Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Valdimaro Bavėjano ir Lino Šiukštos,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. T. gynėjo Romualdo Mikliušo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 23 d. nuosprendžio, kuriuo

J. T. pripažintas kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 4 dalyje, 149 straipsnio 3 dalyje, 135 straipsnio 2 dalies 1 punkte, ir nuteistas: 1) pagal BK 149 straipsnio 4 dalį (dėl 2004 m. liepos mėn. veikos) – laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų; 2) pagal BK 149 straipsnio 4 dalį (dėl 2004 m. liepos mėn.– 2005 m. gegužės 15 d. veikos) – laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų; 3) pagal BK 149 straipsnio 3 dalį (dėl 2005 m. gegužės 15 d.– 2007 m. liepos 26 d. veikos) – laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams; 4) pagal BK 149 straipsnio 3 dalį (dėl 2007 m. liepos 26 d. veikos) – laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams; 5) pagal BK 149 straipsnio 3 dalį (dėl 2009 m. sausio 3 d. veikos) – laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams; 6) pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 1 punktą – laisvės atėmimu 7 (septyneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmės subendrintos, jas iš dalies sudedant, ir galutinė subendrinta bausmė J. T. paskirtas laisvės atėmimas 14 (keturiolikai) metų. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu J. M. pripažintas kaltu padarius nusikaltimus, numatytus BK 151 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas: 1) pagal BK 151 straipsnio 2 dalį (dėl 2004 m. liepos mėn. veikos) – laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams; 2) pagal BK 151 straipsnio 2 dalį (dėl 2004 m. liepos mėn.– 2005 m. gegužės 15 d. veikos) – laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams; 3) pagal BK 151 straipsnio 2 dalį (dėl 2005 m. gegužės 15 d.– 2009 m. sausio 3 d. veikos) – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams; 4) pagal BK 151 straipsnio 2 dalį (dėl 2009 m. sausio 3 d. veikos) – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmės subendrintos, jas iš dalies sudedant, ir galutinė subendrinta bausmė J. M. paskirta laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose. J. M. priimtas apkaltinamasis nuosprendis apeliacine tvarka nėra apskųstas.

Iš J. T. nuketėjusiosios O. M. naudai priteista 60 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Iš J. T. ir J. M. organizacijai ,,Lietuvos Caritas“ solidariai priteista 1 000 Lt už nukentėjusiosios atstovavimą teisme.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. T. nuteistas už tai, kad išžagino mažametį asmenį, t. y. 2004 m. liepos mėnesį, tiksliau nenustatytu laiku, J. M. gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimui padaryti, grasindamas panaudoti fizinį smurtą ir jį panaudodamas, t. y. suduodamas O. M. į kaklą, liepė jai nerėkti, nes sumuš, po to sudavė į veidą, dėl to ji nugriuvo ant lovos, tada ją nurengė, vėl sudavė ir pasinaudojęs nukentėjusiosios bejėgiškumu dėl mažametystės įkišo savo varpą į jos makštį, taip lytiškai santykiavo su mažamete O. M., gim. 1991 m. gegužės15 d., prieš jos valią.

Taip pat J. T. nuteistas už tai, kad sistemingai žagino mažametę, o būtent: laikotarpiu nuo 2004 m. liepos mėnesio iki 2005 m. gegužės 15 d., tiksliau nenustatytu laiku, J. M. gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimui padaryti, mažametei O. M. sistemingai grasindavo panaudoti fizinį smurtą ir panaudodavo prieš ją fizinį smurtą, t. y. delnu mušdavo į veidą ar galvą, šonus, pargriaudavo ant grindų arba lovos, tokiu būdu O. M. sukeldavo fizinį skausmą, nurengdavo jos drabužius, pasinaudodavo nukentėjusiosios bejėgiškumu dėl mažametystės, įkišdavo savo varpą į jos makštį ir lytiškai santykiaudavo su mažamete O. M., gim. 1991 m. gegužės 15 d.

Taip pat J. T. nuteistas už tai, kad sistemingai žagino nepilnametę, o būtent: laikotarpiu nuo 2005 m. gegužės 15 d. iki 2007 m. liepos 26 d., tiksliau nenustatytu laiku, J. M. gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimui padaryti, prieš nepilnametę O. M. sistemingai naudodavo grasinimus, fizinį smurtą, ją delnu mušdavo į veidą ar galvą, šonus, pargriaudavo ant grindų arba lovos, taip O. M. sukeldavo fizinį skausmą, nurengdavo jos drabužius, pasinaudodavo nukentėjusiosios bejėgiškumu, įkišdavo savo varpą į jos makštį ir lytiškai santykiaudavo su nepilnamete O. M., gim. 1991 m. gegužės 15 d., prieš jos valią.

Taip pat J. T. nuteistas už tai, kad išžagino nepilnametį asmenį, t. y. 2007 m. liepos 26 d., tiksliau nenustatytu laiku, miške (duomenys neskelbtini), apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimui padaryti, nepilnametei O. M. grasino panaudoti fizinį smurtą ir jį panaudojo, t. y. ją delnu mušė į veidą, galvą, šonus, pargriovė ant samanų, tokiu būdu O. M. sukėlė fizinį skausmą, po to nurengė jos drabužius, pasinaudojo nukentėjusiosios bejėgiškumu, įkišo savo varpą į jos makštį ir lytiškai santykiavo su nepilnamete O. M., gim. 1991 m. gegužės 15 d., prieš jos valią.

