Kauno apygardos teismo nutartis

2014-11-14 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-676-348-2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-11-14
Bylos Nr.
1A-676-348-2014
Teisminio proceso Nr.
1-24-1-01195-2013-0
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Svetlana Jurgaitienė (pirm.), Algirdas Remeika, Olegas Šibkovas
Nuteistasis
J. G.
Advokatai
Valerijus Karpovas
Kategorijos

Pranešėja Svetlana Jurgaitienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-676-348-2014

Teisėjas Raimundas Mikšta Teisminio proceso Nr. 1-24-1-01195-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.4.8.3., 2.4.7. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 14 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Svetlanos Jurgaitienės, teisėjų Algirdo Remeikos ir Olego Šibkovo, sekretoriaujant Laimai Grėbliūnienei, dalyvaujant prokurorei Tatjanai Samulevičienei, nuteistojo J. G. gynėjui advokatui Valerijui Karpovui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 5 d. nuosprendžio, kuriuo J. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 2 d. ir nuteistas vieneriems metams laisvės atėmimo. Pripažinti kaltu paga1 BK 140 str. 3 d ir nuteistas vieneriems metams ir vienam mėnesiui laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., bausmes subendrinus iš dalies jas sudedant, skirta 1 (vienerių) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d., šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 28 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, iš dalies jas sudedant, nustatant galutinę subendrintą bausmę 2 (dvejus) metus ir du mėnesius laisvės atėmimo, ją atliekant pataisos namuose, ir 7 MGL dydžio, t. y. 875 Lt (aštuonių šimtų septyniasdešimt penkių litų) baudą.

Iš J. G. valstybei priteistos proceso išlaidos – 480 Lt už antrinę teisinę pagalbą.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. G. nuteistas už tai, kad 2013-09-28 apie 19.30 val. namuose, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, sumušė savo žmonos L. G. mažametį sūnų M. V., gim. (duomenys neskelbtini) m., suduodamas jam smūgį ranka per veidą, spirdamas iš kojos į galvą, smaugdamas, suėmęs ranka už kaklo mesdamas į stiklines duris, į kurias M. V. atsitrenkė galva ir nukrito ant žemės, kas sukėlė nukentėjusiajam M. V. fizinį skausmą.

Be to, jis tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, sumušė savo žmoną L. G., užstojusią mažametį sūnų, suduodamas jai smūgį į veidą, spirdamas į koją, išsukdamas dešinės rankos didįjį pirštą, taip sukeldamas nukentėjusiajai L. G. fizinį skausmą.

Šalies argumentai

J. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 5 d. nuosprendį ir jį išteisinti, taip pat panaikinti priteistas teismo išlaidas, nes gynėjas paskirtas jam neprašant. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad yra nuteistas nepagrįstai, kadangi Teismo medicinos ekspertai, apžiūrėję nukentėjusįjį, sužalojimų nenustatė. Byloje nėra įrodymų, kad tą dieną apeliantas vartojo alkoholį, blaivumas jam nebuvo nustatinėjamas ir nėra surašyta blaivumo nustatymo protokolo, todėl jam nepagrįstai nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Apylinkės teismas neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusioji parodymus davė būdama sunkaus girtumo, tai įrodo byloje esantis protokolas. Vėliau parodymus duoti atsisakė, teisme jų taip pat nedavė. Nukentėjusiajai teismo medicinos ekspertizė nebuvo daryta. Policijos patrulių, po įvykio, kuriuo jis yra neteisingai apkaltintas, iškviesta greitoji medicininė pagalba nustatė, kad nukentėjusiajai jokie kūno sužalojimai nebuvo padaryti, L. G. bei M. V. med. pagalba nereikalinga. SMS žinutėse, rašytose V. V., jokių grasinimų nebuvo, jomis jis išreiškė tėvišką užuojautą, kad iš mamos bus atimtos motinystės teisės.

Byloje nėra jokių įrodymų, pagal kuriuos jis gali būti kaltinamas padaręs nusikaltimus, numatytus BK 140 str. 2 ir 3 d.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti, nuteistojo J. G. gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo J. G. apeliacinis skundas atmetamas.

