Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-01-09 · Administracinė byla Nr. I-192-644/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-01-09
Bylos Nr.
I-192-644/2017
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04031-2015-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Audrius Grauželis
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos
Pareiškėjas
V. C.
Kategorijos
  • 20.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-192-644/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04031-2015-9Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2; 55 (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. sausio 9 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Audrius Grauželis,sekretoriaujant Sigitai Damidavičienei,

dalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, atstovui A. S.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. C. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas patikslintu skundu (b. l. 1-2, 9) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, neturtinę žalą dėk jo konvojavimo netinkamomis sąlygomis. Pažymėjo, kad laikotarpiu nuo 2011-10-20 iki 2013-05-20 buvo konvojuojamas maršrutais Šiaulių TI-Kauno TI-Pravieniškių PN Viešojo saugumo tarnybos automobiliais, kuriose nebuvo ventiliacijos, elektromagnetinių užraktų, bagažo skyriaus, saugos diržų, apšvietimo. Žiemos metu automobiliuose buvo šalta, vasarą - karšta. Konvojavimas truko apie 2 val. 30 min., taigi kelionės buvo sunkios ir varginančios. Kartą konvojaus metu sprogo automobilio padanga ir kelionė užtruko, tačiau pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė pasinaudoti tualetu. Pažymėjo, kad minėtos konvojavimo sąlygos prilygo kankinimui. Prašė skundą tenkinti ir priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas, Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos, atsiliepime (b. l. 18-20) ir atstovas teismo posėdžio metu su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad konvojavimas yra atliekamas specialiomis transporto priemonėmis –automobiliais, autobusais, kuriuose yra įrengtos techniškai tvarkingos kameros. Visam Viešojo saugumo tarnybos specialios paskirties transportui, skirtam asmenų konvojavimui, Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių veiksnių tyrimo skyrius yra atlikęs matavimus dėl aplinkos veiksnių atitikties Konvojavimo taisyklių reikalavimams. Visuose specialios paskirties automobiliuose yra įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, įrengti atsarginiai išėjimai, elektromagnetiniai bei greito atrakinimo užraktai. Viešojo saugumo tarnyba užtikrina, kad specialios paskirties transportu vyktų tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius. Konvojuojamieji vedami į tualetą pasikeitimo punktuose patiems prašant, apie tai daromas įrašas konvojaus kelionės žiniaraštyje. Pareigūnai pareiškėjo konvojavimą vykdė tinkamai pagal Konvojavimo taisyklių nuostatas, todėl nėra būtinų sąlygų atsirasti deliktinei atsakomybei. Prašė pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senatį ir skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais Viešojo saugumo tarnybos veiksmais konvojuojant jį Viešojo saugumo tarnybos automobiliais laikotarpiu nuo 2011-10-20 iki 2013-05-20 netinkamomis, kankinančiomis sąlygomis.

Atsakovo atstovas atsiliepime prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį laikotarpiui iki 2012 m. rugpjūčio 3 d. (b. l. 18-20).

Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų veiksmais, atlyginimo taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Civilinio kodekso normos (toliau – CK). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 str. 8 d. nustatyta, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.126 str. 2 d. ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu.

Pagal CK 1.127 str. 1 d. įtvirtintą bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Nors ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), formuodamas vienodą teismų praktiką administracinėse bylose nurodė, jog sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-363/2012).

Žemesnės instancijos teismas

Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš jo konvojavimo sąlygų laikotarpiu nuo 2011-10-20 iki 2013-05-20. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo skunde nurodytas konvojavimo sąlygų jam sukeltas neigiamas pasekmes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų konvojavimo sąlygų jau pirmojo jo konvojavimo metu, nes, patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų konvojavimo sąlygų į Viešojo saugumo tarnybos pareigūnus, šios įstaigos vadovą, kitas kompetentingas institucijas. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvusios suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti iš Viešojo saugumo tarnybos ar kitų institucijų reikiamą informaciją. Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti pirmojo konvojavimo metu, tačiau į teismą kreipėsi tik 2015-08-04, tai patvirtina pašto spaudas ant voko (b. l. 3).

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jei teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. LVAT 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013). Pabrėžtina, kad teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes (žr. LVAT 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A-727-858/2015, A-784-858/2015). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymus, pagrindžiančius ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. LVAT 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).

