Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdimaro Bavėjano (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. B. ir T. J. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2007 m. gruodžio 29 d. nuosprendžio, kuriuo

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 str. 2 d. 9 p. - laisvės atėmimu trejiems metams ir šešiems mėnesiams,

- pagal BK 284 str. 1 d. - areštu 50 parų.

Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1, 2 p., bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas sulaikius nuo 2006 m. spalio 15 d. iki 2007 m. spalio 17 d.

T. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 284 str. 1 d. areštu 50 parų.

Į bausmės laiką įskaitytas laikas išbūtas sulaikius nuo 2006 m. spalio 15 d. iki 2007 m. spalio 17 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. B. ir T. J. nuteisti už tai, kad 2006 m. spalio 14 d. 17 val. 5 min. prie degalinės „Statoil“, esančios Panevėžyje, Parko g. 7 A, viešoje vietoje įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir pažeidė viešąją tvarką – T. J. purškė dujas nukentėjusiajam Ž. Ž. į veidą, o R. B. dūrė vieną kartą peiliu Ž. Ž. į kairę šlaunį, tuo padarydamas nukentėjusiajam durtinę-pjautinę kairės šlaunies žaizdą su kairės šlaunies giliosios arterijos, venos ir raumens sužalojimais, tuo tyčia, iš chuliganiškų paskatų, sunkiai sutrikdė Ž. Ž. sveikatą.

Nuteistasis T. J. apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį pakeisti, paskiriant jam švelnesnę bausmės rūšį - baudą. Apeliantas mano, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes jam paskirta aiškiai per griežta bausmė. Jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, atsiprašė nukentėjusiojo ir atlygino padarytą žalą. Be to, apeliantas dirba, bando keisti savo ankstesnes nuostatas ir daugiau nenusikalsti. Per griežtos bausmės paskyrimas sugriautų jo pastangas įsilieti į visuomenę, gyventi pilnavertį gyvenimą, toliau dirbti ir daugiau nenusikalsti. Jo padaryta nusikalstama veika priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai, todėl apeliantas mano, kad už šią veiką tinkamiausia bausmė yra bauda. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į nukentėjusiojo poziciją. Skunde apeliantas teigia, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus jam baudą.

Nuteistasis R. B. apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį pakeisti ir paskirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Apeliantas teigia, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir jam paskyrė aiškiai per griežtą bausmę. Jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, atsiprašė nukentėjusiojo, atlygino padarytą žalą, anksčiau neteistas, dirba, todėl jam galima taikyti BK 62 str. 1 d. nuostatas. Be to, teismas nepagrįstai neatsižvelgė į nukentėjusiojo elgesį bei poziciją. Apeliantas iki šio įvykio buvo sužalotas nepažįstamų asmenų, tarp kurių buvo ir nukentėjusysis. Dėl šios priežasties jis pamanė, kad ir šio įvykio metu jam gali kilti grėsmė bei prieš jį bus vykdoma agresija.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjos prašė nuteistųjų apeliacinius skundus patenkinti, o prokurorė – atmesti.

Nuteistojo R. B. ir T. J. skundai tenkinami iš dalies.

Apeliantai, neneigdami savo kaltės dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo ir veikų juridinio įvertinimo, ginčija tik paskirtas bausmes, o konkrečiai – jų rūšis.

Todėl kolegija formaliai neturėtų tikrinti pirmosios instancijos teismo išvadų dėl nusikalstamų veikų juridinio įvertinimo. Tačiau skundžiamame nuosprendyje dėl didelio teismo neatidumo yra padaryta daug rašymo apsirikimų. Šie apsirikimai apeliaciniuose skunduose nėra nurodyti. Tačiau jų nevertinti ir netaisyti kolegija neturi teisės, nes pačio apeliacinio proceso paskirtis yra šalinti galimas žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, siekiant užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys. Pažymėtina ir tai, kad ydingo savo turiniu ir prieštaringo, o tuo pačiu, neteisėto nuosprendžio įsiteisėjimas, šiuo atveju, sukeltų didelių neaiškumų ir prieštaravimų jo vykdymo procese. Todėl nuosprendis keistinas, nes taisyti nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarytas veikų juridinio įvertinimo klaidas, apsirikimus, nurodant nusikalstamą veiką padariusio asmens pavardę, į laisvės atėmimą įskaitytą laiką, nekeičiant nuosprendžio, nėra galimybės.

Skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad R. B. nusikalstama veika kvalifikuojama pagal BK 135 str. 2 d. 9 p. Pagal šį baudžiamąjį įstatymą nusikalstama veika kvalifikuojama sunkaus sveikatos sutrikdymo dėl savanaudiškų paskatų atveju. R. B. nebuvo kaltinamas pagal 135 str. 2 d. 9 p. Jis buvo kaltinamas pagal 135 str. 2 d. 8 p., t. y. sunkaus sveikatos sutrikdymu dėl chuliganiškų paskatų. Akivaizdu (tai patvirtina ir nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti motyvai), kad ši R. B. nusikalstama veika turi būti kvalifikuojama pagal BK 135 str. 2 d. 8 p.