Nuteistasis J. G. apeliaciniame skunde nesutinka su teismo išvada, kad jis padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 str. 2 d. ir 3 d., nes byloje nėra jokių tai patvirtinančių įrodymų – byloje nėra nustatyta, kad L. G. ir M. V. buvo padaryti kūno sužalojimai, be to L. G. pirminius parodymus davė būdama neblaivi – jai nustatytas sunkus girtumo laipsnis, taip pat nuosprendyje neteisingai nustatyta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, nes byloje nėra duomenų, patvirtinančių jo neblaivumą.

Tačiau kolegija nesutinka su šiais apelianto argumentais. Priešingai nei įsitikinęs apeliantas, apylinkės teismas savo išvadas grindė įrodymais, įvertintais pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. 5 d. įtvirtintas nuostatas, įpareigojančias teismą vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, bei priėmė nuosprendyje aptartais įrodymais pagrįstą ir motyvuotą nuosprendį, kaip to reikalaujama BPK 301 str. 1 d. Teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas bei bausmė nuteistojo J. G. atžvilgiu pritaikyti tinkamai. Esminių baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų pažeidimų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 str. 3 d.)

BK 140 straipsnio 2 dalis numato atsakomybę, tam kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui sukėlė fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. BK 140 straipsnio 3 dalis numato inter alia atsakomybę už 2 dalyje numatytus veiksmus mažamečiui.

Nors J. G. neigia savo kaltę, tvirtindamas, kad jokio smurto nei prieš L. G., nei prieš M. V. nenaudojo ir byloje nėra to patvirtinančių įrodymų, tačiau su tuo negalima sutikti.

Apeliantas teigia, kad byloje nėra ekspertų išvadų, kurios patvirtintų nukentėjusiesiems padarytus kūno sužalojimus. Teisingai, byloje esančioje VTMT prie LR Teisingumo ministerijos Kauno skyriaus 2013-10-02 specialisto išvadoje Nr. G2587/13(02) (1 t. b. l. 24) nurodyta, kad nukentėjusiojo M. V. kūne sužalojimų nekonstatuota, sveikatos sutrikdymo mastas nevertinamas. Nėra ir specialistų išvadų dėl L. G. patirtų sužalojimų. Tačiau pažymėtina, kad pagal įrodymų vertinimo taisykles, nė vienas byloje esantis įrodymas neturi išskirtinės ar prioritetinės reikšmės prieš kitus įrodymus, kad juo vieninteliu galėtų būti pagrindžiama kaltinamojo kaltė. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis), tačiau visais atvejais gauti duomenys vertintini bendrajame bylos duomenų kontekste. Įrodymai byloje nėra skirstomi į pirminės ir antrinės reikšmės, nes jie visi turi vienodą reikšmę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Vadinasi, byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinamas jų visetas, o ne atskiri duomenys. Tai sudaro prielaidas konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (nutartis Nr. 2K-43/2006). Įrodymus teismas privalo ištirti ir patikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų sąsajumo (liečiamumo) ir leistinumo reikalavimų. Specialisto išvada taip pat yra tik vienas iš įrodymų, tačiau ne esminis ir nepagrindinis, kaip kad mano apeliantas. Ši išvada taip pat turi būti vertinama pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. O J. G. kaltė grindžiama ne tik specialisto išvada, bet ir kitais įrodymais, kuriuos pirmosios instancijos teismas patikrino teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose numatytais proceso veiksmais, įvertino juos tarpusavyje sulygindamas ir pateikė motyvuotas išvadas atitinkančias įrodymų turinį.

Kaip matyti iš BK 140 str. 2 ir 3 d. dispozicijų, atsakomybė už šias veikas kyla ne tik dėl nežymaus nukentėjusiajam padaryto sužalojimo, tačiau ir už skausmo sukėlimą, kuo ir buvo kaltinamas J. G. ir būtent dėl šių veikų jis pripažintas kaltu.

