- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2018-03-06
- Bylos Nr.
- 1A-134-873/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-09170-2017-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Nijolė Žimkienė, Arūnas Budrys, Arūnas Kisielius
- Nuteistasis
- H. R.
- Advokatai
- Edgaras Dereškevičius
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Arūno Kisieliaus ir Nijolės Žimkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo H. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 24 d. nuosprendžio, kuriuo H. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 284 straipsnį laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šiuo teismo nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 7 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir H. R. paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo 2 metams 9 mėnesiams bausmė, ją atliekant pataisos namuose, į paskirtos bausmės laiką įskaitant laiką, atliktą ir įskaitytą pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 7 d. nuosprendį. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant H. R. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu: 1) mokytis, dirbti arba be pažeidimų registruotis darbo biržoje; 2) būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su mokslu, darbu ar gydymusi sveikatos priežiūros įstaigose; 3) neišvykti už gyvenamojo miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; 4) per 2 mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą. Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys atmestas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1.H. R. buvo nuteistas už tai, kad jis pažeidė viešąją tvarką: jis 2017 m. vasario 24 d., apie 17.45 val., būdamas viešoje vietoje, prie parduotuvės „K.“, esančios (duomenys neskelbtini), įžūliu elgesiu, stebint kitiems asmenims, dujų balionėliu papurškė į veidą nukentėjusiajam D. V., tuo padarydamas jam ūminį konjunktyvitą, akies ir jos priedinių organų nudegimą, t. y. nežymų nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymą. Tokiu būdu H. R., demonstruodamas nepagarbą aplinkai ir aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
II.Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2.Apeliaciniu skundu nuteistasis H. R. prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti kaip nepagrįstą ir neteisėtą bei priimti išteisinamąjį nuosprendį. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
2.1.Skundžiamame nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, jo atžvilgiu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, padarytas esminis baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimas, nes nesilaikyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje įtvirtintų duomenų pripažinimo įrodymais taisyklių.
2.2.Teismas, taikydamas BK 75 straipsnį, jam savo nuožiūra numatė tokią pareigą, kurios jis negalės įvykdyti - įpareigojo per 2 mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą. Jis šios pareigos net ir norėdamas negalės įvykdyti, kadangi, kaip matyti iš 2017 m. rugsėjo 7 d. kaltinamojo akto, iš teismo posėdžių protokolų, šioje byloje nukentėjusiuoju pripažintas D. V. civilinio ieškinio ikiteisminio tyrimo metu ir iki įrodymų tyrimo teisme pradžios, kaip tai numato BPK 112 straipsnis, nepareiškė.
2.3.Apeliantas dėl BPK 301 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teismo pareigos nuosprendį pagrįsti konkrečiais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, pažeidimo, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį turėjo į jį suformuluoti ne nuomonę (ar prielaidas), tačiau nurodyti BK 284 straipsnyje numatytos veikos sudėties požymių atitiktį su nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, nuosprendyje pagrįsti įrodytumo pakankamumo aspektą. Skunde atkartojamos BK 284 straipsnio nuostatos, remiamasi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-66-942/2017, 2K-146-511/2016). Teigiama, kad dujų balionėlio apžiūros fotonuotrauka patvirtina, jog dujų balionėlis - paprasta ir pakankamai efektyvi savigynos priemonė, kurią patogu, lengva nešiotis dėl nedidelių matmenų ir svorio, paprasta panaudoti konfliktinėje situacijoje, tai daugkartinio panaudojimo ganėtinai humaniška užpuoliko atžvilgiu priemonė, kurios panaudojimas nereikalauja specialaus pasirengimo. Logiškai mąstant ir objektyviai bei realiai įvertinant D. V. duotų teisminio nagrinėjimo metu, o G. G. - ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, akivaizdu, kad dėl savigynos priemonės panaudojimo jie pagrįstai ir objektyviai negalėjo pasijusti šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, nes jų iniciatyva įvyko susitikimas (duomenys neskelbtini) 2017 m. vasario 24 d., apie 17.45 val. Tokie duomenys kaip liudytojo D. V. parodymų dalis teisme: „mes pradėjome ginčytis ar buvo G. išprievartauta ar nebuvo“ aiškiai paneigia aplinkybę, kad dėl vienkartinio dujų papurškimo asmenys buvo šokiruoti ar kad buvo padaryta didelė žala, kilo didelis išgąstis ar sumaištis, tokiais veiksmais joks žmonių poilsis ar darbas nutrauktas nebuvo, nebuvo sustabdytas eismas, o minėtas veiksmas - dujų papurškimas buvo trumpalaikis veiksmas, išprovokuotas konfliktinės situacijos ir atliktas apeliantui pajutus realią grėsmę būti užpultam, nes už automobilio, visai šalia, laukė D. V. draugas R. T., kuris kai kuriose savo parodymų teismui vietose aiškiai melavo, bet tai liko teismo nuosprendyje nepagrįstai nepastebėta. Jokios menkavertės dingsties, nukreiptos viešai tvarkai pažeisti, apelianto veiksmuose nebuvo, jis paprasčiausiai vengė galimo įsiaudrinusio D. V. fizinio smurto, besiaiškinančio apie jam asmeniškai svarbias ir intymias aplinkybes apie buvusią merginą bei telefoną, kurio ji nesirengė grąžinti.