Teismas pažymi, kad jei pareiškėjas jautė nepatogumus, išgyvenimus, kamčias, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar teisinės pagalbos. Akcentuotina, jog gavęs atsakovo atsiliepimą, kuriame buvo prašoma taikyti ieškinio senatį ir su juo susipažinęs, pareiškėjas nepateikė teismui prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, taip pat nenurodė jokių svarbių bei objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, todėl laikotarpiui nuo 2011-10-20 iki 2012-08-03 taikytina trijų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Atitinkamai pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu ir galimu neturtinės žalos padarymu, nevertintinos.

Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo konvojavimo sąlygos nuo 2012-08-04 iki 2013-05-20.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte (akto redakcija iki 2016-07-01) nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Žemesnės instancijos teismas

Konvojuojamųjų suimtųjų (nuteistųjų) teises ir pareigas, konvojaus pareigūnų veiklą reglamentuoja Konvojavimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005-07-29 įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (toliau – ir Konvojavimo taisyklės). P. K. taisykles, konvojavimas gali būti vykdomas specialiuoju ar kitokiu transportu. Šiuo atveju, bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas buvo konvojuojamas specialiaisiais automobiliais.

Bylos duomenimis, pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu skunde nurodytais maršrutais - Šiauliai-Kaunas-Pravieniškės, buvo konvojuojamas šiais laikotarpiais: 2012-09-10 maršrutu Pravieniškės-Šiauliai-Pravieniškės, 2012-09-24 maršrutu Vilnius-Šiauliai-Klaipėda-Vilnius, 2012-09-25 maršrutu Šiauliai-Kaunas, 2012-09-27 maršrutu Kaunas-Pravieniškės-Kaunas, 2013-02-04 maršrutu Kaunas-Pravieniškės-Kaunas (b. l. 30-42). Nors iš Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 2015-09-10 rašto Nr. S-24734 (b. l. 14, 17) matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo konvojuotas ir į Kaišiadorių rajono apylinkės teismą (2012-11-12, 2012-12-17, 2013-01-18), tačiau teismas negali peržengti bylos nagrinėjimo ribų ir savarankiškai vertinti aplinkybių, kurios nėra ginčo objektas, tuo tarpu esminė neturtinės žalos atlyginimo sąlyga yra atitinkamos valdžios institucijos priimti neteisėti aktai, neveikimas taip, kaip pagal įstatymus buvo privaloma veikti.

Bylos duomenimis, pareiškėjas buvo konvojuojamas šiais automobiliais: Mercedes Benz valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (suolai), VW Crafter valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (14 vietų), VW Crafter valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (14 vietų), VW Crafter valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (13 vietų), Mercedes Benz valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (14 vietų) (b. l. 30-42, 49, 53, 56, 59). Remiantis minėtais duomenimis nustatyta, kad konvojuojamųjų asmenų skaičius nebuvo didesnis, nei automobiliuose yra įrengta sėdimų vietų. Be to, teisės aktai nenustato konkretaus patalpos ploto, kuris turi būti skiriamas vienam asmeniui konvojavimo metu. Konvojavimo taisyklės taip pat nereglamentuoja ir konvojuojamųjų asmenų daiktų pervežimo. Kadangi konvojavimo trukmė nėra ilga, automobiliuose įprasta įrengti tik tiek vietos, kiek yra būtinai reikalinga. Nenustačius, kad automobiliuose buvo pervežama daugiau asmenų, nei juose įrengta sėdimų vietų, pareiškėjo argumentai dėl vietos trūkumo laikomi nepagrįstais.

Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybe, kad konvojaus automobiliuose nebuvo ventiliacijos, apšvietimo, tinkamo šildymo, žiemos metu buvo šalta, vasaros metu – karšta.

Konvojavimo taisyklių 146.4 punkte numatyta, kad specialiajame automobilyje, specialiajame autobuse turi būti įrengtos veikiančios šildymo sistemos, signalizacijos priemonės, žmonėms evakuoti tinkamos avarinės angos, įrengta vėdinimo sistema, tiekianti ne mažiau 15 m³/h lauko oro vienam asmeniui, kamerų dirbtinis apšvietimas ne mažesnis kaip 50 lx.

