu kaltinamieji apklausų metu nurodė, kad D. S. išvykti į reisą atvyko išgėręs bei kad A. J. jam nurodė į reisą nevykti, t. y. jo neįdarbino, tačiau jis išvyko savavališkai. A. L. J. papildomai parodė, kad D. S. atvykus vykti į reisą, jis matė, jog jam iš kišenės kyšojo butelis, kad D. S. visą kelią gėrė alų bei vaistus. Tačiau šiuos kaltinamųjų parodymus apklausų metų paneigė liudytojai D. S. bei K. S.. Teismui abejones sukėlė D. S. parodymai apie tai, kad A. L. J. ir A. J. susitarė pavogti automobilio „Renault Master“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), viduje buvusius daiktus, t. y. D. S. apklausos metu parodė, jog girdėjo telefoninius pokalbius tarp abiejų kaltinamųjų, kadangi net ir šalia sėdintis asmuo esant telefoniniam pokalbiui, gali girdėti tik vieno asmens kalbą, bet ne jo pašnekovo telefonu atsakymus. Tokia teismo pozicija nepagrįsta. Pažymėtina, kad mobiliojo telefono aparate yra galimybė reguliuoti netik mobiliojo telefono skambėjimo garsą, bet ir pašnekovo girdėjimo garsą. Be to, A. L. J. ir D. S. ne vieną dieną kartu bendravo ir važiavo autovežiu, todėl kaip ir nurodė savo apklausoje, kad pasakė tai, ką girdėjo. Iš pokalbio suprato, kad jie susitarė pavogti. Tuo tarpu aplinkybė, jog D. S. galimai pyksta ant kaltinamųjų, nėra objektyvi priežastis abejoti D. S. parodymais. Be to, teisme D. S. nurodė, jog ant kaltinamųjų nepyksta, apkalbėti ar meluoti nenori. Apeliaciniame skunde taip pat keliamas klausimas, kodėl A. J. pateikė ne visą, o tik dalį susirašinėjimo, būtent tą, iš kurios matosi, kad UAB „A.“ atsisako apmokėti papildomas išlaidas. Manytina, kad pateikdama šią susirašinėjimo dalį, A. J. siekė patvirtinti savo pateiktą versiją, jog autobusiukas nebuvo iškrautas UAB „A.“ nurodytoje aikštelėje, nes ji manė, kad jai nesumokės ir todėl automobilį saugojo. Iš liudytojo D. S. parodymų matyti, kad problemos dėl autobusiuko svorio nebuvo. Problema buvo, kad A. L. J. nepadėjo autobusiuko užvesti, todėl jų uoste nepriėmė, liepė jį pristatyti į kitą uostą. Problema buvo ir ta, kad A. L. J. iškrovė autobusiuką ir tai pamatė administracija, kuri jų į uostą daugiau neįleido sakydami, kad jų numeriai įtraukti į juodąjį sąrašą ir niekur jie krovinio neišsikraus, nes mašiną atidarinėjo. Aplinkybę, jog autobusiukas uoste buvo iškrautas patvirtina ir susirašinėjimo tarp A. J. ir Ž. Š. duomenys, iš kurių matyti, jog Ž. Š. A. J. rašo, kad iš uosto gavo duomenų, jog autobusiukas iškrovinėjamas, nurodė, kad taip daryti negalima.Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė Jolanta Petraitytė bei civilinių ieškovų „N. S.“ ir UAB „A.“ atstovas J. Š. prašė prokurorės apeliacinį skundą tenkinti. Išteisintieji A. L. J. ir A. J. bei jų gynėjas advokatas Georgijus Zavtrakovas prašė apeliacinio skundo netenkinti. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės Jolantos Petraitytės apeliacinis skundas atmetamas.Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde prokurorė teigia A. L. J. ir A. J. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 3 dalyje, išteisinti nepagrįstai, todėl prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 21 d. nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Nurodo, jog pirmos instancijos teismas teikė pirmenybę kaltinamųjų parodymams, kitų liudytojų parodymus vertindamas ir analizuodamas tiek, kiek jie pagrindžia kaltinamųjų parodymus, t. y. juos vertindamas kaltinamųjų naudai.Pasisakant dėl byloje atlikto įrodymų vertinimo pažymima, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Taigi teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Pažymėtina ir tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje 2K-227-139/2016).Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, daro išvadą, kad pirmos instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus. Teismo nuosprendis surašytas laikantis BPK reikalavimų, o BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio nuostatos, teisėjų kolegijos vertinimu, nebuvo pažeistos. Iš nuosprendžio turinio matyti, kad teismas nuosprendyje įvertino byloje surinktų įrodymų visumą ir jos pagrindu padarė pagrįstą išvadą, jog A. L. J. ir A. J. veikoje nėra būtinųjų BK 178 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektyviųjų požymių.BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Kaltumas baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojamas, bet turi būti įrodytas (BPK 44 straipsnio 6 dalis). Teismo apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados dėl kaltinamojo kaltumo padarius nusikalstamą veiką turi būti pagrįstos patikimais ir pakankamais įrodymais. Abejonės dėl nusikalstamos veikos įrodytumo, kai jų nebegalima pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo principas) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-161-788/2016). Kaltinant asmenį padarius konkrečią nusikalstamą veiką, kiekvienu atveju turi būti nustatyta konkrečios nusikalstamos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma.Nagrinėjamu atveju A. L. J. ir A. J. buvo kaltinami tuo, kad laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 15 d. iki 2014 m. vasario 20 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, veikdami bendrininkų grupėje, pagrobė didelės vertės svetimą, UAB „N. S.“ priklausantį turtą.BK 178 straipsnio 3 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas pagrobė didelės vertės svetimą turtą arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba pagrobė svetimą turtą dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Vagystė pagal minėto straipsnio dispoziciją – tai svetimo turto pagrobimas, kuris suprantamas kaip neteisėtas ir neatlygintinas kaltininkui nepriklausančio turto užvaldymas (pasisavinimas), atimantis iš jo savininko galimybę valdyti, naudotis, kitaip disponuoti jam priklausančiu turtu, tuo tarpu kaltininkas turi realią galimybę (atsiradusią jo veiksmų rezultate) tuo turtu disponuoti pagal savo nuožiūrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-291/2014).Iš bylos duomenų matyti, jog nei A. L. J., nei A. J. savo kaltės nepripažino. A. L. J. parodė, kad važiavo į Prancūziją, ten buvo nuo 2014 vasario 15 d. iki vasario 20 d. Paėmė automobilius, pasirašė, kad priėmė juos, nuvežė į Ambertono pirmą uostą. Jo nepriėmė, nes krovinyje buvo šiukšlių. Nuvažiavo į kitą uostą, ten taip pat nepriėmė. Belgijoje važinėjo visą savaitę. Kai nuvažiavo į trečią uostą, nemokėjo anglų kalbos, D. (S.) bendravo daugiau, nes mokėjo anglų kalbą. Jam sakė, kad vėl nepriims, kad reikia iškrauti krovinį. Kai pasakė, kad reikia iškrauti krovinį, jį pradėjo nukraudinėti prie vartų. Buvo skambinta iš Marijampolės, pasakyta, kad reikia susikrauti viską atgal ir važiuoti į kitą uostą. Viską susikrovus (motociklus) nuvažiavo į uostą, bet uoste pasakė, kad jų krovinio nė vienas uostas Belgijoje nepriims. Jis pranešė informaciją į Marijampolę, kad jų niekas nepriima ir jam buvo pasakyta, kad važiuotų atgal į Lietuvą. Grįžęs į Lietuvą, krovinį išsikrovė UAB „R.“ būstinės teritorijoje. Iš esmės analogiškas aplinkybes A. L. J. buvo nurodęs ir ikiteisminio tyrimo metu, kur paaiškino, kad jo žmona A. J. gavo užsakymą iš UAB „A.