Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Teisėja Jonas Stubrys Civilinė byla Nr. 2A-352-267/2012 Teisminio proceso Nr. 2-07-3-07497-2011-3

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.; 11.9.10.8.;

13.2.2.; 15.3.2.; 99.5.; 121.15.; 121.21.125.7.

2012 m. birželio 18 d.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Danutės Burbulienės,

atsakovės (duomenys neskelbtini) progimnazijos direktoriui A. K. ir advokatui Andriui Kazakevičiui,

viešame teismo posėdyje žodine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės R. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 27 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-632-772/2012 pagal ieškovės R. G. ieškinį atsakovei (duomenys neskelbtini) progimnazijai dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo ir kitų su tuo susijusių klausimų išsprendimo bei neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė R. G. kreipėsi į Šiaulių miesto apylinkės teismą prašydama pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu, pakeisti atleidimo iš darbo formuluotę, priteisti išeitinę išmoką, vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įvykdymo dienos ir 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Ieškovė ieškinyje nurodė, kad 2005 m. rugpjūčio 29 d. tarp jos ir atsakovės (buvusi (duomenys neskelbtini) pagrindinė mokykla) buvo sudaryta darbo sutartis Nr. 98, pagal kurią ieškovė buvo priimta į darbą į aptarnaujantį personalą (duomenys neskelbtini) pareigoms. 2011 m. spalio 28 d. direktoriaus įsakymu Nr. P-36 ieškovė buvo atleista iš darbo vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 136 str. 3 d. 2 p. ir 235 str. 1 bei 2 d. 4 ir 7 p. Įsakyme Nr. P-36 dėl atleidimo iš darbo nurodyta, kad darbo sutartis nutraukiama atsižvelgiant į 2011-10-28 komisijos aktą ,,Dėl R. G. pateiktų pažymų“ bei 2011 m. spalio 28 d. R. G. paaiškinimą“.

Ieškovė manė, kad buvo atleista iš darbo neteisėtai ir nepagrįstai, nes jokio darbo drausmės pažeidimo nepadarė. Nurodė, kad 2011 m. spalio 28 d. direktorius apkaltino ieškovę, kad ji ima mokymosi atostogas nesąžiningai, falsifikuodama datas ir Šiaulių universiteto išduotas pažymas. Pareikalavo, kad raštu paaiškintų aplinkybes. Iškart mestų kaltinimų ieškovė teigė nesupratusi, tačiau paaiškinimą parašė. Teigė, kad įsakymo dėl atleidimo iš darbo kopijos negavo, įrašo darbo sutartyje nebuvo padaryta, atsiskaitymo lapelis nebuvo įteiktas.

Atsakovė (duomenys neskelbtini) progimnazija pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame prašė teismo ieškovės ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad ieškovė R. G. buvo atleista iš darbo 2011-10-28 darbdavio įsakymu Nr. P-36 pagal DK 136 str. 3 dalies 2 punktą, nes darbuotoja šiurkščiai pažeidė darbo pareigas. R. G., eidama (duomenys neskelbtini) pagrindinės mokyklos (nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. – (duomenys neskelbtini) progimnazijos) (duomenys neskelbtini) pareigas, 2007-2011 metų laikotarpiu studijavo Šiaulių universiteto Socialinių mokslų fakultete Viešojo administravimo specialybę. 2007-2011 metų laikotarpiu ieškovė pagal darbdaviui pateiktas Šiaulių universiteto pažymas „Kvietimas į sesiją“ ir ieškovės prašymus buvo išleidžiama mokymosi atostogų. Darbdavys, kilus abejonėms dėl mokymosi atostogų trukmės, raštu kreipėsi į Šiaulių universiteto Socialinių mokslų fakultetą dėl neakivaizdinių studijų viešojo administravimo specialybės studentų sesijų datų patikslinimo. Gavus Šiaulių universiteto Socialinių mokslų fakulteto pažymas, kuriose nurodytos viešojo administravimo specialybės studentų sesijų datos, į kurias studentai faktiškai buvo kviečiami, ir palyginus gautąsias pažymas su ieškovės darbdaviui pateiktomis Šiaulių universiteto Socialinių mokslų fakulteto pažymomis bei pateiktais R. G. prašymais dėl mokymosi atostogų, paaiškėjo, kad R. G. darbdaviui pateikė galimai suklastotas Šiaulių universiteto Socialinių mokslų fakulteto pažymas „Kvietimas į sesiją“, kuriose buvo nurodytos ilgesnės sesijų datos nei nurodyta Šiaulių universiteto Socialinių mokslų fakulteto pažymoje. Darbdavys taip pat nustatė, kad R. G. padarė ir kitus nusižengimus tiesioginėms darbo pareigoms ir nustatytai darbo tvarkai (registruoti gaunamus ir siunčiamus dokumentus, užtikrinti dokumentų saugumą).

