Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Danguolės Martinavičienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Marketas“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. spalio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1646-436/2015 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Marketas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Magirnis“ dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo V. J..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Vadovaujantis sutarčių 9.7 punktu iš atsakovės taip pat priteistina 35 217,22 Eur delspinigių (96.750,61 Eur x 0,2 % x 182 dienų) (CK 1.125 str. 5 d. 1 p.).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

Sprendimas nepagrįstas, neteisėtas, priimtas pažeidžiant procesines ir materialines teisės normas, nukrypstant nuo teismų praktikos, neteisingai vertinant byloje esančius įrodymus ir liudytojų paaiškinimus. Atsakovės skola už atliktus darbus yra 96 750,61 Eur: 23 808,52 Eur pagal skolų suderinimo aktą susidarė iki 2013 m. spalio 31 d. ir 72 942,10 Eur pagal 2013 m. lapkričio 22 d. atliktų darbų aktus bei sąskaitas faktūras už 2013 m. lapkričio mėnesį, kurios atsakovas nėra sumokėjęs. Atsakovė pretenzijų dėl atliktų darbų kokybės nustatytu terminu apeliantei nereiškė. Ginčas kilo dėl atsakovės piktybiško vengimo priimti darbų rezultatą pasibaigus rangos sutarčiai ir už jį sumokėti.Teismas ignoravo faktą, kad atsakovė darbo rezultatą faktiškai valdo, nevykdė pareigos organizuoti atlikto darbo priėmimo organizavimo. Byloje nėra ginčo, kad darbų rezultatą apeliantė siekė perduoti atsakovei. Apeliantei informavus atsakovę apie pasirengimą priduoti atliktų darbų rezultatą, pastarasis privalo organizuoti savo lėšomis darbų priėmimą. Atsisakymą priimti darbų rezultatą ir pasirašyti atliktų darbų aktą bei PVM sąskaitą faktūrą atsakovė motyvavo tuo, kad darbai atlikti nesilaikant terminų, nurodytas ženkliai didesnis kiekis darbų, nei buvo faktiškai atlikta bei darbai nepriimti techninio prižiūrėtojo. Nurodžiusi tokias pastabas, atsakovė atsiųstus aktus grąžino 2013 m. gruodžio 18 d. raštu ir atsisakė už atliktus darbus sumokėti. Taigi, atsakovė atsisakė priimti ne tik aktus, bet ir neorganizavo darbų priėmimo, nenurodė atliktų darbų defektų.Teismas netaikė materialinių teisės normų, įpareigojančių atsakovę organizuoti atliktų darbų priėmimą (CK 6.687 str.). Apeliantė pripažįsta, kad vėlavo atlikti darbus, tačiau šis faktas neatleido atsakovės nuo pareigos juos priimti. Atsakovė neįrodė, kad 2013 m. lapkričio mėnesio atliktų darbų aktuose nurodytas ženkliai didesnis kiekis darbų nei buvo faktiškai atlikta ir, kad darbai nebuvo priimti techninio prižiūrėtojo, nes byloje nėra statybos darbų žurnalų, kuriuose techninis prižiūrėtojas daro įrašus apie darbų priėmimą. Tuo tarpu teismas nevertino rašytinių įrodymų, patvirtinančių darbų atlikimo faktą bei fakto, kad atsakovė gavo ir faktiškai pradėjo valdyti apeliantės sukurtą darbų rezultatą. Byloje esantys rašytiniai įrodymai ir liudytojų parodymai patvirtina, kad apeliantės atlikti statybos darbai pagal 2013 m. lapkričio mėnesio darbų aktus Nr. 11, Nr. 12 ir Nr. 13 