“ pervežti krovinį maršrutu Paryžiaus – Antverpenas. Nuvykus į vietą pakrovė 3 mikroautobusus ir 2 lengvuosius automobilius. Vienas iš mikroautobusų buvo „Renault Master“, kurio užpakalinėje dalyje buvo sukrauti 4 motociklai, žalios spalvos „Cagiva“, vandens-smėlio siurblys, apie 30 naudotų ir naujų sunkvežimio oro filtrų bei dėvėtas čiužinys. Galimai 2014 m. vasario 18 d. su visu kroviniu jie pasiekė Antverpeną. Uoste priėmė visus krovinius, išskyrus minėtą mikroautobusą „Renault Master“ su jame esančiais daiktais. Šio krovinio nepriėmė dėl per didelio svorio, mikroautobusas buvo nevažiuojantis. Šias aplinkybes patvirtino ir A. J., kuri parodė, kad yra įmonės ,,R.“ direktorė. UAB „A.“ ne vieną krovinį vežė ankščiau, tačiau nebuvo jokių konfliktų. Su Ž. Š. bendradarbiavo per „Skype“, jis pasiūlė krovinį Paryžius – Antverpenas. Reikėjo parvaryti devynis automobilius. Sutartis nebuvo atsiųsta, kadangi santykiai buvo grįsti pasitikėjimu. Kelionės metu A. L. J. jai paskambino ir pasakė, kad krovinys ne toks, kad yra dvi lengvos mašinos ir trys sunkios, kad vienas autobusas prikrautas daiktų. Tuomet prašė UAB „A.“ papildomos sutarties, kur iškrauti tą ,,Renault Master“ autobusą, nurodė išlaidas, tačiau buvo vilkinama dėl sutarties. UAB „L.“ teisininkai patarė, kad jei nėra užsakymo, vežtų į Lietuvą, į savo buveinę. Turėjo kitų įsipareigojimų, kadangi tas mikroautobusas nemaišė, davė nurodymus A. L. J. važiuoti į Lietuvą su ,,Renault Master“ ir jį iškrauti buveinėje (duomenys neskelbtini). Šias aplinkybes patvirtino ir liudytojas D. S., kuris parodė, kad jų neįleido į uostą ir paaiškino, jog uostas labai didelis, viename terminale autobusiukas pakraunamas ir jis pats turi užvažiuoti savo eiga ant svarstyklių, kadangi jis neužsivedė, ant svarstyklių neužvažiavo. Taigi iš abiejų kaltinamųjų ir liudytojo D. S. parodymų seka, kad dėl to, jog automobilis ,,Renault Master“ buvo perkrautas ir nevažiuojantis, Belgijos uostuose krovinys nebuvo priimtas. Tuomet paprašius UAB „A.“ apmokėti papildomas išlaidas, apmokėjimas nebuvo įvykdytas, todėl buvo nuspręsta krovinį pargabenti į Lietuvą ir iškrauti UAB „R.“ būstinės teritorijoje. Apeliaciniame skunde teigiama, jog nors A. L. J. bei A. J. nurodė, jog informavo UAB „A.“, kad krovinys bus pargabentas į Lietuvą, tačiau šios aplinkybės kelia pagrįstų abejonių. Be to, grįžus į Lietuvą nei pats A. L. J., nei A. J. UAB „A.“ neinformuoja, kad krovinys yra UAB „R.“ buveinėje ir su UAB „A.“ nebando susisiekti. Tačiau su tokiu vertinimu aukštesnysis teismas nesutinka. Iš byloje esančio susirašinėjimo tarp UAB „A.“ vadybininko Ž. Š. ir UAB „R.“ direktorės A. J. (t. 1 , b. l. 197-206) matyti, kad 2014 m. vasario 17 d. 11:18:A. J. rašo, jog reikia pavedimo už pirmą sąskaitą, nes terminas jau suėjęs. Vasario 17 d. 14:36:52 A. J. rašo, jog mašinos pilnai užkrautos, tegul moka papildomai. Vasario 17 d. 16:42:48 A. J. rašo, kad autobusai prikrauti užrakinti ir vienas iš vis nevažiuojantis, neteisinga kai nuvažiuoji krovinio ir viskas keičiasi. Vasario 18 d. 17:41:48 A. J. rašo, kad įkliuvau su tuo kroviniu, nevažiuojančiu uoste iš vis nepriima. Vasario 19 d. 09:58:35 Ž. Š. rašo, jog vairuotojas turi eiti į uostą dar kartą. Jei šitam uoste nepriims mašinos, važiuos į kitą uostą. Už šias problemas bus apmokėta. Vasario 19 d. 10:02:15 A. J. rašo, kad Jos nevažiuojančios, nekrauna. Tuomet vasario 19 d. 10:10:44 Ž. Š. nurodo kito uosto adresą ir rašo, kad ten priims. Vasario 19 d. 12:30:05 A. J. rašo, kad nori atsikratyti to autobuso arba vežasi jį į Lietuvą. Vasario 19 d. 15:30:43 Ž. Š. rašo, kad vairuotojas baigia gerti kavą ir važiuoja į Mons, pakeliui paliks mašiną aikštelėje, adresą jam nusiuntė jau. Prašo paskaičiuoti, kiek pinigų už šitą nesusipratimą. Toliau pokalbyje seka papildomo užsakymo kainos derinimas ir vasario 20 d. 10:38:51 A. J. rašo, kad parašytų užsakymą už 500 Eur sumą ir kas atsakingas už priėmimą to autobuso. Išrašo sąskaitą, kai apmoka, tada ir nukrauna. Vasario 20 d. 10:39:20 Ž. Š. rašo, kad apmokėjimas per 30 dienų. Vasario 20 d. 10:41:27 A. J. rašo, kad įvykdė pervežimą tik nepriima krovinio, tad dabar jį saugo. Vasario 20 d. 10:47:59 A. J. rašo, kad be užsakymo niekur nevažiuos nusikrauti. Toliau pokalbyje derinama pervežimo kaina. Ž. Š. siūlo 413 Eur sumą, tačiau A. J. nesutinka. Iš bylos duomenų matyti, jog susirašinėjimas dėl pervežimo sumos vyko ir elektroniniu paštu (t. 1, b. l. 25-29). Visa tai rodo, jog tarp šalių kilo ginčas dėl apmokėjimo. UAB „A.