II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė

Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį atsakovei (duomenys neskelbtini) progimnazijai dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo ir išmokų, susijusių su darbo santykiais, priteisimo bei neturtinės žalos atlyginimo atmetė.

Teismas, nustatęs faktines bylos aplinkybes, konstatavo, kad ieškovė sąmoningai į oficialius dokumentus įrašydama tikrovės neatitinkančius duomenis ne tik juos klastojo, bet ir siekė neteisėtai gauti pajamų, dėl ko jai buvo išmokėta daugiau vidutinio darbo užmokesčio nei priklausė. Minėti ieškovės veiksmai suteikė atsakovei teisę spręsti klausimą dėl jos atleidimo pagal DK 136 str. 3 d. 2 p., 235 str. 2 d. 4 ir 7 p. Konstatavo, kad ieškovė, įrašydama tikrovės neatitinkančius duomenis į aukštojo mokslo įstaigos pažymas, ne tik prasiilgino tikslines mokymosi atostogas, bet ir gavo neteisėtų pajamų. Šį pažeidimą ieškovė padarė aktyviais veiksmais, o jos kaltę teismas pripažino tyčine. Pripažino, kad darbdavys pateikė teismui tinkamus ieškovės kaltę patvirtinančius įrodymus, tai yra ne tik jos ranka užpildytus kvietimus į sesiją ir prašymus darbdaviui dėl mokymosi atostogų suteikimo, bet ir jos paruoštus įstaigos įsakymus dėl jai suteiktinų mokymosi atostogų, taip pat Šiaulių universiteto Socialinių mokslų fakulteto 2011-10-28 pažymą dėl sesijų datų. Be to, pagal teismui pateiktą atsakovo 2011-10-28 sudarytą aktą dėl R. G. pateiktų pažymų, teismas įvertino, kad ieškovė, ne tik klastojo jai suteikiamų tikslinių atostogų laiko trukmę, bet ir nevykdė pagal jos tiesiogines pareigas jai priskirtų kitų įpareigojimų, tai yra neregistravo jai skirtos pažymos „Kvietimas į sesiją“ įstaigos gautų dokumentų registre. Be to ieškovė rašydama paaiškinimą darbdaviui dėl nustatytų pažeidimų pripažino, kad savavališkai pati nuspręsdavo, kokios trukmės mokymosi atostogos jai turi būti suteiktos. Konstatavo, kad atsakovas buvo pačios ieškovės suklaidintas ir nepagrįstai jai išmokėjo daug didesnį vidutinį darbo užmokestį nei privalėjo sumokėti. Teismas sutiko su atsakovo nustatytais faktais dėl ieškovės veiksmų, kuriems būdingi sukčiavimo požymiai. Teismas pripažino, kad ieškovė šiuo atveju padarė šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, dėl ko darbdavys atsižvelgdamas į eilę jos padarytų pažeidimų per laikotarpį nuo 2008-06-03 iki 2011-05-06, pagrįstai už pastarąjį pažeidimą paskyrė drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą esmė

Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti: pripažinti ieškovės atleidimą iš darbo pagal DK 136 str. 3 d. 2 p. ir 235 str. 1 d. bei 2 d. 4 ir 7 p. neteisėtu, pakeisti atleidimo iš darbo formuluotę, nurodant, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos. Taip pat prašo priteisti iš (duomenys neskelbtini) progimnazijos vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo, t. y. 2011 m. spalio 28 d., iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką – 4384,92 Lt, 5000 Lt neturtinės žalos bei bylinėjimosi išlaidas.

Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovė apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais:

1. Nurodo, kad teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, kadangi direktoriui nuo 2008 metų buvo žinoma, kad savo įsakymais jis ieškovei suteikia mokymosi atostogas egzaminams ir įskaitoms pasiruošti, o ne tik jiems išlaikyti. Teismas neteisingai aiškino ir taikė DK 181 str., kuris apibrėžia mokymosi atostogų sąvoką ir trukmę egzaminui ir įskaitai pasiruošti.

2. Teismas neįvertino ir net neaptarė nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą išdėstytų išvadų, kur konstatuota, kad ieškovė, įrašydama į „Kvietimus į sesijas” ilgesnį laikotarpį, nei patvirtintuose paskaitų tvarkaraščiuose, kurie sutampa su (duomenys neskelbtini) progimnazijai pateiktame rašte nurodytomis datomis, minėtų dokumentų neklastojo. Teismas taip pat neįvertino nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą apklaustos liudytojos, Šiaulių universiteto Socialinių mokslų fakulteto vyriausios metodininkės lektorės R. K., parodymų, kad kvietimas į sesiją nėra pagrindas priimti įsakymą dėl mokymosi atostogų suteikimo ir apmokėjimo už jas. Prie kvietimo į sesiją seka atskira pažyma apie studento atvykimo ir išvykimo laiką.

3. Taip pat teismas neįvertino ir neaptarė pridėtų prie bylos sesijų tvarkaraščių, kurie akivaizdžiai patvirtina, kad juose nurodytų egzaminų ir įskaitų laikymui ir jiems pasiruošti pagal DK 181 straipsnį apeliantė turėjo teisę prašyti ilgesnių atostogų.

4. Mano, kad nepagrįstai teismas sprendime konstatavo, kad apeliantė savivaliavo ne tik klastodama suteikiamų atostogų trukmę, bet ir paruošdama įstaigos įsakymus dėl suteiktinų mokymosi atostogų. Įsakyme nėra nurodyta, kad ji atleista iš darbo dėl to, kad netinkamai ruošė direktoriaus įsakymus dėl mokymosi atostogų suteikimo.

5. Nepagrįstai teismo sprendime nurodyta, kad apeliantė nevykdė pagal jos tiesiogines pareigas priskirtų kitų įpareigojimų, tai yra neregistravo jai skirtos pažymos apie Kvietimą į sesiją įstaigos gautų dokumentų registre. Jeigu tokie darbo drausmės pažeidimai ir būtų buvę padaryti, darbdavys už juos negalėjo skirti drausminės nuobaudos, nes buvo pasibaigę terminai drausminei nuobaudai skirti (DK 241 str. 2 d.).

6. Teismas, konstatuodamas atleidimą iš darbo teisėtu, apeliantės teigimu, nepagrįstai nurodė, kad ieškovė atliko veiksmus, kuriems būdingi sukčiavimo požymiai. Mano, kad teismas išvadas dėl apeliantės veiksmų padarė visiškai nesigilindamas į susidariusią situaciją.

7. Apeliantė nurodo, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė DK 210 str., kadangi ne tik ieškovei, bet ir kitiems besimokantiems progimnazijos darbuotojams buvo suteikiamos mokamos mokymosi atostogos pagal Kolektyvinės sutarties 3.11.2 punktą. Todėl nepagrįstai sprendime nurodyta, kad pagal Kolektyvinę sutartį apmokamos mokymosi atostogos suteikiamos tik pedagogams.

8. Mano, kad mokymosi atostogos apeliantei buvo suteiktos teisėtai, darbo užmokestis už jas paskaičiuotas ir išmokėtas teisingai ir pagrįstai, todėl jokios žalos darbdaviui ji nepadarė. Teismo posėdyje atsakovo atstovas pripažino: „tie ieškiniai, kurie yra pateikti ieškovei finansiniai yra nepagrįsti ir juos siūlyčiau atmesti”.