Taip pat J. T. nuteistas už tai, kad išžagino nepilnametį asmenį, t. y. 2009 m. sausio 3 d. 9–10 val., tiksliau nenustatytu laiku, J. M. gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimui padaryti, panaudojo fizinį smurtą, t. y. sudavė iš nugaros pusės O. M. į kaklą ir šoną, dėl to ji nugriuvo, tokiu būdu O. M. sukėlė fizinį skausmą ir atėmė galimybę priešintis, po to įkišo savo varpą į jos makštį ir lytiškai santykiavo su nepilnamete O. M., gim. 1991 m. gegužės 15 d., prieš jos valią.

Taip pat J. T. nuteistas už tai, kad sunkiai susargdino mažametę, t. y. nuo 2004 m. liepos mėnesio iki 2009 m. sausio 3 d., tiksliau nenustatytu laiku, J. M. gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), tęstiniais nusikalstamais veiksmais sistemingai žagindamas nuo 2004 m. liepos mėnesio mažametę, o nuo 2005 m. gegužės 15 d. nepilnametę O. M., gim. 1991 m. gegužės 15 d., jai sunkiai sutrikdė sveikatą, nes nukentėjusiajai diagnozuotas užsitęsęs potrauminio streso sutrikimas, depresinis elgesio sutrikimas, seksualinė prievarta, enurezė, kurie tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su patirta seksualine prievarta 2004 metų–2009 metų sausio mėn. laikotarpiu ir jai padarytais sužalojimais, tai vertinama kaip susargdinimas ilgai trunkančia liga, stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką.

J. M. nuteistas už tai, kad privertė lytiškai santykiauti savo mažametę dukterį, t. y. 2004 m. liepos mėnesį, tiksliau nenustatytu laiku, savo gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimui padaryti, grasindamas panaudoti fizinį smurtą, panaudodamas psichinę prievartą, pasinaudodamas savo dukters O. M., gim. 1991 m. gegužės 15 d., priklausomumu bei bejėgiškumu dėl mažametystės, privertė ją lytiškai santykiauti su J. T. prieš jos valią.

Taip pat J. M. nuteistas už tai, kad privertė lytiškai santykiauti savo mažametę dukterį, t. y. laikotarpiu nuo 2004 m. liepos mėn. iki 2005 m. gegužės 15 d., tiksliau nenustatytu laiku, savo gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimui padaryti, grasindamas panaudoti fizinį smurtą, panaudodamas psichinę prievartą, pasinaudodamas savo dukters O. M., gim. 1991 m. gegužės 15 d., priklausomumu bei bejėgiškumu dėl mažametystės, privertė ją lytiškai santykiauti su J. T. prieš jos valią.

Taip pat J. M. nuteistas už tai, kad privertė lytiškai santykiauti savo nepilnametę dukterį, t. y. laikotarpiu nuo 2005 m. gegužės 15 d. iki 2009 m. sausio 3 d., tiksliau nenustatytu laiku, savo gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimui padaryti, grasindamas panaudoti fizinį smurtą, panaudodamas psichinę prievartą, pasinaudodamas savo dukters O. M., gim. 1991 m. gegužės 15 d., priklausomumu, privertė ją lytiškai santykiauti su J. T. prieš jos valią.

Taip pat J. M. nuteistas už tai, kad privertė lytiškai santykiauti savo nepilnametę dukterį, t. y. 2009 m. sausio 3 d. 9–10 val., tiksliau nenustatytu laiku, savo gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimui padaryti, grasindamas panaudoti fizinį smurtą, panaudodamas psichinę prievartą, pasinaudodamas savo dukters O. M., gim. 1991 m. gegužės 15 d., priklausomumu, privertė ją lytiškai santykiauti su J. T. prieš jos valią.

Kaltinamasis aktas bei nuosprendis nėra visiškai konkretūs ir aiškūs, jie paremti tik nukentėjusiosios parodymais, kuriais teismas negalėjo remtis. Teismas nuosprendyje pats konstatavo rėmęsis tik jos parodymais. Inkriminuojant nusikalstamą veiką turi būti nustatyti ir įrodyti konkretūs kiekvieno asmens veiksmai, priežastinis ryšys tarp tų veiksmų ir atsiradusių padarinių.

Nuosprendyje akcentuojama, jog įtarimai ginamajam pateikti pastebėjus, kad nukentėjusioji O. M. nelaiko šlapimo. Iš jos asmens sveikatos istorijos matyti, jog ji nuo vaikystės, t. y. 7–8 metų, naktimis šlapinasi į lovą. Taigi nukentėjusiosios teiginys, kad J. T. pirmą kartą išprievartavo jai esant 13 metų ir nuo tada ji nelaiko šlapimo, yra nepagrįstas bei atmestinas.

