Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ registracijos adresu registruota daug kitų bendrovių ir joje nėra galimybių vykdyti planuojamos bendrovės veiklos, nepatvirtina, jog pareiškėjos vadovaujama bendrovė neketina vykdyti deklaruojamos veiklos. Bendrovės registracijos adresas ir bendrovės veiklos vykdymo (bendrovės buveinės) vieta nėra tapačios sąvokos ir dažniausiai skiriasi. Nors pareiškėja iš pradžių (2014 m. spalio 27 d. apklausos metu) nurodė, kad veiklą planuojama vykdyti tuo pačiu kaip ir bendrovės registracija adresu, tačiau vėliau (2014 m. gruodžio 18 d. duodama paaiškinimus Departamento specialistei), patikslindama ketinamos vykdyti veiklos duomenis, nurodė, kad laboratorija dirba adresu (duomenys neskelbtini). Dėl šiuo adresu esančių patalpų tinkamumo vykdyti planuojamą veiklą atsakovas abejonių nekelia, taigi, darytina išvada, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ planuoja vykdyti realią deklaruojamą veiklą tam pritaikytose patalpose.

2.5. Tai, kad pareiškėja nepateikė jokių ūkinės komercinės veiklos sutarčių su verslo partneriais Lietuvoje ar užsienio valstybėse ir nurodė, kad sutarčių nėra, nesudaro pagrindo išvadai, kad pareiškėjos vadovaujama bendrovė neketina vykdyti realios veiklos. Bet kokios sutarties sudarymas lemia šaliai tam tikrų įsipareigojimų prisiėmimą ir atsakomybę už įsipareigojimų nevykdymą. Šiuo atveju, kol nebuvo išspręstas klausimas dėl pareiškėjos leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo, bet kokių sutarčių dėl planuojamos veiklos sudarymas ir įsipareigojimų prisiėmimas lemtų nuostolių atsiradimą tuo atveju, jeigu pareiškėjai nebūtų išduotas leidimas gyventi Lietuvoje (kas šiuo atveju ir buvo padaryta) ir ji negalėtų organizuoti ir vykdyti planuojamos kasdienės bendrovės ūkinės veiklos, neturėdama teisės gyventi Lietuvoje. Išdavus pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, būtų sudaromos sutartys, susijusios su pareiškėjos vadovaujamos bendrovės veikla, kadangi vadovė, turėdama išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, galėtų ne tik tokias sutartis sudaryti, bet ir jas vykdyti. Neabejotina, kad atsakovas po leidimo laikinai gyventi pareiškėjai išdavimo galėtų reikalauti iš jos pateikti tokias sutartis, o jeigu sutartys nebūtų pateiktos, būtų galima daryti išvadą, kad bendrovė realiai veiklos nevykdo ir tai sudarytų pagrindą panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

2.6. Atsakovas skundžiamame sprendime visiškai nepagrįstai abejoja dėl pareiškėjos kvalifikacijos ir gebėjimo vadovauti ketinamai vykdyti bendrovės veiklai. Remiantis skundžiamu sprendimu, pareiškėja nurodė, kad ji yra (duomenys neskelbtini) registruotos kompanijos „(duomenys neskelbtini)“ savininko sutuoktinė ir žino apie jo įmonės veiklą. Prašymo dėl leidimo laikinai gyventi anketoje pareiškėja nurodė, kad jos šeiminė padėtis – netekėjusi, tačiau pareiškėja, nors ir nėra sudariusi ir oficialiai įregistravusi santuokos, gyvena faktinėje santuokoje su (duomenys neskelbtini) piliečiu S. Y., jiems 2014 m. rugpjūčio mėn. gimė dukra (šios aplinkybės atsakovui yra žinomos). Taigi, gyvendama faktinėje santuokoje, vesdama bendrą ūkį su savo faktiniu sutuoktiniu, pareiškėja yra susipažinusi su kompanijos „(duomenys neskelbtini)“ vykdoma analogiška veikla, todėl jos kompetencija ir gebėjimais vadovauti planuojamai veiklai Lietuvoje nėra pagrindo abejoti.