2.4.Teismas turėjo įvertinti konkrečius duomenis, kuo byloje įrodinėjama apelianto asmens tiesioginė tyčia, kaip jis privalėjo suvokti, kad jo veiksmai nukreipti būtent į viešosios tvarkos ir rimties trikdymą ir jis norėjo taip veikti, kad kiltų minėti padariniai. Apie tai nuosprendyje nepasisakoma, tad nusikaltimo subjektyviosios pusės požymių buvimas nuosprendžiu neišanalizuotas, nes nėra jokių įrodymų.
2.5.Apeliantas nurodo, kad savo veika iš esmės jokios baudžiamosios teisės draudžiamos veikos nepadarė, o kilę padariniai nepriskirtini nei didelei turtinei, nei didelei neturtinio pobūdžio žalai, todėl apkaltinamasis nuosprendis turėtų būti panaikintas. Remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimais, kasacinėmis nutartimis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-76/2012, Nr. 2K-P-2671/2011, 2K-396/2009, 2K-526/2009, 2K- 262/2011.
2.6.Visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai, nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais (kasacinės nutartys Nr.2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014, Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas serija A, Nr.146, byloje Barbera, Massegue ir Jabardo prieš Ispaniją, 2001 m. kovo 20 d. sprendimas Nr. 33501/96 byloje Telfner prieš Austriją). Teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Liudytojo R. T. parodymais teismas neturėjo jokio pagrindo tikėti, nes net porą kartų duodant jam parodymus teisme, šis buvo teismo „pagautas“ sakant netiesą. O ir paliudyti apie esmines ir reikšmingas veikos kvalifikavimui aplinkybes neturėjo ką, nes pripažino, jog nematė veikos. Liudytoja D. V. motina M. V. yra subjektyvi ir šališka, nes viską, ką parodė teismui, sužinojo tik iš sūnaus lūpų ir įvykyje nedalyvavo. Atskirai kiekvieno iš liudytojų parodymų sąsajumo ar liečiamumo teismas nuosprendyje neaptarė. Viena pagrindinių liudytojų – G. G. ikiteisminio tyrimo metu, beveik iškart po įvykio, parodė: „D. viską neigė ką blogo yra man padaręs, aš jam pasakiau, kad viskas buvo ir priminiau faktus. Ir tada D. pradėjo agresyviai kalbėti ir šmeižti visokiais žodžiais, tas pasikartojo ir ant H. R.. Prasidėjo kivirčas ir D. buvo labai agresyvus, jis ne tai kad puolė, bet agresyviai kalbėjo ir tada H. jį nupurškė dujų balionėliu, gindamasis.“ Iš šių liudytoja apklaustos G. G. parodymų akivaizdu, kad jais patvirtinti apelianto parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu 2017 m. kovo 16 d. ir tarp šių dviejų duomenų šaltinių jokių prieštaravimų nėra. Teismas nuosprendyje neįžvelgė prieštaravimų tarp liudytojos G. G. ikiteisminio tyrimo metu ir vėliau po pusės metų teisme duotų parodymų, nors, kad davė melagingus parodymus ikiteisminio tyrimo metu, liudytoja pripažino teisme apklausiama dalyvaujant ir girdint psichologei. Teismas nelogiškai teigė, kad liudytojos G. G. parodymais netikėti neturi pagrindo. Visi prieštaravimai, kurie nebuvo pašalinti įstatymų nustatyta tvarka, išaiškinti nuteistojo nenaudai, todėl apkaltinamasis nuosprendis nepagrįstas ir neteisingas.