Teismas turėjo kritiškai vertinti ekspertų surašytus dokumentus, nes jie prieštaringi, neatitinka bylos medžiagos. Juose teigiama, jog dėl patirtos prievartos ir sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajai konstatuojama enurezė (naktinis šlapimo nelaikymas), tačiau bylos medžiaga įrodo, kad O. M. šlapimo nelaikė nuo vaikystės, tai pasitvirtino 2003 metais Varėnos pirminės sveikatos priežiūros centre, nors kaltinime teigiama, jog lytinė prievarta prieš nukentėjusiąją pirmą kartą panaudota 2004 m. liepos mėnesį. Medicinos išvadose konkrečiai nenustatyta, kas padarė jose nurodytus sužalojimus ir vartojo lytinę prievartą. Tose išvadose iš anksto konstatuota, kad nusikalstamus veiksmus atliko J. T., nors dėl to nėra konkrečių įrodymų. Nepaneigta aplinkybė, jog lytinę prievartą naudojo ir galėjo sutrikdyti sveikatą kiti nukentėjusiosios tėvo sugėrovai ar kaimynai. Teismas rėmėsi vien ta aplinkybe, kad nukentėjusioji mini vieną asmenį vardu Juozas, kuris neva ją prievartavo.

Priimdamas nuosprendį teismas neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 išaiškinimus. Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. To skundžiamame nuosprendyje nėra. Nuosprendis negali būti paremtas prielaidomis, spėliojimais ir išvedžiojimais, vien vidiniu įsitikinimu. Nepašalintos byloje esančios abejonės, kurios turėjo būti aiškinamos ginamojo naudai.

Subendrindamas bausmes teismas privalėjo taikyti bausmių apėmimo būdą. Padaryti nusikaltimai turėjo būti vertinami kaip ideali nusikalstamų veikų sutaptis, nes neigiamos pasekmės – sunkus sveikatos sutrikdymas atsirado dėl lytinio santykiavimo. Teismui negalint taikyti bausmių apėmimo būdo, taikytinas bausmių apėmimo ir sudėjimo būdas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis J. T. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Nuteistasis J. M. ir jo gynėjas prašė jam bylą nutraukti, nesant jo kaltės įrodymų.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo J. T. gynėjo advokato R. Mikliušo apeliacinis skundas bei nuteistojo J. M. apeliacinės instancijos teismo posėdyje pateiktas prašymas tenkinami.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, siekdama išsamiai patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą bei apeliacinio skundo argumentų pagrįstumą ir pašalinti jame keliamas abejones, išnaudojusi BPK 324 straipsnio 6 dalyje numatytą procesinę galimybę ir atlikusi įrodymų tyrimą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus, nesiėmė baudžiamojo proceso įstatymo numatytų priemonių, kad būtų pašalintos gynybos keliamos abejonės dėl byloje esančių duomenų patikimumo, ir dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Vadovaudamasi apeliacinės instancijos teisme ištirtais įrodymais kaip visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, jog iš naujo nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ne tik J. T., bet ir J. M. (BPK 320 straipsnio 5 dalis) ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį (BPK 326 straipsnio 4 dalis, BPK 329 straipsnio 1 punktas, BPK 331 straipsnio 2 dalis).

Dėl mažametės ir nepilnametės išžaginimo

Kasacinės instancijos teismas ne kartą savo nutartyse yra nurodęs, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neabejotinai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-44/2007, 2K-347/2007, 2K-251/2010, 2K-363/2013, 2K-476/2013 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kiti).

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu J. T. pagal BK 149 straipsnio 3 ir 4 dalis (5 veikos) bei BK 135 straipsnio 2 dalies 1 punktą (1 veika) pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad nuo 2004 m. liepos mėnesio iki 2005 m. gegužės 15 d. bei nuo 2005 m. gegužės 15 d. iki 2007 m. liepos 26 d. sistemingai žagino mažametę, o vėliau ir nepilnametę O. M., gimusią 1991 m. gegužės 15 d. Apygardos teismas konstatavo, kad šiais tęstiniais seksualinės prievartos veiksmais buvo sunkiai sutrikdyta O. M. sveikata, nes jai buvo diagnozuotas užsitęsęs potrauminio streso ir depresinis elgesio sutrikimas bei enurezė (naktinis šlapimo nelaikymas), tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su 2004 metų – 2009 metų sausio mėnesį patirta seksualine prievarta. J. M. pagal BK 151 straipsnio 2 dalį (4 veikos) pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad nuo 2004 m. liepos mėnesio iki 2009 m. sausio 3 d., pasinaudodamas savo mažametės, o vėliau ir nepilnametės dukters O. M. priklausomumu, priversdavo ją lytiškai santykiauti su J. T. prieš jos valią.

