Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mildos Vainienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Raimondo Blauzdžiaus, Nijolės Šidagienės,

dalyvaujant pareiškėjui R. J. (R. J.), atsakovės Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos atstovėms – šios institucijos Teisėkūros ir personalo skyriaus vyriausiosioms specialistėms D. S. ir K. G.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo R. J. skundą atsakovei Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims UAB „Servisa ICT“, UAB „Innovation Computer Group“ (bankrutavusi) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas R. J. (toliau – ir pareiškėjas) su 2010 m. spalio 2 d. skundu (b. l. 1-2), kurį patikslino 2010 m. spalio 19 d. patikslintu skundu (b. l. 6-10) (toliau šiame sprendime skundo ir patikslinto skundo prasme vartojama skundo sąvoka), kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovės Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (toliau – ir atsakovė, ir Tarnyba) 2010 m. liepos 30 d. sprendimą Nr. 4-6094 „Dėl jūsų skundo“ (toliau – ir sprendimas Nr. 4-6094); 2) įpareigoti Tarnybą atitinkamai įgyvendinti Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 27 str. 1 d., t. y. įpareigoti iš esmės išnagrinėti pareiškėjo 2010 m. birželio 18 d. skundą Nr. 1830/1 ir priimti atitinkamą sprendimą bei apginti vartotojų viešąjį interesą.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2010 m. birželio 18 d. kreipėsi į Tarnybą su skundu dėl gamintojo „Asus“ autorizuoto centro ir UAB „Innovation Computer Group“ (toliau – ir Bendrovė) bankroto administratoriaus veikimo ir neveikimo bei viešojo intereso gynimo; skunde, be kita ko, nurodė, jog 2010 m. kovo 11 d. raštu, adresu (duomenys neskelbtini), Lentvaris, Trakų r. sav., kreipėsi į bankroto administratorių dėl pinigų grąžinimo už netinkamos kokybės kompiuterį ir įtraukimo į kreditorių sąrašą, tačiau iš bankroto administratoriaus atsakymo negavo, taip pat ginčijo gamintojo įgalioto serviso bei kitų verslo subjektų atsakomybę už iš UAB „Innovation Computer Group“ įsigyto kompiuterio kokybę; Tarnyba skundžiamame akte atsisakė nustatyti didmenininko, tiekėjo, iš kurių buvo įsigytas kompiuteris „Asus X53KA“, tapatybes bei kitus duomenis, išreikalauti iš UAB „Servisa ICT“ įstatus ir steigimo aktą, kompiuterio pirkimo–pardavimo sutartį iš Bendrovės bankroto administratoriaus, atsisako ginti viešąją interesą.

Pareiškėjas, pagrįsdamas skundą, rėmėsi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos, Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymais, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 str., 46 str. 5 d.

Pasak pareiškėjo, 2009 m. lapkričio 24 d. jis kreipėsi į tarnybą su skundu (reg. Nr. 7-1830) dėl įsigyto nešiojamojo kompiuterio „Asus X53KA“ galimai netinkamos kokybės įvertinimo ir pirkimo–pardavimo sutarties nesąžiningos sąlygos. Tarnyba kreipėsi į Bendrovę, siūlydama spręsti ginčą taikiai arba pateikti pagrįstus paaiškinimus dėl jo aplinkybių, bet atsakymo iš Bendrovės negavo ir kreipėsi į Valstybinę ne maisto produktų inspekciją prie Ūkio ministerijos (toliau ir – Inspekcija) dėl kompiuterio kokybės įvertinimo. Inspekcijos Vilniaus skyrius 2010 m. sausio 15 d. raštu Nr. 3VS-86 informavo Tarnybą, kad pareiškėjas 2010 m. sausio 14 d. pateikė Inspekcijai kompiuterį techninei apžiūrai, nurodė, kad, Inspekcijos nuomone, kompiuteris yra netinkamos kokybės, kadangi dėl nepakankamo kompiuterio pagrindinių mazgų aušinimo sutrinka kompiuterio funkcionalumas. Tarnyba 2010 m. kovo 5 d. raštu Nr. 4-1852 (toliau – ir raštas Nr. 4-1852) informavo pareiškėją, jog skundžiamos Bendrovės atžvilgiu Vilniaus apygardos teismas 2009 m. gruodžio 15 d. iškėlė bankroto bylą (administratorius – V. B.), jog iškėlus įmonės bankroto bylą teisme, įstatymai ir kiti teisės aktai Tarnybai nesuteikia teisės spręsti klausimo dėl vartotojų, bankrutuojančios įmonės atžvilgiu keliančių reikalavimų, teisių ir teisėtų interesų gynimo, jog bankroto procesą reglamentuoja Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas, o fizinių ar juridinių asmenų, kurie laikomi įmonės kreditoriais, reikalavimai tenkinami šiame įstatyme ir kituose teisės aktuose numatytu eiliškumu ir siūlė kreiptis į bankroto administratorių. 2010 m. kovo 11 d. pareiškėjas kreipėsi su prašymu (registruoto laiško Nr. (duomenys neskelbtini)) į bankroto administratorių dėl pinigų gražinimo ir įtraukimo į kreditorių sąrašą, bet atsakymo iki skundo pateikimo teismui dienos (2010 m. spalio 19 d.) negavo.