2.7. Skundžiamame sprendime taip pat nurodoma, kad pareiškėja pateikė patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), savininko įsipareigojimą suteikti gyvenamąją vietą pareiškėjai leidimo laikinai gyventi laikotarpiu. Šiose patalpose, atsakovo duomenimis, savo gyvenamąją vietą yra deklaravę daugiau negu 10 asmenų. Skundžiamame sprendime nurodoma, kad 2014 m. gruodžio 18 d. pareiškėja paaiškinime nurodė, jog gyvena kitu adresu: (duomenys neskelbtini) (deklaruos gyvenamąją vietą, kai šeimininkė grįš iš užsienio). Taigi, atsižvelgiant į šias aplinkybes, konstatuotina, kad pareiškėja tinkamai įvykdė prievolę nurodyti gyvenamosios vietos adresą Lietuvoje. Atsakovui buvo pateiktas patalpų savininko sutikimas dėl gyvenamosios vietos suteikimo, pateikta patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), kurioje pareiškėja ketina faktiškai gyventi ir deklaruoti savo gyvenamąją vietą, nuomos sutartis. Teisės aktai, reglamentuojantys leidimų laikinai gyventi išdavimo tvarką, nenustato, jog asmuo, pateikęs prašymą ir dokumentus leidimui laikinai gauti, šio prašymo nagrinėjimo metu negali keisti gyvenamosios vietos, kurioje ketina gyventi gavęs leidimą, adreso. Būtent išdavus leidimą laikinai gyventi (įforminus leidimą laikinai gyventi), teisės aktai nustato asmeniui, gavusiam leidimą laikinai gyventi, prievolę deklaruoti gyvenamąją vietą faktinės gyvenamosios vietos seniūnijoje (savivaldybėje), o šios prievolės neįvykdžius numatyta administracinė atsakomybė. Taigi, atsakovas netinkamai įvertino pareiškėjos pateiktus dokumentus bei duomenis, susijusius su jos gyvenamosios vietos Lietuvoje adresu, ir nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėja šiuo klausimu pateikė neteisingus duomenis.

2.8. Skundžiamame sprendime nurodytos išvados, kad pareiškėja yra formali vadovė, o viską tvarko jos sutuoktinis, kad pareiškėja abstrakčiai kalba apie įmonės veiklos organizavimą, yra visiškai nepagrįstos jokiomis faktinėmis aplinkybėmis ar objektyviais duomenimis. Ketinant pradėti bendrovės veiklą, negalima tiksliai numatyti ir pasakyti, kiek ir kokie darbuotojai dirbs bendrovėje, kokios bus konkrečios pareigybės. Tai, jog pareiškėjos sutuoktinis, turėdamas patirtį organizuojant ir vykdant analogišką veiklą Kazachstano Respublikoje, padeda pareiškėjai spręsti pirminius bendrovės veiklos organizacinius klausimus, taip pat susijusius ir su atitinkamos kvalifikacijos darbuotojų paieška, jokiu būdu nereiškia, kad pati pareiškėja yra formali vadovė. Remiantis pareiškėjos 2014 m. gruodžio 18 d. atsakovui pateiktais duomenimis, pareiškėja, kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovė, pasirašo dokumentus, atlieka piniginius pervedimus, tvarko įmonės finansus, t. y. tiesiogiai vykdo pagrindines įmonės vadovo funkcijas.