9. Teismas neteisingai aiškino ir taikė DK 240 str. 1 d., numatančią kad prieš skirdamas drausminę nuobaudą, darbdavys turi raštu pareikalauti, kad darbuotojas raštu pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo. Nepagrįstai teismas šio darbdavio padaryto DK 240 str. 1 d. pažeidimo neaptarė, o atleidimo iš darbo procedūros pažeidimą vertino kaip formalų.

10. Teismas nepagrįstai sprendimą grindė įsakyme minimu 2011-10-28 aktu „Dėl R. G. pateiktų pažymų”. Apeliantė pažymėjo, kad su šiuo aktu nei prašant rašyti pasiaiškinimą, nei pateikiant įsakymą dėl atleidimo iš darbo ji nebuvo supažindinta.

11. Apeliantė taip pat nurodo, kad ji buvo (duomenys neskelbtini), pareiginių instrukcijų ruošimas neįėjo į jos pareigas, todėl ugdymo aprūpinimo skyriaus (duomenys neskelbtini) R. R. darė jai psichologinį spaudimą, kad darytų tiesiogiai jam priklausantį darbą.

12. Teismas neaptarė, kad anksčiau apeliantė niekada nebuvo bausta drausminėmis nuobaudomis, neaptarė, kad ir atsakovo atstovas pripažino, kad anksčiau jokių priekaištų dėl apeliantės atliekamo darbo neturėjo.

13. Apeliantė nurodo, kad teismas nepagrįstai nepatenkino apeliantės ieškinio dėl neturtinės žalos priteisimo, net neaptarė šio ieškinio reikalavimo pagrįstumo ir rašytinių įrodymų neturtinei žalai pagrįsti.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą (duomenys neskelbtini) progimnazijos atstovas prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad Šiaulių universiteto 2011-10-27 rašte nurodomas „sesijos laikotarpis“ jokiu būdu negalėjo skirtis nuo kvietime į sesiją nurodomo „sesijos laikotarpio”, abiejuose dokumentuose yra kalbama apie tą patį dalyką. Todėl ir mokymosi atostogos apeliantei turėjo būti suteiktos tokio pat ilgio, kokia buvo nustatyta egzaminų laikymo sesija. Nurodo, kad tai, jog apeliantė pildė kvietimą į sesiją nėra joks pažeidimas ir dėl to jokia atsakomybė negali atsirasti, tai apeliantės ir Šiaulių universiteto susitarimo dalykas, tarpusavio pasitikėjimo klausimas. Tačiau faktas, jog būtent apeliantė kvietime į sesiją įrašė DK 181 str. 2 d. 1 p. nuostatoms prieštaraujančius duomenis, ir dėl to jai buvo suteiktos dvigubai ilgesnės mokamos mokymosi atostogos, yra akivaizdžiai neteisėta.

Taip pat nurodoma, kad apeliantės pozicija dėl visiško jos atsakomybės eliminavimo yra absoliučiai nepagrįsta, nes ji prisidėjo prie klaidingų duomenų pateikimo atsakovei. Mano, kad apeliantė pernelyg sureikšmina ikiteisminio tyrimo nepradėjimo faktą, kadangi Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros nutarimas jokiu būdu nepaneigia pačios apeliantės pripažintų faktų, jog ji dalyvavo kvietimo į sesiją surašyme, pildė datas, taikė DK 181 str. nuostatas, pateikė kvietimą atsakovei, rengė įsakymą ir net neužsiminė atsakovės vadovui apie tai, jog nurodomas sesijos laikas kvietime yra prailgintas. Apeliantės nurodomas DK 240 str. 1 d. nuostatos pažeidimas, t. y. darbdavio pareiga raštu pareikalauti raštiško darbuotojo pasiaiškinimo, atsakovės atstovo manymu jokiu būdu nėra susijęs su darbuotojo teisių pažeidimu. Tiek „prašymas raštu”, tiek ir „pasiaiškinimo pateikimo terminai” šiuo atveju nėra reikšmingi, nes kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantė net ir šiai dienai nėra nurodžiusi jokių papildomų aplinkybių, kurios nebūtų buvusios paminėtos jos 2011-10-28 pasiaiškinime, teiktame atsakovės vadovui iškart po pareikalavimo pasiaiškinti.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl apeliantės atleidimo iš darbo pagrindų. Apeliantė nesutinka šiukščiai pažeidusi darbo pareigas, t. y. neteisėtai pasinaudojusi įstatyme numatytomis tikslinėmis atostogomis, todėl apeliacinės instancijos teismas visų pirma turi įvertinti teisės aktų nuostatas, kurias, atsakovės teigimu, apeliantė pažeidė.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad nors pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas drausminės nuobaudos skyrimo apeliantei pagrįstumą vertino ir apeliantės veiksmus rengiant įsakymus, (duomenys neskelbtini) pareigų vykdymą, šioje byloje turi būti vertinami tik tie apeliacinio skundo argumentai, kurie yra susiję su drausminės nuobaudos skyrimu dėl 2011‑05‑06 pažymos „Kvietimas į sesiją“ pateikimo, kadangi atsakovės atstovas pirmosios instancijos teismo posėdyje konkrečiai nurodė, kad drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo – ieškovei skirta tik už 2011‑05‑06 pažymos „Kvietimas į sesiją“ pateikimą.

