Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Edita Lapinskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-308-606/2017

Teisėja Vaida Railienė Teisminio proceso Nr. 1-01-1-30089-2015-1

2017 m. lapkričio 16 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Editos Lapinskienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo E. L. baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios I. D. atstovo advokato Laimono Straukos apeliacinį skundą dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendžio, kuriuo E. L., gim. (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimu vieneriems metams,

pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 2 dalį – laisvės apribojimu vieneriems metams,

pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 3 dalį – 20 MGL (751 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės paskirtos už nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje, BK 145 straipsnio 1 dalyje, subendrintos apėmimo būdu, ir prie subendrintos bausmės, vadovaujantis BK 65 straipsnio 2 dalimi, pridėta bausmė – bauda, paskirta už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje, bei paskirta subendrinta galutinė bausmė – laisvės apribojimas vieneriems metams ir 20 MGL (751 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 72² straipsniu, E. L. įpareigotas šešis mėnesius dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, šį terminą skaičiuojant nuo bausmės vykdymo pradžios.

Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2015 m. gegužės 28 d. iki 2015 m. birželio 5 d., t. y. devynios paros, vieną arešto parą prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms.

E. L. dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl 2012 m. gruodžio 5 d. įvykio) išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių,

dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (dėl 2012 m. gruodžio 5 d. įvykio) išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių,

dėl kaltinimo pagal BK 163 straipsnį (dėl 2013 m. birželio 19 d. įvykio) išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių,

dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (dėl 2014 m. birželio 20 d. įvykio) išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių,

dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (dėl 2014 m. gruodžio 24 d. įvykio) išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių,

dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (dėl 2015 m. sausio 9 d. įvykio) išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (dėl 2015 m. balandžio 4 d. įvykio) išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių,

dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (dėl 2015 m. gegužės 26 d. įvykio) išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Iš E. L. priteista nukentėjusiesiems I. D. 500 Eur, H. L. 800 Eur, G. L. 500 Eur neturtinėms žaloms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. L. nuteistas už tai, kad 2015 m. gegužės 28 d., apie 15.30 val., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto metu savo sūnui H. L., kuris tuo metu rankose laikė mažametį G. L., ne mažiau kaip penkis kartus kojos keliu spyrė į pilvą, ne mažiau kaip du kartus ranka sudavė į pilvą, kartu vieną kartą pataikydamas mažamečiui G. L. į koją. Pagrasinęs H. L., sakydamas „nori, aš tave papjausiu“, nuėjo link virtuvės, kur buvo sudėti peiliai. Po to H. L. norint išeiti į lauką ir laikant rankose mažametį G. L., jis ne mažiau kaip du kartus koja spyrė H. L. į pilvą, po to rankomis suėmęs už kaklo, smaugė ir kratė bei vieną kartą ranka sudavė į veidą ir, ranka stumdamas H. L. į nugarą bei koja spirdamas į nugarą, H. L. išstūmė laukan.

Tęsdamas nusikalstamą veiką, sugyventinei I. D. sudavė ranka vieną kartą į galvą, sugriebęs rankomis už kaklo ir už rankos, išstūmė laukan. Sugyventinei įėjus į namą bei paėmus mažametį sūnų G. L. iš vaikiškos lovelės, jis iš sugyventinės rankų pagriebė G. L. ir įmetė jį į vaikišką lovelę, dėl to sūnus lovelėje galva trenkėsi į lovelės šoną (virbus). Po to rankomis sugriebė sugyventinei už pečių ir stūmė laukan, ranka sudavė vieną kartą į krūtinę. Lauko terasoje ranka ne mažiau kaip tris kartus sudavė į pilvą, sugyventinei nušokus nuo terasos, jis ne mažiau kaip tris kartus spyrė į pilvą. Pasiėmęs strypą ir viena ranka laikydamas I. D., dūrė strypu jai du kartus į kaklą ir vieną kartą į krūtinę, tačiau nepataikė, nes ji, pasisukdama, dūrių išvengė. Smurtavimo laikotarpiu grasino sugyventinei ir sūnui H. L., sakydamas „aš jus visus (necenzūrinis žodis) išskersiu, papjausiu“. Tokiu būdu smurtiniais veiksmais I. D. ir H. L. sukėlė fizinį skausmą, I. D. kėsinosi sukelti fizinį skausmą durdamas strypu (tačiau fizinio skausmo nesukėlė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių – I. D., pasisukdama, dūrių išvengė), I. D., H. L. ir mažametį G. L. sužalojo nežymiai (I. D. padarė smulkių poodinių kraujosruvų galvos plaukuotosios dalies kairėje virš ausies ir užausio, linijinius odos nubrozdinimus abiejų dilbių apatinių trečdalių priekiniuose paviršiuose, H. L. padarė odos nubrozdinimus kaklo priekyje bei šonuose, kliniškai nustatyti galvos, veido, pilvo sumušimai, mažamečiui G. L. padarė poodines kraujosruvas dešinės speninės ataugos projekcijoje ir kairio kelio sąnario išoriniame paviršiuje), grasino nužudyti I. D. ir H. L., esant pakankam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