atsakovės faktiškai buvo valdomi. Todėl atsakovės atsisakymas priimti darbų rezultatą yra nepagrįstas. Apeliantė darbų atlikimui objektams (duomenys neskelbtini), medžiagas įsigijo iš atsakovės, kuri medžiagas tiekė ir 2013 m. lapkričio mėnesį bei 2013 m. lapkričio 29 d. išrašė PVM sąskaitas-faktūras už 2013 m. lapkričio mėnesį parduotas medžiagas 233 102,29 Lt sumai. Šis faktas paneigia atsakovės poziciją, kad 2013 m. lapkričio mėnesį darbai nebuvo atliekami. Teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti ieškinį dalyje dėl skolos už 2013 m. lapkričio mėnesį apeliantės atliktus darbus, nes pateikti įrodymai patvirtina darbų atlikimo faktą ir kiekius, medžiagų naudojimą.Atsakovės pateikta kreditinė PVM sąskaita-faktūra Nr. 0002408 235 388,10 Lt sumai, pagal kurią neva apeliantė atsakovei grąžina 2013 m. spalio 30 d. ir lapkričio mėnesį gautas statybines medžiagas, yra be datos ir apeliantės nepasirašyta. Kad ši sąskaita įteikta apeliantei, atsakovė įrodinėja 2013 m. gruodžio 19 d. raštu, tačiau įrodymų apie jo išsiuntimą ar įteikimą apeliantei byloje nėra. Po kilusio konflikto atsakovė vienašališkai apribojo apeliantės galimybę patekti į objektą, neleido pasiimti medžiagų, neorganizavo atliktų darbų priėmimo. Atsakovės statybos aikštelėje liko apeliantei nuosavybės teise priklausančios statybinės medžiagos, skirtos objekte atliktų darbų atlikimui. Apeliantė reikalavo grąžinti jai priklausančias medžiagas ir sumokėti už atliktus darbus, tačiau atsakovė piktnaudžiavo teise ir pareigų nevykdė. Neteisėtai pasisavintų medžiagų vertė yra 25 933,54 Eur, todėl iš viso atsakovės piniginė prievolė sudaro 122 684,15 Eur.Iš 2013 m. lapkričio 21 d. skolų suderinimo akto matyti, kad atsakovė sutiko, jog 2013 m. lapkričio 1 d. ji yra skolinga 82 139,38 Lt. Nepagrįsti teismo motyvai dėl atlikto įskaitymo dėl to, kad skola apeliantei, net pripažinus, kad atsakovė turėjo pagrindą išrašyti kreditinę sąskaitą, turėjo ne išnykti, o padidėti 235 388,10 Lt suma, nes formaliai tokios sąskaitos išrašymas turėtų reikšti, kad apeliantė grąžina tokiai sumai medžiagų ir už jas neturi atsakovei mokėti.Teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovė turėjo teisę atlikti vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą. Teismas nenurodo, kada suėjo mokėjimo terminai. Vien matematiniai skaičiavimai atskleidžia, kad teismas šioje dalyje nevertino faktinių duomenų ir įrodymų, o išvadas darė tik atsakovo motyvais. Teismas neturėjo teisės laikyti įskaitymo teisėtu, nes byloje nėra jokių duomenų ir įrodymų, kad iki bankroto bylos iškėlimo atsakovė informavo apeliantę apie įskaitymą. Teismas ignoravo faktą, kad apeliantė yra bankrutuojanti įmonė ir bankrutavo dėl to, jog atsakovė su ja neatsiskaitė, o atlikdama delspinigių įskaitymą, pažeidė kitų aukštesnės eilės kreditorių interesus. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolai patvirtina apie apeliantės iš atsakovės įsigytų ir nepanaudotų medžiagų likučius objektuose. Taip pat šį faktą patvirtina ir liudytojo K. B. parodymai, kad statybvietėje buvusias statybines medžiagas jis darbams įsigijo iš atsakovės. Šio liudytojo paaiškinimų teismas nevertino.