Dėl mokymosi atostogų trukmės

Pagal DK 181 straipsnio 2 dalį darbuotojams, kurie mokosi bendrojo lavinimo mokyklose ar nustatyta tvarka įregistruotose aukštesniosiose ir aukštosiose mokyklose, pagal šių mokyklų pažymas suteikiamos nustatytos trukmės mokymosi atostogos eiliniams egzaminams, įskaitoms pasirengti ir laikyti, laboratoriniams darbams atlikti ir konsultavimuisi, taip pat diplominiam darbui baigti ir ginti bei valstybiniams egzaminams pasirengti ir laikyti. Pagal šią įstatymo nuostatą, mokymosi atostogoms suteikti nepakanka darbuotojo prašymo – turi būti pateikta atitinkamos švietimo įstaigos pažyma apie egzaminų, įskaitų, kitų užsiėmimų datą. Atostogos gali būti suteikiamos arba atskirai kiekvienam egzaminui, įskaitai ir pan., arba surašant vieną įsakymą, kuriame nurodomos visos darbuotojui suteikiamos mokymosi atostogos vienos sesijos metu ar vieno semestro metu. Vadinasi, mokymosi įstaigai nustačius tam tikrą sesijos trukmę, į kurią įeina tiek pasirengimas egzaminams, tiek jų laikymas, tiek paskaitų lankymas, mokymosi atostogos suteikiamos būtent tam laikotarpiui, kuris nurodomas mokymosi įstaigos pažymoje, šiuo atveju kvietime į sesiją. Pažymėtina, kad DK 181 str. 2 d. numatytas trijų dienų atostogų terminas egzamino laikymo pasiruošimui turėtų būti kaip orientyras mokymosi įstaigai planuoti egzaminų sesiją taip, kad studentams būtų suteikta galimybė tinkamai pasiruošti egzaminų laikymui. Tačiau šioje byloje tai nėra ginčo dalykas, todėl teismas neanalizuoja apeliantei suteiktos galimybės tinkamai pasiruošti egzaminams, bet pažymi, kad apeliantė neteisingai taikė DK 181 str. 2 d. nustatytą nuostatą dėl 3 dienų atostogų kiekvienam egzaminui, t. y. nepagrįstai sumavo įstatyme numatytas dienas. Taip pat pažymėtina, kad trys dienos egzamino pasiruošimui galėtų būti skiriamos pateikus pažymą dėl vieno egzamino laikymo, tačiau pateikus mokymosi įstaigos kvietimą į sesiją, su nurodyta tikslia sesijos data, atostogos gali būti suteikiamos atsižvelgiant būtent į sesijos datą, o ne į egzaminų skaičių, kaip tai supranta apeliantė. Suteikti daugiau mokymosi atostogų dienų, nei numatyta mokymosi institucijos sesijos tvarkaraščiuose ar pažymose, yra darbdavio prerogatyva. Apeliantė galimybe prašyti darbdavio ilgesnių mokymosi atostogų, nei numatytos universiteto sesijos trukmė, nepasinaudojo, vietoj to, į oficialų dokumentą ji įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis ir dėl to jai buvo suteiktos ilgesnės mokymosi atostogos. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pagal DK 181 straipsnio 2 dalį, R. G. galėjo būti suteiktos mokymosi atostogos būtent pagal mokymosi įstaigos nustatytą sesijos trukmę. Kadangi pati apeliantė pripažino, kad į 2011-05-06 pažymą „Kvietimas į sesiją“ pati, savo nuožiūra, o ne pagal mokymosi įstaigos nustatytą sesijos trukmę, įrašė duomenis, kad R. G. sesija vyks nuo 2011-05-16, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliantė piktnaudžiavo jai įstatymo suteikta teise į mokymosi atostogas.

Dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo

Kai už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą atleistas darbuotojas teisme ginčija darbo sutarties nutraukimo teisėtumą, darbdavys turi pateikti įrodymus (teisinius argumentus), pagrindžiančius darbuotojo nusižengimo kvalifikavimą kaip šiurkštaus, o teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, kiekvienu atveju turi įvertinti, ar darbdavys padarytą nusižengimą pagrįstai kvalifikavo kaip šiurkštų darbo drausmės pažeidimą.

Visų pirma, atmestinas apeliantės argumentas, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo atsižvelgti į ikiteisminio tyrimo pareigūno priimtą sprendimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Pažymėtina, kad DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punktas nereikalauja, kad asmuo, padaręs veiką, požymiais panašią į vagystę, sukčiavimą ar neteisėto atlyginimo paėmimą, būtų patrauktas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn, todėl ikiteisminio tyrimo faktas neturi prejudicinės galios ir neriboja teismo teisės spręsti dėl padarytos veikos kvalifikavimo pagal DK nuostatas, remiantis bylos įrodymais, egzistavusiais ginčo veikos bei darbuotojo atleidimo iš darbo metu.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, siekdamas suvienodinti darbo kodekso normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktus, taikymo teismuose praktiką, 2004 m. birželio 18 d. senato nutarime Nr. 45 nurodė, kad vienas iš būtinų darbo sutarties nutraukimo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą juridinių faktų yra faktas, kad darbuotojas yra šiurkščiai pažeidęs darbo pareigas. Pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 4 punktą darbo pareigų pažeidimas kvalifikuojamas šiurkščiu tuomet, kai darbuotojas formaliai veikia vykdydamas savo darbo funkcijas, tačiau iš tikrųjų jo veikla yra nesuderinama su tais tikslais ir uždaviniais, kuriems realizuoti yra su juo sudaryta darbo sutartis, ja pažeidžiami teisingumo ir sąžiningumo principai, siekiama ne vykdyti pavestas darbo funkcijas, o prisidengiant jų vykdymu, veikiama siekiant iš darbdavio ar kitų asmenų gauti neteisėtų pajamų sau ar kitiems arba kitų asmeninių paskatų realizavimo tikslu. Šis pažeidimas gali būti padaromas tiek aktyviais darbuotojo veiksmais, tiek ir neveikimu. Darbuotojo kaltė pasireiškia tyčios forma. Pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punktą darbo pareigų pažeidimas kvalifikuojamas šiurkščiu tuomet, kai darbo pareigų pažeidimai padaromi tik tyčiniais veiksmais. Veika, turinti vagystės, sukčiavimo požymių, šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu laikoma tada, kai vienu metu yra visos drausminės atsakomybės sąlygos: konkretūs darbuotojo neteisėti veiksmai arba neveikimas, žalingi padariniai, priežastinis darbuotojo neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir žalingų padarinių ryšys, darbuotojo kaltė. Konstatuojant šį darbo pareigų pažeidimą, reikia nustatyti darbuotojo valią be teisėto pagrindo užvaldyti svetimą turtą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi paminėtas teisės normas, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje atleidimui iš darbo dėl nustatyto pažeidimo buvo netinkamai pritaikyti atleidimo pagrindai. Atkreiptinas dėmesys, kad tiek DK 235 str. 2 d. 4 p., tiek 7 p. reikalauja nustatyti darbuotojo siekį gauti turtinės naudos. Nors byloje nustatyta, kad apeliantei už suteiktas mokymosi atostogas buvo išmokėtas darbo užmokestis, tai neįrodo, kad apeliantė siekė sau turtinės naudos. Priešingai, byloje nustatyta, kad R. G. pažeidimo padarymo metu buvo Šiaulių universiteto Socialinių mokslų fakulteto studentė ir 2011 metų gegužės mėnesį turėjo laikyti egzaminų sesiją. Tai patvirtina, kad apeliantė iš esmės galėjo siekti atostogų, bet ne turtinės naudos. Be to, apeliantei nesuteikus atostogų ir privalėjus eiti į darbą, ar suteikus kasmetines atostogas, apeliantė vis tiek būtų gavusi darbo užmokestį, todėl šiuo atveju, siekio gauti turtinės naudos, apeliacinės instancijos teismas neįžvelgia.