Dėl pareiškėjo teiginio, kad Tarnyba per protingą laiką neįgyvendino teisės gynimo priemonės vartotojų teisių gynimo srityje, t. y. nenustatė visų atsakingų asmenų, atsakovė nurodė, kad šis teiginys nepagrįstas ir atmestinas. Atsakovė pabrėžė, kad viena iš pagrindinių prievolių, kylančių pirkimo–pardavimo sutarties atveju yra perduoti daiktą, o vykdant ją – užtikrinti pirkėjui nuosavybės teise perduodamo daikto atitikimą privalomiesiems ir / ar deklaruojamiems reikalavimams. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.317 str. 2 d. pirkimo–pardavimo sutarties atveju įstatyme įtvirtinta prievolė garantuoti daikto kokybę numatyta pardavėjo atžvilgiu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-499/2009 pažymėjo, kad pardavėjo prievolė patvirtinti daikto kokybę yra garantija pagal įstatymą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.317 str. 2 d.), todėl ji pasižymi didžiausiu vykdymo intensyvumu. Viena vertus, tai reiškia, kad pardavėjas garantuoja, jog parduodamų daiktų kokybė atitinka reikalavimus daiktui (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.327 str.), kita vertus., pardavėjui atsakomybė už netinkamą daikto kokybę netaikoma tik įstatyme ar sutartyje aiškiai apibrėžtais pagrindais. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.327 str. 3 d. pardavėjas atsako už bet kokį neatitikimą, kuris buvo nuosavybės teisės perėjimo momentu, net jeigu tai paaiškėja vėliau, tai reiškia, kad pagal šią nuostatą už paslėptus (neakivaizdžius) daikto trūkumus atsakomybė tenka pardavėjui. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.327 str. 4 d. pardavėjas atsako už bet kokį neatitikimą, kuris yra bet kokios pardavėjo prievolės, įskaitant tinkamumą naudoti, pažeidimo pasekmė. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje byloje įvertino, kad skolininkas pagal sutartį yra pardavėjas, ir konstatavo, kad jo pareigos ir atsakomybė yra pagal pirmiau nurodytas teisines nuostatas. Pabrėžė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vertino aplinkybę dėl už kokybę atsakingo subjekto ir atmetė argumentus, kad už daikto kokybę atsako kiti asmenys. Pardavėjo atsakomybės principą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pabrėžė ir 2009 m. birželio 22 d. nutartyje byloje Nr. 3K-3-256/2009.

