- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-04-06
- Bylos Nr.
- eA-1841-525/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-03479-2021-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Dalia Višinskienė, Ramūnas Gadliauskas
- Pareiškėjas
- (duomenys neskelbtini)
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. vasario 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2021 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. 21S38732 (toliau – ir Departamento sprendimas) ir Departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. 6K-2257 (toliau – ir Komisijos sprendimas) ir įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.
2. Pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini).
3. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas teigė, kad Departamento sprendimas prieštarauja atsakovo surinktiems duomenims apie pareiškėjui kylančią grėsmę.
4. Pareiškėjas akcentavo, kad savo elgesiu jis niekaip neparodė, kad ketintų išvykti iš Lietuvos ar pasislėpti, visą laiką laikėsi apgyvendinimo Lietuvoje tvarkos. Pareiškėjas bendradarbiavo su institucijomis prieglobsčio motyvų nustatymui, nėra padaręs tvarkų ar taisyklių pažeidimų, jo pasakojimas ir išvykimas iš kilmės valstybės buvo sąlygotas patiriamos baimės, vykstančio konflikto, pareiškėjas visą laiką buvo geranoriškas, todėl nėra jokių objektyvių prielaidų išvadai, kad jis savanoriškai neišvyktų iš šalies. Atsakovas nepagrįstai ir neproporcingai taikė maksimalų draudimo atvykti laiką, šis terminas nėra proporcingas, Pareiškėjas dėjo nuoširdžias pastangas padėti tyrimui, iš kilmės valstybės išvyko vedinas siekio apsisaugoti nuo gresiančio pavojaus gyvybei ir sveikatai. Jo veiksmuose nebuvo jokio piktnaudžiavimo, pareiškėjas laikėsi nustatytų tvarkų, o jo išvykimas iš kilmės valstybės buvo įtakotas siekiant suprantamo tikslo — saugaus gyvenimo.
5. Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad Departamentas neįvykdė pareigos tinkamai ir individualizuotai išnagrinėti pareiškėjo prašymą, nesurinko visos aktualios kilmės valstybės informacijos, Departamento sprendimas naikintinas kaip neišsamus ir nepagrįstas, turintis esminių prašymo tyrimo ir sprendimo formos bei turinio trūkumų.
Šalies argumentai
6. Pareiškėjas akcentavo, kad buvo nurodęs, jog turi būti užtikrintas tiesioginis ir betarpiškas jo išklausymas, prašyta Departamento sprendimo nagrinėjimo procedūrą organizuoti taip, kad būtų užtikrinamas teisės būti išklausytam principo taikymas, teisingas skundo išnagrinėjimas. Asmens teisė į tiesioginį ir teisingą procesą yra esminė ir fundamentali asmens teisė. Nepaisant to, kad skundo nagrinėjimo procedūra yra ikiteisminė, asmens teisė būti išklausytam negali būti paneigta. Būtinumas sudaryti prieglobsčio prašytojui teisę būti išklausytam yra fundamentali skaidraus ir teisingo proceso garantija. Kadangi skundai nagrinėjami labai trumpą laiką, minimizuotas apskundimų terminas, eliminuotas sprendimo peržiūrėjimas apeliacine tvarka, negali būti paneigta asmenų teisė teikti paaiškinimus tiesiogiai institucijai, kuriai kilo abejonių dėl prieglobsčio suteikimo.
7. Pareiškėjas nesutiko su Departamento išvada, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Pareiškėjas nurodė konkrečius faktus, tačiau šie faktai nebuvo teisingai įvertinti. Pareiškėjas Departamento vykdyto tyrimo metu buvo nurodęs faktines aplinkybes, pagrindžiančias prielaidą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Pareiškėjas pateikė pakankamai informacijos bei duomenų, įrodymų, kurie paneigia Departamento išvadas.