E. L. buvo kaltinamas, tačiau išteisintas dėl to, kad 2012 m. gruodžio 5 d., apie 13 val., (duomenys neskelbtini) kelyje, apie 300 metrų iki namų, esančių (duomenys neskelbtini), ištempęs artimais ryšiais siejamą asmenį – sugyventinę I. D. iš automobilio, pargriovė ant kelio ir ne mažiau kaip dešimt kartų koja spyrė į šonus ir galvą. Po to ant kelio stovinčiam mažamečiui sūnui H. L., gim. (duomenys neskelbtini) , ne mažiau kaip tris kartus koja (kojos keliu) spyrė į pilvą, sūnui nugriuvus ant kelio, ne mažiau kaip dešimt kartų koja spyrė sūnui į šonus, į pilvą, į galvą. Tokiais smurtiniais veiksmais kaltinamasis buvo kaltinamas sugyventinei I. D. ir mažamečiui sūnui H. L. sukėlęs fizinį skausmą.

E. L. buvo kaltinamas, bet išteisintas ir dėl to, kad piktnaudžiavo tėvo teisėmis ir pareigomis, t. y. 2013 m. birželio 19 d., apie 18 val., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), pasakęs sūnui H. L. „man gimė sveikas sūnus, proto invalido kaip tu man nereikia, nuo šiol tau namuose nebėra vietos“, išvijo sūnų iš namų ir ne mažiau kaip trylika dienų sūnaus į namus neįleido, laikė duris užrakintas, draudė sugyventinei I. D. sūnui nešti maisto, liepė sūnui maitintis lauke, gamtinius reikalus daryti šiltnamyje. Tokiu būdu, kaltinamasis E. L., sudarydamas sūnui ilgalaikį fizinį ir psichologinį nepatogumą, diskomfortą, dėl kurio iškilo grėsmė sūnaus psichologinei būsenai, fizinių, psichinių ir socialinių poreikių patenkinimui, buvo kaltinamas piktnaudžiavęs tėvo teisėmis ir pareigomis fiziškai ir psichiškai gniuždydamas vaiką, palikęs sūnų ilgą laiką be priežiūros.

E. L. buvo kaltinamas, bet išteisintas ir dėl to, kad 2014 m. birželio 20 d., apie 18 val., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto su nukentėjusiąja I. D. metu, rankomis sugriebė sugyventinei I. D. už kaklo ir purtė, ne mažiau kaip tris kartus ranka sudavė į veidą, tokiu būdu sukeldamas sugyventinei fizinį skausmą.

E. L. buvo kaltinamas, bet išteisintas ir dėl to, kad 2014 m. gruodžio 24 d., apie 9 val., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), sūnui H. L. pasakęs „aš tau pakabinsiu raudonus burbulus po nosim Kalėdų proga“, sudavė ranka vieną kartą H. L. į nosį, tokiu būdu sukėlė sūnui fizinį skausmą.

E. L. buvo kaltinamas, bet išteisintas ir dėl to, kad 2015 m. sausio 9 d., tiksliai tyrimo metu nenustatytą valandą, (duomenys neskelbtini), su sūnumi H. L. prie lubų tvirtindami gipso kartono lapus, tyčia, E. L. neperspėjęs sūnaus, paleido gipso kartono lapą, jis krisdamas pataikė H. L. į galvą.