Atsakovė taip pat pabrėžė, kad subjektas, kurio atžvilgiu vartotojas turi teisę įgyvendinti jam suteiktas gynimo priemones netinkamos kokybės daikto įsigijimo atveju, yra aiškiai apibrėžtas ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.636 str. 4 d.. Taigi, iš prievolinių teisinių santykių, atsiradusių dvišalės sutarties pagrindu, kylančios teisės realizuojamos ir įsipareigojimai vykdomi viena kitos šalių atžvilgiu. Kaip nurodo pareiškėjas skunde, didmenininkui ir mažmenininkui sudarius pirkimo–pardavimo sutartį, jiems taip pat galioja pirkėjo ir pardavėjo statusas. Taigi, būtent tarp didmenininko ir mažmenininko yra susiklostę pirkimo–pardavimo santykiai, todėl tik mažmenininkas, kaip pirkėjas ir pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos tarp didmenininko ir mažmenininko, šalis, (o ne trečioji šalis, sutartiniais santykiais nesusijusi su didmenininku (gamintoju)) turi teisę prieš didmenininką (gamintoją) pasinaudoti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.334 str. numatytomis pirkėjo teisėmis, įsigijus netinkamos kokybės daiktą. Tarp šalių susiklosčius vartojimo santykiams (t. y. fiziniam asmeniui įsigijus prekes ar paslaugas savo asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams tenkinti), taikytinos specialios, tik vartojimo sutartis bei vartojimo sutartinius teisinius santykius reglamentuojančios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos (6.350-6.370 str., tarp jų ir 6.363 str., reglamentuojantis vartotojo teises, kai jam parduodamas netinkamos kokybės daiktas).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2010 m. liepos 30 d. sprendimo Nr. 4-6094 „Dėl jūsų skundo“ teisėtumo bei pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad Tarnyba, gavusi R. J. skundą dėl iš Bendrovės įsigyto nešiojamo kompiuterio „Asus X53KA“ netinkamos kokybės, kreipėsi į Valstybinę ne maisto produktų inspekciją prie Ūkio ministerijos dėl kompiuterio kokybės įvertinimo. Inspekcijos Vilniaus skyrius 2010 m. sausio 15 d. patikrinimo akte Nr. 7VS-09-2313-165 patvirtino savo išvadas, jog minėtas kompiuteris yra netinkamos kokybės (žr. nutarimą Nr. 10-509 (b. l. 86-89)). Tarnyba 2010 m. kovo 5 d. sprendime Nr. 4-1852 informavo R. J., kad Bendrovės atžvilgiu Vilniaus apygardos teismas 2009 m. gruodžio 15 d. iškėlė bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskirtas V. B., į kurį su kreditoriniais reikalavimais gali kreiptis R. J. ir kad šioje situacijoje Tarnybai nesuteikta teisė spręsti dėl vartotojų, bankrutuojančios įmonės atžvilgiu keliančių reikalavimų, teisių ir teisėtų interesų gynimo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo R. J. skundą atsakovei Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus, 2010 m. liepos 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-1741-561/2010 (Proceso Nr. 3-61-3-00904-2010-9) pareiškėjo skundą patenkino: panaikino Tarnybos 2010 m. kovo 5 d. sprendimą Nr. 4-1852 „Dėl Jūsų skundo“ ir įpareigojo Tarnybą iš esmės išnagrinėti pareiškėjo 2009 m. lapkričio 24 d. skundą bei priimti sprendimą.

Nustatyta, kad pareiškėjas 2010 m. birželio 18 d. pateikė Tarnybai skundą „Dėl gamintojo ASUS autorizuoto centro ir ICG bankroto administratoriaus veikimo ir neveikimo bei viešojo intereso gynimo“ (b. l. 57-64), kuriame prašė: 1) nustatyti kitus atsakingus asmenis dėl garantinio aptarnavimo: didmenininką ar tiekėją, iš kurio buvo įsigytas nešiojamasis kompiuteris „Asus X53KA“; 2) išreikalauti iš UAB „Servisa ICT“ (gamintojo „Asus“ autorizuoto serviso) įstatus ir steigimo aktą arba išreikalauti iš valstybės įmonės Registrų centro minėtus dokumentus; 3) susipažinti su bankroto byla Bendrovei Vilniaus apygardos teisme dėl sprendimo priėmimo ir išreikalauti iš minėtos bylos papildomus dokumentus; 4) išreikalauti pirkimo–pardavimo sutartį iš Bendrovės bankroto administratoriaus, siekiant nustatyti didmenininką, tiekėją, iš kurio buvo įsigytas nešiojamasis kompiuteris „Asus X53KA“ prekybai; 5) nustatyti, iš kurios šalies didmenininkas ar tiekėjas įsigijo nešiojamąjį kompiuterį „Asus X53KA“; 6) priimti sprendimą netinkamos kokybės nešiojamąjį kompiuterį „Asus X53KA“ pakeisti į tinkamos kokybės nešiojamąjį kompiuterį „Asus G73JH-A1“ arba priimti sprendimą dėl pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo ir sumokėtų pinigų grąžinimo iš atsakingų asmenų; 7) kreiptis į pardavėją, didmenininką, tiekėją, gamintojo, „Asus“ autorizuotą servisą registruotu laišku dėl vartotojų viešąjį interesą pažeidžiančių veiksmų nutraukimo ir pasiūlyti jiems per 14 dienų nuo pasiūlymo gavimo dienos nutraukti veiksmus, pažeidžiančius vartotojų viešąjį interesą; atsakingiems asmenims per 14 dienų nuo pasiūlymo gavimo dienos neatsakius, kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo; 8) dėl kiekvieno atskiro veiksmo informuoti pareiškėją raštu registruotu laišku, kad jis žinotų proceso eigą.

Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisija (toliau – ir Komisija), vartotojų ginčų sprendimo ne teisme rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ginčą, kilusį tarp vartotojo R. J. ir UAB „Innovation Computer Group“ dėl vartotojo iš Bendrovės įsigyto kompiuterio galimai netinkamos kokybės ir pinigų už įsigytą kompiuterį grąžinimo, 2010 m. liepos 30 d. nutarime Nr. 10-209 „Dėl R. J. prašymo“ (b. l. 86-89), vadovaudamasi Įstatymo 27 str. 1 d. 1 p., 28 str. 1 d., nutarė: 1) patenkinti R. J. prašymą, t. y. pripažino pagrįstu R. J. uždarajai akcinei bendrovei „Innovation computer group“ keliamą reikalavimą grąžinti už netinkamos kokybės kompiuterį sumokėtus pinigus (3 399 Lt); 2) pasiūlyti UAB „Innovation Computer Group“ vykdyti R. J. reikalavimą iki 2010 m. rugpjūčio 18 d.; 3) gavus pranešimą, kad Tarnybos sprendimas neįvykdytas, apie tai skelbti viešai interneto tinklalapyje www.vartotojoteises.lt.

Tarnyba 2010 m. liepos 30 d. sprendime Nr. 4-6094 „Dėl jūsų skundo“ (b. l. 11 (abi lapo pusės)-12, 25-27, 34 (abi lapo pusės)-35, 54-56) inter alia informavo pareiškėją, kad Tarnybos komisija, vykdydama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-1741-561/2010, vartotojų ginčų sprendimo ne teisme rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo tarp pareiškėjo ir Bendrovės kilusį ginčą ir 2010 m. liepos 30 d. priėmė nutarimą „Dėl R. J. prašymo“, taip pat išnagrinėjo pareiškėjo su 2009 m. lapkričio 26 d. prašymu pateiktas sutartis (PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), garantinį pasą ir pirkimo–pardavimo sutartį) nesąžiningų vartojimo sutarčių sąlygų taikymo požiūriu ir 2010 m. liepos 30 d. priėmė nutarimą „Dėl PVM sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) bei garantinio paso ir pirkimo-pardavimo sutarties“. Sprendime Nr. 4-6094 Tarnyba dėl pareiškėjo 2010 m. birželio 18 d. skunde keliamų reikalavimų inter alia nurodė, jog: galiojantys teisės aktai nenumato, kad, bankrutavus ar iškėlus bankroto bylą pardavėjui, jo prievoles perima gamintojas ar kitas trečiasis asmuo, sutartiniais teisiniais santykiais nesusijęs su ginčijamos kokybės prekės pirkėju; nustatyti didmenininko, tiekėjo, iš kurių buvo įsigytas kompiuteris „Asus X53KA“, tapatybes bei kitus duomenis, išreikalauti iš UAB „Servisa ECT“ įstatus ir steigimo aktą, kompiuterio pirkimo–pardavimo sutartį iš Bendrovės bankroto administratoriaus nėra teisinio pagrindo; skunde nurodytos aplinkybės nesuponuoja pareigos Tarnybai kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo; pardavėjo atžvilgiu iškėlus bankroto bylą, iš tarp jo ir kontrahentų sudarytų sutarčių kylantys reikalavimai yra ginčijami Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo ir su jo įgyvendinimu susijusių teisės aktų nustatyta tvarka, iškėlus įmonės bankroto bylą teisme, įstatymai ir kiti teisės aktai Tarnybai nesuteikia teisės spręsti klausimo dėl bankrutuojančios įmonės atžvilgiu keliamų kreditorių reikalavimų pagrįstumo, susipažinti su bankroto byla ir išreikalauti iš minėtos bylos papildomus dokumentus, bankroto procesą reglamentuoja Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas, o fizinių ar juridinių asmenų, kurie laikomi įmonės kreditoriais, reikalavimai tenkinami šiame įstatyme ir kituose teisės aktuose numatytu eiliškumu; Tarnyba kreipėsi į Bendrovės bankroto administratorių, prašydama pateikti informaciją, ar Bendrovės įsipareigojimai, susiję su tarp fizinių asmenų (vartotojų) ir įmonės sudarytomis vartojimo pirkimo–pardavimo sutartimis, nėra perleisti pilna apimtimi ar dalinai kitiems juridiniams asmenims.