Pažymėtina, jog seksualinės prievartos prieš mažamečius (nepilnamečius) bylų specifika yra ta, kad paprastai tokios prievartos liudytojų nebūna. Svarbiausi įrodymų šaltiniai tokiose bylose – teismo medicinos specialistų išvados, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos specialistų išvados, daiktiniai įrodymai (kraujo, spermos pėdsakai ir kt.), išvestiniai įrodymai – asmenų, kurie bendravo su mažamečiu ir, kuriems mažametis pasakojo apie patirtą seksualinę prievartą, parodymai. Ypatingą reikšmę šioje įrodymų grandinėje turi paties seksualinę prievartą patyrusio mažamečio (nepilnamečio) parodymai, kurių patikimumas neturėtų būti vertinamas taip griežtai ir kategoriškai, kaip kitų – suaugusių nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymai, tačiau mažamečio nukentėjusiojo parodymai negali būti absoliutinami, jie turi būti vertinami visų bylos įrodymų kontekste ir negali būti vieninteliu ir absoliučiu kaltės įrodymu, ypač tuo atveju, jeigu šie parodymai prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams, nuolat kinta ir (ar) prieštarauja patys sau. Taigi, nukentėjusiosios O. M. parodymų patikimumas vertintinas kitų byloje esančių įrodymų kontekste: liudytojų parodymų ir kitų išvestinių įrodymų, kuriuose yra bylos tyrimui reikšmingos informacijos.

Nagrinėjamoje byloje nustatytų ir J. T. (taip pat ir J. M.) inkriminuotų nusikalstamų veikų faktinių aplinkybių pagrindinis šaltinis yra protokole bei vaizdo ir garso įrašuose užfiksuoti nukentėjusiosios O. M. 2009 m. sausio 30 d. ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai (t. 1, b. l. 13-15), kurių įrodomąją reikšmę apeliaciniame skunde ginčija nuteistojo J. T. gynėjas.

Apelianto keliamoms abejonėms dėl nukentėjusiosios O. M. parodymų ir apklausos protokole užfiksuotos informacijos atitikties pašalinti, apeliacinės instancijos teisme buvo atlikta teismo fonoskopinė ekspertizė (Lietuvos teismo ekspertizės centro 2013 m. vasario 13 d. ekspertizės aktas Nr. 1-152(13)) bei pateiktos ištirtų O. M. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją garso įrašų stenogramos (t. 4, b.l. 18-46). Teisėjų kolegija, atlikusi šių stenogramų analizę, daro išvadą, kad 2013 m. vasario 13 d. O. M. apklausos garso įraše ir protokole užfiksuota informacija skiriasi.

Iš Varėnos rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 30 d. Nepilnamečio liudytojo apklausos protokolo (t. 1, b. l. 13-15) matyti, kad O. M. ikiteisminio tyrimo teisėjui sklandžiai papasakojo visas su jos žaginimu susijusias aplinkybes: nuosekliai ir detaliai išdėstė 4 (ketverių) metų senumo įvykius nuo J. T. inkriminuotų sistemingų išžaginimų pradžios, apibūdino savo vidinę būseną bei veiksmus – penkis bandymus nusižudyti, jos tėvo J. M. vaidmenį šiuose įvykiuose, o būtent, kad J. T. ją žagino su tėvo žinia už tai, kad šis atnešdavo išgerti. Tuo tarpu O. M. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją garso įrašo stenogramoje užfiksuoto pokalbio su ją apklausiusia psichologe N. G. turinys patvirtina, kad O. M. nebuvo leista laisvai papasakoti apie jai žinomas aplinkybes, jos pasakojimas buvo modeliuojamas psichologės užduodamais klausimais bei pokalbį nukreipiančiomis frazėmis. Iš pokalbio turinio matyti, kad jo pradžioje psichologė, prašydama papasakoti apie tai, „<...kas yra atsitikę?...>“, nelaukė mergaitės atsakymo, o pati nurodė, jog „<...nelengva kalbėti...>, tokiu būdu dar prieš pokalbį nustatydama jo pobūdį – įtraukdama mergaitę į dialogą, kurio metu, spontaniško pasakojimo apie J. T. prieš ją atliktus prievartinius veiksmus, koks užfiksuotas minėtame apklausos protokole, nebuvo. Kaip matyti iš stenogramų, viso pokalbio metu O. M. atsakymai buvo modeliuojami psichologės klausimais, kuri dialogo su ja metu pati dėstė įvykių aplinkybes, kadangi mergaitė beveik nieko nekalbėjo – ji arba numykdavo, arba atsakydavo nežinanti ar neatsimenanti. Iš stenogramų matyti, kad tą patį klausimą psichologė O. M. užduodavo po kelis kartus, jį tikslindama papildoma informacija apie jai iš bylos medžiagos gerai žinomomis aplinkybėmis, kol O. M. jas lakoniškai patvirtindavo arba užrašydavo.