O kad J. G. vartojo smurtą M. V. ir L. G. atžvilgiu ir tuo sukėlė jiems fizinį skausmą, teismas sprendė iš nuoseklių nukentėjusiojo M. V., liudytojų V. V., V. D., V. C. teismui duotų parodymų, taip pat nukentėjusiosios L. G. ikiteisminio tyrimo metu duotų ir teisiamojo posėdžio metu pagarsintų parodymų, kitos bylos medžiagos. Šie įrodymai, papildydami bei patvirtindami vieni kitus, sudarė nuoseklią bei logiška grandine, kuri susiejo visus įrodymus į vieną J. G. kaltę patvirtinančią įrodymų visumą.

Nukentėjusysis M. V. pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad 2013-09-28 jam pavėlavus grįžti namo nurodytu laiku, patėvis J. pradėjo ant jo rėkti ir mušti, paėmęs už kaklo stūmė į duris, paskui trenkė rankos delnu per ausį. Nuo smūgių jam nukritus ant žemės, Jordanas spyrė jam iš kojos į veidą. Mama bandė ginti jį, atitraukti J., tačiau jis pradėjo mušti ją. Nukentėjusysis pasiliko prieškambaryje ir girdėjo kaip mama kambaryje nukrito ant žemės, ji sakė „baik, iškviesiu policiją“. Tada J. dar grįžęs į prieškambarį ir nukentėjusiojo paklausė kur laikrodis, kurį jam buvo davęs, ir liepęs jį iki rytojaus atnešti, kažkur išėjo. Po kurio laiko mama jo sesei V. V. padavė telefoną ir liepė skambinti policijai. Atvykus policijai jis ir sesė buvo nuvežti pas močiutę V. C., o mažąją sesutę į ligoninę. Tiek mama, tiek patėvis buvo išgėrę.

Liudytoja V. V. patvirtino nukentėjusiojo M. V. parodymus bei smurto prieš jį panaudojimo faktą. Liudytoja nurodė, kad broliui negrįžus laiku namo iš kiemo, jinai jį surado bei parsivedė į namus. Namuose jai buvo paduota mažoji sesutė ir ji nuėjo į savo kambarį. Kadangi kambario durys buvo uždarytos, ji nematė kaip mušamas brolis, ir mama, tačiau girdėjo kaip brolį mėtė, matė kaip jis atsitrenkė į duris, kurios yra permatomos, nes iki pusės jų – stiklas. Suprato, kad patėvis brolį muša, nes šis verkė, nukrito ant žemės. Girdėjo, kaip mama sakė nelįsti prie jos vaiko, tada turbūt jis ją pastūmė, nes girdėjo kaip ji krito. Brolis atėjo į kambarį, susirietė prie lovos ir pradėjo verkti. Paskui girdėjo mamos ir patėvio riksmus, girdėjo kaip buvo smūgiuojama į sieną. Po to patėvis išbėgo. Mama prašė kaimynų kviesti policiją, tačiau šie atsisakė, todėl mama atėjo į kambarį ir jai liepė iškviesti policiją. Įvykio metu patėvis ir mama buvo neblaivūs. Atvykusi policija, ją ir brolį nuvežė pas močiutę V. C., o mažąją sesutę į ligoninę. Kitą dieną įsijungusi telefoną, pamatė grasinančio turinio žinutes nuo patėvio. Apeliantas neigia ir šią aplinkybę, SMS pranešimus traktuodamas ne kaip grasinimą, o kaip užuojautą, jog iš motinos bus atimtos motinystės teisės. Tačiau iš šių pranešimų turinio (1 t., b. l. 31-38) spręstina priešingai. Nors jose ir nėra tiesioginio grasinimo, tačiau pasireiškia nepasitenkinimas tuo, kad liudytoja iškvietė policiją, gąsdinama, jog dabar liudytojos gyvenimas pasunkės, pablogės, kad ji dėl to patirs kančių. Taigi, ir SMS pranešimai išreiškia agresyvų apelianto būdą.