Nors atsakovė ir turi pareigą organizuoti atliktų darbų priėmimą, tačiau jos pareigą priimti atliktą darbą atitinka apeliantės pareiga jį perduoti. Apeliantei atliktų darbų tinkamai neperdavus, iš atsakovės negali būti reikalaujama tokius darbus priimti. Apeliantė nesudarė sąlygų atsakovei pradėti darbų priėmimą, darbai nebuvo perduoti, o atsakovės priimti, todėl ir nekilo atsakovei pareiga apmokėti atliktų darbų aktų pagrindu išrašytas PVM sąskaitas-faktūras.Teismas teisingai nustatė, kad apeliantė nesilaikė darbų priėmimo-perdavimo, apmokėjimo tvarkos (Rangos sutarčių 8.1. p., 9.6. p. ir kt.). Apeliantė, atlikusi darbus pirmiausia turėjo kreiptis į techninės priežiūros vadovą, tačiau to nepadarė. Tik esant techninio prižiūrėtojo parašui ir/ar pastaboms, atsakovė galėjo spręsti dėl darbų priėmimo su išlygomis ar be jų. Techniniam prižiūrėtojui nepriėmus apeliantės atliktų darbų, atsakovė motyvuotai atsisakė patvirtinti pateiktus atliktų darbų aktus. Be to, šalys pačios gali nustatyti darbų priėmimo ir perdavimo tvarką (CK 6.694 str. 1 d.). Byloje nėra ginčo, ar lapkričio mėnesį tam tikri darbai buvo atliekami. Keltas sutarčių nutraukimo momento klausimas. Teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantė neįrodė, kiek darbų atliko 2013 m. lapkričio mėnesį, kartu ir to, jog atliko visus darbus, kuriuos aktuose nurodė kaip atliktus. Apeliacinį skundą apeliantė grindžia prielaidomis bei savo pačios paskaičiavimais ir spėjimais apie tai, kiek darbų realiai galėjo būti atlikta. Teismas pagrįstai pripažino, kad atsakovė nėra skolinga apeliantei pagal 2013 m. lapkričio 22 d. atliktų darbų aktus bei jų pagrindu išrašytas PVM sąskaitas faktūras 72 942,10 Eur sumai.Šalys turėjo viena kitos atžvilgiu vienarūšių priešpriešinių reikalavimų, nes apeliantė atsakovei teikė statybos darbų paslaugas, o atsakovė apeliantei – medžiagas pagal 2013 m. gegužės 29 d. Medžiagų ir paslaugų teikimo sutartį, už kurias atsakovė pateikdavo apeliantei sąskaitas. Po 2013 m. lapkričio 21 d. skolų suderinimo akto tarp šalių vyko atsiskaitymai. Tarpusavio skolų sudengimas matyti PVM sąskaitoje-faktūroje Nr. MAG-0002408, kurioje detalizuota, koks parduotų medžiagų kiekis ir kaina yra sudengiamas, 2013-2014 m. pardavimų sąskaitų registre, 2013 m. gruodžio 31 d. skolų suderinimo akte, patvirtinančiame, jog 2013 m. gruodžio 31 d. atsakovės skolos likutis apeliantei yra 42 038,53 Lt. Teismas pagrįstai laikė šią prievolę pasibaigusia priešpriešinių vienarūšių prievolių įskaitymu, nes atsakovė įskaitė apeliantei už vėlavimus pagal sutartis Nr. MAG 13/103 ir MAG 13/104 priskaičiuotus delspinigius.Apeliantė, ginčydama įskaitymo teisėtumą aplinkybe, jog yra bankrutuojanti įmonė, o įskaitymas pažeidžia kitų kreditorių interesus, kelia naujus ir teismo nenagrinėtus klausimus. Be to, dėl bankroto bylos iškėlimo pareiškimas paduotas 2014 m. lapkričio 19 d., o atsakovė apie įskaitymą apeliantei pranešė 2014 m. birželio 27 d., todėl įskaitymui nebuvo kliūčių. Byloje esantys įrodymai patvirtina pranešimo apie įskaitymą faktą. Aplinkybę, kad apeliantė gavo raštą, kuriame išreikšta valia atlikti įskaitymą, patvirtina 2014 m. birželio 30 d. UAB „Greitasis kurjeris“ siuntos dokumentų priėmimo ir pristatymo nuorašas. Teismas teisingai nustatė, kad įskaitymas yra įvykęs, nes apeliantė informuota tinkamai, duomenų, kad ji nesutiko su įskaitymu nėra, todėl tarp šalių prievolės yra pasibaigusios.Nepagrįstas reikalavimas priteisti iš atsakovės natūra statybvietėje likusias apeliantei priklausančias medžiagas. Teismas pagrįstai vadovavosi nuosekliais, analogiškais liudytojų paaiškinimais, kurie patvirtino, kad apeliantė išsivežė jai priklausiusias medžiagas. Liudytojo K. B. nurodytos aplinkybės neprieštarauja kitų liudytojų paaiškinimams, nes jis nepatvirtino, kad medžiagos priklausė būtent apeliantei, o ne atsakovei.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Byloje kilo ginčas iš statybos rangos sutarčių dėl apmokėjimo pagal rangovo vienašališkai pasirašytus atliktų darbų aktus bei skolų suderinimo aktą, statybinių medžiagų grąžinimo. Pirmosios instancijos teismas netenkino rangovo (apeliantės) ieškinio. Apeliantė su tokiu teismo sprendimu nesutinka.

Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nekonstatuojama. Todėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas.

Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Dėl atliktų darbų aktų Nr.11, Nr. 12, Nr. 13

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad bylos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog apeliantė (rangovas) netinkamai vykdė rangos sutarčių sąlygas, nes sutartus darbus atliko pavėluotai, jų nepridavė techninės priežiūros vadovui ir užsakovui (atsakovei). Užsakovas, vadovaudamasis rangos sutarčių 8.2.2 punktų nuostatomis, 2013 m. gruodžio 18 d. rašte Nr. 1266 nurodė atliktų darbų aktų Nr. 11, Nr. 12 ir Nr. 13 nepasirašymo priežastis ir turėjo pakankamą pagrindą jų nepatvirtinti bei grąžinti rangovui. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog apeliantė minėtame rašte nurodytus trūkumus ištaisė, todėl atsakovė turėjo pagrindą darbų nepriimti ir atsisakyti už juos sumokėti PVM sąskaitose faktūrose nurodytas sumas, kurios iš viso sudarė 251 650,23 Lt. Taip pat nurodė, kad apeliantė neatliko visų rangos sutartyse numatytų darbų ir tai patvirtina faktas, jog atsakovė netrukus po to, kai buvo nutrauktos sutartys su apeliante, sudarė kitas rangos sutartis dėl tų pačių neužbaigtų darbu su kitais rangovais. Teisėjų kolegijos vertinimu, su tokiomis išvadomis sutiktina tik iš dalies.

Pagal CK 6.681 straipsnio 1 dalį rangovas privalo atlikti iš savo ar užsakovo medžiagų darbus pagal užsakovo nustatytas sąlygas, laiku ir tinkamos kokybės; užsakovas privalo darbus priimti ir už juos atsiskaityti. Šiuo atveju nėra ginčo dėl to, kad rangos sutartys buvo nutrauktos, apeliantė iš tikrųjų visų numatytų pagal rangos sutartis darbų neatliko, juos vėliau atliko kiti rangovai. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai nurodė, kad aptariamuose aktuose apeliantė yra nurodžiusi, jog darbus pagal sutartis atliko 100 proc. Priešingai, juose yra aiškiai nurodyta, kokia darbų apimtis pagal sutartis yra iš viso, kokia dalis atlikta nuo statybos pradžios ir kokia dalis būtent 2013 m. lapkričio mėn. (t. 1, b.l. 68, 70, 72). Jeigu rangos sutartis nutraukiama iki darbų rezultato priėmimo (kaip nagrinėjamu atveju), užsakovas turi teisę reikalauti perduoti jam atliktų darbų rezultatą, o rangovas turi teisę reikalauti apmokėti už faktiškai atliktus darbus (CK 6.671 str.). Taigi, nepaisant sutarčių nutraukimo, apeliantė bet kuriuo atveju turi teisę į faktiškai atliktų darbų atlyginimą. Tuo tarpu jei atlikti darbai turi trūkumų, jie turi būti šalinami arba atitinkamai sumažinama darbų kaina arba atlyginamos trūkumų šalinimo išlaidos (CK 6.665 str.). Atsižvelgiant į paminėtą, būtina nustatyti, ar apeliantė atliko darbus pagal atliktų darbų aktus Nr. 11 - Nr. 13 ir ar atsakovė turėjo pagrindą jų nepriimti ir neapmokėti.

