Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja L. Z., dalyvaujant pareiškėjui T. O., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. O. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas neginčija jam skirtų nuobaudų, byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant tinkamų laikymo sąlygų Vilniaus pataisos namuose, pareiškėjui atliekant nuobaudas bei nesuteikiant galimybės naudotis vandeniu virtuvėlėje, būriuose.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigose jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, todėl nagrinėjamu atveju yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz.,EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir, ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.250 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (žr., pvz., administracinės bylos Nr. A444-619/2008, Nr. A146-1240/2011, Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog atliekant jam paskirtas nuobaudas, jam nebuvo užtikrinama teisė į vienam asmeniui skiriamą minimalią ploto normą.

Pagal pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 111.2. punktą pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m. vienam žmogui.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog atlikdamas jam paskirtas nuobaudas Vilniaus pataisos namuose buvo laikomas perpildytose kamerose.

Ginčo laikotarpiu pareiškėjas atliko jam paskirtas nuobaudas dėl Vilniaus PN bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimų baudos izoliatoriaus kamerose (kamerų tipo patalpose): Nr. IK, Nr. 2K, Nr. 4K, Nr. 5K, Nr. 16K, Nr. 18K, Nr. 20K; ir drausmės grupės gyvenamosiose patalpose: Nr. 2D; Nr. 3D; Nr. 4D.

Iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjas buvo laikomas baudos izoliatoriaus kameroje Nr. IK kurios plotas - 13,05 kv.m., įrengtos 3 miegamosios vietos ( vienam nuteistajam teko apie 4,35 kv. m. ploto). BI kameroje Nr. 2K kurios plotas - 14,35 kv.m., įrengtos 3 miegamosios vietos (vienam nuteistajam tenka apie 4,78 kv. m. ploto). BI kameroje Nr. 4K kurios plotas - 13,55 kv.m., įrengtos 3 miegamosios vietos (vienam nuteistajam tenka apie 4,51 kv. m. ploto). BI kameroje Nr. 5K kurios plotas - 14,08 kv.m., įrengtos 3 miegamosios vietos (vienam nuteistajam tenka apie 4,69 kv. m. ploto). BI kameroje Nr. 16K kurios plotas - 14,46 kv.m., įrengtos 3 miegamosios vietos (vienam nuteistajam tenka apie 4,82 kv. m. ploto). BI kameroje Nr. 18K kurios plotas - 30,47 kv.m., įrengtos 7 miegamosios vietos (vienam nuteistajam tenka apie 4,35 kv. m. ploto). BI kameroje Nr. 20K kurios plotas - 30,47 kv.m., įrengtos 7 miegamosios vietos (vienam nuteistajam tenka apie 4,35 kv. m. ploto). Byloje esantys duomenys patvirtina, jog pareiškėjui gyvenant baudos izoliatoriaus kamerose visais laikotarpiais buvo užtikrinama teisė į 3,6 v.m. plotą.

Pareiškėjas taip pat gyveno drausmės grupės patalpoje Nr. 2D kurios plotas - 11,93 kv.m., įrengtos 3 miegamosios vietos (vienam nuteistajam tenka apie 3,97 kv. m. ploto); drausmės grupės patalpoje Nr. 3D kurios plotas - 15,44 kv.m., įrengtos 4 miegamosios vietos (vienam nuteistajam tenka apie 3,86 kv. m. ploto); drausmės grupės patalpoje Nr. 4D kurios plotas - 14,66 kv.m., įrengtos 4 miegamosios vietos (vienam nuteistajam tenka apie 3,66 kv. m. ploto).

Taigi, iš byloje esančių duomenų, matyti, jog pareiškėjui gyvenamojo ploto, tenkančio vienam nuteistajam, dydis visose pataisos įstaigos drausmės grupės gyvenamosiose patalpose bei kamerų tipo patalpose atitiko Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11 '.2 punkto nustatytą normatyvą (3,6 kv. m).

Dėl kirpyklos įrengimo baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpų korpuse.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr.194 (toliau - PĮVTT) 258 p. numatyta, jog ne rečiau kaip kartą per mėnesį nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti kirpėjo paslaugomis.

