Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. balandžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas K. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN, atsakovo atstovas), 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis į Marijampolės pataisos namus atvyko 2012 m. liepos 5 d., buvo paskirtas į 19 būrio 2 gyvenamąją patalpą, kurioje buvo 12 dviejų aukštų lovų, įrengtos 24 miegamosios vietos. Patalpoje trūko spintelių asmeninimas daiktams susidėti, kadangi jų buvo tik 12. Nuo 2016 m. kovo 20 d. sumažintas miegamųjų vietų skaičius per pusę, kadangi nuimtos antro aukšto lovos. Sanitariniame mazge trūko įrenginių, buvo neužtikrintas privatumas, kadangi nebuvo durelių. Sanitarinis mazgas ir prausykla apleisti, nešvarūs, nebuvo muilo rankoms nusiplauti. Pasivaikščiojimo kiemelis apie 170 kv. m, didelę dalį užėmė šiltnamis. Dėl minėtų aplinkybių jautė moralinę, fizinę, psichologinę žalą.

3. Pareiškėjas teigė, kad atsakovo atstovo pateiktos sanitarinio mazgo fotonuotraukos yra ne 19 būrio, o karantino patalpos. Nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemelyje pastatytas šiltnamis, kuris apdengtas polietileno plėvele, todėl lietui lyjant dėl krentančių lašų neįmanoma užmigti ir normaliai miegoti. Nesutiko su atsakovo atstovo prašymu taikyti ieškinio senatį, nurodė, kad pažeidimas yra tęstinis.

4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

5. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas 19 būryje atlieka bausmę nuo 2012 m. liepos 11 d. Pažymėjo, kad bausmę atlikti buvo paskirtas į 19 būrio 2 gyvenamąją patalpą. Nuo 2016 m. balandžio mėn. iki 2018 m. kovo mėn. 19 būryje buvo 4 gyvenamosios patalpos. Patalpų atitikimas higienos normos – atitinkamai temperatūrai, apšvietimui, švarai ir sveikatai, gryno oro patekimui ir t. t. yra periodiškai tikrinamos šią prievolę turinčių valstybės institucijų teisės aktų nustatyta tvarka. Nurodė, kad patikrinimai atliekami gavus pačių nuteistųjų skundus, tačiau pareiškėjas kreipęsis nebuvo. 19 būrio sanitariniame mazge buvo 6 kietieji įrenginiai, nuo 2017 m. lapkričio 12 d. Teigė, kad 19 būryje yra 2 sėdimi tualetai, 2 tupiami bei 1 pisuaras. Akcentavo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 110 straipsnio 1 dalies 1 punktu bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 73.6 punktu, nuteistieji, atliekantys bausmę įkalinimo įstaigose, turi tvarkytis, prižiūrėti savo darbo, gyvenamąją (miegamąją) ir pasivaikščiojimų vietas. Šiltnamis pasivaikščiojimo kiemelyje buvo pastatytas pačių 19 būrio nuteistųjų prašymu, o nuteistiesiems nusprendus, kad šiltnamis nebereikalingas, jų prašymu 2018 m. balandžio mėn. buvo panaikintas. Buvęs šiltnamis nuteistųjų pasivaikščiojimui ar laisvalaikio praleidimui įtakos neturėjo.

6. Atsakovo atstovas prašė taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senatį ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II.

7. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. balandžio 4 d. sprendimu pareiškėjo K. J. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

8. Teismas, spręsdamas dėl reikalavimo taikyti trejų metų ieškinio senatį, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Marijampolės PN pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenimo sąlygų į įstaigos administraciją, tačiau į teismą pareiškėjas kreipėsi 2019 m. sausio 1 d., todėl iš dalies praleido senaties terminą. Teismas sprendė, kad pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Todėl atsakovo prašymą tenkino ir reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. liepos 5 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. taikė ieškinio senaties terminą bei pareiškėjo reikalavimo dalį dėl neturtinės žalos priteisimo už nurodytą laikotarpį atmetė kaip nepagrįstą. Teismas nurodė, kad šiuo atveju reikšmingas pareiškėjo buvimas Marijampolės PN laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d.