8. Pareiškėjas nesutiko su sprendimu jį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, nes savo kilmės šalyje jis nesulaukė nei teisėsaugos pareigūnų, nei artimųjų pagalbos. Vadinasi, jei pareiškėjas bus grąžintas į savo kilmės šalį jam gresia mirtis ir susidorojimas. Nepagrįstai nustatyta, kad pareiškėjui kilmės valstybėje negresia kankinimai arba mirties bausmė. Pareiškėjui nepagrįstai nesudaryta galimybė pačiam savanoriškai išvykti.
Šalies argumentai
9. Pareiškėjas teigė, kad vien tai, jog pareiškėjo prieglobsčio prašymas atmestas negali būti savaime pakankama aplinkybe taikyti maksimalų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą. Departamentas, prieš priimdamas Departamento sprendimą, nors ir ėmėsi protingų priemonių išklausyti pareiškėją, tačiau tinkamai neįvertino pareiškėjo paaiškinimų, ir, atsižvelgdamas į juos, nesurinko aktualios informacijos apie kilmės valstybę. Departamentas, atlikdamas vertinimą, galimai pažeidė Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131, (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatas ir dėl šios priežasties Departamento sprendime padaryta neteisinga ir nepagrįsta išvada, jog nėra pagrindo pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą pagal Įstatymo nuostatas.
Atsiliepimas
10. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
11. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas savo prieglobsčio prašymą grindė tuo, kad grįžus į kilmės valstybę jam kiltų grėsmė, nes šeima, kurioje jis gyveno, susilaukė ne tik grasinimų iš valdančiosios (duomenys neskelbtini) partijos, bet ir buvo jos užpulti, nužudytas pareiškėjo brolis.
12. Departamento sprendimu nuspręsta nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. liepos 28 d. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Tyrimo metu Departamentas konstatavo, kad nenustatyta individualių aplinkybių, susijusių su pareiškėjo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, todėl jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų pabėgėlio statuso suteikimo reikalavimų. Departamentas taip pat nusprendė nesuteikti pareiškėjui ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Atsižvelgus į tai, buvo konstatuota, kad prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Remiantis kilmės valstybės informacija, pareiškėjo kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatyta, taigi, Departamentas sprendė, kad pareiškėjas neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.
13. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas savo prieglobsčio prašymą grindė tuo, kad, grįžus į kilmės valstybę, jam kiltų grėsmė, nes šeima, kurioje jis gyveno, susilaukė ne tik grasinimų iš valdančiosios (duomenys neskelbtini) partijos, bet ir buvo jos užpulti, nužudytas pareiškėjo brolis. Pareiškėjo pasakojimas apie pagrindinius įvykius buvo nuoseklus ir detalus, taip pat suderinamas su surinkta kilmės valstybės informacija, tačiau politinė situacija (duomenys neskelbtini) yra pasikeitusi ir (duomenys neskelbtini) partijos lyderis, buvęs prezidentas, (duomenys neskelbtini) buvo nuverstas nuo valdžios, minėtą perversmą palaikė ir (duomenys neskelbtini) partijos, kuriai priklausė pareiškėjo artimieji, lyderis. Taigi, šiuo metu šalies nebevaldo pareiškėjui grėsmę kėlusi partija, todėl tikėtina, kad dėl politinių įsitikinimų pavojus nebegresia.
14. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas detaliai pasakojo apie jau įvykusį užpuolimą, tačiau tik trumpai užsiminė apie grasinimus, kurių teigė sulaukęs vėliau, nedetalizavo jų pobūdžio, dažnumo. Taigi, nors yra tikėtina, jog pareiškėjo ir jį priglaudusio asmens šeima buvo paveikta politinių įvykių šalyje, tačiau nei ši aplinkybė, nei bendro pobūdžio informacija apie kilmės valstybę nesuponuoja prielaidos, jog pareiškėjui vis dar gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Įvertinęs pareiškėjo pasakojimą tyrimo metu nustatytų faktinių aplinkybių bei pagrįstų prielaidų kontekste, Departamentas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo deklaruojama baimė kilmės valstybėje patirti persekiojimą dėl jo individualių savybių nelaikytina visiškai pagrįsta ir jis neatitinka pabėgėlio statuso suteikimo kriterijų.