Atsakovė atsiliepime nurodė, jog visi Vilniaus PN nuteistieji pagal įstaigoje patvirtintą grafiką turi galimybe gauti kirpėjo paslaugas. Vilniaus PN bendrabučio tipo gyvenamajame pastate yra įrengta stacionari kirpykla. 2016-06-15 buvo gautas 2016-06-14 pareiškėjo skundas Nr. 29(8)- 891, kuriuo skundė kirpyklos sąlygas. Vilniaus PN administracija, išnagrinėjusi pareiškėjo 2016-06-15 skundą, 2016-07-15 pateikė atsakymą Nr. 42-955(1), kuriame pareiškėjui paaiškino, jog vadovaujantis Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baidais ir kietuoju inventoriumi normomis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. IR-139 bei Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908, artimiausiu metu kamerų tipo ir drausmės grupės pastate bus įrengta atitinkanti reikalavimus kirpyklos patalpa (b. l. 18).

Byloje nustatyta, kad Vilniaus PN aktyviai ėmėsi visų reikiamų priemonių ir 2016 metų rugpjūčio mėnesį kamerų tipo ir drausmės grupės pastate, t. y., drausmės grupėje pastato 2 aukšte, įrengė kirpyklos patalpą, kuri atitinka visus keliamus kirpykloms reikalavimus - įrengtas boileris karštam vandeniui, veidrodis, staliukas ir pan.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, jog iki 2016 metų rugpjūčio mėnesio, tokio tipo patalpose laikomi nuteistieji buvo kerpami kamerų tipo ir drausmės grupės pastate esančioje atskiroje patalpoje, į kurią kiekvieną ketvirtadienį, nuteistuosius kirpti ateidavo tas pats kirpėjas, nuteistuosius kerpantis ir bendrabučio tipo patalpose, esančiose Vilniaus PN.

HN 76:2010 27 punkte numatyta (nuo 2015 m. lapkričio mėn. taikomoje HN 134:2015 numatyti analogiški reikalavimai), jog sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje turi būti įrengta šalto ir karšto vandens tiekimo sistema. Šios higienos normos 37 punkte yra numatyti reikalavimai kirpyklų įrengimui: viena kirpyklos darbo vieta įrengiama ne mažesnėje kaip 5 m² patalpoje (37.1 p.); kirpėjo darbo vietoje turi būti tualetinis stalelis, veidrodis, 1–2 spintelės (37.2 p.); kirpyklos patalpoje turi būti praustuvė, rankų higienos priemonių (skysto muilo, rankų dezinfekcijos priemonių), muilo ir dezinfekcijos priemonių dozatorių, vienkartinių rankšluosčių, atliekų surinkimo talpykla (37.3 p.); grindys turi būti lygios, be plyšių, atsparios valikliams ir dezinfekcijos priemonėms; sienos turi būti padengtos lygia, atsparia drėgmei danga(37.4.); paviršiai, ant kurių dedami instrumentai ir kitos darbo priemonės, turi būti lygūs, padengti drėgmei, valikliams ir dezinfekcijos priemonėms atsparia medžiaga( 37.5 p.); aptarnaujant kiekvieną asmenį turi būti naudojami išvalyti, dezinfekuoti instrumentai ir / ar įrankiai (37.6 p.); paruošti naudoti instrumentai turi būti laikomi švarioje, uždengtoje talpykloje (37.7 p.); kiekvienam asmeniui turi būti naudojami tik švarūs, išskalbti arba vienkartiniai užtiesalai, apdangalai, popierinės juostelės bei servetėlės (37.8 p.); švarūs skalbiniai laikomi jiems skirtose švariose uždarose spintose arba talpyklose (37.9 p.); panaudoti skalbiniai surenkami į nešvariems skalbiniams skirtą talpyklą ir prieš naudojant kitą kartą išskalbiami skalbykloje ar tam skirtoje patalpoje, kurioje sumontuota skalbimo ir džiovinimo įranga (37.10 p.).

Kadangi, atsakovės atstovas atsiliepime neneigė, kaip tik atvirkščiai, patvirtino, jog tik nuo 2016 m. rugpjūčio mėn. baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpose esantiems nuteistiesiems yra sudarytos tinkamos, kaip HN 134:2015 numatyta, kirpyklos sąlygos, todėl teismas pripažįsta kad ginčo laikotarpiu (nuo 2014 m. balandžio 18 d. iki 2016 m. gegužės 1 d.) pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į tinkamas kirpyklos sąlygas atliekant jam paskirtas nuobaudas baudos izoliatoriuje ar kamerų tipo patalpose.

Dėl iškvietimo mygtuko įrengimo kamerų tipo patalpose ir baudos izoliatoriaus kamerose.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog jam nebuvo užtikrinama galimybė pasinaudoti pareigūnų iškvietimo mygtuku.