9. Teismas, vertindamas pareiškėjo nusiskundimą, kad Marijampolės PN jam neužtikrino minimalaus vienam nuteistajam tenkančio gyvenamojo ploto bendrabučio tipo patalpose, nustatė, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo paskirtas į 19 būrio 2 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 39,60 kv. m. Nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. lapkričio 30 d. patalpoje buvo nuo 13 iki 21 nuteistųjų, todėl vienam nuteistajam tekęs gyvenamasis plotas buvo nuo 1,88 kv. m iki 3,04 kv. m; nuo 2016 m. gruodžio 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d. patalpoje buvo nuo 11 iki 12 nuteistųjų, todėl vienam nuteistajam tekęs gyvenamasis plotas buvo nuo 3,3 kv. m 3,6 kv. m. Pareiškėjas atsakovo atstovo pateiktų duomenų apie miegamosios patalpos plotą ir joje įrengtą miegamųjų vietų skaičių neginčijo. Todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais oficialiais duomenimis apie nuteistųjų skaičių bei gyvenamosios patalpos plotą. Teismas padarė išvadą, kad ginčo laikotarpiu iš viso 335 paras (nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. lapkričio 30 d.) pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma. Teismas taip pat sprendė, kad gyvenamosiose patalpose buvusių baldų užimamas plotas santykinai mažino vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą.

10. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentą, kad gyvenamojoje patalpoje trūko spintelių, vadovavosi ginčo metu galiojusia Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi norma, patvirtinta teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (toliau – ir Aprūpinimo norma) (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. kovo 3 d. iki 2017 m. sausio 1 d.), kurioje nustatyta, jog bendrabučio tipo patalpoje, be kita ko, vienam asmeniui turi būti įrengta spintelė prie lovos (1 vnt.). Analogiška nuostata įtvirtinta ir nuo 2017 m. birželio 8 d. įsigaliojusiame Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintame Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos apraše. Teismas vertino, kad pareiškėjo argumentai dėl neįrengtų spintelių neatsiejamai susiję su nustatytu gyvenamojo ploto pažeidimu laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. lapkričio 30 d.

11. Teismas, vertindamas pareiškėjo nusiskundimą, kad sanitariniame mazge trūko įrenginių, vadovaudamasis Aprūpinimo normų nuostatomis (galiojusiomis atitinkamai iki 2017 m. sausio 1 d, ir nuo 2017 m. birželio 7 d.), nustatė, jog 19 būrio sanitariniame mazge nuo 2016 m. balandžio mėn. įrengti 2 sėdimi tualetai, 2 tupimi tualetai ir 2 pisuarai, nuo 2017 m. lapkričio 12 d. – 2 sėdimi tualetai, 2 tupimi tualetai ir 1 pisuaras; 19 būryje ginčo laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. lapkričio mėn. buvo laikoma nuo 32 iki 50 nuteistųjų, o nuo 2016 m. lapkričio mėn. iki 2019 m. sausio 1 d. buvo laikoma nuo 22 iki 32 nuteistųjų. Įvertinęs 19 būryje laikomų nuteistųjų skaičių, teismas sprendė, kad unitazų ir pisuarų skaičius atitiko Aprūpinimo inventoriumi normoje nustatytus reikalavimus. Į bylą nėra pateikta duomenų apie sanitarinių įrenginių skaičių laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. balandžio mėn., todėl sprendė, jog yra tikėtinos pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės dėl sanitarinių įrenginių trūkumo minėtu laikotarpiu.

12. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentą dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo, t. y. jam nebuvo sudaryta galimybė privačiai naudotis sanitariniu mazgu, nes nebuvo durelių, pažymėjo, jog neatsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui galėjo būti suteiktas nevisiškas privatumas naudojantis tualetu, tačiau, priešingai nei kamerų atveju, tualetais šioje patalpoje naudojosi visi asmenys. Kaip matyti, šios aplinkybės nėra tapačios aplinkybėms, kurioms esant Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) paprastai konstatuoja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje. Todėl teismas, įvertinęs minėtas aplinkybes, (t. y. kad unitazai, kuriais naudojosi pareiškėjas, vienas nuo kito buvo atskirti dalinėmis pertvaromis, pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų), sprendė, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti.