Atsiliepimas
15. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjo skundo teiginiai, jog Departamentas neįvykdė pareigos tinkamai ir individualizuotai išnagrinėti pareiškėjo prašymą, nesurinko visos aktualios kilmės valstybės informacijos, yra nepagrįsti. Nei Įstatymas, nei Tvarkos aprašas neįpareigoja Departamento rinkti bei vertinti informacijos visais prieglobsčio prašytojo pageidaujamais aspektais, o nagrinėjant prašymus suteikti prieglobstį vertinama ne bendra kilmės valstybės informacija, o individuali prieglobsčio prašytojo situacija kilmės valstybės informacijos kontekste. Nagrinėjamu atveju Departamentas, atsižvelgdamas į pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvus (baimė patirti persekiojimą iš valdančiosios (duomenys neskelbtini) partijos), surinko aktualią kilmės valstybės informaciją tiek apie padėtį (duomenys neskelbtini) vadovaujant buvusiam prezidentui, tiek apie dabartinę padėtį, šį prezidentą nušalinus. Nors tyrimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjo pasakojimas apie kilmės valstybėje patirtus veiksmus buvo nuoseklus ir atitiko surinktą kilmės valstybės informaciją, tačiau, vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, tarptautinė apsauga (prieglobstis ar papildoma apsauga) asmeniui suteikiama nuo jam gresiančių veiksmų, o ne nuo tų, kuriuos jis jau yra patyręs, kadangi neįmanoma apsaugoti žmogaus nuo to, kas jau įvyko, t. y. prieglobsčio paskirtis yra būtent apsaugoti nuo ateityje gresiančių veiksmų, o ne „kompensuoti“ už tai, ko jau negalima pakeisti.
16. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo atveju ir buvo atliktas perspektyvinis vertinimas siekiant nustatyti, ar jam kilmės valstybėje gresia persekiojimas dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių – rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, kurio metu buvo nustatyta, kad padėtis pareiškėjo kilmės valstybėje yra iš esmės pasikeitusi ir ji nesuponuoja prielaidos, jog pareiškėjui vis dar gresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Jokių šias išvadas galinčių paneigti argumentų ir duomenų pareiškėjas skunde nepateikė. Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, kad jam nepagrįstai nesuteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje. Skundo teiginiai nepagrįsti. Priimant Departamento sprendimą, buvo nuosekliai įvertinta pareiškėjo situacija bei nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jam grėstų kankinimai arba mirties bausmė, todėl jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.
17. Atsakovas akcentavo, kad Departamento sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą. Į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai pėsčiomis neleistinoje vietoje kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai pareigūnai sulaikė ir pristatė į užkardą. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Atsižvelgus į tai, tikėtina, jog pareiškėjas vengdamas grąžinimo gali pasislėpti.
Atsiliepimas
18. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Pareiškėjo atveju nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Atsižvelgdamas į tai bei vadovaudamasis teisės aktų nustatyta tvarka ir pagrindais, Departamentas pagrįstai nustatė pareiškėjui maksimalius 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką bei 3 metų draudimo atvykti į kitas Šengeno erdvės valstybes laikotarpius, kurie vertintini kaip proporcingi.
II.
19. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2022 m. vasario 28 d. sprendimu pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą tenkino iš dalies, t. y. pakeitė Departamento sprendimo 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, pakeitė Departamento sprendimo 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; atitinkamai pakeitė ir Komisijos sprendimo dalį, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.
Šalies argumentai
20. Teismas nustatė, kad pareiškėjas pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, prieglobsčio prašymą grindė tuo, kad kilmės šalyje jam kilo pavojus dėl politinių pažiūrų. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, Departamento sprendimu nusprendė atsisakyti pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, taip pat nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) , uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos ir įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
21. Teismas aptarė Konvencijos, Įstatymo, Tvarkos aprašo nuostatas bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.
