Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erikos Misiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Almanto Padvelskio, Giedrės Seselskytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Forstas“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. balandžio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Forstas“ ieškinį atsakovui F. G. (F. G.) dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys A. S., S. P..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I . Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

7. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliaciniai skundai nagrinėjami rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

8. Byloje kilo ginčas dėl įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų taikymo ir aiškinimo byloje, kurioje atmestas ieškovės reikalavimas dėl skolos už automobilio įsigijimą.

9. Šioje byloje ieškovė įrodinėjo, jog ieškovei nuosavybės teise priklausė transporto priemonė – automobilis F. D., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), kurį ieškovė pardavė atsakovui F. G.. Ieškovė išrašė 2015 m. lapkričio 3 d. sąskaitą faktūrą 6 000 EUR sumai, kurią savo parašais patvirtino ieškovė ir atsakovas, kas ieškovės teigimu, laikytina rašytine automobilio pirkimo – pardavimo sutartimi, tačiau atsakovas už automobilį neatsiskaitė ir liko skolingas 6 000 EUR sumą.

10. Atsakovas įrodinėjo, jog automobilio jis nepirko. Automobilį įregistravo savo nuosavybe tik todėl, kad tokį veiksmą atlikti pasiūlė A. S. kaip užstatą, kadangi minėtam asmeniui pagal vekselį atsakovas buvo paskolinęs pinigų. Automobilio pardavimą trečiajam asmeniui S. P. organizavo trečiasis asmuo A. S., todėl pasirašius 2016 m. spalio 26 d. automobilio pirkimo – pardavimo sutartį, trečiasis asmuo S. P. davė atsakovui 6 000 EUR, o atsakovas trečiajam asmeniui A. S. grąžino vekselį.

11. Skundžiamu teismo sprendimu pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė.

12. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, jog pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino visų bylai reikšmingų aplinkybių, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, pažeidė įrodinėjimo taisykles, nukrypo nuo vienodos teismų praktikos tokiose bylose.

13. Teisėjų kolegija įvertinusi šalių paaiškinimus, duotus pirmosios instancijos teisme, byloje esančius įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines teisės normas, todėl neištyrė ir nenustatė visų bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, tai yra neatskleidė bylos esmės, o dėl to galėjo būti priimtas nepagrįstas teismo sprendimas.

14. Pirkimo-pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą) (CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Pardavėjas privalo pagal pirkimo-pardavimo sutartį perduoti daiktus pirkėjui, t. y. jam valdyti nuosavybės (patikėjimo) teise, ir patvirtinti nuosavybės teisę į daiktus bei jų kokybę (CK 6.317 straipsnio 1 dalis). Pirkėjas privalo sumokėti daiktų kainą per sutartyje ar įstatymuose nustatytus terminus ir nustatytoje vietoje (CK 6.344 straipsnio 1 dalis). Paprasta rašytine forma turi būti sudaromos motorinės transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartys (CK 1.73 straipsnio 1 dalies 10 punktas). Įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės lemia, kad kilus ginčui, būtent daiktų pardavėjui tenka pareiga įrodyti aplinkybę, jog pirkimo-pardavimo sandoris yra įvykęs (CPK 12 straipsnis 178 straipsnis). Tik įrodžius sandorio sudarymo faktą gali būti vertinama, ar pirkėjas turi priešpriešinę prievolę pardavėjui – sumokėti už prekes.

15. Ieškovė savo reikalavimus kildina tik iš 2015 m. lapkričio 3 d. sąskaitos faktūros FOR Nr. 284/1 (ieškovės atstovas nurodė, kad dokumento data turėtų būti 2016 m. vasario mėnuo). Minėtoje sąskaitoje faktūroje nurodyta, jog pirkėjas yra F. G. (nors atsakovo pavardė yra G.), tačiau sąskaita faktūra pasirašyta ieškovės ir atsakovo.

16. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, jog aplinkybė, kad transporto priemonė buvo perduota atsakovui ir jis ją įgijo taip pat patvirtina tai, kad automobilis buvo registruotas atsakovo vardu. Iš byloje esančios VĮ Regitra pažymos matyti, jog transporto priemonė nuo 2016 m. sausio 5 d. buvo registruota atsakovo vardu. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje yra išaiškinta, jog privalomas automobilio įregistravimas, skirtingai nuo jo pirkimo–pardavimo sutarties, nėra nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, todėl savaime nereiškia, jog tik jį įregistravęs asmuo yra to daikto savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-309/2010). Kadangi atsakovas bylos nagrinėjimo metu ginčijo aplinkybę, jog pirko transporto priemonę iš ieškovės, byloje nesant transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutarties tarp ieškovės ir atsakovo, būtina išsiaiškinti aplinkybes, kokiu pagrindu transporto priemonė buvo įregistruota atsakovo vardu. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybės, kokiu pagrindu transporto priemonė buvo įregistruota atsakovo vardu, reikšminga ir sprendžiant tinkamo atsakovo klausimą.

17. Be to, iš trečiojo asmens A. S. paaiškinimų nustatyta, jog jis pardavinėjo ieškovei priklausantį automobilį ir jis faktiškai gavo pinigus už automobilį. Papildomai iš trečiojo asmens paaiškinimų nustatyta, kad atsakovas trečiajam asmeniui A. S. paskolino pagal vekselį 6000 EUR sumą, dėl ko atsakovo vardu ir buvo užregistruotas automobilis, atsakovas automobilio pirkti neketino. Skolą atsakovui pagal vekselį grąžino, kai automobilis 2016 m. spalio 26 d. buvo parduotas S. P.. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad trečiasis asmuo A. S. neturėjo įgaliojimo paimti pinigus už atsakovo parduotą automobilį trečiajam asmeniui S. P., o atsakovo ir trečiojo asmens A. S. tarpusavio prievolių vykdymas nesusijęs su byla. Trečiajam asmeniui teigiant, jog jis pardavinėjo ieškovės automobilį, o ieškovei neigiant tokį faktą, būtina išsiaiškinti, ar trečiasis asmuo A. S. turėjo įgaliojimą parduoti ieškovei priklausantį automobilį ir kokiu teisiniu pagrindu tokį įgaliojimą buvo gavęs.

18. CPK 176 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pirmosios instancijos teismo pareiga visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištirti esmines bylos aplinkybes, nustatyti objektyvią tiesą ir priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 259, 263 straipsniai). Laikydamasis šių civilinio proceso įstatymo nuostatų, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, turi visapusiškai nustatyti ir įvertinti visas aplinkybes, kuriomis šalys įrodinėja reikalavimus, teikia atsikirtimus, ir sprendimo motyvuojamojoje dalyje atsakyti į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai formuojamoje praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. CPK 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010).

19. Rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Vis dėlto ši principinė taisyklė nereiškia, kad teismas yra tik pasyvus įrodinėjimo proceso dalyvis, įstatymas įtvirtina teismui galimybę siūlyti šalims teikti papildomus įrodymus, kai jų nepakanka (CPK 179 straipsnis).

20. Teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, nes anksčiau išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą naikinti skundžiamą teismo sprendimą, kadangi tik išsiaiškinus aplinkybes bei išreikalavus papildomus įrodymus, susijusius su tuo, kokiu pagrindu transporto priemonė buvo registruota atsakovo vardu, bei aplinkybes susijusias su trečiojo asmens A. S. įgaliojimu parduoti ieškovei priklausantį automobilį, spręstinas klausimas dėl byloje pareikštų reikalavimų pagrįstumo. Esant tokioms aplinkybėms, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino ir nenustatė svarbių faktinių ir teisinių bylos aplinkybių, taigi neatskleidė bylos esmės (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas), todėl teisėjų kolegija negali daryti pagrįstos išvados, kad pirmosios instancijos teismas sprendime tinkamai įvertino visus įrodymus bei pašalino prieštaravimus, vadovavosi teismų praktikoje suformuluotomis įrodinėjimo taisyklėmis (CPK 185 straipsnis).

21. Kadangi pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neišsiaiškino visų reikšmingų bylos aplinkybių, skundžiamas teismo sprendimas neatskleidus bylos esmės naikintinas ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

22. Kadangi byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme atlyginimo klausimas spręstinas pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus bylą iš esmės (CPK 93 straipsni 5 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 325–333 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. balandžio 3 d. sprendimą ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.