Nors V. V. ir nebuvo betarpiška įvykio stebėtoja, o jos parodymai priskirtini netiesioginiams įrodymams, tačiau jais pagrįstai vadovautasi grindžiant J. G. kaltę. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Pirmosios instancijos teismas V. V. parodymus pripažino tinkamu įrodymų šaltiniu pagrįstai, nes juos patvirtino nuosprendyje išanalizuotų ir aptartų įrodymų visuma, ir jie atitinta nukentėjusiųjų nurodytas įvykio aplinkybes.

Kad į (duomenys neskelbtini), Kaune, nekartą yra tekę vykti dėl smurtaujančio J. G. elgesio, patvirtino ir liudytojas V. D.. Liudytojas nurodė, kad teko ten vykti ir po šio įvykio – pagal gautą iškvietimą dėl smurtavimo 2013-09-28 su kolega T. J. nuvykus minėtu adresu, buto duris atidarė neblaivi L. G., kuri paaiškino, kad jo vyras J. G. sumušė ją ir jos nepilnametį vaiką. Paties J. G. namuose nebuvo, ant J. G. veido matėsi tynimo žymės, kitokių smurto žymių nesimatė.

Liudytoja V. C. paaiškino, kad 2013-09-28 vakare jai paskambinusi anūkė V. V. pasakė, kad jie su broliu atvažiuoja pas ją. Juos atvežė policijos pareigūnai. Anūkė papasakojo, kad M. V. mušė patėvis, o mama girta, smulkmenų nepasakojo. Anūkui skaudėjo pilvą, buvo išbalęs, kaktoje matėsi žymė, buvo pakilimas kaip mėlynė, ant pilvo žymių nesimatė. Po kelių dienų tyrėja davė siuntimą ir ji anūką vežė pas gydytojus. Liudytoja patvirtino, kad žino, jog jų šeimoje vyksta konfliktai, yra smurtaujama.

Nors nukentėjusioji L. G., naudodamasi BPK 82 str. 2 d. suteikta teise teismo metu atsisakė duoti parodymus prieš J. G., tačiau ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kurie buvo pagarsinti teisiamojo posėdžio metu ir kuriais vadovavosi teismas nuosprendyje, nepaneigė. Priešingai nei tvirtina apeliantas, L. G. dėl jos neblaivumo nebuvo apklausta tuoj pat po įvykio ir parodymų būdama neblaivi nedavė. O vėliau, 2013-11-14 ir 2013-11-27 duotais parodymais patvirtino nukentėjusiojo M. V. ir liudytojos V. V. nurodytas įvykio aplinkybes. Ji paaiškino, kad 2013-09-28 J. ir ji buvo išgėrę, nes šventė dukters vienerių metų gimtadienį. Namuose buvo ji, jos vyras J. G., dukros V. V. ir G. V.. Sūnus M. V. grįžo namo pavėlavęs 20 minučių, todėl J. G. jį puolė smaugti, suėmęs rankomis už kaklo ir iškėlęs į viršų trenkė M. į sieną, o paskui į stiklines duris. Ji puolė ginti savo vaiką, tada J. puolė ją, sudavė smūgį į veidą, išsuko dešinės rankos didįjį pirštą ir spyrė jai į koją. Nuo smūgio liko kraujosruva ant veido, buvo sutinęs rankos pirštas, tačiau dėl sužalojimų pas gydytojus nesikreipė. Jos dukrai V. V. iškvietus policijos pareigūnus, J. G. pabėgo iš namų ir grįžo apie 4.00 val. J. G. po įvykio grasino keršyti jos dukrai V. V. už tai, kad ji tą vakarą iškvietė policijos pareigūnus, o jo grasinimai yra realūs. Jis yra žiaurus ir neprognozuojamas, nuolat smurtauja prieš šeimos narius (1 t., b. l. 19-20) .

Kad J. G. yra linkęs į smurtinį elgesį prieš savo sutuoktinę patvirtina ir kita bylos medžiaga – 2012-02-20, 2013-06-28 nuosprendžiais jis buvo pripažintas kaltu dėl smurto vartojimo prieš L. G., todėl tai dar viena aplinkybė, leidžianti neabejoti nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų teisingumu.