Žemesnės instancijos teismas
22. Teismas nustatė, kad Departamento byloje pateikti duomenys įrodo, jog atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjo situacija įvertinta individualiai, atlikta apklausa, analizuoti ir įvertinti iš esmės visi nurodyti argumentai, Departamentas atsižvelgė į pareiškėjo asmenybę bei į pareiškėjo kilmės valstybę. Atsakovas apklausoje siekė detaliai išsiaiškinti faktinę situaciją dėl prieglobsčio prašytojo pateikto prašymo suteikti jam prieglobstį ir skundžiamame sprendime konstatavo, kad pareiškėjo pasakojimas apie pagrindinius įvykius buvo nuoseklus ir detalus, taip pat suderinamas su surinkta kilmės valstybės informacija.
23. Teismas padarė išvadą, kad (duomenys neskelbtini). Taigi, šiuo metu šalies nebevaldo pareiškėjui grėsmę kėlusi partija, todėl tikėtina, kad dėl politinių įsitikinimų pavojus jam nebegresia. Pareiškėjas detaliai pasakojo apie jau įvykusį užpuolimą, tačiau apie grasinimus, kurių teigė sulaukę grįžęs iš ligoninės, nedetalizavo jų pobūdžio, dažnumo. Teismas konstatavo, kad tikėtina, jog pareiškėjo ir jį priglaudusio Ousmane Barry šeima buvo paveikta politinių įvykių šalyje, tačiau nei ši aplinkybė, nei bendro pobūdžio informacija apie kilmės valstybę nesuponuoja prielaidos, jog pareiškėjui vis dar gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.
24. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo baimė grindžiama išimtinai jo paties subjektyviu situacijos suvokimu. Jo baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje nelaikytina visiškai pagrįsta ir „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta, pripažįstant, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.
25. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas papildomos apsaugos suteikimą grindžia tais pačiais argumentais kaip ir dėl prašymo suteikti pabėgėlio statusą, todėl tos pačios aplinkybės buvo vertinamos ir dėl papildomos apsaugos suteikimo. Byloje buvo nustatyta, kad pareiškėjui gresiančių veiksmų pobūdis ir pasekmės neatitinka persekiojimo, nežmoniško elgesio veiksmų, taip pat byloje nebuvo nustatyta, kad pareiškėjai kyla beatodairiška grėsmė gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, ar grėstų kitos neigiamos pasekmės, todėl teismas sprendė, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje, ir pareiškėjui nėra pagrindo suteikti papildomą apsaugą.
26. Vadovaudamasis Tvarkos aprašo 222 punktu, teismas nurodė, kad teisės aktai numato skundo Komisijoje nagrinėjimą nekviečiant šalių, pareiškėjas neįvardijo išskirtinių aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjos skundo nagrinėjimas būtų buvęs būtinas, pareiškėjas žodžiu buvo išklausytas apklausos Departamente metu ir teismo posėdyje. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisė būti išklausytam (įskaitant teisme) visiškai užtikrinta.
27. Teismas aptarė 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse nuostatas ir pažymėjo, kad iš skundžiamų Departamento sprendimų matyti, kad minėtos direktyvos 7 straipsnio 4 dalies taikymo būtinybė nustatyta įvertinus tai, kad: pareiškėjo prašymas dėl prieglobsčio suteikimo pagrįstai dėl aukščiau aptartų argumentų buvo atmestas ir išnagrinėtas skubos tvarka, įvertinus tai, kad į Lietuvą atvyko neteisėtai, kirto Lietuvos Respublikos sieną neleistinoje vietoje, prieglobsčio prašymą pateikė sulaikytas pareigūnų ir pristatytas į užkardą, bei kadangi yra pagrindas manyti, kad pareiškėjas išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos gali pasislėpti. Departamentas priėjo prie išvados, kad, tikėtina, atsisakius suteikti užsieniečiui prieglobstį, jis, vengdamas grąžinimo, gali pasislėpti. Teismo vertinimu, pareiškėjui taikytina priemonė yra motyvuota, nulemta tinkamai taikyto teisinio reglamentavimo. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo pateikęs prašymą savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.
