- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-12-10
- Bylos Nr.
- 2A-1068-492/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Volskienė, Dalia Kačinskienė, Petras Jaržemskis
- Ieškovas
- V. R.
- Atsakovas
- A. M. R.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės (pranešėjos) Virginijos Volskienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. R. apeliacinį skundą dėl Druskininkų miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-110-297/2009 pagal ieškovo V. R. ieškinį atsakovei A. M. R. dėl turtinės žalos (piniginės kompensacijos) priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas V. R. prašė priteisti jam iš atsakovės A. M. R. 35 025 Lt turtinę žalą (piniginę kompensaciją) bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovė A. M. R. pagal LR butų privatizavimo įstatymą 1992-12-28 savo vardu sudarė pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią nupirko butą, esantį, duomenys neskelbtini. Butas dviejų kambarių, nuo 1973 m. ieškovas nuolat gyveno viename buto kambaryje, kitame gyveno atsakovė, šiuo adresu buvo deklaruota jo gyvenamoji vieta. Privatizuojant butą, už jį reikėjo sumokėti 34 698 talonus: 28 671 talonų sumą reikėjo sumokėti valstybės vienkartinėmis išmokomis (investiciniais čekiais); likusią dalį – 6027 talonus grynais pinigais. Ieškovė pasiūlė atsakovui, kaip būsimam šio nekilnojamojo turto įpėdiniui, savo lėšomis prisidėti prie privatizuojamo buto. Pasitarusi su ieškovu, atsakovė į mokėjimo pranešimą įrašė, kokiomis konkrečiomis sumomis – investiciniais čekiais – bus mokama už privatizuojamą butą: nuo atsakovės investicinių čekių sąskaitos buvo nurašyta 20 152 investicinių čekių suma, o nuo ieškovo – 8 519 investicinių čekių suma, iš viso 28 671 investicinis čekis. Likusi suma – 6 027 talonai – turėjo būti sumokėta grynais pinigais. Šiuo tikslu ieškovas atsakovei davė 700 JAV dolerių (prilygsta 2 800 talonų), kitą dalį 3 227 talonus sumokėjo atsakovė. Ieškovas nurodė, kad įnešdamas savo asmenines lėšas į privatizuotino buto pirkimo bendrą sumą, tapo perkamo buto sutarties dalyviu. Jis su atsakove, išreikšdami laisvą valią žodžiu, raštu ir veiksmais, sukūrė civilinius teisinius santykius, t.y. kartu privatizavo butą. Ieškovas nurodė, kad gyvendamas ginčo bute, mokėjo komunalinius mokesčius, organizavo šildymo katilo įsigijimo ir jo montavimo bei šilumos sistemos pertvarkymo darbus, savo lėšomis atliko savo kambario einamąjį remontą. 2005 m. ieškovas išvyko dirbti į užsienį, o iš ten grįžęs 2008 m. birželio mėnesį negalėjo patekti į ginčo butą. Tada sužinojo, kad atsakovė dar 2005 m. išregistravo jį iš ginčo buto ir, su juo nepasitarusi, be jo sutikimo 2008-04-29 mainų sutartimi perleido bendrai privatizuotą butą tretiesiems asmenims. Šiais veiksmais atsakovė pažeidė sąžiningumo principą, kuris įpareigoja kiekvieną sutarties šalį elgtis sąžiningai, tuo būdu atsakovė padarė ieškovui 35 025 Lt turtinę žalą, todėl privalo ją atlyginti. Žalos dydį ieškovas apskaičiavo įvertinęs tai, kad jo asmeninis indėlis į privatizuotą butą sudarė 8 519 investicinių čekių, kas atitinka 24,55 % nuo bendros už butą sumokėtos 34 698 talonų sumos, šiai dienai vidutinėmis rinkos kainomis tai sudaro 35 025 Lt. Be to, ginčo bute liko ieškovo asmeniniai daiktai, apie kuriuos jis dabar nieko nežino. Ieškovas nurodė nepraleidęs ieškinio senaties termino, nes apie savo pažeistas teises sužinojo tik 2008 m. birželio mėnesį, kada jam tapo žinoma apie atsakovės sudarytą ginčo buto mainų sutartį.