“ nurodė sąlygas dėl papildomų išlaidų apmokėjimo ir krovinio nuvežimo į naują vietą, tačiau UAB „R.“ su nurodytomis sąlygomis nesutiko. Aukščiau analizuotas pokalbis tarp UAB „A.“ vadybininko Ž. Š. ir UAB „R.“ direktorės A. J. rodo, jog buvo siekiama krovinį pristatyti į nurodytą vietą, tačiau to nepavykus padaryti, krovinys buvo pargabentas į Lietuvą. Apie tokią galimybę A. J. vasario 19 d. 12:30:05 informavo UAB „A.“ vadybininką Ž. Š., kuriam parašė, jog nori atsikratyti to autobuso arba vežasi jį į Lietuvą, o vasario 20 d. 10:41:27 A. J. informavo, kad saugo krovinį. Taigi nei A. L. J., nei A. J. veiksmuose nebuvo tyčios pagrobti didelės vertės svetimą, UAB „N. S.“ priklausantį turtą, o tarp šalių susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, kurie turėjo būti sprendžiami tarpusavio derybų būdu, o joms nepavykus, civilio proceso tvarka. Apeliantė taip pat nurodo, kad A. J. pateikė ne visą, o tik dalį susirašinėjimo, būtent tą, iš kurios matosi, kad UAB „A.“ atsisako apmokėti papildomas išlaidas. Manytina, kad pateikdama šią susirašinėjimo dalį, A. J. siekė patvirtinti savo pateiktą versiją, jog autobusiukas nebuvo iškrautas UAB „A.“ nurodytoje aikštelėje, nes ji manė, kad jai nesumokės ir todėl automobilį saugojo. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog CMR konvencijos 16 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad vežėjas turi teisę pareikalauti padengti išlaidas, susijusias su instrukcijų gavimu ir jų vykdymu, kadangi šios išlaidos atsirado ne dėl jo kaltės. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju UAB „A.“ po to, kai automobilis „Renault Master“ su jame buvusiais daiktais nebuvo priimtas uoste į keltą, iš UAB „A.“ gavo instrukcijas dėl tolimesnio automobilio pervežimo už ką buvo prašoma sumokėti. Šias aplinkybes patvirtino ir civilinio ieškovo atstovas J. Š., kuris parodė, kad UAB „R.“ direktorė reikalavo pinigų už papildomus darbus ir buvo sutikta už juos apmokėti. UAB „A.“ vadybininkas Ž. Š. taip pat patvirtino, kad buvo derinamos sąlygos dėl papildomos sutarties už prastovas. Taigi A. J. versija, jog autobusiukas nebuvo iškrautas UAB „A.“ nurodytoje aikštelėje, nes A. J. manė, kad jai nesumokės ir todėl automobilį saugojo, nėra paneigta.Vertinant liudytojo D. S. parodymus atkreipiamas dėmesys, jog jo parodymais vadovaujamasi tik tiek, kiek jie atitinka kitus bylos duomenis, kadangi nustatyta, jog tarp D. S. ir A. L. J. bei A. J. yra susiklostę konfliktiški santykiai. 2014 m. vasario 27 d. pareiškime nurodoma, kad D. S. yra nukentėjęs nuo UAB „R.“, nes jis išvyko į reisą „neįformintas“. Nors D. S. apklausos metu parodė, jog girdėjo telefoninius pokalbius tarp abiejų kaltinamųjų ir iš pokalbio suprato, kad jie susitarė pavogti, tačiau tai nėra laikoma patikimu įrodymu. Pažymima, jog tai subjektyvi D. S. nuomonė, telefoninio pokalbio detalių interpretavimas, kurios nepatvirtina jokie kiti byloje užfiksuoti objektyvieji duomenys. Apeliaciniame skunde taip pat analizuojami A. L. J. parodymai dėl automobilyje „Renault Master“ buvusių motociklų skaičiaus bei jo versija dėl kojos susižalojimo aplinkybių. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju šios aplinkybės nėra laikomos esminėmis, įrodinėjant A. L. J. ir A. J. kaltę dėl automobilio „Renault Master“ ir jame buvusių daiktų vagystės. Be to, A. L. J. teisiamojo posėdžio metu parodė, jog du motociklus be jo leidimo pasiėmė jo pažįstamas E. K.. Tuo tarpu minėti motociklai 2016 m. kovo 25 d. kratos metu ir buvo rasti E. K. ūkiniame sandėliuke, kas iš dalies patvirtina A. L. J. duotus parodymus.Atkreipiamas dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuomonės, jog tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teismų praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-183/2012, , 2K-7-262/2013, 2K-458-942/2016). Tai dera ir su konstitucine jurisprudencija, kurioje ne kartą konstatuota, kad, siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms, ne visada tokios veikos pripažintinos nusikalstamomis ir jas padariusiems asmenims taikytinos griežčiausios priemonės – bausmės. Dėl to kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, ar pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis, visuomenės poveikio priemonėmis ar pan.) (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai).Nagrinėjamu atveju vien užsakymo – sutarties Nr. 02/84, kuri buvo sudaryta tarp užsakovo UAB „A.“ ir vežėjo UAB „R.“ dėl naudotų automobilių pervežimo iš F – Paris į Antwerpen (B), Kaai 1333 (t. 1, b. l. 146) sąlygų pažeidimas pats savaime nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei nėra padaroma žalos arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad fiziniams ar juridiniams asmenims sudarant sandorius, susijusius su materialinėmis vertybėmis, atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, o šalims nesilaikant sandorio (sutarties) sąlygų ir nevykdant prievolių, tokie santykiai gali pereiti į baudžiamuosius esant tam tikroms sąlygoms; baudžiamosios atsakomybės taikymas iš esmės yra kraštutinė priemonė. Esminis kriterijus, atribojantis civilinius teisinius santykius nuo baudžiamųjų, yra priešingas teisei (neteisėtas) elgesys, apsunkinantis galimybę kitai šaliai ginti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis arba kai tokių teisių įgyvendinimas tampa neįmanomas. Baudžiamajai atsakomybei kilti nepakanka vien sutarties sąlygų nevykdymo ar turto negrąžinimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-458-942/2016). Tuo tarpu nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, jog UAB „A.“ ar UAB „N. S.“ negalėtų savo teisių ginti civilinio proceso tvarka ar toks teisių gynimas būtų apsunkintas. Taigi daroma išvada, jog pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių, ir priėmė išteisinamąjį nuosprendį.Byloje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus vedėjos pažyma, iš kurios matyti, kad nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos A. L. J. ir A. J., išlaidas sudaro 57,90 Eur dydžio advokato užmokestis, kurį prašoma priteisti iš A. L. J. ir A. J.. Tačiau BPK 322 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas. Atsižvelgiant į tai valstybė turi pareigą užtikrinti gynėjo dalyvavimą kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui, nepaisant jo turtinės padėties. Išlaidų antrinės teisinės pagalbos teikimui priteisimas iš kaltinamojo gali būti laikomas ribojančiu kaltinamojo galimybes pasinaudoti jam tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojama teise gintis nuo pareikšto kaltinimo. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, bei vadovaujantis teismine praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-322/2014), antrinės teisinės pagalbos išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės Jolantos Petraitytės apeliacinį skundą atmesti.