2.9. Pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktą (redakcija, galiojusi iki 2014 m. lapkričio 1 d.) leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Tai reiškia, kad įstatymas nustato, jog pagrindas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje yra ketinimas, t. y. norėjimas, planavimas ateityje, vykdyti teisėtą veiklą. Taigi, akivaizdu, kad objektyviai įvertinti, ar pareiškėja iš tikrųjų vykdys deklaruojamą veikla yra įmanoma tik pareiškėjos bendrovei realiai pradėjus vykdyti veiklą, kas įmanoma tik kai pareiškėja teisėtai gyvendama Lietuvoje (gavusi leidimą laikinai gyventi Lietuvoje), galės tinkamai vykdyti bendrovės vadovės funkcijas. Galiojantys teisės aktai, reglamentuojantys leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimą, pakeitimą ir panaikinimą nustato atitinkamoms institucijoms, taip pat ir Departamentui, ne tik teisę, bet ir pareigą kontroliuoti, ar asmuo, gavęs leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos pagrindu, realiai vykdo deklaruotą veiklą. Nustačius, kad tokia veikla realiai nevykdoma, leidimas laikinai gyventi tokiam asmeniui teisės aktuose nustatyta tvarka gali būti (yra) panaikinamas. Įvertinus tokį teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad konstatuoti, jog duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje teisėtos veiklos pagrindu, neatitinka tikrovės galima tik tada, kai šie duomenys yra akivaizdžiai neteisingi, suklastoti ir tai nekelia jokių abejonių. Akivaizdu, kad šio ginčo atveju tokių neabejotinų ir pakankamų bei pagrįstų duomenų, kad pareiškėjos pateikti duomenys, kaip teigiama skundžiamame sprendime, neatitinka gyvenimiškos realybės ir faktinės situacijos, nenustatyta, o atsakovo išvados, kuriais grindžiamas skundžiamas sprendimas, yra motyvuojamos prielaidomis ir subjektyvia, nepagrįsta objektyviais duomenimis, atsakovo nuomone apie pareiškėjos ketinimus bei jos asmenybę. Tokiomis išvadomis grindžiamas skundžiamas sprendimas negali būti pripažintas teisėtu, todėl yra naikintinas.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodo, kad skundu nesutinka, kad Departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą Nr. (15/4-1)31-1757(00307), prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais(b. l. 18–21).

1. Pareiškėja 2014 m. spalio 27 d. Vilniaus apskrities VPK Migracijos valdybai tuo pagrindu, kad ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Leidimas), galiojančio kelionės dokumento kopiją, UAB „(duomenys neskelbtini)“ steigimo aktą, įstatus ir kitus dokumentus.

2. Atsakovas remiasi Įstatymo (redakcija, galiojusia iki 2014 m. lapkričio 1 d.) 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 45 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Aprašo 17.5, 22, 58 punktais, nurodo, kad Departamento Imigracijos reikalų skyrius, apibendrinęs visą turimą informaciją, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2014 m. gruodžio 18 d. priėmė sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi.

3. Pareiškėja, pateikdama prašymą išduoti Leidimą nurodė, kad ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, t. y. pagrindinis jos atvykimo tikslas – darbas UAB „(duomenys neskelbtini)“ (pareiškėja nurodė, kad ketina dirbti šios įmonės direktore). Apklausos lapuose į klausimus apie kvalifikaciją ir patirtį profesinėje srityje, pareiškėja nurodė, kad yra kompanijos (duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini)“ savininko sutuoktinė (tačiau prašymo dėl leidimo laikinai gyventi anketoje nurodė: šeiminė padėtis – netekėjusi) ir žino viską apie jo įmonės veiklą, tačiau pati yra namų šeimininkė. Skunde pareiškėja taip pat nurodo, kad vesdama bendrą ūkį su savo faktiniu sutuoktiniu, yra susipažinusi su kompanijos „(duomenys neskelbtini)“ analogiška veikla (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, kad kompanija „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra skirtingi juridiniai asmenys, registruoti skirtingose valstybėse, įmonių veiklą reglamentuoja skirtingi teisės aktai. Be to, kaip pripažįsta pareiškėja, Kazachstano Respublikoje ji nedirbo kompanijoje „(duomenys neskelbtini)“ (kaip nurodo pati pareiškėja, ji tik susipažino su šios kompanijos veikla). Pareiškėjos paaiškinimai nepatvirtina, kad tokiu būdu ji įgijo pakankamą patirtį ir kvalifikaciją profesinėje srityje (pareiškėja apibendrintai nurodo, kad išmano emulgatorių sudėtį (to išmoko iš vyro), savo, kaip įmonės direktorės, funkcijas taip pat apibūdina abstrakčiai: ji pasirašys dokumentus, atliks piniginius pervedimus. Taigi, pareiškėja tik apibendrintai, nekonkrečiai apibūdino įmonės veiklą, net negalėjo nurodyti įmonės darbuotojų: nurodė, kad darbuotojų įdarbinimu rūpinasi jos sutuoktinis.