13. Teismas, vertindamas pareiškėjo nusiskundimą dėl nešvarios ir apleistos prausyklos bei tualeto patalpos, atsižvelgė į pateiktą Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2016 m. lapkričio 14 d. patikrinimo aktą Nr. PA.4-432(23.22.4.14.4.12), iš kurio matyti, kad patikrinimo metu Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (akto redakcija, galiojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. lapkričio 1 d., toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) pažeidimų nenustatyta. Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento specialistams 2017 m. kovo 23 d. atlikus Marijampolės PN dušinės ir prausyklos patalpų operatyviąją valstybės visuomenės sveikatos saugos kontrolę, kurios metu nustatyta, jog tualeto, prausyklos, dušo patalpų įrenginiai švarūs, dušinės, prausyklos patalpos kasdien valomos ir dezinfekuojamos, nustatyta, kad ant sienų buvo vizualiai matomų pelėsių (Higienos normos HN 134:2015 39 punkto pažeidimas), kas iš dalies pagrindžia pareiškėjo išdėstytas aplinkybes dėl prausyklos patalpų, tačiau 2017 m. gegužės 19 d. patikrinimo metu nustatyta, jog pažeidimai pašalinti, prausimosi dušų patalpos švarios ir tvarkingos, kas paneigia pareiškėjo tvirtinimą, jog dušo patalpos nešvarios ir netvarkingos. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad Higienos normos HN 76:2010 58 punktas nustatė, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys taip pat privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Teismas vertino, kad asmenys, kurie reguliariai vėdina ir tvarko patalpas, neturi problemų dėl nešvaros, pelėsio ar drėgmės patalpose. Pareiškėjas nenurodė konkrečių atvejų, kuomet dėl nešvarios patalpos buvo sukeltos pasekmės jo sveikatai, nesiejo šio pažeidimo su konkrečiai jam pasireiškusiomis individualiomis neigiamomis pasekmėmis. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas atsakovui kėlė pretenzijas dėl konkrečių prausyklos būklės sąlygotų jo teisių ar interesų pažeidimų, o teises ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė, todėl teismas sprendė, jog pareiškėjas dėl šios skundo dalies neįrodė kaltų atsakovo pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.

14. Teismas, vertindamas pareiškėjo nusiskundimą dėl pasivaikščiojimo kiemelyje esančio šiltnamio, t. y. kad lietui lyjant pareiškėjas negalėjo miegoti, nurodė, jog šie teiginiai yra abstraktaus pobūdžio, pareiškėjas nedetalizavo, kokios konkrečios neigiamos pasekmės jam dėl jo nurodytų sąlygų kilo, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją ar kitas institucijas dėl netinkamų kalinimo sąlygų, todėl šiuos pareiškėjo argumentus vertino kaip deklaratyvius ir atmestinus. Teismas atsižvelgė, kad atsakovo atstovas pateikė 2016 m. lapkričio 14 d. Patikrinimo aktą Nr. PA.4-432(23.22.4.14.4.12), kuris apėmė visų Marijampolės PN patalpų patikrinimą ir kuriame konstatuota, jog Lietuvos higienos normos HN 134:2015 pažeidimų nenustatyta, be to, pateiktoje į bylą Marijampolės PN Socialinės reabilitacijos skyriaus 2018 m. birželio 26 d. pažymoje Nr. 19 nurodyta, jog šiltnamis būrio Nr. 19 lokaliniame sektoriuje buvo 2015 m. pavasarį pastatytas nuteistųjų pageidavimu ir 2018 m. balandžio mėnesį nuteistųjų prašymu nugriautas. Todėl teismas sprendė, kad nėra jokio pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų šiuo aspektu.

15. Teismas padarė išvadą, kad Marijampolės PN ginčo laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. lapkričio 30 d. (iš viso 335 paras) neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, o laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. balandžio mėn. sanitariniame mazge neužtikrino pakankamo sanitarinių įrenginių kiekio, todėl konstatavo, kad Marijampolės PN pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Teismas sprendė, kad byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą, taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu kreipėsi į Psichologinę ar Sveikatos priežiūros tarnybą dėl netinkamų kalinimo sąlygų, byloje nėra duomenų, kad nebuvo suteikta ar netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažino, kad pareiškėjas dėl konstatuotų pažeidimų galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jeigu būtų laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Teismas akcentavo, jog 335 paras pareiškėjui teko mažiau, nei 3 kv. m gyvenamosios patalpos ploto, šį plotą dar labiau mažino baldų užimamas plotas, kas pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir EŽTT praktiką yra pagrindas konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Teismas sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis yra 2 000 Eur.

III.

