Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. G. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 6 d. nuosprendžio, kuriuo R. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str.1 ir 4 d., bausmė subendrinta iš dalies sudedant su 2010 m. balandžio 12 d. Kelmės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme ir nustatyta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant nepilnamečių pataisos namuose.

Bausmės pradžia nustatyta nuo nuosprendžio paskelbimo dienos 2010 m. gegužės 6 d. ir į bausmės laiką įskaityta bausmės dalis, atlikta pagal 2010 m. balandžio 12 d. nuosprendį.

Skundžiamu nuosprendžiu nuteisti ir A. T. bei T. M., tačiau jų atžvilgiu nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

R. G. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupėje su A. T., T. M., 2008-11-27 apie 23 val., Kelmėje, (duomenys neskelbtini) namo kieme, A. T. išdaužus automobilio ,,VW GOLF“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančio T. G., priekinių vairuotojo pusės durelių lango stiklą ir įsibrovus į automobilį, ir iš jo pagrobė T. G. priklausantį 777 Lt vertės turtą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis R. G. ir jo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino R. G. kaltu padarius kvalifikuotą vagystę ir teisingai kvalifikavo apelianto padarytą nusikalstamą veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. Iš esmės to neginčija ir nuteistasis, kuris tik nesutinka su tuo, kad buvo įvardintas, kaip kito nuteistojo A. T. bendrininkas.

Lietuvos Respublikos BK 24 str. 1 d. nurodyta, kad bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ir daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių Lietuvos Respublikos BK 13 str. nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 str. 2 d.). Bendrininkavimo subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju pasireiškia tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Susitarimas gali būti sudaromas bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, jis gali būti išankstinis ir staiga kilęs, sudaromas žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais. Pagal susiformavusią teismų praktiką, bendrininkavimas – tai bendra kelių asmenų veika, todėl visos dėl veikos kilusios pasekmės inkriminuojamos kiekvienam iš bendrininkų, nepriklausomai nuo kiekvieno iš jų vaidmens, veiksmų pobūdžio bei intensyvumo ir indėlio į nusikaltimo padarymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-394/2008). Bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų.

Byloje nustatyta, kad nuteistasis A. T. išdaužė svetimo automobilio stiklą ir įsibrovė į automobilį. Tuo metu nuteistasis T. M. ir apeliantas saugojo aplinką, kad niekas neateitų, vadinasi, visi trys nuteistieji suprato, jog dalyvauja svetimo turto grobime iš automobilio, girdėjo, kaip A. T. išdaužė automobilio stiklą (t. 2, b. l. 119), vėliau visi trys apžiūrėjo iš automobilio pagrobtus daiktus (t. 2, b. l. 120). Taigi, nekyla abejonių, jog visi nuteistieji, tarp jų ir apeliantas, suprato nusikalstamų veiksmų esmę ir patys sąmoningai dalyvavo nusikaltime betarpiškai prisidėdami realizuojant nusikalstamą ketinimą pagrobti iš T. G. automobilio pastarojo turtą. Nusikaltimo padarymo metu R. G. buvo suėjęs Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. numatyto nusikaltimo subjektui būtinas amžius (BK 13 str. 2 d.; R. G. buvo 16 metų), jis, kaip ir kiti du nuteistieji, veikė bendrais tyčiniais veiksmais, vadinasi, yra nusikaltimo bendravykdytojas. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. T., T. M. ir R. G. įvardijo bendrininkais ir teisingai konstatavo, kad pastarieji nusikaltimą padarė bendrininkų grupėje.

Savo skunde nuteistasis R. G., prašydamas sušvelninti paskirtą laisvės atėmimo bausmę, akcentavo, jog jis nusikalstamą veiką padarė būdamas nepilnametis. Šiuo atveju pažymėtina, kad priimdamas skundžiamą nuosprendį, apylinkės teismas įvertino tai, kad R. G. nusikaltimo padarymo metu buvo nepilnametis, apsvarstė galimybę pasiekti bausmės tikslus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 41 str., neskiriant pastarajam realios laisvės atėmimo bausmės. Tokiu būdu teismas, skirdamas R. G. bausmę, vadovavosi ne tik bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK VIII skyrius), bet ir Lietuvos Respublikos BK XI skyriuje reglamentuotais nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumais ir šių nuostatų nepažeidė.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nusikalstamą veiką, už kurią apeliantas nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė neišnykus teistumui pagal Kelmės rajono apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 27 d. nuosprendį, kuriuo R. G. taip pat buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. (t. 2, b. l. 23-25). Taip pat pažymėtina, kad iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo R. G. atžvilgiu už padarytas nusikalstamas veikas – po vieną, numatytą atitinkamai Lietuvos Respublikos BK 178 str. 4 d., 187 str. 3 d., 187 str. 1 d. ir šešias, numatytas Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d., iš viso buvo priimti 4 apkaltinamieji teismo nuosprendžiai, kuriais, kaip nepilnamečiui buvo skiriamos ne tik laisvės apribojimo bausmė, kuri vėliau buvo pakeista į areštą, ne tik laisvės atėmimo bausmės, bet ir auklėjamojo poveikio priemonės (t. 2, b. l. 26-27; 29-32; 34-59; 133-139).