BPK 36 straipsnis nustato, kad protokolas yra dokumentas, kuriame Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka patvirtinamas ikiteisminio tyrimo arba teismo veiksmų atlikimo faktas, jų turinys bei rezultatai. Baudžiamojo proceso kodeksas imperatyviai nustato, kad nepilnamečio liudytojo, taip pat ir nukentėjusiojo, parodymai užrašomi pirmuoju asmeniu ir kiek galima pažodžiui (BPK 179 straipsnis, 184 straipsnis, 186 straipsnis). Nagrinėjamu atveju nepilnametės O. M. apklausos metu padaryto garso įrašo stenograma parodo, kad jos apklausos protokole užfiksuota informacija – tai sklandi apklausą atlikusios psichologės ir O. M. pokalbio santrauka, tačiau šios informacijos gavimo (surinkimo) būdas neabejotinai patvirtina, jog tokia apklausa negali būti pripažinta patikimu įrodymu, juolab, kad byloje nėra kitų Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka gautų patikimų duomenų, kurie pašalintų abejones dėl O. M. apklausos patikimumo.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog nukentėjusiosios O. M. ikiteisminio tyrimo metu 2009 m. gegužės 7 d. dalyvaujant jos atstovei – Varėnos rajono vaiko teisių apsaugos skyriaus vyr. specialistei papildomos apklausos metu tyrėjai duoti papildomi parodymai (t. 1, b.l. 25) skiriasi nuo jau aptartų 2009 m. sausio 30 d. ikiteisminio tyrimo teisėjo apklausoje duotų parodymų. Iš papildomos apklausos protokolo matyti, jog nukentėjusioji O. M., sklandžiai atsakinėdama į jai užduotus klausimus, be kita ko, nurodė, kad tuo metu, kai J. T. ją žagino, namuose nieko nebuvo, tėvai ir sesuo buvo kažkur išėję. J. T. buvo girtas, tačiau kur jis gėrė, ji nurodė nežinanti, nes tėvų namie tuo metu nebuvo. Tvirtino, kad J. T. prieš jos valią su ja santykiavo septynis kartus, tačiau nei tėvai, nei sesuo apie jos prievartinius lytinius santykius su juo nieko nežinojo, jie nieko nematė ir negirdėjo, ką su ja darė J. T.. Tuo tarpu jau aptartoje apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją O. M. patvirtino, kad J. T. ji buvo žaginama su tėvo žinia, jų šeimos namuose tuo metu, kai namuose būdavo tėvai, kai kada ir sesuo. Teisėjų kolegija žymi, kad ikiteisminio tyrimo metu tyrėjai nukentėjusiosios O. M. duoti papildomi parodymai nėra pripažįstami įrodymu, tačiau jie patvirtina, jog apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją yra nepatikimu įrodymu (BPK 276 straipsnio 4 dalis), juolab, kad teisiamajame posėdyje O. M. ir vėl tvirtino, jog <...tėvas žinojo, kas vyksta tarp jos ir J. T....>“.

Be to, iš O. M. 2009 m. sausio 30 d. apklausos stenogramų akivaizdu, jog septyniolikos metų mergina, kuri, kaip matyti iš teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizių tiriamosios dalies, lytinių santykių esmę suvokė (girdėjo apie lytinius santykius mokykloje, domėjosi mokyklos bibliotekoje), seksualinės prievartos prieš ją fakto savarankiškai (be psichologės pagalbos) jai pagal amžių ir psichologinę brandą priimtinomis sąvokomis apklausos metu nenurodė, nors tiek pirminėje, tiek ir papildomoje teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizių aktuose Nr. 103MS-15 pažymima, jog O. M. mąstymo ir suvokimo problemų neturi (t. 1, b.l. 69-72, 82-86). Tuo tarpu iš stenogramos matyti, kad apklausiama ji tvirtino bijojusi J. T. grasinimų būti nužudyta, sumušta, be to, teigė, jog net penkis kartus bandė žudytis. Šios O. M. nurodomos aplinkybės patvirtina, jog iš esmės ji suprato, kad tokio pobūdžio lytiniai santykiai, apie kuriuos ji nurodo, yra prievartiniai, todėl nėra pagrindo sutikti su teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktų Nr. 103MS-15 išvada, jog O. M. byloje nagrinėjamu laikotarpiu (2004 – 2008 metais) negalėjo visapusiškai teisingai suprasti su ja atliktų veiksmų esmės.

Bylos medžiagos duomenų analizė taip pat nesudaro pagrindo kategoriškai teigti, jog teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizių išvadose konstatuotas O. M. padidintas baimingumas, susikaustymas, emocingumo slopinimas, menkavertiškumo jausmas, atsiribojimas ir adaptacinis sunkumas yra susijęs su seksualine prievarta. Nukentėjusiosios O. M. elgesys apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją, taip pat ir ekspertizės metu (ji buvo labai susikausčiusi, į klausimus atsakinėjo po ilgokos pauzės, vos girdimai, skurdžiai, dažniausiai keliais žodžiais) parodo, kad mergina net ir kvalifikuotiems specialistams, jai palankioje aplinkoje savarankiškai seksualinės prievartos prieš ją aplinkybių nepasakojo. Atkreiptinas dėmesys, jog O. M. visoje ją charakterizuojančioje bylos medžiagoje įvairiais jos gyvenimo tarpsniais apibūdinama kaip uždara, nebendraujanti, nelinkusi išsipasakoti, skųstis (t. 1, 46-47, 58, 69-72), tačiau liudytojos – Druskininkų amatų mokyklos socialinės pedagogės L. R. teigimu, seksualinės prievartos prieš ją aplinkybes mergaitė normaliai ir atvirai papasakojo, be jokių papildomų pastangų, jos iškviesta pasikalbėti dėl nuo gimimo ją kankinusios enurezės (šlapimo nelaikymo) (t. 1, b.l. 165-166). Šlapimo nelaikymas mergaitei kėlė problemų nuo mažens, apie ką liudija kompleksinės teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė aktas Nr. 82TPK-16/2011 (t. 3, b.l. 103-113), ir neabejotinai turėjo įtakos jos asmenybės formavimuisi ir apsunkintam bendravimui su aplinkiniais. Čia pažymėtina ir tai, kad teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės metu (t. 1, b.l. 69-72), nurodydama nusiskundimus savo sveikata, <...blogai miegu, dažnai pabundu, naktimis sapnuoju kaip mane prievartauja, naktimis apsišlapinu...> (t. 1, b.l. 69-72), O. M. kaip ir pokalbyje su Druskininkų amatų mokyklos socialinės pedagoge L. R., ją varginantį naktinį šlapimo nelaikymą aiškiai siejo su nurodomu sistemingu žaginimu . Ši aplinkybė yra paneigta jau minėtame kompleksinės teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 82TPK-16/2011 išvada, kad priežastinio ryšio tarp prieš O. M. pavartotos prievartos ir atsiradusio naktinio šlapimo nelaikymo nėra. Kaip matyti, O. M. šios ekspertizės metu nurodė, jog naktinis šlapimo nelaikymas jai baigėsi maždaug aštuoniolikos metų, o prasidėjo, kai jai buvo aštuoneri metai.

Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esančių duomenų nepakanka išvadai, jog O. M. psichologinis brendimas neatitinka amžiaus tarpsnio normų dėl ilgalaikės seksualinės prievartos poveikyje sutrikdytos mergaitės raidos, kadangi iš byloje esančios nukentėjusiąją charakterizuojančios medžiagos matyti, jog ženklių socialinės raidos problemų ji turėjo dar iki J. T. inkriminuotų sistemingų išžaginimų pradžios.

Visi kiti įrodymų, patvirtinančių nukentėjusios parodymus, šaltiniai byloje – liudytojos L. R. parodymai, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizių aktai iš esmės remiasi nukentėjusiosios O. M. nepatikimais parodymais, todėl pripažinti juos nuteistųjų J. T. ir J. M. kaltę padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas patvirtinančiais įrodymais teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Teisiamojo posėdžio metu liudytoja – Druskininkų amatų mokyklos socialinė pedagogė L. R. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 1, b.l. 165-166), kad O. M., kaip ir visi kiti mokiniai, buvo stebima. Teigė, jog O. M. buvo labai „užguita“, neturėjo socialinių įgūdžių, su niekuo nebendravo, o kai ji pradėjo nelaikyti šlapimo, jai kilo įtarimų. Nurodė, jog po naujųjų metų ji pasikvietė O. M. ir paklaususi, ar ji yra skriaudžiama ir seksualiai išnaudojama, ji pasakė, kad taip, bei nurodė, jog tėvo buvo parduodama už butelį degtinės, dėl to bandė žudytis. Paaiškino, jog O. M. jai papasakojo, kad su tėvo žinia ją nuo trylikos metų seksualiai išnaudojo vienas asmuo, vardu Juozas, tvirtino, kad jai buvo grasinama, ji būdavo mušama iki mėlynių, jai į delnus buvo gesinamos cigaretės.

Aptarti liudytojos L. R. parodymai leidžia pagrįstai teigti, jog labiau domėtis O. M. pradėta po tai, kai kiti pastebėjo jos seną problemą – šlapimo nelaikymą, kurį, kaip jau minėta, savo paaiškinimuose (iki teismo psichiatrijos, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 82TPK-16/2011) ji siejo su prieš ja panaudota seksualine prievarta. Be to, iš šios liudytojos parodymų matyti, jog O. M. nurodyti jos pasipriešinimui palaužti naudoti veiksmai – stiprus mušimas („iki melynių“) bei cigarečių gesinimas į delnus – pas ikiteisminio tyrimo teisėją vykusioje apklausoje bei pirminės ir papildomos ekspertizių metu nebuvo minimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, paminėti skirtumai O. M. parodymuose bei liudytojos L. R. parodymuose apie O. M. jai nurodytas aplinkybes (netiesioginiai įrodymai) pripažintini esminiais, dėl to teisėjų kolegijai abejonių kelia ir pirminėje teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės išvadoje Nr. 103MS-15 konstatuota aplinkybė, jog O. M. asmenybei būdingas sąžiningumas. Atkreiptinas dėmesys ir į J. M. nurodomą aplinkybę, jog dėl patiriamos seksualinės prievartos ji penkis kartus bandė žudytis, kadangi, be liudytojos D. M. teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų, jog O. M. prie jos vieną kartą pjaustė rankas, tačiau kodėl taip daro, nepaaiškino, šių aplinkybių jokie objektyvūs duomenys, pavyzdžiui, įrašai medicinos dokumentuose, nepatvirtina.

