Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. 11-3836-423/2020 Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00610-2020-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1.; 55.1.1.

2020 m. birželio 30 d.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Asta Urbonienė, sekretoriaujant Viktorijai Kalasūnei, dalyvaujant pareiškėjui O. S.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas O. S. kreipėsi j teismą su skundu (b. 1. 1-3), prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau - ir atsakovės atstovas, Šiaulių TI), 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo laikomas Šiaulių TI nuo 2019-06-14 iki 2019-07-16 ir nuo 2019-10-24 iki 2019-11-26, kamerose Nr. 95, Nr. 66, Nr. 105 ir Nr. 97, kurių plotas buvo nuo 6 kv. m iki 12 kv. m ir jose buvo laikoma nuo 4 iki 6 asmenų. Pareiškėjo teigimu, kameros buvo perpildytos. Akcentavo, kad sanitarinis mazgas neatitvertas nuo gyvenamosios patalpos, todėl kiti kalintys asmenys bei j kamerą užėję pareigūnai galėjo matyti pareiškėją besinaudojantį tualetu. Tokias aplinkybes pareiškėjas vertino kaip baudimą kankinant, orumo pažeminimą, garbės įžeidimą. Nurodė patyręs neigiamus dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, savivertės sumažėjimą, depresiją.

Atsakovės atstovas Šiaulių TI atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. 1. 10-14). Paaiškino, kad pareiškėjas įstaigoje buvo laikomas periodiškai nuo 2019-06-13 iki 2019- 11-25, kamerose Nr. 18, Nr. 66, Nr. 105, Nr. 95 ir Nr. 97, su dar 1-5 asmenimis ir jam teko nuo 3,77 kv. m iki 8,76 kv. m ploto. Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma 3,6 kv. m atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Atsakovės atstovas nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad kamerose įrengta sanitarinio mazgo patalpa turi būti atskirta ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara. Esant galimybėms, sanitarinis mazgas visiškai izoliuojamas nuo likusio kameros ploto.

Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele arba OSB plokšte, o praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida, kuri yra iš storos polietileno plėvelės. Sanitarinis mazgas atitvertas iš visų pusių, sienelių aukštis didesnis nei 1,5 m, akivaizdu, kad nei kameroje esantys asmenys, nei į kamerą užėję pareigūnai negali matyti sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens, kas ir užtikrina pakankamą asmenų privatumą. Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą, turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą.

Pareiškėjo skundas atmesimas.

Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad laikotarpiais nuo 2019-06-14 iki 2019-07-16 ir nuo 2019-10-24 iki 2019-11-26, kamerose Nr. 95, Nr. 66, Nr. 105 ir Nr. 97, jam nebuvo užtikrinta pakankama gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d. ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK

6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys taip neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK

6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, galiojusio iki 2019-03-05, 1.3.1. punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negalėjo būti mažesnis kaip 3,6 kvadratinių metrų. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius 2019-03-05 įsakymu Nr. V-109 įsakymą Nr. V-124 panaikino ir tuo pačiu įtvirtino nuostatą (1.3. punktas), pagal kurią iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos LR Vyriausybės 2014-07-22 nutarimu Nr. 740, numatytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. suaugusiam asmeniui (1.3.1. p.) ir 4,1 kv. m. nepilnamečiui asmeniui (1.3.2. p.).

Iš byloje esančios 2020-04-09 pažymos Nr. 60-11229 (b. 1. 16-17) nustatyta, kad pareiškėjas Šiaulių TI nagrinėjamu laikotarpiu skundžiamose kamerose buvo laikomas: nuo 2019-06-13 iki 2019- 06-17 kameroje Nr. 66, kurios plotas - 22,6 kv. m, joje gyveno 6 asmenys, todėl vienam asmeniui teko 3,7 kv. m ploto; nuo 2019-06-17 iki 2019-07-08 kameroje Nr. 105, kurios plotas - 24,22 kv. m, joje gyveno nuo 5 iki 6 asmenų, todėl vienam asmeniui teko nuo 4,3 kv. m iki 4,8 kv. m ploto; nuo 2019-10- 23 iki 2019-11-08 kameroje Nr. 95, kurios plotas - 17,52kv. m, joje gyveno nuo 2 iki 4 asmenų, todėl vienam asmeniui teko nuo 4,3 kv. m iki 8,7 kv. m ploto; nuo 2019-11-09 iki 2019-11-25 kameroje Nr. 97, kurios plotas - 19,01 kv. m, joje gyveno nuo 1 iki 5 asmenų, todėl vienam asmeniui teko nuo 3,8 kv. m iki 19,01 kv. m ploto. Jokių šiuos įrodymus paneigiančių duomenų byloje nėra, todėl teismas neturi pagrindo jais nesivadovauti. Pareiškėjas teismo posėdžio metu minėtos pažymos neginčijo. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad visas dienas pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus.

Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis naujausia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - EŽTT) praktika (žr. 2016-10-20 sprendimą byloje M prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr. 2017-03-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017- 03-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma - 3,6 kv. m. - atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau - LVAT) savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr. EŽTT 2009-07-30 sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010-04-08 sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012-05-31 sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2016-06-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir sanitarinio mazgo užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Atsižvelgiant į tai, jog šioje byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, teismas nevertina pareikėjo argumentų dėl sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto gyvenamojoje patalpoje.

Pareiškėjas nurodė, kad sanitarinis mazgas kamerose buvo neatitvertas nuo gyvenamosios patalpos.

Sanitarinių mazgų įrengimą gyvenamosiose tardymo izoliatorių kamerose reglamentuoja 2009-07-10 Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-176 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, kurių III skirsnio 14.5. papunktyje numatyta, kad tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo plotas turi būti atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pagal Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 patvirtintas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas, tardymo izoliatorių kamerose turi būti sanitarinis mazgas: klozetas (gali būti ir tupimas), praustuvė. Nuo 2015-11-01 galiojanti higienos norma 1TN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinio mazgo įrengimo kamerose nereglamentuoja.

Atsakovė nurodo, kad visose Šiaulių TI kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele arba OSB plokšte, o praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Iš sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelės (b. 1. 20) nustatyta, kad sanitarinio mazgų atitvėrimo konstrukcija pareiškėjo laikymo kamerose Nr. 66 ir Nr. 95 pagaminta iš OSB plokštės, o kamerose Nr. 97 ir Nr. 105 - mūrinė. Sienelių aukštis yra nuo 1,81 m iki 2,26 m. Į bylą pateiktos ir visų ginčo kamerų fotonuotraukos (b. 1. 25-26), iš kuru matosi, kad sanitarinis mazgas įrengtas kamerų kampe ir atitvertas nuo likusios kameros erdvės plokšte, o įėjimas - durimis arba užuolaida.

Teismas akcentuoja, kad pagal vėliausią LVAT praktiką sanitarinio mazgo įrengimas (atitveriant jį gerokai aukštesne nei 1,5 m aukščio (bent apie 2 m aukščio siekiančia) pertvara, o praėjimą į jį atitveriant užuolaida ar durimis) yra vertinamas kaip užtikrinantis pakankamą asmens, besinaudojančio sanitariniu mazgu (tualetu), privatumą (žr., pvz., LVAT 2020-02-12 nutartį administracinėje byloje Nr. A-226-822/2020). Taigi, pareiškėjo argumentas, kad sanitarinis mazgas kameroje neatitvertas nuo gyvenamosios patalpos nepasitvirtino, todėl yra atmestinas kaip nepagrįstas.

LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, tik tokiu atveju, jeigu jis yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis. Taigi, tik ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti. Tik nustačius konkrečius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., LVAT 2018-06-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A-4070-261/2018, 2018-03-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A-l 317-438/2018, 2017-04-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1371-520/2017 ir kt.).

Kadangi reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik esant neteisėtiems valdžios institucijų veiksmams ar neveikimui, nagrinėjamu atveju, nenustačius nei neteisėtų Šiaulių TI pareigūnų veiksmų, nei jų neveikimo, nesant civilinės atsakomybės sąlygų viseto, žalos atlyginimas negalimas, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo O. S. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti, kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per sprendimą priėmusio teismo Kauno rūmus.