Atsiliepimas
Atsakovė A. M. R. prašė ieškinio netenkinti, taikyti ieškinio senatį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad susitarimo bendrai privatizuoti butą nebuvo. Kadangi šalių nesieja sutartiniai santykiai, negali būti ir sutartinės atsakomybės. Teigė, kad nėra būtinų sąlygų, įtvirtintų CK 6.246-6.248 str. civilinei atsakomybei kilti. Atsakovė pažymėjo, kad ginčo buto pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu ieškovas gyveno su savo šeima kitame bute ir tik 1997 metais nutraukęs savo santuoką, apsigyveno ginčo bute. Kadangi butu naudojosi, tai mokėjo ir komunalinius mokesčius. Ieškovas padėjo atlikti tam tikrus buto priežiūros darbus, bet tai yra vaikų pareiga. 1992 m. privatizuojant butą, visą sumą sumokėjo viena atsakovė iš savo sąskaitos. Ieškovas prie buto privatizavimo neprisidėjo. Žinodamas, kad atsakovė viena bus buto savininkė, pretenzijų nereiškė. Prašė taikyti ieškinio senatį, nes ieškovas nuo pat pradžių žinojo, kad buto savininkė yra A. M. R., todėl turėjo galimybę kreiptis į teismą anksčiau.
Žemesnės instancijos teismas
Druskininkų miesto apylinkės teismas 2009 m. gegužės 19 d. sprendimu ieškinio netenkino, priteisė iš ieškovo V. R. atsakovės naudai 1000 Lt bylinėjimosi išlaidų. Nurodė, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovas valstybės vienkartinėmis išmokomis (investiciniais čekiais), kurių bendra suma 8 519 talonų, prisidėjo prie ginčo buto pirkimo, tačiau vien investicinių čekių, kaip atsiskaitymo vieneto, panaudojimas sumokant dalį kainos už kito asmens privatizuojamą gyvenamąją patalpą, negali būti laikomas pagrindu pripažinti atsakovą nekilnojamojo turto bendrasavininkiu. Teismas ieškovo reikalavimus įvertino kaip nepagrįstus, nes pagal butų privatizavimo įstatymą, ieškovas nebuvo tinkamas ginčo patalpų privatizavimo subjektas ir todėl negalėjo dalyvauti ginčo buto privatizavime bei įgyti nuosavybės teises į ginčo butą. Jis: 1) nebuvo buto nuomininkas ar jo šeimos narys; 2) ginčo buto privatizavimo metu jame negyveno, su atsakove, kuri buvo ginčo buto nuomininkė, bendro ūkio nevedė, todėl laikytina, kad nebuvo atsakovės šeimos narys. Atsižvelgiant į tai, pagal Butų privatizavimo įstatymą ieškovas neįgijo teisės privatizuoti ginčo butą. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė susitarimo su atsakove įsigyti ginčo butą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Jis nurodė, kad susitarimą su atsakove sudarė žodžiu, tačiau tai prieštarauja Butų privatizavimo įstatymo nuostatoms, pagal kurias susitarimas turėjo būti rašytinis, notariškai patvirtintas. Nors buto privatizavimui buvo panaudoti ieškovo investiciniai čekiai, jis neįgijo teisių į ginčo butą, nes neturėjo subjektinės teisės pagal Butų privatizavimo įstatymą tapti privatizuoto ginčo buto bendrasavininkiu. Teismas atsakovės veiksmų sudarant ginčo buto mainų sutartį nepripažino neteisėtais, nes pagal 1992-12-30 sutartį ji viena privatizavo ginčo butą, jos asmeninės nuosavybės teisės įregistruotos viešame registre, todėl, būdama ginčo buto savininke, ji turėjo teisę laisvai, savo nuožiūra disponuoti jai asmeninės nuosavybės teise priklausančiu butu. Teismas taikė ieškinio senatį vadovaudamasis 1964 m. CK 86 str. bei remdamasis tuo, kad ieškovas 1992-12-28 perleisdamas atsakovei savo investicinius čekius ginčo buto pirkimo – pardavimo sutarčiai sudaryti žinojo, jog butas bus privatizuotas vienos atsakovės vardu, su tuo sutiko ir sutarties neginčijo, todėl ieškinio senaties terminą skaičiavo nuo 1992-12-28 iki 1995-12-28. Aplinkybių, kurios būtų pagrindu ieškinio terminą atnaujinti, teismas nenustatė.