- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-04-06
- Bylos Nr.
- 2S-621-275/2017
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danutė Kutrienė
- Pareiškėjas
- P. K.
- Kategorijos
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo P. K. atskirąjį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 1 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjo P. K. prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Pareiškėjas (išieškotojas) pateikė prašymą dėl skolininko J. J. turto dalies bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje nustatymo. Šiuo prašymu pareikštas ir reikalavimas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Trakų rajono apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 28 d. nutartimi patenkino prašymą dėl skolininko turto dalies nustatymo. Tačiau neišsprendė pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Trakų rajono apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 1 d. nutartimi atmetė pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, dalyvaujančių byloje asmenų interesai iš esmės nėra priešingi. Skolininkas ir suinteresuoti asmenys neatsiliepė į pareiškėjo prašymą, nepateikė prieštaravimų, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra priešingas. Be to, teismas turi teisę, o ne pareigą paskirstyti bylinėjimosi išlaidas, susidariusias ypatingosios teisenos bylose. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, advokato padėjėjos darbo ir laiko sąnaudos rengiant prašymą buvo minimalios. Todėl pagrindas prašymui dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmesti egzistuotų, jeigu ir būtų priešingi dalyvaujančių byloje asmenų interesai ar skirtingas suinteresuotumas bylos baigtimi.
Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 1 d. nutartį ir priimti papildomą nutartį dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Atskiruoju skundu, be kita ko, nurodoma, jog skolininkas geria valia nevykdė pareiškėjo reikalavimų, nesiėmė priemonių pareiškėjo, kaip kreditoriaus, interesams užtikrinti. Skolininko neveikimas išimtinai apsprendė prašymo dėl turto dalies nustatymo pateikimą ir kartu bylinėjimosi išlaidų susidarymą. Todėl skolininkas privalo padengti pareiškėjo išlaidas už prašymo parengimą. Skolininkas prašo palikti Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 1 d. nutartį nepakeistą. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė Civilinio proceso kodekso 443 straipsnio 6 dalį.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliacinio (atskirojo) skundo ribų. Nebent viešasis interesas reikalauja peržengti skundo ribas ir, neperžengus šių ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo atskirojo skundo riboms peržengti. Be to, neegzistuoja absoliutūs nutarties negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).Atskiruoju skundu keliamas klausimas dėl apelianto teisės gauti bylinėjimosi išlaidų, patirtų už prašymo nustatyti skolininko turto dalį parengimą, atlyginimą. Civilinio proceso kodekso 443 straipsnio 6 dalis numato, jog dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas. Ši procesinės teisės norma numato kitokias bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles, negu yra nustatytos Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1-2 dalimis. Civilinio proceso kodekso 443 straipsnio 6 dalis yra specialioji (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1-2 dalių atžvilgiu) teisės norma. Todėl, sprendžiant bylinėjimosi išlaidų, susidariusių ypatingosios teisenos bylose, paskirstymo (atlyginimo) klausimą, taikomos Civilinio proceso kodekso 443 straipsnio 6 dalies nuostatos. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai nurodo, jog teismas, kaip numato Civilinio proceso kodekso 443 straipsnio 6 dalis, turi teisę, bet ne pareigą paskirstyti bylinėjimosi išlaidas, susidariusias ypatingosios teisenos bylose. Kitaip tariant, teismas turi diskreciją (nuožiūrą) šiam klausimui išspręsti. Tačiau teismo nuožiūros teisė nėra absoliuti. Teismas, įgyvendindamas diskrecijos (nuožiūros) teisę, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (Civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 7 dalis). Apeliantas yra suinteresuoto asmens (skolininko) kreditorius, kurio reikalavimams patenkinti (įvykdyti) yra atliekami priverstinio išieškojimo veiksmai. Apeliantas, vadovaudamasis antstolio, atliekančio priverstinio išieškojimo veiksmus, pasiūlymu, pateikė prašymą dėl skolininko turto dalies bendrojoje nuosavybėje nustatymo. Tokio pasiūlymo išieškotojui pateikimas reiškia, jog