Bendrovės bankroto administratorius V. B. 2010 m. rugpjūčio 10 d. raštu Nr. ICG-12 „Dėl vartotojo R. J. skundo“ informavo Tarnybą ir pareiškėją (raštas išsiųstas registruotu laišku (pašto siuntinių perdavimo–priėmimo aktas (b. l. 46))), be kita ko, jog: Bendrovės įsipareigojimai, susiję su tarp fizinių asmenų (vartotojų) ir Bendrovės sudarytomis vartojimo pirkimo–pardavimo sutartimis, nėra nei pilna apimtimi, nei dalinai perleisti kitiems juridiniams asmenims; R. J. gali pateikti savo finansinį reikalavimą Bendrovės bankroto byloje; norėdamas, kad būtų patvirtintas finansinis reikalavimas, R. J. privalo Bendrovės administratoriui nurodyti finansinio reikalavimo dydį bei pateikti dokumentus, patvirtinančius finansinio reikalavimo pagrįstumą; bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimų tenkino eiliškumą, terminus ir kitas sąlygas reglamentuoja Įmonių bankroto įstatymo 35 str.

Įstatymo 21 str. 1 d. nustatyta, kad pardavėjui, paslaugų teikėjui nevykdant vartotojo reikalavimo dėl įsigytų nesaugių ir (ar) netinkamos kokybės prekių ar paslaugų, dėl prekių grąžinimo, trūkumų pašalinimo, kainos sumažinimo, keitimo ir (ar) informacijos suteikimo, vartotojas turi teisę kreiptis į Tarnybą, Inspekciją ar Valstybinę visuomenės sveikatos priežiūros tarnybą. Įstatymo 21 str. 2 d. įtvirtinta, kad Tarnyba, Inspekcija ar Valstybinė visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba, išnagrinėjusios vartotojo prašymą, surašo patikrinimo aktą, kuriame nurodo, ar vartotojo reikalavimas pagrįstas, ir, jei pagrįstas, pasiūlo pardavėjui, paslaugų teikėjui per nustatytą terminą įvykdyti vartotojo reikalavimą. Tarnyba, Inspekcija ar Valstybinė visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba informuoja vartotoją apie tikrinimo rezultatus. Jeigu pardavėjas, paslaugų teikėjas Tarnybos, Inspekcijos ar Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos pasiūlymo tenkinti vartotojo reikalavimą netenkina, šios institucijos patikrinimo akto kopiją pateikia Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai, kuri sprendžia klausimą dėl vartotojo teisių gynimo (Įstatymo 21 str. 3 d.).

Pažymėtina, kad, vadovaujantis Įstatymo 19, 20, 21 str. nuostatomis, Tarnyba išankstine ginčų sprendimo ne teisme tvarka nagrinėja ginčus, kilusius tarp vartotojų ir paslaugų teikėjų ar pardavėjų, su kuriais vartotojus sieja vartojimo sutartiniai santykiai.

Kaip aukščiau nustatyta, pareiškėjas į Tarnybą su 2010 m. birželio 18 d. skundu kreipėsi dėl gamintojo „Asus“ įgalioto garantines paslaugas teikiančio centro UAB „Servisa ICT“ ir UAB „Innovation Computer Group“ bankroto administratoriaus, tarp kurių ir pareiškėjo nėra susiklosčiusių vartojimo sutartinių santykių, veikimo ir neveikimo, gamintojo įgalioto serviso bei kitų verslo subjektų atsakomybės už pareiškėjo iš Bendrovės įsigyto kompiuterio kokybę, todėl, teismo vertinimu, Tarnyba pagrįstai ir teisėtai atsisakė šiuos klausimus nagrinėti, nes tam nebuvo teisinio pagrindo.