Šiame nuosprendyje jau ne kartą minėti nukentėjusiosios O. M. pirminis ir papildomas teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizių aktai Nr. 103MS-15 remiasi ne tik nepatikimais ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais O. M. parodymais, bet ir pirmosios J. T. apklausos metu, nedalyvaujant gynėjui, duotais parodymais, kai šis prisipažino turėjęs lytinių santykių su nukentėjusiąja (t. 1, b.l. 104-105). Pažymėtina, jog vėliau ikiteisminio tyrimo metu J. T., apklaustas dalyvaujant gynėjui, šių parodymų atsisakė, teigė save apkalbėjęs dėl patirto smurto, kategoriškai neigė turėjęs lytinių santykių su nukentėjusiąja (t. 1, b. l. 118). Teisėjų kolegija J. T. pirmosios apklausos rezultatų įrodymais nepripažįsta (BPK 276 straipsnio 4 dalis), juolab, kad jie neatitinka kitų byloje surinktų ir teismo patikrintų įrodymų ir jų nepakanka išvadai apie J. T. inkriminuojamų nusikalstamų veikų buvimą.

Pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustos šias ekspertizes atlikusios ekspertės V. K. ir V. J. paaiškino, jog ekspertizių atlikimo metu rėmėsi baudžiamosios bylos ir kita turima medžiaga, išsamiai ją įvertino ir savo išvadose vadovavosi ekspertizių metu nustatytais duomenimis, t.y. psichikos būsena, jos ryšiu su inkriminuota nusikalstama veika, medicinine dokumentacija, taip pat liudytojų parodymais, kitai tyrimui reikšmingais duomenimis. Ekspertės taip pat paaiškino, jog ekspertizių atlikimo metu byloje buvo duomenys tik apie vieną psichiką traumuojantį veiksnį (seksualinę prievartą). Ekspertės pažymėjo, jog tyrimo metu buvo surinkti duomenys ir konstatuota, kad stebima tiriamosios O. M. būsena galėjo būti susijusi su byloje minimais faktais, jos brendimas neatitinka amžiaus tarpsnio normų, tuo tarpu apie kitų psichiką traumuojančių veiksnių egzistavimą tyrimo metu joms nebuvo žinoma.

Atsižvelgiant į tai, kad pirminė ir papildoma ekspertizės (akto Nr. 103MS-15) atliktos vadovaujantis bylos duomenimis, kurie pripažinti nepatikimais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad psichiatrijos, psichologijos ekspertizių išvados nepatvirtina, jog O. M. tikrai patyrė seksualinę prievartą, o jai nustatyti psichikos sutrikimas yra tiesioginė ir tik patirtos seksualinės prievartos pasekmė, ir šių ekspertizės aktų išvadas pripažįsta nepatikimais įrodymais.

Nukentėjusiosios O. M. parodymus, kurių pagrindu J. T. buvo inkriminuota labai ilgai trukusi lytinė prievarta, vykusi name, kuriame gyveno ji ir jos šeima, paneigia byloje apklaustų visą tą laiką kartu su nukentėjusiąja gyvenusios motinos D. M., vyresniosios sesers V. M. ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b.l. 89-92,93-94) ir teisiamajame posėdyje bei jaunesniojo brolio T. M. ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b.l. 167-168) duoti nuoseklūs parodymai, kad apie naudotą prievartą prieš O. M. jie nieko nežinoję. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausta O. M. vyresnioji sesuo V. M. iš esmės patvirtino teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus, jog sesuo niekada nesiskundė dėl J. T., bei papasakojo apie sesers amoralų ir neprognozuojamą elgesį. Tvirtino, kad sesuo nuo devintos klasės vartoja alkoholį: gerdavo kartu su tėvais ir J. T., kai šis ateidavo į svečius, vogdavo iš jo pinigus, eina pas pasieniečius į užkardą, muša ją, tėtį ir mamą. Be to, liudytoja V. M. net kelis kartus teismo posėdyje patvirtino, jog sesuo jai sakiusi, kad tėtį ir J. T. ji apkaltino dėl pinigų. Liudytojos V. M. nuomone, tai padaryti O. M. galėjo įkalbėti jos sugyventinis E. R., su kuriuo ji draugauja jau šešis metus, kartu gyvena (duomenys neskelbtini) namuose (duomenys neskelbtini) kaime.

Nukentėjusiosios O. M. parodymų patikimumui patikrinti, nuteistiesiems inkriminuotų nusikalstamų viekų bei asmenybės pavojingumui įvertinti apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo apklausti gynybos liudytojai L. M., V. V., R. V. ir D. T., kurie taip pat patvirtino, kad nukentėjusioji O. M. elgiasi amoraliai, vagia, yra asociali, ja lengva manipuliuoti. Liudytojos L. M. ir D. T. parodymai dėl to, kad O. M. manipuliavo jos draugas E. R., kurio įkalbėta ji dėl pinigų galėjo apkaltinti savo tėvą ir J. T., visiškai atitinka liudytojos V. M. duotus parodymus. Pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teisme apklaustas liudytojas E. R. tvirtino, kad apie O. M. išžaginimą jis sužinojo tik 2013 metų vasarą, tvirtino, kad ją pažįsta tik dvejus metus. Tuo tarpu bylos medžiagos duomenys aptvirtina, kad E. R. ikiteisminio tyrimo metu kaip liudytojas buvo apklaustas 2009 m. kovo 10 d. ir apklausos metu patvirtino, jog O. M. yra jo draugė, su kuria draugauja apie šešis mėnesius, bei nurodė iš straipsnių laikraštyje žinantis apie jos išžaginimą (t. 1, b.l. 96). Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytojas E. R. tvirtino, jog ikiteisminio tyrimo metu dėl O. M. išžaginimo jis nebuvo apklaustas, tuo metu jos dar nepažinojo, taip pat neigė sukurstęs O. M. apkaltinti J. T. dėl išžaginimo.

Baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties buvimas kaltinamo asmens veiksmuose (BK 2 straipsnio 4 dalis). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo kyla draudimas grįsti nuosprendį abejonėmis. Bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-510/2012, 2K-315/2012, 2K-205/2012 ir kt.).

Įvertinusi visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje nėra patikimų įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų J. T. kaltę nuo 2004 metų iki 2009 metų sausio mėnesio sistemingai žaginus mažametę, o vėliau ir nepilnametę O. M., o taip pat ir J. M. kaltę pasinaudojus savo mažametės, o vėliau ir nepilnametės dukters O. M. priklausomumu, priversdavus ją lytiškai santykiauti su J. T. prieš jos valią (BPK 320 straipsnio 5 dalis). Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad J. T. pagal BK 149 straipsnio 3 ir 4 dalis (5 veikos), ir J. M. pagal BK 151 straipsnio 2 dalį (4 veikos) nuteisti nepagrįstai, teisėjų kolegijai nenustačius abejonių nekeliančių, patikimų jų kaltės įrodymų visumos, todėl pripažįsta, kad J. T. ir J. M. nepadarė jiems pirmosios instancijos teismo inkriminuotų nusikalstamų veikų (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

Dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo

Nuteistasis J. T. taip pat pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad sistemingai žagindamas mažametę nukentėjusiąją O. M. padarė jai sunkų sveikatos sutrikdymą.

Iš 2009 m. birželio 18 d.–2009 m. liepos 2 d. atliktos ambulatorinės kompleksinės papildomos teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-25 duomenų matyti, jog nukentėjusiajai O. M. diagnozuotas užsitęsęs potrauminio streso sutrikimas, depresinis elgesio sutrikimas (atitinka sunkios depresijos epizodą be psichozės), seksualinė prievarta, enurezė (naktinis šlapimo nelaikymas), kurie tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su patirta seksualine prievarta 2004 m.–2009 m. sausio mėnesį bei jai padarytais sužalojimais ir atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą – susargdinimą ilgai trunkančia liga, stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką (t. 1 t., b.l. 82–86). Bylos nagrinėjimo metu, atsiradus abejonių dėl ekspertizės akto Nr. 103MS-25, kuriuo pagrįstas apkaltinamasis nuosprendis J. T. dėl O. M. sunkaus sveikatos sutrikdymo, pagrįstumo, buvo paskirta nauja kompleksinė teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė. Šio teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu Nr. 82 TPK-16/2011 O. M. konstatuotas tik nesunkus sveikatos sutrikdymas, kuris pagal susiformavusią teismų praktiką išžaginimo atveju papildomai nekvalifikuojamas. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje nenustačius abejonių nekeliančių, patikimų jo kaltės įrodymų visumos, J. T. išteisinamas nepadarius veikos, turinčios sunkaus sveikatos sutrikdymo, numatyto BK 135 straipsnio 2 dalies 1 punkte, požymių.

Dėl civilinio ieškinio ir atstovavimo išlaidų

Bylos duomenys aptvirtina, jog Varėnos rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras pareiškė civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuriuo prašė nukentėjusiosios O. M. naudai iš J. T. priteisti 150 000 Lt, o iš J. M. – 100 000 Lt (t. 1, b.l. 26-28, t.2, b.l. 32-33).

Nukentėjusiąją O. M. pirmosios instancijos teisme sutarties su Organizacija ,,Lietuvos Caritas“ pagrindu atstovavo advokatė E. A., kuriai už atstovavimą buvo sumokėta 1000 Lt (t. 2, b.l. 140-141,142).

Atsižvelgiant į tai, kad J. T. ir J. M. išteisinti nepadarius jiems pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu inkriminuotų nusikalstamų veikų (BPK 329 straipsnio 1 punktas), vadovaujantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, Varėnos rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo paliekami nenagrinėti, o Organizacijos ,,Lietuvos Caritas“ prašymas priteisti iš nuteistųjų jų patirtas atstovavimo išlaidas, netenkinamas (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu,

nusprendė:

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 23 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį.

J. T. išteisinti iš kaltinimo pagal BK 149 straipsnio 4 dalį, 149 straipsnio 3 dalį ir 135 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

J. M. išteisinti iš kaltinimo pagal BK 151 straipsnio 2 dalį, jam nepadarius veikos, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Panaikinti J. T. paskirtas kardomąsias priemones – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos ir rašytinį pasižadėjimą neišvykti, o J. M. – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

Varėnos rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro pareikštus civilinius ieškinius dėl 150 000 Lt iš J. T. ir 100 000 Lt iš J. M. neturtinės žalos nukentėjusiajai O. M. atlyginimo palikti nenagrinėtus.

Organizacijos ,,Lietuvos Caritas“ prašymo priteisti iš J. T. ir J. M. nukentėjusiosios O. M. atstovavimo išlaidas netenkinti.