Pareiškėjas skunde nenurodė, kada konkrečiai oro temperatūra, vėdinimas ar apšvietimas konvojaus automobiliuose neatitiko reikalavimų bei kokie įrodymai tai galėtų patvirtinti. Vertinant pareiškėjo skunde nurodytus teiginius, pažymėtina, kad Viešojo saugumo tarnyba atidžiai tikrina konvojavimo sąlygų kokybę, nuolat užsako transporto priemonių tyrimus, kuriuos atlieka Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimų skyrius (b. l. 43, 47, 48, 52, 62-63, 64-65). Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija patikrinimų metu nenustatė, kad specialios paskirties automobilių kamerose esanti aplinka būtų netinkama konvojuoti asmenis. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad visuose specialios paskirties automobiliuose yra įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, įrengti atsarginiai išėjimai, elektromagnetiniai bei greito atrakinimo užraktai. Šildymo, apšvietimo ir ventiliacijos sistemų įrengimą patvirtina atsakovo į bylą pateiktos automobilių kamerų schemos (b. l. 44, 49, 53, 56, 59). Automobilių techninės apžiūros rezultatų kortelės (b. l. 46, 51, 55, 58, 61) patvirtina, kad transporto priemonės, kuriomis buvo etapuojamas pareiškėjas, pilnai atitiko techninius reikalavimus. Įvertinus tai, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo teiginiai šioje dalyje yra abstraktaus pobūdžio, nes į bylą nepateikti jokie skunde nurodytas aplinkybes patvirtinantys įrodymai. Be to, viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos pateikti duomenys patvirtina konvojavimo vykdymą techniškai tvarkingomis transporto priemonėmis. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodė, kad konvojaus automobiliuose nebuvo saugos diržų. Pažymėtina, kad Konvojavimo taisyklėse nėra numatyta, jog specialiame konvojaus automobilyje turi būti atskirai įrengti kiekvienam konvojuojamam asmeniui skirti saugos diržai. Kelių eismo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 nustatyta, kad saugos diržų naudojimas autotransporto priemonėse yra privalomas tuomet, kai jie yra įrengti. Į bylą yra pateikti duomenys apie specialiųjų autotransporto priemonių, kuriomis pareiškėjas buvo konvojuojamas, tinkamumą eksploatuoti pagal paskirtį, tai patvirtina Lietuvoje akredituotų techninės apžiūros kontrolierių išduotos Techninės apžiūros rezultatų kortelės (b. l. 46, 51, 55, 58, 61). Minėti duomenys patvirtina specialiųjų automobilių, kuriais buvo konvojuojamas pareiškėjas, tinkamumą naudoti. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, kad kelionės metu neturėjo galimybės nueiti į tualetą.

Konvojavimo taisyklių 134 punkte nustatyta, kad konvojuojamieji į tualetą vedami tiktai pačių prašymu ir tiktai po vieną. Į bylą pareikti kelionės žiniaraščiai patvirtina, kad kelionių metu konvojuojamieji buvo vedami į tualetą (b. l. 34). Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjas kreipėsi į konvojaus pareigūnus dėl išvedimo į tualetą ir, kad jam nebuvo leista. Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas turėjo teisę teikti skundus konvojaus viršininkui ar pareigūnui dėl jo netenkinančių konvojavimo sąlygų, tačiau, bylos duomenimis, skundų nebuvo pateikta. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo argumentai šioje dalyje vertintini kaip deklaratyvūs, todėl atmestini.

Į bylą pateiktos automobilių, kuriais buvo konvojuojamas pareiškėjas, techninės apžiūros rezultatų kortelės bei transporto priemonių registracijos liudijimai patvirtina, kad naudoti specialieji automobiliai yra tinkami žmonėms pervežti ir jie atitinka saugumo ir kitus techninius reikalavimus. Į patikros turinį patenka ir pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl sėdimų vietų, saugos diržų, ventiliacijos, šildymo, tvarkos ir pan. Byloje nėra duomenų, taip pat nėra atitinkamų įrašų ir žiniaraščiuose, kad pareiškėjas skundu dėl netinkamų konvojavimo sąlygų būtų kreipęsis į konvojaus pareigūnus. Konvojaus žurnalų, kelionės žiniaraščių įrašai patvirtina, kad įvykiai, atsitikę konvojaus metu, buvo fiksuojami. Byloje nėra duomenų apie jokius incidentus konvojavimo metu dėl sprogusios padangos. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kaip nurodo pareiškėjas, kad jis buvo konvojuojamas kankinančiomis sąlygomis.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Šioje administracinėje byloje aplinkybių, suponuojančių neturtinės žalos atsiradimą, nenustatyta.

Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos) ar jos pareigūnų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 (akto redakcija iki 2016-07-01) straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo V. C. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Audrius Grauželis