Atsižvelgdama į išdėstytą, kolegija konstatuoja, kad nuoseklūs, pakankamai išsamūs ir tarpusavyje neprieštaraujantys nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai patvirtina kaltinime išdėstytas aplinkybes, kurias pirmosios instancijos teismas kruopščiai ištyrė, remdamasis patikimais ir leistinais įrodymais. Išvados dėl J. G. kaltumo padarius BK 140 str. 2 d. ir 3 d. numatytus nusikaltimus išsamiai motyvuotos. Pagrindo abejoti teismo nustatytoms bylos aplinkybėms ir įrodymų vertinimu teisėjų kolegija nenustatė.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad J. G. smurtavo prieš mažametį M. V., suduodamas jam smūgį ranka per veidą, spirdamas iš kojos į galvą, smaugdamas, suėmęs ranka už kaklo mesdamas į stiklines duris, L. G. puolus ginti mušamą mažametį vaiką, J. G. sudavė jai smūgį į veidą, spyrė į koją, išsuko dešinės rankos didįjį pirštą. Neabejotina, kad dėl tokių veiksmų nukentėjusieji patyrė fizinį skausmą, nors jiems padaryti realūs kūno sužalojimai ir nebuvo patvirtinti, tačiau tai veikos kvalifikacijos nekeičia, todėl J. G. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 140 str. 2 ir 3 d. ir dėl šių veikų jis pripažintas kaltu.

Apeliantas nesutinka ir su tuo, kad sprendžiant bausmės klausimą, atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad nusikaltimus jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui, kadangi byloje nėra duomenų, patvirtinančių jo neblaivumą. Tačiau nukentėjusiųjų ir liudytojos V. V. parodymai patvirtina, kad J. G. nusikalstamas veikas įvykdė būdamas neblaivus ir būtent tai įtakojo smurtinį jo elgesį. Nukentėjusioji L. G. ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad jie kartu su J. G. 2013-09-28 vartojo alkoholį, pastarasis jau buvo stipriai apsvaigęs. M. V. ikiteisminio tyrimo metu taip pat patvirtino, kad matė jog patėvis ir mama gėrė – jam grįžus iš kiemo, patėvis pilstė degtinę į stikliukus. Liudytoja V. V. nurodė, kad mama ir patėvis įvykio metu buvo išgėrę. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja nurodė, kad patėvis, būdamas neblaivus, visada smurtauja (1 t., b. l. 25). Tai patvirtino ir nukentėjusioji L. G. (1 t. b. l. 19). Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie SAM specialisto 2014-01-24 išvadoje Nr. 93TPK-104 (1 t., b. l. 63) konstatuota, kad J. G. nustatytas psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį. Priklausomybės sindromas. Organinis asmenybės sutrikimas.

Pastebėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad asmens neblaivumas gali būti įrodinėjamas ne vien tik techninių priemonių pagalba, bet ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, tarp jų ir liudytojų bei nukentėjusiųjų parodymais, kadangi ir šių asmenų parodymai yra tinkamas įrodymas ir, kaip minėta, nė vienam įrodymų šaltiniui bei duomenims, gautiems iš atskirų įrodymų šaltinių, negali būti skiriamas prioritetinis vaidmuo įrodymų vertinimo procese. Ir šioje byloje teismas rėmėsi nukentėjusiųjų ir liudytojos parodymais, kadangi jie atitiko nustatytas įvykio aplinkybes. Aukštesnysis teismas neturi jokio pagrindo netikėti šiais parodymais, nes jie vieningai patvirtina, kad J. G. įvykio dieną vartojo alkoholį kartu su nukentėjusiąją, todėl neabejotinai buvo neblaivus, o kad vartojant alkoholį jam būdingi psichikos ir elgesio sutrikimai, nustatyta ir specialistų. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog apylinkės teismas pagrįstai pripažino, kad nuteistasis J. G. nusikalto būdamas neblaivus. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į padaryto nusikaltimo pobūdį ir jo padarymo aplinkybes, neabejoja, kad nuteistojo J. G. apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui.