16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. balandžio 4 d. sprendimo dalį, kuria priteista 2000 Eur neturtinė žala, ir priimti naują sprendimą dėl šios dalies –neturtinės žalos pareiškėjui nepriteisti, kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

17. Marijampolės PN teigia, kad teismas neįvertino visų reikšmingų aplinkybių byloje, netinkamai įvertino faktines aplinkybes bei jas reguliuojančias teisės normas. Teismas neatsižvelgė, kad pareiškėjas atliko bausmę ne kamerų tipo patalpose, bet bendrabučio tipo patalpose, po kurias (ir lauke esantį lokalinio sektoriaus kiemą) galėjo laisvai judėti nuo 6:30 val. iki 22:30 val. Marijampolės PN vyksta daug socialinės reabilitacijos programų, kurias gali lankyti visi norintieji, taip pat yra patvirtintas sportinių užsiėmimų grafikas ir nuteistųjų dienotvarkė. Dėl sanitarinių įrenginių trūkumo pareiškėjas nesikreipė į Marijampolės PN administraciją ar Psichologinę tarnybą. Mano, kad pats klozetų, pisuarų ir praustuvų trūkumo faktas negalėjo sukelti ir nesukėlė jokių neigiamų pasekmių pareiškėjui, dėl ko būtų galiams žalos priteisimas.

18. Marijampolės PN pabrėžia, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas dėl ploto normos pažeidimų kalinant asmenį bendrabučio tipo patalpose yra suformavęs visiškai kitokią jurisprudenciją lyginant su suformuota jurisprudencija asmenį kalinant kamerų tipo patalpose. Pavyzdžiui, EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimu byloje Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98) dėl kalinimo per mažo ploto sąlygomis Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo nekonstatavo būtent dėl tos priežasties, kad nors miegui skirta patalpa pagal nustatytus parametrus ir buvo perpildyta kalinčių asmenų, bet kadangi nuteistasis joje privalėjo būti tik miegui skirtu metu, nebuvo pagrindo pripažinti kankinančiomis, žeminančiomis ar kitokiomis žmogaus teises pažeidžiančiomis sąlygomis. Analogiškas išvadą dviejų pareiškėjų atžvilgiu EŽTT padarė ir 2015 m. gruodžio 8 d. sprendime (pareiškimų Nr. 66281/13 ir Nr. 40163/13).

19. Marijampolės PN pabrėžia, kad visos kitos pareiškėjo kalinimo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus, jis didžiąją paros dalį galėjo būti kitose patalpose ir erdvėse. Pareiškėjas dėl patiriamų išgyvenimų į Marijampolės PN Psichologinę tarnybą taip pat nesikreipė. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą neturi objektyvaus pagrindo.

20. Marijampolės PN nurodo, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista asmens neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Šiuo atveju nėra duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ir pažeminimų. Teismo priteista 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma neturi jokio realaus ir objektyvaus pagrindo. Atsakovo atstovas pabrėžia, kad Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė.

21. Pareiškėjas K. J. atsiliepime į Marijampolės PN apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą.

22. Nurodo, kad po teismo sprendimo priėmimo jo kalinimo sąlygos buvo pablogintos, jam buvo daromas spaudimas. Atsakovo atstovas teikia neteisingus duomenis ir neteikia duomenų apie suprastėjusią pareiškėjo sveikatą. Apeliaciniame skunde surašyti neteisingi faktai, be to, šiuo metu tvarka Marijampolės PN yra dar labiau sugriežtinta.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Marijampolės pataisos namų veiksmų (nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d. (pritaikius ieškinio senatį, dėl ko bylą nagrinėjant apeliacine tvarka ginčo nekilo), jį kalinant perpildytose, higienos reikalavimų ir buitinio aprūpinimo normų neatitinkančiose gyvenamosiose patalpose), atlyginimo.

24. Teismas skundžiamu 2019 m. balandžio 4 d. sprendimu pareiškėjo K. J. skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, konstatavęs, kad ginčo laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. lapkričio 30 d. (iš viso 335 paras) Marijampolės PN neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, o laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. balandžio mėn. sanitariniame mazge neužtikrino pakankamo sanitarinių įrenginių kiekio.

25. Atsakovo atstovas Marijampolės PN apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui nepriteisti. Atsakovo atstovas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra nepagrįstas.

26. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatyti pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.).

27. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjui 335 paras (nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. lapkričio 30 d.) nebuvo užtikrintas minimalus 3,1 kv. m plotas (t. y. 19 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje vienam nuteistajam teko nuo 1,88 kv. m iki 3,04 kv. m gyvenamojo ploto), jam tekusį gyvenamąjį plotą dar labiau mažino baldų užimamas plotas, todėl pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista, tokios kalinimo sąlygos nesuderinamos su Konvencijos 3 straipsnio reikalavimais.