Iš skundžiamo nuosprendžio rezoliucinės dalies matyti, kad pagal BK 284 str. 1 d. yra nuteistas T. J.. Tokia kaltinamojo pavardė nurodyta ir kaltinamajame akte. Tačiau toje pačioje nuosprendžio dalyje, sprendžiant sulaikyme išbūto laiko įskaitymo į bausmės laiką ir kardomosios priemones panaikinimo klausimus, tas pats asmuo įvardijamas ,,J.“. Tokie pat rašymo apsirikimai padaryti ir nuosprendžio aprašomojoje dalyje.

Iš baudžiamosios bylos matyti, kad R. B. ir T. J. buvo sulaikyti 2006 m. spalio 15 d. ir paleisti 2006 m. spalio 17 d. (t. 2, b. l. 1-2, 3, 69-70, 71). Tačiau nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad abiem nuteistiesiems į bausmę įskaitytas laikas nuo 2006 m. spalio 15 d. iki 2007 m. spalio 17 d. Tokio aiškaus rašymo apsirikimo ištaisymas negali būti laikomas nuteistųjų teisinės padėties pasunkinimu.

R. B. savo apeliaciniu skundu nurodo, kad apygardos teismas, skirdamas jam galutinę trejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, pakankamai neįvertino nukentėjusiojo elgesio.

Nuteistasis T. J. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios ir apygardos teisme nuosekliai tvirtino, kad nukentėjusysis pirmas pradėjo jį ir R. B. provokuoti, sakydamas ,,ko žiūri“ (t. 2, b. l. 8, 10-11, 13-14, t. 3, b. l. 25). Nukentėjusysis ir liudytojas K. P. dėl konflikto užuomazgos nebuvo iki galo nuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo metu jie aiškino, kad pirmieji juos provokuoti pradėjo nuteistieji (t. 1, b. l. 56-57, 85-86, 87-88). Tačiau teisme šios aplinkybės nukentėjusysis negalėjo patvirtinti (t. 3, b. l. 26). Liudytojas K. P. pirmosios instancijos teisme jau nurodė, kad pirmas kažką nuteistiesiems pasakė Ž. Ž. ir tik po to prasidėjo konfliktas. Taigi, byloje yra nepaneigtas T. J. aiškinimas, kad konfliktinę situaciją išprovokavo Ž. Ž. elgesys. Maža to, šį nuteistojo aiškinimą teisme patvirtino liudytojas K. P. (t. 3, b. l. 28).

Teismų praktikoje provokuojančiu elgesiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Kolegijos nuomone, nukentėjusiojo pasakymas ,,ko žiūri“ neabejotinai laikytinas menkaverte priežastimi pradėti smurtauti prieš nukentėjusiuosius, tačiau, atsižvelgiant į nuteistųjų amžių bei tokio amžiaus asmenų tarpusavio bendravimo ypatybes, paminėtų žodžių pasakymas pripažintinas provokuojančiu elgesiu, o tuo pačiu nuteistųjų atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 str. 1 d. 6 p.

Kolegija daro išvadą, kad Panevėžio apygardos teismas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 str. 1 d. padarymą, parinko tinkamą bausmės rūšį – areštą. Iš byloje esančio teismo baudžiamojo įsakymo ir nuosprendžio nuorašų matyti, jog T. J. už nesunkaus ir apysunkio nusikaltimų padarymą jau buvo paskirta bauda ir areštas, jo vykdymą atidedant (t. 2, b. l. 41, 43-48). Tačiau šios bausmės įtakos nuteistojo elgesiui nepadarė, t. y. nesulaikė jo nuo naujos nusikalstamos veikos padarymo. Tai leidžia daryti išvada, kad paskiriant T. J. BK 284 str. 1 d. sankcijoje numatytą kitą bausmės rūšį – baudą - nebūtų pasiekti BK 41 str. numatyti bausmės tikslai. Todėl jam paskirtos bausmės rūšis nekeistina. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad be teismo nustatytų dviejų T. J. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, byloje yra dar viena jau paminėta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, jam paskirto arešto bausmė švelnintina, nustatant tokią jos trukmę, kurią pagal įstatymą (BK 49 str. 5 d.) galima atlikti poilsio dienomis. Tai savo ruožtu sudarys sąlygas apeliantui neprarasti darbo.

Dėl analogiškos priežasties (papildomai nustačius dar vieną atsakomybę lengvinančią aplinkybę) pagal BK 284 str. 1 d. paskirta bausmė mažintina ir R. B..

R. B. savo skunde prašo taikyti BK 62 str. 1 d. arba BK 54 str. 3 d. nuostatas ir pagal BK 135 str. 2 d. 8 p. paskirti jam kitas bausmės rūšis, t. y. areštą arba laisvės apribojimą.

Šie apelianto reikalavimai negali būti tenkinami net pripažinus, kad byloje yra dar viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė.

BK 62 str. 1 d. nurodyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą.

Taigi, BK 62 str. 1 d. nuostatų taikymui reikalingos visos šiame įstatyme numatytos sąlygos. Byloje nustatyta, kad R. B. pats savo noru į valstybės institucijas neatvyko ir apie savo padarytas nusikalstamas veikas nepranešė. Byloje taip pat nėra BK 62 str. 2 d. taikymo sąlygų.