3.Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis H. R. prašė apeliacinį skundą tenkinti, paaiškino, kad į įvykio vietą jis atvyko kartu su pažįstamais – T., P.. Ar buvo trečias, negali pasakyti. Kol jis kalbėjosi su nukentėjusiuoju, jie pastovėjo už parduotuvės „K.“, nieko nematė. Įvykis buvo dienos metu, prie parduotuvės buvo žmonių, važiavo mašinos. Žmonės įvykio nematė. Papurškus dujų, jis, H. R., pabėgo. Nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorai prašė skundą atmesti .
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir bylos aplinkybių vertinimas
Dėl ginčijamų faktinių aplinkybių ir jų teisinio vertinimo
4. Apeliaciniame skunde ginčijamas apeliantui inkriminuotas viešosios tvarkos sutrikdymas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. 2K-54-222/2017 nutartyje pasisakyta, kad BK 284 straipsnio 1 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) numatyta atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šio nusikaltimo objektas – viešoji tvarka, papildomi objektai – žmogaus sveikata, garbė, orumas, nuosavybė. Taikant minėtą BK straipsnį būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešoje vietoje. BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyti keli alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai: 1) įžūlus elgesys, 2) grasinimai, 3) patyčios, 4) vandališki veiksmai. Nusikalstama veika paprastai pasireiškia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas ar visuotinai priimtų elgesio taisyklių nepaisymas. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, trukdymas kitiems žmonėms dirbti, mokytis, ilsėtis ir pan. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 284 straipsnio 1 dalį būtina nustatyti ir padarinius – realų visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-242/2011). Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai dėl prieš asmenį panaudoto fizinio smurto aplinkiniai pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, nutraukiamas žmonių poilsis ar darbas, padaroma didelė materialinė žala, sutrikdoma normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeliamas didelis išgąstis ar kyla sumaištis, nutraukiamas jiems skirtas renginys, sustabdomas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys baudžiamosiose byloje Nr. 2K-491/2013, 2K-303/2014, 2K-141-507/2015).
4.1. Šios bylos duomenimis, viešoje vietoje nukentėjusiajam buvo iš dujų balionėlio papurkšta į veidą. Smurtinis veiksmas atliktas G. G. akivaizdoje, netoliese buvo R. T..
4.1.1. Apeliantas teisiamajame posėdyje paaiškino, kad kaltę pripažįsta, G. G. jam pasakė, jog nukentėjusysis ją išprievartavo. Vasario 24 d. jie su G. buvo pora. Atvyko nukentėjusysis su draugu, jis atvyko su keliais savo pažįstamais. Jis nukentėjusįjį paprašė išlipti iš automobilio, nuėjo pasikalbėti dviese. Su nukentėjusiuoju dviese užėjo už kampo, jo paklausė, kas vyko, jis viską neigė, tada priėjo G. ir sakė, kad jai užlaužė rankas, ją išprievartavo. Nukentėjusysis pradėjo ant jo šaukti ir jį pulti, H. R. pagalvojo, kad jam trenks, nukentėjusysis užsimojo ranka, tada H. R. papurškė dujomis jam į veidą, jis pabėgo. Balionėlį jis laikė striukės dešinėje kišenėje, mano, kad pataikė į veidą. Įvykį matė nukentėjusysis ir G., draugai buvo už kampo, nukentėjusiojo draugas buvo automobilyje. Jis nenorėjo gauti smūgio nuo nukentėjusiojo, šis užsimojo ranka, H. R. gynėsi.
4.1.2.Kaip matyti iš G. G. parodymų teisme, ji turėjo interesą, kad abu vaikinai susitiktų, bet dėl ko, teisiamojo posėdžio metu atsisakė paaiškinti. Taip pat ji nurodė, kad tyrėjai papasakojo, jog D. puolė H. ir jis panaudojo dujas, bet to nebuvo. D. ir H. stovėjo 2-3 m atstumu vienas nuo kito ir nebuvo jokio užsimojimo ar ketinimo trenkti. Vyko ramus pokalbis, jie stovėjo vienas prieš kitą ir buvo papurkštos dujos. G. G. prisijungus prie jų, pokalbis truko maždaug 2 min. Viskas vyko labai greitai. Nesusipratimas vyko tarp jos ir D., H. norėjo išsiaiškinti. Ji su H. kažkada buvo pora, ar buvo tada, neatsimena, rodos, jog ne.