Iš ankščiau aptartų aplinkybių matyti, kad ankstesniais teismo nuosprendžiais R. G. taikytos baudžiamojo poveikio priemonės pozityvių rezultatų nedavė. Nepraėjus nei pusei metų po arešto bausmės atlikimo Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose, jis vėl padarė tyčinį apysunkį nusikaltimą – pagrobė svetimą turtą įsibrovus į saugyklą (automobilį), už ką yra pripažintas kaltu skundžiamu nuosprendžiu. Maža to, Kelmės rajono apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 27 d. nuosprendžiu nuteisus apeliantą laisvės apribojimo bausme, laikotarpiu nuo 2007 m. vasaros iki 2008 m. balandžio mėn. jis padarė dar 7 nusikalstamas veikas nuosavybei, už kurias buvo nuteistas 2009 m. gruodžio 22 d. ir 2010 m. balandžio 12 d. Kelmės rajono apylinkės teismo nuosprendžiais.

Savo skunde apeliantas teigia, kad jis padėjo tiriant baudžiamąją bylą ir gailisi dėl padaryto nusikaltimo. Iš bylos medžiagos akivaizdu, kad tai deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti nuteistojo R. G. teiginiai, nes viso baudžiamojo proceso metu jis neigė bet kokį dalyvavimą padarant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, duodamas parodymus klaidino ikiteisminio tyrimo pareigūnus, prokurorą ir teismą. Nėra jokio pagrindo tokį nuteistojo elgesį laikyti geranoriška pagalba nusikalstamą veiką tiriančioms institucijos ir tuo labiau apgailestavimą dėl padaryto nusikaltimo. Tai, kad apeliantas žada nebenusikalsti, nori tęsti mokslus (t. 2, b. l. 64) apibūdina jį teigiamai, tačiau tai nemenkina jo kaltės nusikaltimo padaryme ir tokie pareiškimai nedaro R. G. asmens mažiau pavojingu.

Bausmės esmę sudaro nubaudimas, kuris negali būti suvokiamas atskirai nuo kitų bausmės tikslų ir turi būti traktuojamas kaip priemonė kitiems tikslams pasiekti. Iš to, kas išdėstyta, akivaizdu, kad su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės paskyrimas ar paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas R. G. toliau formuotų neadekvatų savo elgesiui atsakomybės suvokimą ir bausmės tikslų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 41 str. 2 d, pasiekti nepavyktų.

Tokiu būdu kolegija, įvertinusi visas aptartas ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytas baudžiamosios atsakomybės klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai R. G. paskyrė realią laisvės atėmimo bausmę.

Nustatydamas laisvės atėmimo bausmės dydį apeliantui, pirmosios instancijos teismas nepažeidė Lietuvos Respublikos BK 54 str. nuostatų. Teismui, svarstant bausmės skyrimo klausimą, buvo žinoma, kad R. G. nusikaltimo padarymo metu buvo nepilnametis, kad mokosi Kelmės profesinio rengimo centre, ir, be abejonės, į tai buvo atsižvelgta. Be kitų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių (apeliantas neišnykus teistumui padarė tyčinį apysunkį nusikaltimą; buvo nustatytos jo atsakomybę sunkinančias aplinkybės – nusikaltimą padarė bendrininkų grupėje ir būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (BK 60 str. 1 d. 1 p., 9 p.) apylinkės teismas atkreipė dėmesį į nekritišką paties R. G. savo elgesio įvertinimą – kaltės nepripažino, nesigailėjo, neatlygino padarytos žalos.

Kolegija, atsižvelgusi į visas aptartas ir apylinkės teismo nuosprendyje išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo R. G. paskirta žymiai mažesnė už Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį, taikomą nepilnamečiams (vidurkis 3 metai 22 dienos), bausmė – laisvės atėmimas 1 metams, nėra aiškiai per griežta, todėl dar labiau ją mažinti nėra pagrindo.

Kaip jau buvo minėta šioje nutartyje, nusikaltimą, už kurį yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, R. G. padarė 2008 m. lapkričio 27 d., tai yra prieš priimant jo atžvilgiu 2009 m. gruodžio 22 d. ir 2010 m. balandžio 12 d. Kelmės rajono apylinkės teismo nuosprendžius. Kelmės rajono apylinkės teismas 2010 m. balandžio 12 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrino su 2009 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir paskyrė galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 2 metams 3 mėnesiams. Apylinkės teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BK 63 str. nuostatomis, skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrino su Kelmės rajono apylinkės teismas 2010 m. balandžio 12 d. nuosprendžiu paskirta subendrinta bausme – prie griežtesnės 2 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridėjo tik 3 mėnesius skundžiamu nuosprendžiu už inkriminuotą apysunkį nusikaltimą paskirtos bausmės, todėl R. G. paskirta ir galutinė subendrinta bausmė nėra aiškiai per griežta.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, tenkinti nuteistojo R. G. apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo R. G. apeliacinį skundą atmesti.