Atsakovės atstovas nurodė, jog Vilniaus PN kamerų tipo patalpose įrengtos prižiūrėtojų iškvietimo sistemos, tačiau kamerose laikomi nuteistieji nuolatos jas gadina. Dedamos didelės pastangos prižiūrint ir tvarkant šias sistemas, bet dėl kai kurių nuteistųjų, netausojančių pataisos įstaigos inventoriaus, veiksmų, neįmanoma užtikrinti kad minėti mygtukai funkcionuotų nuolatos. Akcentuotina, jog kamerų tipo patalpų lokaliniame sektoriuje visą parą budi pataisos pareigūnai, kurie nuolatos stebi ir kontroliuoja minėtose patalpose esamą situaciją. Esant bent menkiausiam potencialiam pavojui nuteistųjų saugumui pataisos pareigūnai nedelsiant atitinkamai reaguoja į tokius reiškinius, tokiu būdu yra užtikrinama nuolatinė nuteistųjų apsauga ir priežiūra.

Europos kalėjimų taisyklių (Europos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“) 18.2. punkto c) dalis rekomenduoja laisvės atėmimo vietoje įrengti aliarmo sistemą, kuri leistų kaliniams nedelsiant susisiekti su personalu. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės atstovo kameros yra uždaros, todėl akivaizdu, kad susisiekimo su personalu priemonės tokiose patalpose turi būti įrengtos. Atsakovės atstovas savo pozicijos dėl pareigūno iškvietimo mygtuko nepateikė. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes, tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta.. Taigi, būtent Vilniaus PN turi pareigą laikytis įstatymų ir kalinių/suimtųjų tinkamo laikymo nustatytų reikalavimų ir, atitinkamai, užtikrinti tikslios informacijos pateikimą apie tai, todėl, atsakovės atstovui nepateikus informacijos, kurioje būtų nurodyta, ar pareiškėjo kameroje buvo įrengtas veikiantis pareigūno iškvietimo mygtukas, ši aplinkybė vertintina pareiškėjo naudai, pripažįstant jog buvo pažeista pareiškėjo teisė būti laikomam kameroje kurioje įrengtas veikiantis pareigūno iškvietimo mygtukas.

Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog baudos izoliatoriaus kamerose ir kamerų tipo kamerose buvo prastas apšvietimas.

Iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau– Higienos norma HN 76:2010) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Patalpose turi būti skaidraus stiklo langai, natūralaus apšvietimo koeficientas - 0,5 %, mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta - 200 lx. Panašios nuostatos yra įtvirtintos ir nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 (toliau – Higienos norma HN 134:2015).

Pareiškėjas skunde nurodė, jog jam atliekant nuobaudas BI ir KTP nebuvo užtikrinama teisė į tinkamą apšvietimą. Taip pat, kartu su skundu pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro pranešimą, apie atliktus patikrinimus pareiškėjo prašymu ginčo kamerose.

Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro pranešimo (b. l. 11-12) matyti, jog buvo nustatyti pažeidimai dėl BI kamerų Nr. 3, 5 ir 18 apšvietimo atitikimo HN 134:2015. Todėl teismas pripažįsta, jog pareiškėjui kalint šiose kamerose, buvo pažeista jo teisė į tinkamą kamerų apšvietimą, kur numatyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra apšvieta turi būti ne mažesnė nei 200 lx.

Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog virtuvėlėje nebuvo įrengta kriauklė su vandeniu.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog Vilniaus PN būriuose, kuriuose jam teko gyventi, virtuvėlėse nebuvo įrengtos kriauklės, todėl indus jam teko plauti bendrose būrių prausyklose.

Atsakovės atstovas Vilniaus PN nurodė, jog nuteistųjų gyvenamajame korpuse, kiekviename nuteistųjų būryje yra įrengtos virtuvėlės, kuriose nuteistieji turi galimybę pasišildyti maistą ar užkaisti vandens. Nuteistųjų būriuose esančiose virtuvėlėse nėra techninių galimybių įrengti indų plautuvių. Pabrėžė, kad kiekviename nuteistųjų būryje yra įrengti sanitariniai ir higienos mazgai, kuriuose nuteistieji gali išsiplauti nešvarius indus.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo” patvirtintų taisyklių (toliau - Taisyklės) 5.11. p. nurodyta, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose esant techninėms galimybėms gali būti įrengiamos virtuvėlės (kiekvienam būriui).

Dėl nurodyto teisinio reglamentavimo, teismo vertinimu, Vilniaus PN neturėdami techninių galimybių ir neįrengę kriauklės virtuvėlėje, neatliko neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu.

Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog uždarant jį į BI kameras jis nebūdavo apžiūrimas gydytojų.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog prieš jį uždarant į baudos izoliatorių jis nebūdavo apžiūrėtas gydytojo.

Atsakovės atstovas Vilniaus PN atsiliepime pabrėžė, kad iki 2016-04-01, prieš pareiškėją uždarant į baudos izoliatoriaus kamerą, kiekvieną kartą Vilniaus PN Sveikatos priežiūros tarnybos medikai tikrino pareiškėjo sveikatą bei darė atitinkamas žymas direktoriaus nutarimuose dėl nuteistojo nubaudimo. Nuo 2016-04-01 nuteistųjų sveikatos privalomas tikrinimas prieš uždarant į kamerų tipo patalpas nenumatytas. Atkreipė dėmesį, jog kiekvieną dieną Vilniaus PN Sveikatos priežiūros tarnybos specialistai vykdo kamerų tipo patalpų apėjimus, kurių metu gavus nuteistųjų nusiskundimų dėl sveikatos problemų, paskiriamas sveikatos patikrinimas.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 144 str. 1 d. nustatyta, kad nuteistojo, kuriam paskirta nuobauda - uždaryti į baudos arba drausmės izoliatorių ar į karcerį, taip pat perkelti į kamerų tipo patalpas, sveikatą privalo patikrinti gydytojas ir pataisos įstaigos direktoriaus nutarime, kuriuo paskirtos šios nuobaudos, pažymėti, ar nuteistasis gali paskirtą nuobaudą atlikti (įstatymo norma galiojusi iki 2016-04-01).

Ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo uždaromas į baudos izoliatoriaus kameras nuo 2014 m. liepos 10 d. iki 2016 m. kovo 15 d. Iš byloje pateiktų Vilniaus PN direktoriaus nutarimų dėl nuteistojo nubaudimo matyti, jog pareiškėjas būdavo gydytojo apžiūrėtas ir gydytojas arba slaugytojas ant Vilniaus PN direktoriaus nutarimų pažymėdavo, ar pareiškėjas gali atlikti jam paskirtą nuobaudą baudos izoliatoriaus kameroje (b. l. 41, 45, 48, 52, 55, 57, 59, 61, 65, 67, 69, 71, 73, 76, 78). Todėl, pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog jis būdavo uždaromas į BI kameras neapžiūrėtas gydytojo, atmestinos kaip nepagrįstos.

Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog jam kalint BI kamerose iš jo buvo paimti jo daiktai, kurie jam būdavo gražinami einant į dušą.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog jį uždarant į baudos izoliatorių iš jo būdavo paimamas šampūnas, dušo želė, skutimosi putos, skutimosi peiliukai, dezodorantas, veidrodis, laikrodis.

Atsakovės atstovas nurodė, jog nuteistieji, prieš juos uždarant į baudos izoliatoriaus kameras, susideda savo asmeninius daiktus (tame tarpe ir higienos priemones), kuriuos turėti kamerose draudžiama, į rakinamas laikinojo saugojimo spinteles. Kartą į savaitę, vedant nuteistuosius praustis, jie gali pasiimti savo asmeninius daiktus (higienos priemones) ir jais naudotis.

Ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo uždaromas į baudos izoliatoriaus kameras nuo 2014 m. liepos 10 d. iki 2016 m. kovo 15 d.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 (toliau – ir PĮ VVT) 210 p. numatyta, kad nuteistiesiems, uždaromiems į baudos arba drausmės izoliatorių ar į karceri neleidžiama su savimi imti maisto produktų ir asmeninių daiktų išskyrus nutarimo dėl nuobaudos skyrimo kopiją, vokus, pašto ženklus, rašymo priemonę ir popierių rūkalus, degtukus ir vienkartinius žiebtuvėlius, rankšluostį, muilą, dantų pastą, dantų šepetėlį, plastmasines šukas, nosinę (moterims - būtinus higienos reikmenis) (punkto redakcija galiojusi nuo 2010-01-27 iki 2016-04-01).

Įvertinus tai, kad pareiškėjo nurodyti daiktai - šampūnas, dušo želė, skutimosi putos, skutimosi peiliukai, dezodorantas, veidrodis, laikrodis, nėra nurodyti kaip galimi su savimi turėti PĮVVT 210 p. daiktai, atsakovės atstovui neatlikus neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu, pareiškėjo argumentai dėl jo pažeistų teisių, turėti su savimi visus savo daiktus BI kamerose, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog jam nebuvo išduodamos knygos, kurių jis prašydavo.