4.1.3.Nukentėjusysis D. V. teisme paaiškino, kad kaltinamasis susitikimo vietą nurodė telefonu. Susitiko vakare prie parduotuvės „K.“. Jis automobiliu atvyko su draugu R. T.. Matė, kad H. atvyko ne vienas, su draugais. Kaltinamasis paprašė išlipti iš automobilio, jis su draugu išlipo. Kaltinamasis jam pasakė nueiti už kito automobilio pasikalbėti. Jie nuėjo, tuo metu jo draugas rūkė, H. draugai stovėjo netoliese; juos skyrė autobusiukas. Pokalbį pradėjo kaltinamasis, o jis atsakinėjo į jo klausimus, sakė, kad išžaginimo nebuvo. Bendravo kelias minutes. Tada kaltinamasis pakvietė G., ji sakė, kad taip buvo, ir tarp jų (kaltinamojo bei G.) prasidėjo ginčas, ar buvo išprievartavimas. Su juo G. nebendravo. Tik atsisukęs pajuto, kaip jam papurškė dujomis. Jis nubėgo iki „Emsi“ degalinės, kaltinamasis vijosi. Jį bėgantį matė R.. Nukentėjusysis paskambino R., jis atvažiavo prie degalinės ir nuvežė jį į S..
4.1.4.Teisme liudytojas R. T. paaiškino, kad nukentėjusysis D. kartu su kaltinamuoju bei panele nuėjo atokiau, ten, kur stovėjo krovininis autobusiukas, užėjo už jo. Jis visą laiką juos stebėjo, pas D. rankos buvo kišenėse. Jis pamatė dujų bangą ir D. pradėjo bėgti link „Emsi“, kaltinamasis bandė jį vytis. Tada panelė ir kaltinamasis atėjo prie jo, jam pasakė, kad dar su juo susidoros, panelė pasakė, kad jis jai pataikė į akį. R. T. iš už autobusiuko matė tik dešinę D. pusę, dešinę ranką, kuri buvo kišenėje. Po įvykio kaltinamasis su draugais išėjo, D. pranešė, kad jis yra degalinėje. R. T. ten nuvažiavo, jie nuvažiavo į Santariškes. Buvo tokie žodžiai G.: „kaip tu purškei ir nepataikei”. Kaltinamojo, G. veiksmų jis nematė. Kai vyko pokalbis su H., nukentėjusysis ramiai stovėjo. Dujų banga buvo kaip aerozolio, buvo debesėlis. R. T. suprato, kad tai dujos, nes D. iš karto pabėgo užsiėmęs už veido. Jis nematė iš D. pusės staigių veiksmų. H. R. pradėjo nukentėjusįjį vytis ir nustojo pusiaukelėje.
4.1.5. Ikiteisminio tyrimo metu R. T. parodė, kad vaikinas pasikvietė D. atokiau nuo automobilio, kartu buvo ir mergina, kaip vėliau paaiškėjo, G. G.. Jie paėjo atokiau, jis juos stebėjo, kai pamatė, kad minėta mergina bėga link jo pusės, toliau matė, kaip D. bėga link Laisvės pr., o minėtas vaikinas vijosi kelis žingsnius ir sustojo viduryje kelio. Mergina atbėgo iki jo, jis pamatė, kad primerkta kairė akis. Atėjo minėtas vaikinas, tada mergina pasakė: „kaip tu purškei, kad nepataikei“. Mano, kad ir jai kliuvo srovė. Jie staigiai atsisveikino, išeidamas minėtas vaikinas pasakė, kad bus dar blogiau ir keikėsi necenzūriniais žodžiais, visi nuėjo. Tada jis paskambino D. ir sužinojo, kad yra „Emsi“ degalinėje, Laisvės pr. Privažiavęs prie degalinės pamatė, kad D. ašaroja ir visas veidas raudonas, tada iškart vežė į Santariškių priimamąjį (b. l. 45).
5.Teisėjų kolegija daro išvadą, kad visų apklaustų asmenų parodymai sutampa dėl susitikimo tikslo – H. R. norėjo išsiaiškinti su D. V. dėl G. G. išprievartavimo. G. G. buvo suinteresuota susitikimu. R. T. parodymais, po susitikimo G. G. priekaištavo H. R., kad jis purškė ir nepataikė.