Pirmosios instancijos teismas iš atsakovės 2013 m. spalio 6 d. rašto Nr. 1195 apeliantei sprendė, kad ši netinkamai vykdė sutartimis prisiimtus įsipareigojimus, o iš atsakovės 2013 m. gruodžio 18 d. rašto Nr. 1266 turinio darė išvadą, kad atsakovė turėjo pagrindą nepatvirtinti atliktų darbų aktų ir grąžinti juos apeliantei (t. 1, b.l. 185, t. 2, b.l. 11). Vertinant šiuose raštuose dėstomas su darbų atlikimu susijusias aplinkybes, matyti, kad pirmasis raštas grindžiamas tik darbų atlikimo terminų nesilaikymu (terminų pažeidimų neginčija ir pati apeliantė). Pažymėtina, kad terminų pažeidimas savaime negali būti pagrindu apskritai nepriimti atliktų darbų ir už juos nemokėti visiškai, nes tai prieštarautų pirmiau minėtam teisiniam reglamentavimui. Antrajame rašte, kuriame jau dėstomos pateiktų aptariamų aktų nepriėmimo priežastys, nurodoma, kad aktuose nurodyti darbai aktuojami neteisingai, be to, darbai nėra priduoti techninės priežiūros vadovui. Pastarajame rašte netvirtinama, jog darbai pagal pateiktus atliktų darbų aktus neatlikti apskritai. Priešingai, atsakovė jame pripažįsta, kad darbai – tik mažesniais kiekiais – atlikti, prašoma kuo skubiau priduoti faktiškai atliktus darbus su pažymomis (F3) ir sąskaitomis faktūromis su originaliais rangovo ir techninės priežiūros vadovo parašais. Tai, kad darbai lapkričio mėn. galėjo (ir turėjo) būti atliekami galima spręsti ir iš minėto rašto Nr. 1195, kuriame, be kita ko, nurodoma, kad sutartys nutraukiamos, jei darbai visoje apimtyje nebus atlikti iki lapkričio 27 d. Tai, kad tuomet darbai vyko, nurodoma ir 2013 m. lapkričio 18 d. rašte Nr. 1206 (darbai „vyksta labai lėtai, darbuotojai dirba nepilną darbo dieną, jų kiekis nepakankamas“) (t. 1, b.l. 187). Dar daugiau, iš atsakovės teiktų PVM sąskaitų faktūrų matyti, kad ji 2013 m. lapkričio mėn. dar ir tiekė apeliantei medžiagas. Vertinant paminėtų raštų turinį bei kitą bylos medžiagą, teisėjų kolegija akcentuoja, jog į bylą nėra ne tik nėra pateikta kitų rašytinių įrodymų (pretenzijų, defektinių aktų ir pan.), bet ir nė viename iš paminėtų raštų net nenurodoma, kad kuriame nors etape (inter alia anksčiau) apeliantės darbų kokybė buvo netinkama.

Pagal CK 6.694 straipsnio 1 dalį užsakovas privalo pradėti darbų priėmimą nedelsiant po rangovo pranešimo apie pasirengimą perduoti atliktų darbų rezultatą. Šios taisyklės išimtys yra atvejai, nurodyti CK 6.694 straipsnio 6 dalyje, kai užsakovas turi teisę atsisakyti priimti darbų rezultatą, jeigu nustatoma trūkumų, dėl kurių jo neįmanoma naudoti pagal statybos rangos sutartyje numatytą paskirtį ir jeigu šių trūkumų rangovas ar užsakovas negali pašalinti; taip pat vienašalis darbų perdavimo aktas gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu užsakovas įrodytų, kad dėl termino praleidimo prievolės įvykdymas užsakovui prarado prasmę arba nustačius darbų rezultato trūkumus, dėl kurių jo neįmanoma naudoti pagal statybos rangos sutartyje numatytą paskirtį, jei šių trūkumų rangovas ir užsakovas negali pašalinti; taip pat kai pagal įstatymą, sutartį ar darbų pobūdį privalomų bandymų ir kontrolinių matavimų rezultatai yra neigiami (CK 6.652 straipsnio 4 dalis, 6.694 straipsnio 5, 6 dalys). Kasacinio teismo yra nurodyta, kad „užsakovas, nesutikdamas su vienašališkai rangovo pasirašytu aktu, turi teisę jį ginčyti, įrodinėdamas, kad pagrįstai atsisakė pasirašyti aktą. Pažymėtina, kad vienašališkai pasirašytas aktas turi tokią pat juridinę galią kaip ir pasirašytas abiejų šalių. Toks aktas galioja tol, kol teismas jo nepripažįsta negaliojančiu, o iki to momento nepasirašiusiai šaliai tenka akto sudarymo pasekmės, t. y. tos teisės ir pareigos, kurios atsiranda abiem šalims pasirašius aktą. Tais atvejais, kai užsakovas neatsiskaito už darbus, perduotus rangovo vienašališkai pasirašytu aktu, rangovas turi teisę kreiptis į teismą ir reikalauti priverstinio atsiskaitymo prievolės vykdymo. Įstatymo nuostata, suteikianti vienos šalies pasirašytam aktui juridinę galią, yra speciali, taikoma išskirtinai statybos rangos santykiuose kaip priemonė, užkertanti kelią užsakovui nepagrįstai vilkinti darbų priėmimą ir vengti vykdyti kitas sutartines pareigas“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2007). Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, kad atsakovė, netgi, kaip minėta, neneigdama dalies atliktų darbų aktuose nurodytų darbų atlikimo fakto, jokių realių priemonių vykdyti CK 6.694 straipsnio 2 dalyje nurodytą užsakovo pareigą – organizuoti darbų priėmimą, kurio metu galėjo patikrinti gautuose aktuose nurodytų darbų tiek kokybę, tiek kiekybę - nesiėmė visiškai. Kaip minėta, vienašališkai pasirašytas aktas turi tokią pat juridinę galią kaip ir pasirašytas abiejų šalių, jis gali būti tik kitos šalies nuginčytas (CK 6.694 straipsnio 4 dalis). Taigi, atsakovė, gavusi aktus, turėjo organizuoti darbų priėmimą ir, priešingai nei ji teigia atsiliepime į apeliacinį skundą, būtent ji turėjo byloje įrodyti savo teiginius, kad aktuose nurodyti duomenys yra neteisingi (CPK 178 str.). Todėl, nustačius, kad darbai buvo atliekami, bet atsakovė faktiškai nevykdė jai tenkančios pareigos organizuoti darbų priėmimą ir nustatyti gautuose atliktų darbų aktuose nurodytų darbų kiekį ir kokybę, t.y. aktų pagrįstumą, nepateikus įrodymų dėl juose nurodytų atliktų darbų apimties ir trūkumų taip pat ir teismui, nėra pagrindo pripažinti, kad aptariamuose aktuose nurodyti darbai ar jų dalis neatlikti ar atlikti nekokybiškai.