Vienas iš alternatyvių, R. B. skunde suformuluotų prašymų, yra prašymas taikyti BK 54 str. 3 d. ir paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Teismų praktikoje laikomais nuostatos, kad skirdamas švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatyta, bausmę, remdamasis BK 54 str. 3 d., teismas turi nustatyti išimtines aplinkybes, kurios leistų neabejotinai teigti, kad straipsnio sankcijoje, numatytos bausmės paskyrimas kaltininkui aiškiai prieštarautų teisingumo principui, kurio įgyvendinimo užtikrinimas yra nauja baudžiamajame įstatyme įtvirtinta bausmės paskirtis. Jis užtikrina tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį, o skiriama bausmė būtų adekvati padarytai veikai, t. y. bausmė už nusikalstamą veiką atitiktų tos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį. Tačiau teismas, skirdamas bausmę konkrečioje byloje, turi atsižvelgti ne tik į visus BK 54 str. 2 d. nurodytus reikalavimus, bet ir į nusikaltusio asmens asmenines savybes, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos, į nukentėjusiojo elgesį ar jo poziciją bei visuomenės intereso reikšmę vykdant teisingumą, nes visos baudžiamojo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios bausmės skyrimą, konkrečioje baudžiamojoje byloje yra vienodai svarbios tiek vertinant kiekvieną nustatytą aplinkybę atskirai, tiek ir visas apskritai.

Iš tiesų, BK 54 str. 3 d. nėra nurodyta kokios aplinkybės gali būti pripažįstamos išimtinėmis. Apie tai kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas. Iš apygardos teismo nuosprendžio seka, kad teismas tokių aplinkybių nenustatė. Kolegija taip pat yra tos nuomonės, kad tokių aplinkybių byloje nėra.

Byloje yra nustatytos trys lengvinančios R. B. atsakomybę aplinkybės. Jo atsakomybę už sunkų sveikatos sutrikdymą sunkinančių aplinkybių nėra. Nukentėjusysis jokių pretenzijų nuteistajam nereiškia. Neigiamų liekamųjų padarinių po sužalojimo padarymo jo sveikatai neatsirado. R. B. anksčiau neteistas. Visos šios aplinkybės yra labai svarbios sankcijos ribose nustatant bausmės dydį. Jų visiškai pakanka tam, kad nuteistajam paskirti minimalią BK 135 str. 2 d. sankcijoje numatytą bausmę. Kolegijos nuomone, dar labiau palankesnė teisinė situacija, kuriai esant būtų galima skirti sankcijoje numatytą minimalią laisvės atėmimo bausmę už analogiškos nusikalstamos veikos padarymą, vargu ar gali būti.

Tačiau paminėtų aplinkybių BK 54 str. 3 d. taikymui aiškiai nepakanka, nes pripažinti jas išimtinėmis negalima.

Jokių išimtinių aplinkybių nėra nustatyta ir vertinant nuteistojo asmenybę. Priešingai, byloje yra duomenų apie R. B. atžvilgiu pradėtus ikiteisminius tyrimus, kurie vėliau buvo nutraukti ne reabilituojančiais nuteistąjį pagrindais (t. 2, b. l. 100-102). Šios aplinkybės ir kiti bylos duomenys leidžia daryti išvadą, kad iki nusikalstamų veikų padarymo R. B. elgesį pavyzdingu laikyti negalima (t. 2, b. l. 111).

Įvertinus šių aplinkybių visumą, o taip pat padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 str. 2 d. 8 p., pavojingumą, galima neabejotinai teigti, kad paskyrus R. B. dvejų metų laisvės atėmimo bausmę, teisingumo principas nebus pažeistas.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 2 d. 2 p., 328 str. 1, 2, 4 p.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2007 m. gruodžio 29 d. nuosprendį pakeisti.

Nukentėjusiojo Ž. Ž. elgesį pripažinti nuteistųjų R. B. ir T. J. atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Nuteistajam T. J. pagal BK 284 str. 1 d. paskirtą bausmę sumažinti iki keturiasdešimties parų arešto, nustatant jį atlikti poilsio dienomis.

Į paskirtą bausmę įskaityti laiką, išbūtą sulaikius nuo 2006 m. spalio 15 d. iki 2006 m. spalio 17 d.

Nuteistojo R. B. nusikalstamą veiką dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo kvalifikuoti pagal BK 135 str. 2 d. 8 p. ir paskirti jam dvejų metų laisvės atėmimo bausmę.

Nuteistajam R. B. pagal BK 284 str. 1 d. paskirtą bausmę sumažinti iki keturiasdešimties parų arešto.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 2 p., paskirtąsias bausmes subendrinti apėmimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę R. B. paskirti laisvės atėmimą dvejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į paskirtą bausmę įskaityti laiką, išbūtą sulaikius nuo 2006 m. spalio 15 d. iki 2006 m. spalio 17 d.

Laikyti, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje ir rezoliucinėje dalyse pavardė „J.“ parašyta klaidingai ir turi būti rašoma „J.“.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.