Vis dėl to, pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 11 punktą, darbo pareigų pažeidimas laikomas šiurkščiu ir tuomet, kai kituose norminiuose arba lokaliniuose teisės aktuose, profesinės etikos kodeksuose ir taisyklėse nurodytas ir šiurkščiu įvardytas nusižengimas, kuriuo šiurkščiai pažeidžiama darbo tvarka, taip pat kitas nusižengimas, kuris, atsižvelgiant į DK 235 straipsnio 2 dalies 1–10 punktuose išdėstytą įstatymo leidėjo poziciją dėl darbo drausmės pažeidimų kaip šiurkščių vertinimo, pagal savo pobūdį, pasekmes, darbuotojo kaltės laipsnį ir kitas reikšmingas aplinkybes kvalifikuotinas kaip nusižengimas, kuriuo šiurkščiai pažeista darbo tvarka. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad apeliantė sąmoningai į mokymosi įstaigos išduotą 2011-05-06 „Kvietimą į sesiją” pati įsirašė jai reikalingus duomenis, t. y. nurodė ilgesnę sesijos trukmę, nei nurodyta mokymosi įstaigos atsakovei pateiktame rašte (34 b. l.). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad darbuotojas privalo laikytis ne tik darbo sutartyje ar vidaus tvarkos taisyklėse nustatytų reikalavimų, bet ir dirbti dorai bei sąžiningai, laikytis įstatymų ir darbo drausmės, tausoti darbdavio turtą, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų, nepažeisti darbdavio teisių ir įstatymų saugomų interesų (DK 35, 228 straipsniai). Šiuo atveju apeliantė, turėdama galimybę į Šiaulių universiteto pažymą „Kvietimas į sesiją” įsirašyti jai reikiamas datas, elgėsi nesąžiningai, pasinaudojo darbdavio pasitikėjimu, dėl ko jai buvo suteiktos ilgesnės mokymosi atostogos nei iš tikrųjų priklausė. Nepaisant to, kad apeliantei iki šio pažeidimo padarymo nebuvo skirta jokia drausminė nuobauda, kaip matyti iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų, apeliantė ne vieną kartą darbdaviui pateikė pažymą „Kvietimas į sesiją“ su įrašytomis neteisingomis sesijų datomis, ir nors drausminė nuobauda apeliantei paskirta tik už 2011-05-06 pažymos „Kvietimas į sesiją“ pateikimą, taip elgdamasi apeliantė R. G. prarado darbdavio pasitikėjimą dirbti jai paskirtą darbą, todėl jos padarytas pažeidimas turi būti kvalifikuojamas kaip nusižengimas, kuriuo šiukščiai pažeidžiama darbo tvarka (DK 235 str. 2 d. 11 p.).