Dėl pareiškėjo reikalavimo ginti viešąjį interesą, pastebėtina, kad vartotojų viešojo intereso gynimą reglamentuoja Įstatymo 30 str. Pagal Įstatymo 30 str. 1 d. vartotojų viešąjį interesą gina Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba ir šio įstatymo 31 str. nustatytas sąlygas atitinkančios vartotojų asociacijos, o įstatymų nustatytais atvejais – kitos valstybės ir savivaldybių institucijos ir juridiniai asmenys. Įstatymo 30 str. 2 d. nustato, kad vartotojų viešojo intereso gynimas – tai ieškinio ar pareiškimo (skundo) vartotojų viešajam interesui ginti pareiškimas, kai siekiama pripažinti ar pakeisti teisinius santykius, uždrausti (nutraukti) pardavėjo ar paslaugų teikėjo veiksmus (neveikimą), kurie pažeidžia vartotojų teisėtus bendruosius interesus ir yra nesąžiningi vartotojų požiūriu, neatitinka sąžiningos verslo praktikos arba prieštarauja Lietuvos Respublikos civiliniam kodeksui, šiam įstatymui ar kitiems teisės aktams.

Teismo praktikoje pripažįstama, kad pagrindiniai kriterijai, siekiant nustatyti, ar asmuo gina viešąjį interesą, ar savo subjektinę teisę, ar įstatymų saugomą interesą, yra teisiniai argumentai, aplinkybės, kuriomis jis grindžia savo reikalavimus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A3-11/2004, sistemiškai vertindama Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 1 d., 3 d. 1 p. ir 3 p., 56 str. 1 d., nusprendė, kad tada, kai pareiškėjas savo reikalavimą grindžia privačių subjektyvių teisių ar interesų pažeidimu, vertintina, jog pareiškėjas kreipėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 1 d. nustatyta tvarka, gindamas savo paties pažeistą ar ginčijamą teisę arba įstatymų saugomą interesą. O tais atvejais, kai pareiškėjas savo skundą grindžia tuo, kas yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai, vertintina, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 3 d. 3 p. ir 56 str. 1 d. pagrindu gindamas viešąjį interesą (2004 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-11/2004; taip pat žr. 2007 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-316/2007; 2007 m. sausio 19 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A3-64/2007, Administracinė jurisprudencija Nr. 1(11), 221-248 p.; 2008 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-857/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 31 d. aprobuotas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas pagal viešąjį interesą ginančių subjektų skundus (prašymus), apibendrinimas; Administracinė jurisprudencija Nr. 16).

Įvertindamas aukščiau išdėstytas aplinkybes, teismas sutinka su atsakovės padaryta išvada, kad pareiškėjas R. J. į Tarnybą kreipėsi dėl individualaus tarp vartotojo ir Bendrovės kilusio ginčo (netinkamos kokybės prekės vartotojui pardavimo) išsprendimo, todėl, vadovaujantis paminėtomis teisės aktų nuostatomis bei teismų praktika, darytina išvada, kad pareiškėjo 2010 m. birželio 18 d. skunde išdėstytos aplinkybės nesuponuoja Tarnybai pareigos kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo.

Pažymėtina, kad iškėlus įmonės bankroto bylą teisme, įstatymai ir kiti teisės aktai Tarnybai nesuteikia teisės spręsti klausimo dėl vartotojų, bankrutuojančios įmonės atžvilgiu keliančių reikalavimų, teisių ir teisėtų interesų gynimo, bankroto procesą reglamentuoja Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas, o fizinių ar juridinių asmenų, kurie laikomi įmonės kreditoriais, reikalavimai tenkinami Lietuvos respublikos įmonių bankroto įstatyme ir kituose teisės aktuose numatytu eiliškumu. Be to, pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 str. 6 d. 3 p. draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš bankrutuojančios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka.

Pareiškėjo teiginys, kad jis kreipėsi į bankroto administratorių dėl pinigų grąžinimo už netinkamos kokybės kompiuterį ir įtraukimo į kreditorių sąrašą, tačiau iš bankroto administratoriaus iki 2010 m. spalio 19 d. atsakymo negavo, vertintinas kritiškai, nes byloje nustatytos aplinkybės patvirtina priešingai, t. y. Bendrovės bankroto administratoriaus V. B. 2010 m. rugpjūčio 10 d. raštu „Dėl R. J. skundo“, Nr. ICG-12, pareiškėjas buvo informuotas, kad gali pateikti savo finansinį reikalavimą Bendrovei bankroto byloje, pateikdamas dokumentus, patvirtinančius finansinio reikalavimo pagrįstumą, tačiau savo teise tinkamai nepasinaudojo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d., individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. kovo 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-756-420/2009 nurodė, kad ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus.

Įvertinus byloje esančių įrodymų visumą, darytina išvada, kad Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2010 m. liepos 30 d. sprendimas Nr. 4-6094 „Dėl jūsų skundo“ yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

nusprendžia:

atmesti pareiškėjo R. J. skundą kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.