skolininkas asmeninės nuosavybės teise nevaldo turto, kuris būtų pakankamas kreditoriaus reikalavimams patenkinti (Civilinio kodekso 3.112 straipsnio 1 dalis). Vykdomosios bylos duomenys patvirtina, jog skolininko gyvenamosios vietos adresu buvo įteikti pirminiai vykdymo dokumentai, tai yra patvarkymas priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti ir raginimas įvykdyti sprendimą. Vadinasi, skolininkui buvo arba turėjo būti žinoma, kad jo atžvilgiu yra pradėti priverstinio išieškojimo apelianto naudai veiksmai. Skolininkas, kuriam geriausiai žinoma jo turtinė padėtis ir finansinės galimybės vykdyti kreditorinius įsipareigojimus, žinojo arba turėjo žinoti, kad asmeninės nuosavybės teise valdomas turtas nėra pakankamas apelianto reikalavimams patenkinti (įvykdyti). Todėl skolininkas, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, galėjo imtis atitinkamų aktyvių veiksmų (pavyzdžiui, inicijuoti susitarimo dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise valdomo turto padalijimo sudarymą ar kreiptis į teismą dėl šio turto padalijimo / dalies bendrajame turte nustatymo (Civilinio kodekso 3.116 straipsnis, Civilinio proceso kodekso 667 straipsnis)), kurie būtų užtikrinę apelianto, kaip kreditoriaus, interesus ir eliminavę apelianto kreipimosi į teismą dėl skolininko turto dalies nustatymo būtinybę. Tačiau skolininkas nesiėmė tokių veiksmų. Vadinasi, apelianto, kaip išieškotojo interesai tiek, kiek priklausė nuo paties apelianto valios ir veiksmų, negalėjo būti užtikrinti kitaip, negu pateikiant prašymą dėl skolininko turto dalies bendrojoje nuosavybėje nustatymo. Apeliantas, kuris kaip kreditorius (išieškotojas) yra suinteresuotas kuo operatyvesniu ir ekonomiškesniu savojo reikalavimo patenkinimu, neturėjo kitos galimybės (antstoliui pateikus siūlymą kreiptis į teismą) šiam (įstatymo ginamam) suinteresuotumui realizuoti (Civilinio proceso kodekso 667 straipsnio 1 dalis). Prašymo dėl skolininko turto dalies nustatymo pateikimas buvo būtinoji priemonė apelianto, kaip išieškotojo, teisėtiems interesams užsitikrinti. Todėl turi būti sprendžiamas apelianto patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo (atlyginimo) klausimas. Priešingas situacijos vertinimas neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Apibendrinus visa, kas yra išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įgyvendino diskrecijos teisę, kuri numatyta klausimui dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų ypatingosios teisenos bylose, paskirstymo (atlyginimo) išspręsti. Šiam klausimui išspręsti buvo būtinas papildomo procesinio sprendimo (nutarties) priėmimas (Civilinio proceso kodekso 277 straipsnio 1 dalies 3 punktas), iš esmės tenkinant pareikštą prašymą, todėl apeliacinės instancijos teismas naikina skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį ir prašymą tenkina dalinai. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo nutartyje padarytomis išvadomis, kad prašyme dėl skolininkui priklausančio turto dalies nustatymo perrašytos antstolės M. Gaivenienės 2016-09-21 patvarkyme nurodytos aplinkybės, todėl darytina išvada, kad rengiant prašymą teismui advokato padėjėjos darbo ir laiko sąnaudos turėjo būti minimalios, todėl atstovavimo išlaidos atlygintinos dalinai, priteisiant pareiškėjui iš skolininko 150 Eur atstovavimo išlaidų atlyginimą.Apeliantas prašo priteisti 242 Eur išlaidų už atskirojo skundo parengimą atlyginimą. Apelianto pateikti faktiniai duomenys patvirtina, jog advokato padėjėja apelianto interesais parengė atskirąjį skundą, tačiau Advokatūros įstatymo 34 straipsnio 2 dalis, be kita ko, numato, jog advokato padėjėjas gali atstovauti tik pirmosios instancijos teisme. Todėl apelianto išlaidos už advokato padėjėjos pagalbą rengiant atskirąjį skundą, šiai (kaip advokato padėjėjai) neturint teisės teikti tokią pagalbą, negali būti priskiriamos išlaidoms, kurias numato Civilinio proceso kodekso 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, todėl apeliacinės instancijos teismas atmeta prašymą dėl išlaidų už atskirojo skundo parengimą atlyginimo. Šios išlaidos gali būti priteisiamos iš skolininko kaip žalos, atsiradusios dėl skolininko kaltų veiksmų, atlyginimas.
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 331 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutarė:
panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 1 d. nutartį ir išieškotojo P. K. prašymą dėl papildomos nutarties priėmimo tenkinti dalinai, priteisiant jam iš skolininko J. J. 150 Eur atstovavimo išlaidų atlyginimą.