Žemesnės instancijos teismas
28. Teismas nurodė, kad Departamentas, priimdamas Departamento sprendimą uždrausti pareiškėjui 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką, motyvavo tuo, jog prieglobsčio prašytojas kelia nelegalios migracijos grėsmę, kadangi tyčia neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos sieną ir, tikėtina, turėjo tikslą per Lietuvos teritoriją neteisėtai vykti į kitą Europos Sąjungos šalį. Prieglobsčio prašytojas neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, kadangi, skubos tvarka išnagrinėjus jo prašymą suteikti prieglobstį, realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, nenustatyta. Departamento sprendime pažymėta, kad prieglobsčio prašytojas neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika. Įvertinęs šių aplinkybių visumą, ypač prieglobsčio prašytojo keliamą nelegalios migracijos grėsmę, ir vadovaudamasis Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (Migracijos departamento direktoriaus 2018 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 3K-128 redakcija) (toliau – ir Tvarka), 5 punktu, Įstatymo 133 straipsnio 2 dalimi, Departamentas paskyrė maksimalų draudimo atvykti terminą ir laikė jį proporcingu.
29. Teismas nesutiko su Departamento išvada, jog pareiškėjui pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga ir adekvati priemonė jo padarytam pažeidimui. Sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl pasiekti nurodytą tikslą (užkirsti kelią nelegaliai migracijai) būtina uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. 5 metus. Byloje nėra pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų, taip pat nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios galėtų lemti maksimalaus draudimo atvykti termino taikymą. Nagrinėjamu atveju dėl pareiškėjo nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų jam taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą, todėl, teismo vertinimu, toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu. Todėl teismas pakeitė Departamento sprendimo dalį ir nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
30. Teismas, įvertinęs Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. sausio 1 d.) (toliau – ir Taisyklės), 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – SIS II reglamentas) nuostatas, pažymėjo, kad šiuo atveju, kai Departamento sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką mažintina iki 2 metų, yra pagrindas keisti ir kitą Departamento sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
III.
31. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. vasario 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
32. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad atsakovas ?tyrimą dėl pareiškėjo baimės būti persekiojamam iš esmės atliko skubos tvarka, turėdamas tokiu būdu savaime pademonstruotą išankstinę nuomonę dėl prieglobsčio prašymo priežasčių ir visiškai paviršutiniškai,?t. y. apsiribojant bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertinant asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojant nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrinant įrodymų visapusiško ištyrimo.
Šalies argumentai
33. Pareiškėjas teigia, kad siekiant tiksliai įvertinti pareiškėjo baimę ir grėsmę patirti persekiojimą, atsakovas turėjo ištirti ne tik reglamentuotus teisės aktus, bet iš jų taikymo būdą ir praktinį veikimą, nes tik tokiu būdu galima susidaryti pagrįstą ir objektyvų įsitikinimą apie reiškinius, su kuriais pareiškėjas susidurs kilmės valstybėje. Situacija (duomenys neskelbtini) yra itin bloga, tai patvirtina viešai prieinami duomenys.
34. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas neindividualizavo pareiškėjo atvejo ir naujausios informacijos netaikė pareiškėjo nurodytiems motyvams, jų nepalygino su naujausia kilmės valstybės informacija.
35. Pareiškėjas nurodo, atsakovas uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, tačiau šis sprendimas yra išvestinis, tiesiogiai susijęs su kitais sprendimais ir, atitinkamai, juos panaikinus, turi būti naikinamas, kaip praradęs teisinį pagrindą.
Atsiliepimas
36. Atsakovas Departamentas, atsiliepime į apeliacinį skundą pakartodamas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytus argumentus, prašo apeliacinį skundą atmesti.