5.1. Nustačius, kad vienas iš konflikto dalyvių, G. G., buvo suinteresuota susitikimu, dujų balionėlio panaudojimu prieš nukentėjusįjį, teismo vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti, jog veika buvo sutrikdyta jos rimtis (skundžiamame nuosprendyje nenurodoma apie veikos pasekmes G. G.).
6. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad dėl kaltinamojo veiksmų buvo sutrikdyta įprastinė nukentėjusiojo bei liudytojų R. T. ir M. V. veikla – jie turėjo vykti į gydymo įstaigą, o po to į policijos komisariatą, ten teikti paaiškinimus, o tai užėmė jų laiką.
6.1. Teisėjų kolegija vertina, kad liudytoja M. V. nebuvo įvykio vietoje, todėl jos rimtis įvykio vietoje nebuvo sutrikdyta. Akivaizdu, kad dėl kiekvieno sveikatos sutrikdymo, dėl kurio reikia vykti į gydymo įstaigą, nepatogumus patiria ne tik nukentėjęs, bet ir jo artimieji, tačiau tokias, nutolusias nuo pačios veikos, pasekmes teismų praktika nesieja su veika – viešosios tvarkos pažeidimu.
6.2. Kaip matyti iš R. T. paaiškinimų teisme ir ikiteisminio tyrimo metu, jis nedavė jokių parodymų apie tai, kad būtų pasijautęs nejaukiai, nepatogiai, būtų išsigandęs ar panašiai. R. T. teisme iš esmės neigė matęs ir patį įvykį - matė tik dešinę D. pusę, dujų bangą ir kaip D. pradėjo bėgti link „Emsi“, kaltinamasis bandė jį vytis. Teisėjų kolegija pažymi, kad skundžiamame nuosprendyje neįsigilinta, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (momentinis papurškimas), todėl išvada dėl pasekmių – viešosios rimties sutrikdymo, nėra pagrįsta.
7. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad apeliantas veikė esant būtinosios ginties situacijai, teisėjų kolegija su tuo nesutinka.
7.1. Kaip matyti iš objektyviai nustatytų bylos aplinkybių, į susitikimą su nukentėjusiuoju apeliantas H. R. atvyko atsinešdamas dujų balionėlį. Nukentėjusiajam po papurškimo dujomis padarytas ūminis konjunktyvitas, akies ir jos priedinių organų nudegimas, nežymus sveikatos sutrikdymas, iš įvykio vietos nukentėjusysis pabėgo, kaltinamasis jį vijosi. Teisėjų kolegija pažymi, kad apie tariamą reikalingumą panaudoti dujas paaiškino tik apeliantas.
7.2.Apeliantas skunde akcentavo G. G. parodymų nenuoseklumą, nurodė, kad G. G. ikiteisminio tyrimo metu, beveik iškart po įvykio, paaiškino: „D. viską neigė ką blogo yra man padaręs, aš jam pasakiau, kad viskas buvo ir priminiau faktus. Ir tada D. pradėjo agresyviai kalbėtis ir šmeižti visokiais žodžiais, tas pasikartojo ir ant H. R.. Prasidėjo kivirčas ir D. buvo labai agresyvus, jis ne tai kad puolė, bet agresyviai kalbėjo ir tada H. jį nupurškė dujų balionėliu, gindamasis.“ Apeliaciniame skunde taip pat buvo teigiama, kad iš šių liudytoja apklaustos G. G. parodymų akivaizdu, jog jais patvirtinti apelianto parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, 2017 m. kovo 16 d., ir tarp šių dviejų duomenų šaltinių jokių prieštaravimų nėra. Apeliantas pabrėžia, kad teismas nuosprendyje neįžvelgė prieštaravimų tarp liudytojos G. G. ikiteisminio tyrimo metu ir vėliau po pusės metų teisme duotų parodymų, nors, kad davė melagingus parodymus ikiteisminio tyrimo metu, liudytoja pripažino teisme apklausiama dalyvaujant ir girdint psichologei; nurodoma, jog teismas nelogiškai teigė, kad liudytojos G. G. parodymais netikėti neturi pagrindo.
7.3. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, be apeliaciniame skunde minimų ikiteisminio tyrimo metu duotų G. G. parodymų, kurių melagingumą, apelianto nurodymu, pati liudytoja pripažino teisme, nėra jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti prielaidą apie būtinumą apeliantui naudoti smurtą nukentėjusiajam.