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas V. R. prašė Druskininkų miesto apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - priteisti jam 35 025 Lt turtinę žalą piniginės kompensacijos būdu; priteisti jam iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad teismas nepagrįstai pritaikė ieškinio senatį, nes ieškinio senaties termino pradžia turi būti nustatoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu, t.y. pagal LR CK 1.127 str. 1 d. ir 1964 m. CK 86 str., ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia ar turi suvokti apie jo teisės pažeidimą (LAT Senato 2002-12-20 nutarimo Nr.39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“ 7.1 p.). Nagrinėjamu atveju apie savo turtinių interesų pažeidimą ieškovas sužinojo 2008 m. birželio mėnesį, nuo kurio ir turi būti skaičiuojamas senaties terminas. Apeliantas nurodė, kad teismo prašė nagrinėti ginčą tik dėl turtinės žalos, bet neprašė pripažinti jo atsakovės vardu privatizuoto turto bendrasavininkiu ar pripažinti 1992-12-28 sudarytą pirkimo – pardavimo sutartį negaliojančia, kadangi iki 2008-04-28, t.y. mainų sutarties sudarymo, abi šalys vykdė prisiimtus žodinius įsipareigojimus. Nurodė, kad valstybės vienkartinės išmokos (investiciniai čekiai) įstatymų nustatyta tvarka buvo skiriamos kiekvienam piliečiui asmeniškai ir tam tikra jų suma buvo laikoma investicinių čekių turėtojo asmenine nuosavybe. Todėl, atsakovės pasiūlymu prisidėjęs savo asmeninėmis lėšomis – 8519 investicinių čekių – kaip asmenine nuosavybe prie privatizuojamo buto bendros sumos, ieškovas teigia davęs atsakovei tik naudotis asmenine nuosavybe, bet šios savo asmeninės nuosavybės jai neperleido sandorio būdu ir jo investiciniai čekiai netapo atsakovės nuosavybe. Perleisdama mainais namo (buto) dalį tretiesiems asmenims, atsakovė kartu perdavė ieškovo dalį investicinių čekių kaip asmeninį turtą, todėl padarė žalą ieškovo turtiniams interesams.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė A. M. R. prašė apeliacinio skundo netenkinti, Druskininkų miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 19 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad ieškovas V. R. klaidina teismą, savo reikalavimus kildindamas tai iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės, tai iš deliktinės atsakomybės. Kadangi ginčo šalių nesieja jokie sutartiniai santykiai, negali būti ir sutartinės atsakomybės. Kadangi nėra būtinų sąlygų, įtvirtintų CK 6.246-6.248 str. civilinei atsakomybei kilti, jos atžvilgiu netaikytina ir civilinė atsakomybė. Atsakovė nurodo sudariusi mainų sutartį dėl turto, kuris jai priklausė asmeninės nuosavybės teise, jos asmeninės nuosavybės teisės registruotos viešame registre, o ieškovas pats apeliaciniame skunde nurodė nebuvęs buto bendraturčiu. Taigi atsakovės veiksmai sudarant mainų sutartį teisėti, todėl negali būti ir priežastinio ryšio tarp atliktų veiksmų ir žalos. Atsakovė nurodė, kad teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį. Jis atsižvelgė į tai, kad ieškovas savo reikalavimo teisę kildino iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės, todėl ir ieškinio senatį taikė šiuo aspektu.
Ieškovo V. R. apeliacinį skundą atsisakytina tenkinti.