Pareiškėjas nurodė, jog kreipdavosi į bibliotekininką prašydamas jam atnešti knygų, tačiau buvo ignoruojamas ir knygų negaudavo.

Atsakovės atstovas Vilniaus PN nurodė, jog nuteistiesiems atliekant nuobaudas baudos izoliatoriaus patalpose, bibliotekoje knygos nuteistiesiems išduodamos tik jiems parašius prašymą, tačiau apie išdavimo faktą jokios kortelės nėra pildomos. Knygos išduodamos nenurodant jokio termino. Nurodė, jog gali pasitaikyti tokių atvejų, kad Vilniaus PN bibliotekininkas gali iškarto neišduoti prašomų knygų, tačiau tik tuo atveju, jei tuo metu prašomų knygų bibliotekoje nėra, o kitam nuteistajam jas grąžinus į biblioteką, pastarosios nedelsiant būna išduodamos nuteistajam, kuris jų prašė. Pabrėžė, jog bibliotekoje knygų kiekis nėra didelis ir jas išduoti tuo pačiu metu keliems nuteistiesiems yra neįmanoma. Taip pat, papildomai informavo, jog 2016 m. rugsėjo 5 d. su pareiškėju apie tai kalbėjo Vilniaus PN Socialinės reabilitacijos skyriaus pareigūnas, kurio metu pareiškėjas buvo supažindintas su administracijos atliktais veiksmais, jam paaiškintas bibliotekininko darbo grafikas, po to pats pareiškėjas nurodė, kad pretenzijų niekam neturi. Nurodytoms aplinkybėms patvirtinti, pridėjo pareiškėjo prašymą, dėl prašymo, pasiūlymo, pareiškimo, peticijos, skundo nagrinėjimo procedūros nutraukimo (b. l. 121), iš kurio matyti, jog pareiškėjas prašo jo 2016 m. rugpjūčio 22 d. skundą dėl bibliotekininko neatneštų knygų nenagrinėti. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl knygų neišdavimo ir nereagavimo į jo pastabas atmestini, kaip nepagrįsti.

Dėl pareiškėjo sveikatos.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl kalinimo sąlygų Vilniaus PN jis patyrė nepatogumus. Byloje nėra duomenų, kad Vilniaus PN pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos gydymosi sąlygos. Todėl, teismo vertinimu, pareiškėjui dėl nurodytų nepatogumų negalėjo kilti tokio lygio išgyvenimai, kokius jis nurodo skunde.

Dėl neturtinės žalos priteisimo.

Turtinės bei neturtinės žalos, padarytos neteisėtais valstybės ar savivaldybės institucijų veiksmais, atlyginimas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, o padaryta turtinė ir neturtinė žala turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens.

Teismas atkreipia dėmesį, kad LVAT yra suformavęs teisminę praktiką, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu (ABTĮ 15 str., 21 str.). Šiuo atveju ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves. Atsižvelgiant į CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasmę, teismas pabrėžia, jog priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, turi būti vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų, o teismas pagal teisinius kriterijus nustato priteistiną neturtinės žalos dydį.

Byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą, teismo nuomone, pareiškėjui negalėjo kilti tokio pobūdžio ir intensyvumo išgyvenimai, kokius jis nurodė skunde.

Teismas pripažįsta, jog šiuo atveju buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamą BI kamerų apšvietimą, iškvietimo mygtuko įrengimą, tinkamas kirpyklos sąlygas ir tokie pažeidimai sudarė prielaidas patirti pareiškėjui tam tikrus neigiamus išgyvenimus, sukėlė pareiškėjo gyvenimo kokybės pablogėjimą. Taigi pareiškėjas patyrė papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Šiuo aspektu akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99).

Teismas, įvertinęs šiame procesiniame sprendime paminėtas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto. Tokiu būdu pripažintina, kad atskirais laikotarpiais nuo 2014 gegužės mėn. iki 2016 m. gegužės 1 d., pareiškėjui atliekant nuobaudas baudos izoliatoriaus kamerose, buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis ( pažeista pareiškėjo teisė į tinkamą BI kamerų apšvietimą, iškvietimo mygtuko įrengimą, tinkamas kirpyklos sąlygas), o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 56 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi

nusprendžia:

Pareiškėjo T. O. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad nuo 2014 m. balandžio 18 d. iki 2016 m. gegužės 1 d., pareiškėjui atliekant bausmę Vilniaus pataisos namuose, buvo pažeista pareiškėjo T. O. teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.

Pareiškėjo T. O. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.