37. Atsakovas pabrėžia, kad tiek Departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamų sprendimų išvadas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
38. Byloje esminis ginčas kilo dėl Departamento 2021 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. 21S38732, kuriuo pareiškėjui (duomenys neskelbtini) nesuteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga) Lietuvos Respublikoje, taip pat nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjas skunde taip pat suformulavo reikalavimus panaikinti Komisijos 2021 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. 6K-2257 ir įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.
39. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.
40. Nenustačiusi išskirtinių aplinkybių, kurioms esant, nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka, nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai, atsižvelgusi į tai, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, bylos šalių pozicija yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose, o byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus byloje nagrinėjamais klausimais, teisėjų kolegija netenkina pareiškėjo prašymo bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka.
41. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pritarė atsakovo pozicijai, kad pareiškėjas neatitinka kriterijų, nurodytų Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, kuriems esant suteikiamas pabėgėlio statusas. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Departamento sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, tačiau pareiškėjui nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, ir dėl to pakeitė Departamento sprendimą, t. y. nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, taip pat įvedamas į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
42. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
43. Teisinius santykius dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuoja Įstatymo 86 bei 87 straipsnių nuostatos. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.
44. Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, atitinkamo tikėjimo išpažinimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014 ir kt.).
45. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012 ir kt.).
46. Vadovaujantis EŽTT praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, (pareiškimo Nr. 24573/94), pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Atitinkama praktika formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose tokio pobūdžio bylose: 2009 m. gruodžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009 teismas konstatavo, kad tai, jog šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo.
47. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; 2020 m. rugpjūčio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4460-520/2020 ir kt.).
48. Pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį grindė tuo, kad jam kilo pavojus dėl politinių pažiūrų.
49. Iš Departamento sprendimo turinio matyti, kad kilmės valstybės informacija patvirtina, jog politinė situacija pareiškėjo kilmės valstybėje ((duomenys neskelbtini)) pasikeitė, šalies nebevaldo pareiškėjui grėsmę kėlusi politinė partija, todėl pareiškėjui nebekyla grėsmė dėl jo politinių pažiūrų. Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad pareiškėjui negresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.
50. Teisėjų kolegija taip pat daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę, jog kilmės valstybėje jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas arba jis galėtų tokiu būdu būti baudžiamas. Taip pat pagrįstai nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę dėl egzekucijos ar mirties bausmės įvykdymo grėsmės kilmės valstybėje. Todėl pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Be to, įvertinus surinktą informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę ((duomenys neskelbtini) nevyksta karinis konfliktas ar civilinis karas, beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei), prieglobsčio prašytojas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.
51. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę nagrinėjamu atveju buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, dėl to atsakovas neturėjo pagrindo rinkti papildomus duomenis, o pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis Departamentas įvertino racionaliai, visapusiškai ir objektyviai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo. Pareiškėjo atveju Departamentas išsamiai įvertino aktualią, iš įvairių šaltinių (Tarptautinės migracijos organizacijos, kitų Europos valstybių institucijų, nevyriausybinių organizacijų, žiniasklaidos priemonių bei kt.) gautą informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje. Šių išvadų nepaneigia pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai. Ginčijamas Departamento sprendimas priimtas nepažeidus jo priėmimo procedūrų, neturi esminių trūkumų, dėl kurių galėtų būti panaikintas.
52. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovas uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, tačiau šis sprendimas yra išvestinis, tiesiogiai susijęs su kitais sprendimais ir, atitinkamai, juos panaikinus, turi būti naikinamas, kaip praradęs teisinį pagrindą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sutrumpino Departamento sprendime nurodytus laikotarpius uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos iki 2 metų. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo nustatytų laikotarpių proporcingumo, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui nustatytas 2 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką bei įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos turėtų būti sutrumpintas.
53. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, nenukrypo nuo šio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. vasario 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.