Civilinėje byloje pateikiama sutartis, sudaryta 1992-12-28, patvirtina, kad atsakovė A. M. R. nusipirko butą, esantį, duomenys neskelbtini, už kurį sumokėjo 6 027 talonus ir 28 671 investiciniais čekiais. Mokėjimo pranešime nurodyta, kad dalis sumos – 8 519 investicinių čekių bus nurašyta iš V. R. , ieškovo, sąskaitos (l. 7, 15). V. R. sąskaitos Nr. I-8679 išrašas patvirtina, kad 1992-12-28 buvo nurašyti 8 519 investiniai čekiai (l. 76). Susitarimo pirkti butą abiejų – ieškovo ir atsakovės nuosavybės teisėmis, nėra, daugiau duomenų byloje apie ieškovo panaudotas lėšas butui įsigyti taip pat nėra. Buto privatizavimo metu ieškovas adresu, duomenys neskelbtini, negyveno ir gyvenamosios vietos nedeklaravo (l. 73), nebuvo atsakovės šeimos narys, bendro ūkio nevedė. Jis buvo sudaręs santuoką ir gyveno su savo šeima. Santuoka nutraukta 1999 m. (l. 74). Tokios aplinkybės patvirtina, kad ieškovas negalėjo įgyti teisės pirkti butą Butų privatizavimo įstatyme nustatytomis sąlygomis, nes nebuvo tinkamu subjektu. Šioje civilinėje byloje ieškovas siekia įrodyti, kad atsakovei investicinius čekius, kurie buvo panaudoti perkant butą, perdavė su sąlyga, kad ateityje paveldės butą, t.y. įgis teises į nekilnojamąjį turtą. Aplinkybę, kad investicinių čekių perdavimas nebuvo neatlygintinis, ieškovas byloje privalo įrodyti (CPK 178 str.), t.y. pateikti teismui faktinius duomenis, patvirtinančius įrodinėjamas aplinkybes; tai galėtų būti šalių paaiškinimai, liudytojų parodymai, rašytiniai įrodymai ir kt. (CPK 177 str.). Nagrinėjamu atveju susitarimo atlygintinumą ieškovas grindžia išimtinai savo paaiškinimais, kurių nepakankama tokias susitarimo sąlygas laikyti įrodytomis, kai jų nepatvirtina kiti duomenys byloje. Investicinių čekių perdavimo metu galiojęs civilinio kodekso 43 str. numatė, kad fizinių asmenų sandoriai, kurių suma viršija 500 Lt, turėjo būti sudaromi raštu; 282 str. numatė, kad dovanojimo sutartys, kai jų suma viršija 2 000 Lt, turėjo būti rašytinės formos. Taigi investicinių čekių perdavimo atsakovei sąlygos, jeigu tokios ir buvo, turėjo neprieštarauti imperatyviems įstatymų reikalavimams ir būti aptartos raštu. Kadangi tokio susitarimo šalys tinkama forma nesudarė, jo ieškovas negali įrodinėti liudytojų parodymais ar tik savo paaiškinimais (1964 m. CK 58 str. 2 d., 2000 CK 1.93 str. 2 d.). Kai nėra duomenų, patvirtinančių kokias nors investicinių čekių ieškovei perdavimo sąlygas, t.y. atsakovės kokias nors su tuo susijusias pareigas ieškovui, nėra jokio faktinio nei teisinio pagrindo atsakovės civilinei atsakomybei kilti – kai nėra įrodyta prievolė, negali būti jos pažeidimo (CK 6.245 str.). Taigi šioje byloje ieškovas neįrodė savo teisės pažeidimo, ir dėl to tenkinti ieškinį nebuvo pagrindo. Kai nėra įrodytas teisės pažeidimas, negali būti svarstoma dėl senaties termino jos gynimui, taikyti senaties terminą šioje byloje pirmosios instancijos teismui apskritai nebuvo pagrindo.
Kita vertus, siekdamas ginčyti neatlygintinį investicinių čekių perdavimą atsakovei ir įrodinėti, kad buvo susitarta dėl tam tikrų atsakovės su tuo susijusių įsipareigojimų ieškovui, jis turėjo per bendrąjį senaties terminą nuo čekių perdavimo momento – 1992-12-28. Tačiau šioje byloje tokie reikalavimai nebuvo pareikšti, šiems ieškiniams galiojęs civilinis kodeksas numatė trejų metų senaties terminą (1964 m. CK 84 str. 1 d.).
Šalies argumentai
Ieškovo teiginiai, kad jis nuo 2 000 m. iki 2005 m. gyveno su motina (atsakove) bute nuolat, prisidėjo prie buto išlaikymo, remonto, nesietini su investicinių čekių perdavimo sąlygomis, t.y. ieškinio pagrindą šioje byloje sudarančiomis aplinkybėmis, ir neturi įrodomosios vertės sprendžiant dėl ieškovo teisės į kokią nors kompensaciją, todėl šioje byloje jie neturi būti tiriami ir vertinami.
Žemesnės instancijos teismas
Civilinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė visas reikšmingas aplinkybes byloje, iš esmės teisingai aiškino ir taikė civilinės teisės ir civilinio proceso teisės normas, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą sprendimą naikinti ar keisti (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str., teisėjų kolegija
nutarė:
Druskininkų miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 19 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti į valstybės pajamas iš ieškovo V. R. 5,70 Lt teismo procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.