E. L. buvo kaltinamas, bet išteisintas ir dėl to, kad 2015 m. balandžio 4 d., apie 10 val., namuose, (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto metu rankomis griebė sugyventinei I. D. už ausų, pakėlė nuo žemės ir purtė (kratė), ranka sudavė į kairę ausį, sukeldamas nukentėjusiajai I. D. fizinį skausmą.

E. L. buvo kaltinamas, bet išteisintas ir dėl to, kad 2015 m. gegužės 26 d., apie 11 val., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), lauko terasoje, ranka sugriebęs sugyventinei nukentėjusiajai I. D. už plaukų, nutempė ją apie šešis metrus iki daržo, laikydamas už plaukų, jos veidą lenkė (murgdė) į braškes, taip išraudamas kuokštą plaukų. Tokiais smurtiniais veiksmais E. L. kaltinamas sugyventinei sukėlęs fizinį skausmą.

Apeliaciniu skundu nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jokios žalos nebuvo padaryta nepilnametei N. L.. Manoma, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nes byloje yra garso įrašas, iš jo girdimas ir N. balsas, ji kalbėjo su broliu H. L. apie tai, kad 2015 m. gegužės 28 d. ji matė, kaip jos tėvas E. L. smurtavo prieš brolį H., taip pat byloje yra duomenis apie Nidos sveikatos būklę, jie patvirtina, kad dėl įvykusio smurto, N. yra patyrusi psichinių išgyvenimų, dvasinę traumą, dėl to ji pagrįstai baudžiamą bylą pradėjusios nagrinėti teisėjos buvo pripažinta nukentėjusiąja, todėl šioje byloje N. L. taip pat turėjo būti priteista neturtinė žala už patirtus išgyvenimus, sveikatos būklės pablogėjimą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jų pakankamumas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas grindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kita sąlyga įrodymams vertinti – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal teismų praktiką tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.

Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, apylinkės teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnio 2 dalis), atsižvelgė į padarytų veikų sunkumo ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą bei rūšį, padarytų nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, į nuteistojo E. L. asmenybę, atsakomybę lengvinančias (BK 59 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai) aplinkybes bei atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Skirdamas bausmę nuteistajam, teismas privalo atsižvelgti ir į bausmės paskirtį, kiekvienu atveju įvertinti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, ar asmuo bus pakankamai nubaustas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalis).

Apeliaciniame skunde teigiama, kad nuteistojo E. L. atsiprašymas ir gailėjimasis yra dirbtinis, tačiau šiuo atveju, kai tarp nukentėjusiosios I. D. ir nuteistojo E. L. yra susiklosčiusi konfliktinė situacija, yra pakankamas pagrindas manyti, kad tokiu teiginiu nukentėjusioji I. D. išreiškia tik savo subjektyvią nuomonę. Pažymėtina, kad teismas, nustatydamas, ar yra kaltinamojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, atsižvelgia į byloje surinktų duomenų visumą. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, kad nuteistasis E. L. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamajame posėdyje davė pakankamai išsamius parodymus dėl esminių įvykio aplinkybių, suteikus jam paskutinį žodį, nuteistasis E. L. atsiprašė nukentėjusiųjų I. D. ir H. L., savo kaltę pripažino ir dėl to gailėjosi, linkėjo nukentėjusiajai I. D. susikurti sėkmingą ateitį, nes jų santykiai tinkamai nesusiklostė, atsakomybės dėl nusikalstamų veikų, už kurias nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, nevengė, sutiko su jam prokuroro pasiūlyta bausme ir jos sumažinti net neprašė. Nuteistasis E. L. dar kartą atsiprašė nukentėjusiųjų ir apeliaciniame teismo posėdyje (t. 3, b. l. 173–174). Tai, kad nuteistasis E. L. suprato savo veiksmų pasekmes, nepaneigia ir ta aplinkybė, kad jis iš dalies atlygino nukentėjusiesiems padarytą neturtinę žalą. Kartu pažymėtina, kad aplinkybė, jog nuteistasis nusikalstamas veikas padarė būdamas blaivus, jo atsakomybės nesunkina. Priešingai, jeigu nuteistasis E. L. būtų padaręs nusikalstamas veikas, būdamas neblaivus, tai būtų pagrindas pripažinti jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Akcentuotina, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą (BK 55 straipsnis).

Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, siekdamas užtikrinti BK 41 straipsnyje deklaruojamą bausmės paskirtį – sulaikyti E. L. nuo nusikalstamų veikų darymo, tinkamai ir veiksmingai jį nubausti, paveikti, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, atsižvelgdamas į nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, esant nustatytoms net dviem nuteistojo atsakomybę lengvinančioms aplinkybėms bei nesant jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, į tai, kad yra dirbantis, pirmosios instancijos teismas nuteistajam E. L. už padarytus nusikaltimus, numatytus BK 140 straipsnio 2 dalyje, BK 140 straipsnio 3 dalyje, BK 145 straipsnio 1 dalyje, teisingai nustatė, kad bausmės tikslai bus pasiekti pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, 145 straipsnio 1 dalį paskyrus laisvės apribojimo bausmes, o pagal BK 140 straipsnio 3 dalį paskyrus baudą. Pažymėtina, kad pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, 145 straipsnio 1 dalį paskirtų laisvės apribojimo bausmių dydžiai yra artimi numatytam šios bausmės vidurkiui (BK 48 straipsnio 2 dalis), pagal BK 140 straipsnio 3 dalį paskirta 20 MGL dydžio bauda visiškai neprieštarauja teismų praktikai dėl baudos skyrimo ir jos dydžio nustatymo už tokios nusikalstamos veikos padarymą. Todėl apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo nesutikti su tuo, kad parinktos bausmės rūšys ir nustatyti jų dydžiai bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ir nuteistasis E. L. kaip teisiamas pirmąjį kartą bus pakankamai nubaustas taip pat jam palikus ir pirmosios instancijos teismo paskirtą įpareigojimą – šešis mėnesius dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose (BK 72² straipsnis), taip bus siekiama užtikrinti, kad nuteistasis laikytųsi įstatymų ir nebenusikalstų, kartu bus užtikrintas ir teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalis).

Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad baudžiamajame įstatyme numatyta galimybė įpareigoti nuteistąjį atlyginti tik vienos rūšies žalą – turtinę.

Pažymėtina, kad BK 72¹ straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas gali skirti įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo asmens ir (ar) nesiartinti prie nukentėjusiojo asmens arčiau nei nustatytu atstumu, jei tai būtina apsaugoti nukentėjusiojo interesus. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad paskyrus įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusio asmens ir nesiartinti prie nukentėjusiojo asmens arčiau nei nustatytu atstumu, iki teismo nustatyto termino pabaigos kaltininkui draudžiama bet kokia forma bendrauti ir ieškoti ryšių su nukentėjusiuoju asmeniu, lankytis nurodytose vietose, kur būna nukentėjęs asmuo.

Pažymėtina, kad nuteistajam E. L. ikiteisminio tyrimo metu buvo paskirta bei skundžiamu nuosprendžiu iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikta ir kardomoji priemonė – įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiųjų (t. 2, b. l. 50–52). Bylos duomenimis objektyviai nenustatyta, kad toks įpareigojimo skyrimas būtų tikslingas ir nuosprendžiui įsiteisėjus. Prašymo paskirti nuteistajam įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusio asmens ir nesiartinti prie nukentėjusiojo asmens arčiau nei nustatytu atstumu objektyviais duomenimis nepagrindė ir pati nukentėjusioji I. D.. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys į tai, kad bylos duomenimis nustatyta, kad nuteistasis E. L. ir nukentėjusioji I. D. turi tris bendrus vaikus – H. L., gim. (duomenys neskelbtini), G. L., gim. (duomenys neskelbtini) ir N. L., gim. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 108, 109, 110). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.156 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje. Bylos duomenimis nenustatyta, kad nuteistajam E. L. būtų apribota tėvų valdžia, sūnus H. L. (duomenys neskelbtini) tapo pilnametis, tačiau jo du mažamečiai vaikai gyvena kartu su nukentėjusiąja. Tai reiškia, kad E. L., vykdydamas jam kaip tėvui įstatymo nustatytas pareigas, neišvengiamai turės pareigą bendrauti ir su vaiko motina – nukentėjusiąja I. D.. Paskyrus nukentėjusiosios prašomą įpareigojimą, E. L. būtų apribota jo teisė ir pareiga rūpintis mažamečiais vaikais. Pažymėtina, kad ir iš Klaipėdos apygardos teismo psichologės A. A. išvados nustatyta, kad ateityje būtina objektyviai įvertinti visus duomenis dėl buvusio smurto, kitų traumuojančių įvykių tėvo ir vaikų atveju bei palaipsniui atkurti saugų, adekvatų vaikų požiūrį į tėvą bei bendravimą ateityje (t. 3, b. l. 87–89).

Pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Dėl to asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Žala – tai asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. CK 6.263 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, padarytą asmeniui, privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo.

Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Žala padaroma vertybėms, kurios neturi piniginės išraiškos, tačiau civilinė teisė jas gina turtiniais būdais. Neturtinė žala įvertinama ir atlyginama pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kita. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Atlygintinos neturtinės žalos ribų (minimumo ar maksimumo) įstatymas (CK 6.250 straipsnis) nenustato, įvertinti neturtinę žalą palikta teismui, nes tai yra fakto klausimas. Spręsdamas šį klausimą, teismas turi vadovautis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais, t. y. nustatydamas neturtinės žalos dydį turi atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Įvertindamas neturtinę žalą pinigais, teismas turi vadovautis ne tik CK 6.250 straipsniu, bet ir 6.251 straipsnio 2 dalyje bei 6.282 straipsnyje nurodytais kriterijais.

Neturtinės žalos dydžio nustatymui ir teisingam atlyginimui yra svarbu, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos. Civilinėje atsakomybėje galioja principas, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė yra vertybė, tuo stipriau ji ginama. Priteisiant neturtinę žalą tai gali būti padaroma nustatant teisingą neturtinės žalos dydį, atsižvelgiant vien į šias pažeistas vertybes. Taip pat teismų praktikoje pripažįstama, kad veikiant tyčia, t. y. siekiant, kad nukentėjusysis patirtų kančias, pažeminimą, stresą ir panašiai, yra padaroma kur kas didesnė žala nei neatsargios kaltės atveju. Konkrečios žalos padarymo aplinkybės turi būti vertinamos pagal nurodytus įstatyminius kriterijus, nė vienai faktinei aplinkybei įstatyme nesuteikiama išankstinės reikšmės.

Šiuo atveju neturtinė žala buvo padaryta dėl nusikaltimų žmogaus sveikatai ir gyvybei (BK 140 straipsnio 2, 3 dalys, 145 straipsnio 1 dalis), nukentėjusiesiems I. D., G. L. ir H. L. buvo sukeltas fizinis skausmas ir sutrikdyta sveikata nežymiai bei I. D. ir H. L. grasinta nužudyti, esant pakankam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas patirtas ir įvertintas nukentėjusiųjų I. D. 10000 Eur, H. L. – 10000 Eur, G. L. – 3000 Eur neturtines žalas sumažino ir priteisė iš nuteistojo E. L. nukentėjusiajai I. D. 500 Eur, H. L. 800 Eur, G. L. 500 Eur neturtinėms žaloms atlyginti.

Pažymėtina, kad šiuo atveju sprendžiamas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, todėl teismas vertina visas aplinkybes, susijusias su visais asmens išgyvenimais ir nepatogumais, tiesiogiai susijusiais su padarytu nusikaltimu.

Vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Dėl to teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus (CK 6.282 straipsnis). Tačiau kartu pažymėtina, kad atsižvelgiant į formuojamą teismų praktiką, pažeidus nematerialias vertybes, tokias kaip asmens sveikata, žalą padariusio asmens turtinė padėtis negali būti lemiamas kriterijus nustatant neturtinės žalos dydį. Visada būtina įvertinti sveikatos sutrikdymo laipsnį ir pobūdį, sveikatos sutrikdymo padarius (atsiradusius ir ateityje atsirasiančius, trumpalaikius ir liekamojo pobūdžio, turtinius ir neturtinius ir kt.). Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog neturtinės žalos atlyginimo funkcija nėra nubaudimas ar nukentėjusio asmens turtinės padėties pagerinimas. Jos paskirtis yra kompensacinė, nukreipta į socialinio teisingumo atkūrimą.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktika panašaus pobūdžio bylose dėl neturtinės žalos priteisimo, kai tyčia sukeliamas skausmas ir padaromas nežymus sveikatos sutrikdymas bei grasinama nužudyti, yra pakankamai įvairi, kadangi konkrečiu atveju, netgi esant ir nustatytam tokiam pat sveikatos sutrikdymo mastui, dėl paties sužalojimo, vėliau ir dėl užsitęsusio gydymo patiriami visiškai skirtingi nepatogumai, be to, vienu atveju pasekmės lieka visam gyvenimui, o kitu – pasekmių nelieka iš viso, be to, taip pat yra ir skirtingos aplinkybės grasinimo nužudyti atveju, todėl kiekvienu konkrečiu atveju patirta neturtinė žala pinigine išraiška vertinama individualiai.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nukentėjusiesiems I. D., H. L. ir G. L. neturtinės žalos dydžius, labai išsamiai išanalizavo kiekvieno nukentėjusiojo patirtus dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, atsižvelgė į tai, kad neturtinės žalos buvo padarytos dėl nusikaltimų žmogaus sveikatai ir gyvybei, sužalojimų pobūdį ir kilusias pasekmes sveikatai, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, kurios išsamiai aptartos skundžiamame nuosprendyje, todėl apeliacinės instancijos teismas, visiškai sutikdamas su nustatytomis ir aptartomis aplinkybėmis, į kurias buvo atsižvelgta nustatant minėtiems nukentėjusiesiems neturtinės žalos dydžius, tų pačių aplinkybių nekartoja. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydžius, teisingai taikė CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas, atsižvelgdamas į nusikaltimų pasekmes, kartu ir į esamą valstybėje pragyvenimo lygį, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, bei vadovavosi teismų praktika tenkinant tokio pobūdžio civilinius ieškinius. Atsižvelgus į visas aptartas aplinkybes, nukentėjusiųjų patirtus nepatogumus, pasekmes, šiuo konkrečiu atveju padidinti priteistų neturtinių žalų dydžius nėra jokio pagrindo. Kartu pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nenurodyta jokių naujų aplinkybių, į kurias pirmosios instancijos teismas nebūtų atsižvelgęs, nustatydamas neturtinių žalų dydžius. Apeliaciniame skunde nurodytos priežastys, kad nuteistasis E. L. nevykdys pareigos bankui, gali susirasti geriau apmokamą darbą, nėra socialiai remtinas, slepia savo pajamas ir panašiai, į kurias atsižvelgiant turėtų būti padidinti neturtinių žalų dydžiai, yra tik prielaida ir nėra objektyvus argumentas neturtinių žalų padidinimui.

Apeliaciniu skundu prašoma priteisti 3000 Eur neturtinės žalos ir nukentėjusiajai N. L., motyvuojant tuo, kad ji 2015 m. gegužės 28 d. matė, kaip jos tėvas E. L. smurtavo prieš jos brolį H. L., dėl to ji patyrė dvasinius išgyvenimus, pablogėjo jos sveikata.

Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad, nors nukentėjusiajai N. L. įvykio metu sužalojimų padaryta nebuvo, tačiau bylos duomenys visiškai nepaneigia aplinkybės, kad mažametė nukentėjusioji N. L. 2015 m. gegužės 28 d. įvykio laiku buvo toje aplinkoje, kur jos tėvas E. L. smurtavo prieš jos brolį H. L. ir mamą I. D., todėl neabejotinai girdėjo vykusį konfliktą tarp jai artimiausių asmenų, kartu galėjo matyti ir smurto vartojimą prieš nukentėjusįjį H. L.. Teisiamajame posėdyje nukentėjusioji I. D. parodė, kad, būdama lauke, išgirdo H. L. riksmą, o N. L. išbėgusi šaukė, kad tėvas spardo ir smaugia brolį H. L.. Pamačiusi, kad atsidarė durys, E. L. laikė H. L. už kaklo ir jį spyrė lauk, I. D. parodė, kad vaikai slėptųsi, o pati bėgo gelbėti G. L.. Dėl įvykusio įvykio N. L. buvo reikalingas gydymas nuo patirto streso, ji gulėjo ligoninėje (t. 3, b. l. 22, 34–41). Aplinkybę, kad ne tik jis, bet ir sesuo N. L. slėpėsi nuo tėvo, patvirtina ir nukentėjusiojo H. L. parodymai (t. 3, b. l. 41, 52–54). Pažymėtina, kad nuteistasis E. L. nuteistas už 2015 m. gegužės 28 d. padarytas nusikalstamas veikas, jis ir pats neneigė, kad tą dieną jis ne tik vartojo fizinį smurtą prieš H. L. ir I. D., bet ir barėsi, sudaužė lėkštę, o jo grasinimas nužudyti galėjo pasirodyti realus, todėl nekyla net mažiausios abejonės, kad mažametė N. L. vykusio konflikto metu girdėdama tėvo net ir negatyvius pasisakymus jai artimiausiems žmonėms, taip pat dūžtančios lėkštės garsą ir panašiai, bet kokiu atveju patyrė dvasinius išgyvenimus, stresą, nepatogumus, akivaizdžiai pasijautė nesaugi savo namuose, juolab, kad mažamečiai vaikai tokiu atveju yra itin pažeidžiami. Kad nukentėjusioji N. L. patyrė dvasinius išgyvenimus ir stresą, nepaneigia ir Klaipėdos apygardos teismo psichologės A. A. išvada. Iš jos nustatyta, kad N. L. jaučia emocinę įtampą, baimę, pokalbio metu prisiminė praeities patirtį, kad tėvas sudaužė lėkštę, mušė brolį, kad tokių konfliktų buvo daug (t. 3, b. l. 87–89). Iš VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės psichiatrijos filialo vaikų skyriaus epikrizės duomenų nustatyta, kad N. L. diagnozuotas potrauminio streso sutrikimas, gydymo metu ji kalbėjo apie tėtį, ją dažnai kamavo prisiminimai kaip tėtis mušė brolį ir mamą, jautė dėl to baimę ir panašiai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad bylos duomenimis nepaneigta, jog N. L. šeimoje konfliktai tarp jai artimiausių žmonių vyko ne kartą, tačiau neabejotinai nukentėjusiosios N. L. sveikatos sutrikimą įtakojo ir 2015 m. gegužės 28 d. įvykis, kurio metu už padarytus nusikaltimus E. L. nuteistas skundžiamu nuosprendžiu. Pažymėtina, kad mergaitei dėl diagnozuoto sveikatos sutrikdymo rekomenduota pratęsti gydymą ir ateityje (t. 2, b. l. 167). Aptartų duomenų visuma iš esmės nepaneigia ir to, kad N. L. pati matė ir kaip buvo vartojamas smurtas prieš brolį H. L..

Kaip jau buvo minėta, spręsdamas klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas vertina visas aplinkybes, susijusias su visais asmens išgyvenimais ir nepatogumais, tiesiogiai susijusiais su padarytu nusikaltimu. Esant nustatytoms ir aptartoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nepriteisdamas nukentėjusiajai N. L. neturtinės žalos, neatsižvelgė į nustatytų aplinkybių visumą. Kaip jau buvo aptarta, akivaizdu, kad vien konfliktas tarp nukentėjusiajai N. L. artimiausių asmenų, esant jai mažametei ir nuo jų priklausomai, sukelia stresą ir neigiamus išgyvenimus. 2015 m. gegužės 28 d. įvykis, kurio metu už padarytus nusikaltimus E. L. nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, neabejotinai tiesiogiai palietė mažametės mergaitės psichinę sveikatą, taip pat visaverčio gyvenimo perspektyvas įvairiais aspektais bei padarė neigiamą įtaką socialinių įgūdžių vystymuisi. Išgyventos dvasinės kančios neišvengiamai veiks mažametės gyvenimą, nes ji bus nuolat susirūpinusi, ar panašūs įvykiai nepasikartos ir ateityje, todėl neabejotinai jaučiasi ir nesaugi.

Atsižvelgus į visas aptartas aplinkybes, teismų praktiką dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo tokio pobūdžio bylose, nukentėjusiosios N. L. patirtus išgyvenimus būtent 2015 m. gegužės 28 d. įvykio metu, pasekmes sveikatai, kurioms neabejotinai turėjo įtakos ir minėtas įvykis, nukentėjusiajai N. L. priteistina patirta neturtinė žala, tačiau konkrečiu atveju įvertintas 3000 Eur patirtos neturtinės žalos dydis mažintinas iki 200 Eur.

Esant nustatytoms ir aptartoms aplinkybėms, Palangos miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendis keistinas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 328 straipsnio 4 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu, kolegija

nutaria:

Palangos miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendį pakeisti.

Civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos priteisimo nukentėjusiajai N. L. tenkinti iš dalies, iš E. L. priteisti nukentėjusiajai N. L. 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.