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus atsakovės argumentus, kuriems pritarė pirmosios instancijos teismas, kad ji turėjo teisę nepriimti darbų, nes darbų atlikimo aktai nebuvo pasirašyti statybos techninio prižiūrėtojo. Visų pirma, teismas, darydamas tokią išvadą, nepagrįstai rėmėsi sutarčių 8.1, 8.2 punktais, kadangi sutarčių 8 punktas nustato darbų priėmimo tvarką tuomet, kai visi sutartyse nurodyti darbai atlikti, pasirašomi visų darbų perdavimo – priėmimo aktai ir Valstybinėje teritorijų planavimo ir statybos inspekcijoje turi būti pradėta statybos užbaigimo procedūra. Tuo tarpu pagal sutarčių 9.4 punktą tarpiniam apmokėjimui gauti rangovas tiek aktus, tiek sąskaitas turi pateikti užsakovui, o šis per 10 kalendorinių dienų privalo patvirtinti atliktų darbų aktą pasirašydamas, išskyrus netinkamai atliktus ar neatliktus darbus. Pirmiau jau minėta, kad užsakovo pareiga organizuoti darbų priėmimą yra įtvirtinta ir CK normose. Antra, sutarčių 9.3 punkte nurodoma, kad atliktų darbų aktus rangovas pateikia pasirašymui techninės priežiūros vadovui ir užsakovui. Tačiau sutartyse nenurodyta, kad užsakovui turi būti pateikiami tik jau techninės priežiūros vadovo pasirašyti atliktų darbų aktai. Apeliantė yra sutartiniuose santykiuose su atsakove, o ne statybos techninės priežiūros vadovu. Todėl tai, kad pagal šį sutarčių punktą atliktų darbų aktuose turėtų pasirašyti ir šis asmuo, savaime nešalina atsakovės pareigos organizuoti darbų priėmimą. Trečia (svarbiausia), iš bylos duomenų matyti, kad iš esmės visi atliktų darbų aktai iki ginčijamų Nr. 11 – Nr. 13, t. y. nuo statybos darbų pradžios ir nebuvo pasirašyti jokio statybos techninės priežiūros vadovo, jie apeliantės vardu yra pasirašyti arba statybos darbų vadovo D. T., arba statybos direktoriaus V. J., arba jų abiejų (t. 1, b.l. 74-96). Todėl akivaizdu, kad pagal šalių praktiką buvo vadovaujamasi sutarčių 9.4 punktu, o ir bet kuriuo atveju statybos techninės priežiūros vadovo parašas atliktų darbų aktuose nebuvo būtinas juos pasirašant atsakovei. Todėl toks jos motyvas atsisakant priimti aktus bei darbus, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrįstas nei teisiškai, nei pagal šalių praktiką ir vertintinas tik kaip bandymas pateisinti vengimą priimti darbus ir už juos apmokėti.

Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantės reikalavimas priteisti jai 72 942,10 Eur pagal atliktų darbų aktus Nr. 11 – Nr. 13 netenkintas nepagrįstai.