7.4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-313/2012 pažymėta, kad pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Būtinosios ginties situacija atsiranda ne tik būtent pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jos grėsmė (ištraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.). Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis.
7.5. Iš visų apklaustų asmenų parodymų matyti, kad kėsinimosi, nuo kurio galima būtinoji gintis, tai yra pavojingo, realaus ir akivaizdus, pradėto ar tiesiogiai gresiančio, bylos aplinkybėmis nebuvo.
7.6.Apeliantas nurodo G. G. parodymus ikiteisminio tyrimo metu, kuriais, jo teigimu, patvirtinama jo versija – „D. buvo labai agresyvus, jis ne tai kad puolė, bet agresyviai kalbėjo ir tada H. jį nupurškė dujų balionėliu, gindamasis“. Teisėjų kolegija vertina, jog ir ikiteisminio tyrimo metu G. G. nekalbėjo apie jokį nukentėjusiojo kėsinimąsi, vien agresyvus kalbėjimas nėra pagrindas asmeniui purkšti į akis iš dujų balionėlio. Teisiamojo posėdžio metu G. G. paaiškino, kad D. ir H. stovėjo 2-3 m atstumu vienas nuo kito ir nebuvo jokio užsimojimo ar ketinimo trenkti; vyko ramus pokalbis, jie stovėjo vienas prieš kitą ir buvo papurkštos dujos, - tai yra, taip pat nenurodė pagrindo naudoti smurtą nukentėjusiajam, kaip teigia apeliantas – gintis.
7.7. Nukentėjusiojo ir liudytojo R. T. parodymai dėl nukentėjusiojo veiksmų susitikus su apeliantu tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme buvo nuoseklūs – nukentėjusysis neatliko jokių pavojingų veiksmų.
7.8. Teismas vertina, kad apelianto versija apie tai, jog jis gynėsi nuo gresiančio pavojingo kėsinimosi, neatitinka apklaustų liudytojų parodymais nustatytos įvykių sekos.
7.9. Būtinoji gintis galima ne prieš visus veiksmus, o tik prieš tuos, kurie yra pavojingi. Kėsinimosi pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-279/2010). Būtinosios ginties situacijai konstatuoti nepakanka nustatyti, kad viena iš konfliktuojančių pusių yra fiziškai pajėgesnė; šis faktas nėra pagrindas teigti, kad automatiškai atsiranda pavojingas kėsinimasis. Vien tai, kad tam tikras asmuo dėl savo fizinio pajėgumo gali būti vertinamas kaip pavojingas, dar nesudaro situacijos, kurioje galima būtinoji gintis, nes šis baudžiamosios teisės institutas skirtas gintis nuo pavojingų kėsinimųsi, o ne nuo pavojingų asmenų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-173/2011). Bylos duomenimis, apeliantas nebuvo netikėtai užpultas nukentėjusiojo, nenustatyta pavojingo kėsinimosi, dėl kurio atsirado teisė į būtinąją gintį. Apeliantui nebuvo suduota, jam nenustatyti jokie sužalojimai, priešingai, nukentėjusiajam nustatytas sveikatos sutrikdymas – akių nudegimas.
7.10. Teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismo išvados, jog nenustatyta pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi, nenustatytos būtinosios ginties taikymo sąlygos, yra pagrįstos.
8. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas turėjo įvertinti konkrečius duomenis, kuo byloje įrodinėjama apelianto tiesioginė tyčia.
8.1. Apeliantas skundžiamu nuosprendžiu buvo nuteistas už nežymų nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymą, padarytą viešoje vietoje, tuo sutrikdant visuomenės rimtį ir tvarką, nurodoma, kad veika padaryta tiesiogine neapibrėžta tyčia.
8.2.Skundžiamame nuosprendyje buvo konstatuota, kad veika, dėl kurios apeliantas buvo nuteistas, sukėlė dvi pasekmes – nukentėjusiajam buvo nežymiai sutrikdyta sveikata ir padarytas visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymas. Teisėjų kolegija, nurodžiusi dėl pasekmių – visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymo nebuvimo, daro išvadą, kad apeliantas ginčija ir tyčią sužaloti nukentėjusįjį, teigia, jog nėra veikos subjektyviosios pusės.