4. Apklausos lapuose pareiškėja nurodė, kad žada įkurti laboratoriją, kurioje bus gaminami aromatizatoriai ir emulgatoriai maisto produktams, tačiau nepateikė jokių ūkinės komercinės veiklos sutarčių su verslo partneriais Lietuvoje ar užsienio valstybėse ir nurodė, kad sutarčių nėra. Pareiškėja skunde nurodo, kad bet kokių sutarčių sudarymas lemtų nuostolių atsiradimą tuo atveju, jeigu pareiškėjai nebūtų išduotas Leidimas. Pažymėtina, kad pareiškėja nepateikė ne tik ūkinės komercinės veiklos sutarčių, bet ir verslo plano, tik abstrakčiai apibūdino įmonės veiklą, nenurodydama nei veiklos etapų, nei prekių tiekėjų, pirkėjų, prekių kainos, sandėliavimo vietos, planuojamo pelno ir pan. Taigi, nors pareiškėja turėjo galimybę pateikti verslo planą, veiklos aprašymą, sutartis, paaiškinimus ar kitus dokumentus, tačiau nepateikė jokių dokumentų, leidžiančių daryti išvadas dėl jos ketinimo dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ realumo (pavyzdžiui, net nebuvo nurodyti galimi įmonės partneriai). Departamento vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja yra įmonės vienintelė akcininkė ir direktorė, šių esminių ir įmonės veiklą užtikrinančių dokumentų, neatsiejamų su įmonės veikla susijusių paaiškinimų pateikimas neturėtų sukelti sunkumų užsieniečiui, kuris prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo darbą įmonėje deklaravo kaip gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslą.

6. Pareiškėja skunde teigia, kad Departamentas netinkamai įvertino jos pateiktus dokumentus ir duomenis, susijusius su jos gyvenamosios vietos Lietuvoje adresu ir nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėja šiuo klausimu pateikė neteisingus duomenis. Pažymėtina, kad ginčijamame sprendime išsamiai išvardyti visi pareiškėjos pateikti duomenys apie numatomą gyvenamąją vietą: 2014 m. spalio 27 d. prašyme išduoti Leidimą nurodytą būsimą adresą ((duomenys neskelbtini)), 2014 m. lapkričio 13 d. įsipareigojime nurodytą būsimą adresą ((duomenys neskelbtini)), 2014 m. gruodžio 18 d. paaiškinime nurodytą pareiškėjos faktinį adresą ((duomenys neskelbtini)). Priešingai negu teigiama skunde, ginčijamame sprendime nėra konstatuojama, kad pareiškėja šiuo klausimu pateikė neteisingus duomenis (tai patvirtina ginčijamo sprendimo turinys).

7. Pasak pareiškėjos, pateikti dokumentai patvirtina, kad jai leidimas laikinai gyventi gali būti išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu ir pareiškėja atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką (2014 m. gruodžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014) vien tik Įstatymo 45 straipsnyje nustatytų sąlygų egzistavimas per se nereiškia, kad turi būti išduotas atitinkamas leidimas; Įstatymo 35 straipsnio 1 dalis nustato pagrindus, kuriems esant atsisakoma išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi. Departamento vertinimu, pareiškėja siekė tik formaliai atitikti Leidimo išdavimo sąlygas ir pagrindą, o ne gyventi ir vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje (pareiškėja įsigijo juridinio asmens akcijas, tačiau nepateikė duomenų, kokią konkrečią veiklą ir kokiu būdu įmonė vykdys, nepateikė duomenų, kad tikrai ketina dirbti įmonės direktore). Taigi, darytina išvada, kad duomenys, kuriuos pareiškėja pateikė norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka pareiškėjos deklaruojamų tikslų, t. y. neatitinka tikrovės (gyvenimiškos realybės, faktinės situacijos), todėl yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintas atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi pagrindas – duomenys, kuriuos pateikė užsienietis, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, neatitinka tikrovės. Šią išvadą patvirtina ir pačios pareiškėjos paaiškinimai: 2014 m. gruodžio 18 d. paaiškinime pareiškėja nurodė, kad po mėnesio ar dviejų įdarbins darbuotoją, kuris eis direktoriaus asistento pareigas, o pati pareiškėja prižiūrės naujagimę dukrą. Šis paaiškinimas patvirtina išvadą, kad pareiškėja neketina dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktore, nors pateikdama prašymą išduoti Leidimą pareiškėja deklaravo, kad pagrindinis jos atvykimo tikslas – darbas įmonėje.

8. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje kaip atskiri leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai išskiriami atvejai, kai paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai (50 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir atvejai, kai nustatoma, kad įmonė, įstaiga ar organizacija, kurios savininkas ar bendraturtis yra užsienietis, nevykdo deklaruotos veiklos ir (ar) užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje nėra būtinas, siekiant įmonės, įstaigos, organizacijos tikslų bei vykdant veiklą (50 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Taigi, neatitinka Įstatymo nuostatų skunde pateikta nuomonė, kad objektyviai įvertinti, ar pareiškėja iš tikrųjų vykdys deklaruojamą veiklą, įmanoma tik pareiškėjai gavus leidimą laikinai gyventi, o konstatuoti, jog duomenys, kuriuos užsienietis pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos pagrindu, neatitinka tikrovės, galima tik tada, kai šie duomenys yra akivaizdžiai neteisingi, suklastoti ir tai nekelia jokių abejonių. Suklastotų dokumentų pateikimą Įstatymas išskiria kaip savarankišką atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi pagrindą. Departamento nuomone, Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas (išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės) neturėtų būti aiškinamas taip, kad šis punktas taikomas tik tuo atveju, jeigu užsienietis pateikė suklastotus dokumentus. Vadovaujantis Įstatymo nuostatomis, Departamentas privalo vertinti, ar užsieniečio pateikti duomenys atitinka tikrovę, o nagrinėjamu atveju – ar pareiškėja ketina vykdyti teisėtą veiklą.

9. Departamentas nesutinka su skundo teiginiu, kad ginčijamas sprendimas motyvuojamas prielaidomis ir subjektyvia, nepagrįsta objektyviais duomenimis Departamento nuomone. Ginčijamame sprendime nurodomi konkretūs, objektyviai tikrovėje egzistuojantys, o ne numanomi duomenys, jie patvirtinti rašytiniais dokumentais (pavyzdžiui, pareiškėjos paaiškinimais). Ginčijamas sprendimas priimtas atsižvelgus į visas nurodytas aplinkybes, įvertinus jų visumą.

10. Departamentas, įvertinęs susijusias aplinkybes kaip nepatvirtinančias pareiškėjos deklaruojamo ketinimo vykdyti ekonominę veiklą Lietuvos Respublikoje realumo, aktyviai siekė bendradarbiauti ir sudaryti sąlygas pareiškėjai pateikti papildomus dokumentus: pareiškėja net 2 kartus (2014 m. spalio 27 d., pateikdama prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, ir 2014 m. gruodžio 18 d.) turėjo galimybę pateikti ketinimų realumą patvirtinančius dokumentus, tačiau nepateikė nei tokių dokumentų, nei paaiškinimų.

11. Remiantis LVAT praktika (administracinė byla Nr. A858-1810/2010), teismas negali pakeisti viešojo administravimo institucijos, kuriai pagal įstatymus pavesta spręsti dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo, ir, teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje kategoriškai įpareigojant išduoti leidimą nuolat gyventi, iš esmės pačiam priimti sprendimą išduoti leidimą.

Užsienietė apklausos lapuose nurodė, kad žada įkurti laboratoriją, kurioje bus gaminami aromatizatoriai ir emulgatoriai maisto produktams, tačiau nepateikė jokių ūkinės-komercinės veiklos sutarčių su verslo partneriais Lietuvoje ar užsienio valstybėse ir nurodė: „sutarčių nėra“.