Dėl skolų suderinimo akto

Byloje nėra ginčo dėl to, kad pagal 2011 m. lapkričio 21 d. skolų suderinimo aktą atsakovė apeliantei buvo skolinga 23 808,52 Eur pagal sąskaitas, išrašytas iki 2013 m. spalio 31 d. (t. 1, b.l. 61). Todėl, nors šis aktas pasirašytas ne atsakovės vadovo, o apskaitininkės, juo nesivadovauti nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad po 2013 m. lapkričio 21 d. pasirašyto skolų suderinimo akto atsakovė, praėjus savaitei, 2013 m. lapkričio 29 d. išrašė kreditinę PVM sąskaitą faktūrą serija MAG Nr. 0002408, iš viso 235 388,10 Lt sumai (t. 2, b. l. 73–74), kuria tikslinamos PVM sąskaitos faktūros MAG-0002320, MAG-0002333, MAG-0002378, MAG-0002379, išrašytos nuo 2013 m. spalio 31 d. iki 2013 m. lapkričio 29 d. ir atsakovė už neapmokėtus atliktus darbus atliko įskaitymą apeliantės neapmokėtomis sąskaitomis už pateiktas jai medžiagas. Be to, teismas nurodė, kad atsakovė 2014 m. vasario 24 d. raštu Nr. 2-12/2014 informavo apeliantę, jog darbus pagal rangos sutartis apeliantė turėjo baigti 2013 m. spalio 2 d., o statybos aikštelę perdavė 2013 m. gruodžio 9 d. su nebaigtais atlikti darbais, todėl už šį laikotarpį atsakovė apskaičiavo baudas dėl vėlavimo objekte (duomenys neskelbtini), po 20 100 Lt, iš viso 40 200 Lt bei pateikė apeliantei išrašytas PVM sąskaitas faktūras MAG-0002523 ir MAG-0002522 (t. 2, b. l. 12–14). Todėl atsakovė 2014 m. birželio 27 d. raštu Nr. 191 pranešė apeliantei apie dar vieną atliktą įskaitymą, nurodydama, kad 2014 m. birželio 2 d. duomenimis atsakovė yra skolinga 42 038,53 Lt apeliantei, o pastaroji skolinga atsakovei 40 200 Lt, dėl ko apeliantės mokėtiną sumą įskaito į atsakovės naudai mokėtinas sumas pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. MAG-0002408 (t. 2, b. l. 78–781). Teisėjų kolegija su tokiomis teismo išvadomis sutinka tik iš dalies.

Teismas, remdamasis kasacinio teismo išaiškinimais pagrįstai nurodė, jog iš CK 6.130 straipsnyje įtvirtintų nuostatų matyti, jog tam, kad būtų galima atlikti įskaitymą, turi būti šios sąlygos: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdytini; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad jeigu sutartyje ar įstatyme nenustatyta specialios pranešimo formos, tai apie įskaitymą gali būti pranešama įvairia forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2005; 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-479/2010; kt.). Dėl pareiškimo apie įskaitymą turinio pažymėtina, kad jis turi būti aiškus, suprantamas ir nedviprasmiškas.

Teisėjų kolegijos nuomone, yra pagrindas sutikti, kad atsakovė galėjo įskaityti ir įskaitė bei aiškiai pranešė apie 40 200 Lt delspinigių įskaitymą 2014 m. birželio 27 d. pranešimu (t. 2, b.l. 78-83). Apeliantė savo skunde šį įskaitymą kvestionuoja tik tuo, kad atsakovė negalėjo įskaityti šios sumos, nes nėra duomenų, jog apie įskaitymą apeliantė informuota iki bankroto bylos iškėlimo ir buvo pažeisti aukštesnės eilės kreditorių interesai. Tačiau įskaitymas atliktas dar prieš penkis mėnesius iki bankroto bylos, todėl tokio pobūdžio apeliantės argumentai nepagrįsti. Kitų argumentų (pavyzdžiui, kad atsakovė pagal sutarčių nuostatas ir faktines aplinkybes neturėjo teisės į tokio dydžio delspinigius), paneigiančių galimybę įskaityti ir faktiškai atliktą įskaitymą, apeliantė nenurodo. Tačiau be šio įskaitymo jokių aiškiai išreikštų pranešimų apie kitus įskaitymus byloje daugiau nėra. Tuo tarpu vertinant atsakovės kreditinę sąskaitą pažymėtina, kad ji be datos, neaišku, ar realiai ji pateikta apeliantei, o ir apskritai 2013 m. gruodžio 19 d. atsakovės rašte nurodoma, kad ji perima jos nupirktas į objektus apeliantei pateiktas medžiagas ir dėl to teikia kreditinę sąskaitą (t. 2, b.l. 84-87).

Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovė pagrįstai įskaitė 40 200 Lt sumą. Atsakovė savo surašytame 2015 m. kovo 26 d. skolų suderinimo akte nurodė savo tik 42 038,53 Lt skolą apeliantei (šiame kontekste pastebėtina, kad ir pagal šį atsakovės teiktą skolų suderinimo aktą vis tiek liktų 1 838,53 Lt atsakovės skola apeliantei). Tačiau, nesant įrodymų, kad pagal 2011 m. lapkričio 21 d. skolų suderinimo aktą atsakovės skola apeliantei buvo apmokėta ar (iš dalies) įskaityta kitais įskaitymais, teisėjų kolegija sprendžia, kad iš atsakovės apeliantei turėjo būti priteista 12 146,48 Eur (82 139,38 Lt - 40 200 Lt) skola pagal pastarąjį skolų suderinimo aktą.

Dėl delspinigių

Apeliantė ieškinyje prašė ieškinio senaties termino ribose priteisti delspinigius nuo neapmokėtos sumos. Teisėjų kolegijos nuomone, tenkinti šį reikalavimą nėra pagrindo.

Pagal rangos sutarčių 9.7 punktą be pateisinamų priežasčių užsakovui neatlikus apmokėjimo rangovui sutartyse nustatyta tvarka ir terminais, raštišku rangovo pareikalavimu užsakovas privalo sumokėti rangovui 0,02 proc. delspinigių nuo sutarties kainos uždelstą dieną. Byloje nėra duomenų, kad apeliantė būtų (pa)teikusi atsakovei raštišką reikalavimą sumokėti delspinigius. Pažymėtina, kad ir 2014 m. vasario 21 d. raginime įvykdyti sutartį buvo reikalaujama skolos pagal atliktus darbus ir medžiagas apmokėjimo, bet nenurodoma, kad reikalaujama ir delspinigių (t. 1, b.l. 62). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad dėl to reikalavimas dėl delspinigių priteisimo nėra pagrįstas.

Dėl statybinių medžiagų grąžinimo

Pirmosios instancijos teismas ir šį apeliantės ieškinio reikalavimą atmetė. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės teikiami apeliaciniame skunde argumentai nepaneigia tokios išvados pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausti liudytojai V. J., D. T. nurodė, kad apeliantei buvo leista pasiimti jai priklausančias medžiagas ir ji jas išsivežė. Gal būt galima būtų iš dalies abejoti šių liudytojų parodymais, nes jie buvo atsakovės darbuotojai. Tačiau tokias aplinkybes patvirtino ir M. V. (UAB „MV Baltic company“ darbuotojas), t.y. asmuo tiesiogiai nesusijęs su atsakove. Todėl apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad vienas iš liudytojų (K. B.), kurio parodymų pirmosios instancijos teismas neįvertino, teigė, jog statybines medžiagas darbams jis įsigijo iš atsakovės, savaime nepaneigia paminėtų liudytojų parodymų, be to, ir apskritai nepatvirtina, kad jo įsigytos medžiagos priklausė būtent apeliantei, o ne atsakovei. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos nuomone, yra pagrindas pripažinti, kad pirmosios instancijos teismo padaryta išvada yra labiau tikėtina (CPK 185 str.).

Apibendrinant teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantė pagrįstai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo materialinės teisės normomis, reglamentuojančiomis rangos teisiniuose santykiuose užsakovo pareigą organizuoti atliktų darbų priėmimą, (iš dalies) priešpriešinių prievolių įskaitymą, dėl ko padarė iš dalies neteisingas išvadas. Todėl skundžiamas sprendimas iš dalies naikinamas ir priimamas naujas sprendimas (CPK 326 str. 1 d. 2 p., 330 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Kauno apygardos teismo 2015 m. spalio 6 d. sprendimą iš dalies panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovei bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Marketas“ iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Magirnis“ 85 088,58 Eur ir 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2015 m. kovo 10 d. iki šio sprendimo visiško įvykdymo.

Sprendimo dalį, kuria ieškinys likusioje dalyje atmestas, palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Magirnis“ 1 991 Eur žyminio mokesčio valstybei.