8.3.Veiksmai, kuriuos tarpusavyje sutampančiais apelianto, nukentėjusiojo, liudytojų parodymais atliko apeliantas – iš dujų balionėlio papurškė nukentėjusiajam, šiam buvo nudegintos akys.
8.4. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Taigi kaltininkas veikia sąmoningai ir suvokia, kad savo veika gali sutrikdyti kito žmogaus sveikatą. Tik tiesioginės tyčios atveju jis tokių padarinių nori, o netiesioginės tyčios atveju – nors jų nenori, nesiekia, tačiau sąmoningai leidžia tokiems padariniams kilti.
8.5.Teisėjų kolegija vertina, kad apeliantas veikė netiesiogine tyčia – purkšdamas iš dujų balionėlio į nukentėjusįjį iš nedidelio atstumo, taikė jam į veidą, tai yra, jam tiko bet kokios pasekmės, jis numatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti pavojingi padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti.
9.Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad abejonių dėl kaltinamojo veikos, pasekmių, priežastinio ryšio, subjektyviosios pusės (netiesioginės tyčios) byloje nėra, todėl apeliacinio skundo teiginys, jog visos byloje kilusios abejonės išaiškintos apelianto nenaudai, yra nepagrįstos.
9.1. Teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtais įrodymais – kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojų parodymais, specialisto išvados, daikto – dujų balionėlio apžiūros duomenimis, nustatyta, kad H. R. 2017 m. vasario 24 d., apie 17.45 val., būdamas viešoje vietoje, prie parduotuvės „K.“, esančios (duomenys neskelbtini), dujų balionėliu papurškė į veidą nukentėjusiajam D. V., tuo padarydamas jam ūminį konjunktyvitą, akies ir jos priedinių organų nudegimą, t. y. nežymų nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymą. Tokiu būdu H. R. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.
IV. Dėl bausmės skyrimo
10. Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį, detaliai argumentavo savo išvadas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo su jomis nesutikti, tačiau įvertina, kad griežčiausia BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bausmė – laisvės atėmimas iki 1 metų, o BK 284 straipsnyje – laisvės atėmimas iki 2 metų. Kadangi apelianto veika kvalifikuotina pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, jam nustatytina mažesnė laisvės atėmimo bausmės trukmė negu skundžiamame nuosprendyje. Skiriant galutinę bausmę, paskirtą bausmę bendrinant su laisvė atėmimo 2 metams 6 mėnesiams bausme, paskirta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 7 d. nuosprendžiu, vadovaujamasi BK 63 straipsnio 4 dalies nuostata, kad pridedamos bausmės dalis negali būti mažesnė negu minimalus tos bausmės rūšies dydis. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog bausmės tikslai apeliantui gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
10.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas jam nustatė įpareigojimą,
kurio jis negalės įvykdyti - įpareigojo per 2 mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą, nors šioje byloje nukentėjusiuoju pripažintas D. V. civilinio ieškinio ikiteisminio tyrimo metu ir iki įrodymų tyrimo teisme pradžios nepareiškė.
10.2. Teisėjų kolegija pažymi, kad skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje yra aiškiai nurodyta, kad šiuo nuosprendžiu skirtina bausmė bendrintina su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 7 d. nuosprendžiu paskirta bausme, tarp skirtinų įpareigojimų nurodytas – per du mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą R. K.. Aplinkybė, jog rezoliucinėje dalyje yra praleista asmens, kuriam įpareigojama atlyginti žalą, pavardė, vertintina rašymo apsirikimu, ištaisytina.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais, 336 straipsnio 3 dalimi,
nusprendžia:
H. R. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 24 d. nuosprendį, H. R. pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, skirti jam laisvės atėmimo 4 (keturiems) mėnesiams bausmę.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 7 d. nuosprendžiu paskirta bausme, H. R. paskirti galutinę subendrintą 2 (dvejų) metų 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalimi, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams, įpareigojant H. R. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu: 1) mokytis, dirbti arba be pažeidimų registruotis darbo biržoje; 2) būti namuose nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jeigu tai nesusiję su mokslu, darbu ar gydymusi sveikatos priežiūros įstaigose; 3) neišvykti už gyvenamojo miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūra vykdančios institucijos leidimo; 4) per 2 (du) mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą R. K..
Bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Nuosprendis įsiteisėja nuo paskelbimo dienos.