Taigi, nors tuoj po įvykio ir nebuvo nustatytas J. G. neblaivumo lygis, nes jis iš įvykio vietos pasišalino ir buvo sulaikytas tik 2013-11-27, tačiau tai nepaneigia neblaivumo fakto įvykio metu, nes jį patvirtino kiti byloje ištirti įrodymai, todėl teismas teisingai nustatė J. G. atsakomybę sunkinančią aplinkybę.

Apeliantas prašo panaikinti ir nuosprendžio dalį, kuria valstybės naudai priteistos proceso išlaidos už antrinę teisinę pagalbą 480 Lt, kadangi šios pagalbos jis nepageidavo.

BPK 51 str. 3 d. numato tik dvi išimtis, kai išlaidos dėl būtino gynėjo dalyvavimo nepriteisiamos, t. y. kai valstybės garantuojama teisinė pagalba skiriama BPK 50 str. 1 d. 1 ir 2 punktuose numatytais pagrindais. Visais kitais atvejais šios išlaidos gali būti priteisiamos. Baudžiamojo proceso įstatyme galioja galimybė pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti iš nuteistojo valstybės antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir tais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Vertinant BPK 106 straipsnio nuostatas, darytina išvada, kad valstybės išlaidos, patirtos teikiant antrinę teisinę pagalbą, pripažįstamos proceso išlaidomis ir priteisiamos iš kaltinamojo apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimo metu.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, ikiteisminio tyrimo metu J. G. buvo išaiškinta teisė turėti gynėją (1 t., b. l. 64) ir jis sutiko, kad jį gintu advokatas Valerijus Karpovas. Teisminio nagrinėjimo metu, kadangi J. G. atliko laisvės atėmimo bausmę, ginti jo interesus taip pat buvo pakviestas gynėjas. Kauno antrinės teisinės pagalba ir toliau ginti J. G. pavedė advokatui Valerijui Karpovui. Advokatas dalyvavo visuose teismo posėdžiuose ir tinkamai teikė kaltinamajam teisinę pagalbą, o J. G. dėl gynėjo dalyvavimo neprieštaravo ir jo paslaugų neatsisakė (BPK 52 str.). J. G. 2014-06-05 nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu, jis yra darbingas, skunde nurodo, kad pataisos namuose taip pat dirba, todėl nėra aplinkybių, patvirtinančių jo sunkią turtinę ir materialinę padėtį, dėl ko šios procesinės išlaidos negalėtų būti priteisiamos, be to apeliacinės instancijos teismas patvirtina apkaltinamąjį nuosprendį, todėl nėra pagrindo tenkinti J. G. skundo reikalavimo ir nepriteisti iš jo turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas už valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.

Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį, kuriame J. G. paskirta bausmė individualizuota teisingai, nepažeidžiant BPK 54 ir 41 straipsniuose nustatytų nuostatų, dėl jos atskiras ginčas nekilo, todėl nuteistojo skundas atmetamas, o Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 5 d. nuosprendis paliekamas nepakeistu.

Byloje gautas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos raštas, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos J. G., išlaidas iki 2014 m. spalio 8 d. sudaro 50 litų (14,48 EUR) (2 t., b. l. 14) dydžio advokato užmokestis. Šiuo atveju antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo procesinėmis ir išieškojimo iš nuteistojo klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo teismo nuosprendžio teisėtumas bei pagrįstumas. BPK 322 str. 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Tai imperatyvi įstatymo nuostata, reiškianti, kad valstybė garantuoja nuteistajam ar išteisintajam gynėją apeliacinės instancijos teisme. Kita vertus, šie proceso dalyviai apeliacinės instancijos teisme neturi teisės ir galimybės atsisakyti gynėjo. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (2014-06-13 Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (2014-06-17 Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–322/2014). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš J. G. netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nuteistojo J. G. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė Svetlana JurgaitienėTeisėjai Olegas ŠibkovasAlgirdas Remeika