28. Apeliaciniame skunde atsakovas tvirtina, kad šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, jog jis patyrė neturtinę žalą, juolab priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

29. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Atsakovas tiek atsiliepime į skundą, tiek apeliaciniame skunde tvirtina, jog Marijampolės PN jokių neteisėtų veiksmų neatliko, tačiau šioje byloje esanti medžiaga patvirtina teismo konstatuotas aplinkybes, kad pareiškėjui 335 paras teko mažesnis, nei 3,1 kv. m gyvenamasis plotas, nors Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 11¹.1 papunktyje yra įtvirtinta, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis, nei 3,1 kv. m vienam žmogui. Taigi, pastarieji atsakovo teiginiai yra akivaizdžiai nepagrįsti.

30. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Šiuo atveju pareiškėjas buvo kalintas jam 335 paras neužtikrinant minimalios ploto normos. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus ir fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Taigi, nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

31. Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). EŽTT pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

32. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui iš viso 335 paras nebuvo užtikrinta Taisyklių 11¹.1. punkte numatyta minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma, nes nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. lapkričio 30 d. 19 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje vienam nuteistajam teko nuo 1,88 kv. m iki 3,04 kv. m gyvenamojo ploto; nuo 2016 m. gruodžio 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d. vienam nuteistajam teko nuo 3,3 kv. m iki 3,6 kv. m gyvenamojo ploto, t. y. ploto norma buvo užtikrinta (b. l. 9–10, b. l. 16–17, b. l. 41). Teismas apskaičiavo vienam asmeniui tekusį gyvenamąjį plotą remdamasis atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, o pareiškėjas dėl miegamosios patalpos plotų ir joje įrengtų miegamųjų vietų skaičių duomenų neginčijo. Pažymėtina, kad pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas buvo užstatytas baldais ir kitais įrenginiais, todėl pažeidimų metu (nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. lapkričio 30 d.) jo galimybė patalpoje laisvai judėti buvo itin suvaržyta, į tai pagrįstai atsižvelgė ir pirmosios instancijos teismas.

33. Laikotarpis, kurį pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m ploto (žr. šios nutarties 9, 32 p.), negali būti vertinamas kaip trumpas ar atsitiktinis, todėl atsakovo argumentai, jog asmeninės erdvės plotą pareiškėjui galėjo kompensuoti galimybė judėti sektoriaus patalpose, atmestini kaip nepagrįsti (žr., pvz., EŽTT 2017 m. spalio 17 d. sprendimą Stemplys ir Debesys prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 71024/13, 71974/13)). Iš byloje esančių duomenų nematyti, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kilusi žala pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Nenustatyta, kad atsakovas sąmoningai būtų siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų subjektų. Įvertinus šias aplinkybes, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad šie laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir buvo nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

34. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai sprendė, kad pareiškėjo argumentai dėl neįrengtų spintelių neatsiejamai susiję su nustatytu gyvenamojo ploto pažeidimu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. lapkričio 30 d., ir atsakovo atstovui nepaneigus pareiškėjo nusiskundimų dėl įrenginių trūkumo sanitariniame mazge nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. balandžio mėn., vadovaujantis Aprūpinimo normomis, atsižvelgus į byloje esančius duomenis apie 19 būryje laikomų nuteistųjų skaičių (b. l. 16–17), teismas visiškai pagrįstai ir teisėtai sprendė, jog nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. balandžio mėn. pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės dėl sanitarinių įrenginių trūkumo yra tikėtinos. Priešingas išvadas leidžiančių padaryti įrodymų ir argumentų atsakovo atstovas nepateikė.

35. Vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog jis tvirtino dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo patyręs dvasinius ir psichologinius išgyvenimus, savo kalinimo sąlygas laikė nežmoniškomis. Kaip minėta, byloje nėra duomenų, kad sveikatos priežiūros specialistai būtų nustatę neigiamą netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Byloje taip pat nėra duomenų apie pareiškėjo prašymus, skundus dėl nagrinėjamame skunde nurodytų kalinimo sąlygų Marijampolės PN administracijai ar kitoms kompetentingoms įstaigoms. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas patyrė sunkias neigiamas pasekmes.

36. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų kolegija, įvertinusi Marijampolės PN padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (335 paras neužtikrintas minimalus gyvenamasis plotas ir įrenginių trūkumas sanitariniame mazge apie 4 mėnesius), šios pataisos įstaigos specifiką, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo mažinti pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydį (2 000 Eur) ir juolab apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija.

37. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydis nėra per didelis lyginant su atsakovo padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo dydžiu. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. balandžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.