Dėl drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos pažeidimo

Iš atsakovės pateikto 201-10-28 Akto matyti, kad ieškovė R. G. buvo supažindinta su aktu „Dėl R. G. pateiktų pažymų“ ir įsakymu „Dėl R. G. atleidimo iš darbo“, tačiau ieškovė pati atsisakė pasirašyti, kad su minėtais dokumentais yra supažindinta (30 b. l.). Vadovaujantis DK 240 straipsnio 1 dalimi, prieš paskiriant drausminę nuobaudą, darbdavys turi raštu pareikalauti, kad darbuotojas raštu pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo. Pripažintina, kad šiuo atveju atsakovas raštu nepareikalavęs iš ieškovo pasiaiškinimų bei skirdamas drausmines nuobaudas formaliai pažeidė šias DK 240 straipsnio 1 dalies nuostatas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje dėl formalaus teisės normos pažeidimo ginčijama ieškovės nuobauda negali būti panaikinta. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pripažinęs, kad formalūs drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos pažeidimai nėra pakankamas pagrindas naikinti paskirtą drausminę nuobaudą, jeigu darbo drausmės pažeidimas tikrai buvo padarytas, o paskirta drausminė nuobauda atitinka pažeidimo sunkumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje V. K. v. V. S. individuali įmonė (duomenys neskelbtini), byla Nr. 3K-3-446/2003; 2002 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje V. M. v. UAB „Pašventupio Baltutė“, byla Nr. 3K-3-1298/2002 ir kt.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad tai, jog atsakovė ne raštu, o žodžiu pareikalavo apeliantę paaiškinti dėl padaryto darbo drausmė pažeidimo, t. y. sudarė galimybę pastarajai pasiaiškinti, negalima teigti, kad nerašytiniu reikalavimu paaiškinti, darbdavys šiurkščiai pažeidė apeliantės teises. Pažymėtina, kad dėl skirtos drausminės nuobaudos apeliantei buvo sudaryta galimybė pasiaiškinti ir teisme, bet papildomų argumentų, kurie įrodytų drausminės nuobaudos skyrimo neteisėtumą, ir kurie nebuvo nurodyti 2011-10-28 pasiaiškinime (29 b. l.), apeliantė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose nenurodė. Pripažintina, kad R. G. suprato už ką darbdavys jai skyrė nuobaudą, o aplinkybės, kad darbdavio įsakyme nenurodytas konkretus darbo drausmės pažeidimas (darbdavio atstovas sukonkretino atleidimo pagrindą teismo posėdyje), kad apeliantei nebuvo raštu pateiktas pasiūlymas pasiaiškinti prieš drausminės nuobaudos skyrimą, negali būti pagrindu ją panaikinti. Taigi, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nustačius, jog šiurkštus darbo pareigų pažeidimas padarytas, raštiško reikalavimo paaiškinimo nebuvimas vertinamas kaip formalus DK 240 straipsnio pažeidimas ir nedaro jos (apeliantės) atleidimo iš darbo neteisėtu.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Todėl kiti apeliantės skundo argumentai plačiau teismo nenagrinėjami, kadangi yra nėra susiję su ginčo esme ir nedaro įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai nustatė bylos aplinkybes, tačiau neteisingai įvertino apeliantės atleidimo iš darbo pagrindus, t. y. kad apeliantė turėjo būti atleista iš darbo ne pagal DK 235 str. 2 d. 4 ir 7 p., bet pagal DK 235 str. 2 d. 11 p., Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012-02-27 sprendimas keistinas.

Ieškovė, pateikdama ieškinį pirmosios instancijos teismui, prašė priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Iš pateikto Pinigų priėmimo kvito Serija LAT Nr. 598175 matyti, kad ieškovė R. G. advokatei Eugenijai Povilaitienei sumokėjo 2000 Lt už gynybą, atstovavimą, dokumento surašymą ir patarimą (17 b. l.). Kadangi ieškovės ieškinys atsakovei (duomenys neskelbtini) progimnazijai tenkinamas iš dalies, ieškovės naudai iš atsakovės priteistina 500 Lt bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012-02-27 sprendimą pakeisti ir išdėstyti jį taip:

„Ieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad ieškovė R. G. 2011 m. spalio 28 d. atleista iš darbo (duomenys neskelbtini) progimnazijoje pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą ir 235 straipsnio 2 dalies 11 punktą.

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti ieškovės R. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyvenanti adresu (duomenys neskelbtini)) naudai iš atsakovės (duomenys neskelbtini) progimnazijos ((duomenys neskelbtini)) 500 Lt bylinėjimosi išlaidų“.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Kolegijos pirmininkė Danutė BurbulienėTeisėjai Vytautas KursevičiusBirutė Simonaitienė