- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-10-23
- Bylos Nr.
- P-525-64-14
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00747-2013-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Ramūnas Gadliauskas
- Pareiškėjas
- J. M.
- Trečiasis asmuo
- Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, B. L.
- Kategorijos
- 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Ramūno Gadliausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos J. M. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A438-265/2014 pagal trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. M. prašymą tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos ir B. L. dėl termino pratęsimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja J. M. (toliau – ir pareiškėja) su prašymu (b. l. 1–2) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama pratęsti terminą pašalinti savavališkos statybos padarinius savavališkos statybos metu pastatytam gyvenamajam namui, esančiam žemės sklype (duomenys neskelbtini), Vilniuje (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) 12 mėnesių.
Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartimi buvo nuspręsta įpareigoti pareiškėją per vienerius metus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (2012 m. balandžio 12 d.) teisės aktų nustatyta tvarka parengti projektinę dokumentaciją ir gauti statybą leidžiantį dokumentą. Tarp pareiškėjos, trečiojo suinteresuoto asmens B. L. ir Vilniaus miesto savivaldybės buvo sudaryta detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartis, kurios sudarymo tikslas buvo pakeisti žemės sklypo tikslinę paskirtį pagal bendrojo plano sprendinius, nustatyti planuojamos teritorijos naudojimo ir tvarkymo režimą. Pagal galiojančius bendrojo plano sprendinius teritorija, kurioje pastatyti gyvenamieji namai, yra verslo, gamybos ir pramonės teritorijoje. Pareiškėja su UAB „Meirista“ 2012 m. liepos 24 d. sudarė projektavimo darbų rangos sutartį Nr. DP12-07/04, kad būtų atlikta Vilniaus miesto bendrojo plano dalies analizė. Sutartis buvo nutraukta 2012 m. rugpjūčio 23 d. ir sudaryta nauja – dėl teritorijos detaliojo plano parengimo. Pareiškėja 2013 m. sausio 23 d. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių su prašymu perduoti organizatoriaus teises ir pareigas bei sudaryti detaliojo planavimo organizavimo teisių ir pareigų perdavimo sutartį dėl ginčo žemės sklypo. Pasitarimo metu Vilniaus miesto savivaldybės administracija pritarė prašymui ir apie tai informavo pareiškėją 2013 m. vasario 22 d. raštu Nr. A51-21673(2.15.1.21-MP2). Pareiškėjos teigimu, darbai užtruks ilgiau nei teismo nustatytas terminas, todėl jis turi būti pratęstas dėl prieš tai paminėtų priežasčių, kurios nepriklauso nuo pareiškėjos valios ir kurių trukmei ji negali daryti įtakos.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu (b. l. 65–68) pareiškėjos prašymą tenkino ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2009 m. gegužės 26 d. reikalavimo Nr. (101)11.11-87 (toliau – ir Inspekcijos Reikalavimas) pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo terminą pratęsė 12 mėnesių, terminą skaičiuojant nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
Šalies argumentai
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja su 2013 m. sausio 23 d. prašymu kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją dėl detaliojo planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo bei sutarties sudarymo, taip pat dėl leidimo pradėti rengti žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui. Plano rengimo tikslas – pakeisti pagrindinę tikslinę žemės sklypo naudojimo paskirtį į kitos paskirties žemę. Šiam pareiškėjos prašymui yra pritarta. Pareiškėja su UAB „Meirista“ 2012 m. rugpjūčio 23 d. sudarė projektavimo darbų rangos sutartį atlikti žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Vilniuje, projektavimo darbus, parengti techninius dokumentus. UAB „Meirista“ 2013 m. gegužės 10 d. pažymoje nurodė, kad projektavimo darbų pabaiga numatyta 2013 m. lapkričio 4 d. Taigi pareiškėja aktyviai siekia įteisinti savavališką statybą.
Atsižvelgdamas į tai, kad detaliojo plano sprendiniams įgyvendinti yra nustatytos atitinkamos procedūros, kurios, kaip matyti iš pareiškėjos pateiktų įrodymų, šiuo metu yra vykdomos, ir kurioms pareiškėja negali daryti įtakos, teismas darė išvadą, kad šiuo atveju yra Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 28 straipsnio 3 dalyje nustatytos sąlygos terminui pratęsti. Statybos įstatymo nuostatos suteikia teisę teismui ilgesniam laikui pratęsti reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius vykdymo terminą, jei pareiškėjų nurodytos priežastys bus pripažintos svarbiomis. Teismas sprendė, kad pareiškėjos prašomas pratęsti terminas (12 mėnesių) yra protingas ir pagrįstas.
III.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 73–75), kuriuo prašė šį sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. kovo 12 d. nutartimi (b. l. 110-114) Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą patenkino. Panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 30 d. sprendimą, o bylą pagal pareiškėjos J. M. prašymą nutraukė.
Teismas nurodė, jog pagal pareiškėjos kreipimosi į teismą galiojusios Statybos įstatymo 28 straipsnio redakcijos nuostatas (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-992 redakcija), savavališkos statybos padarinių šalinimas, kaip procedūra, susidėjo iš keleto stadijų, nuosekliai einančių viena po kitos, o būtent, nuo savavališkos statybos fakto konstatavimo; termino ir būdo savavališkos statybos padariniams pašalinti nustatymo; šio termino pratęsimo tiek administracine, tiek teismine tvarka; savavališkos statybos įteisinimo administracine tvarka, per nustatytus terminus pašalinus savavališkos statybos padarinius; ir savavališkos statybos padarinių šalinimo teismine tvarka, statytojui per nustatytus terminus nepašalinus savavališkos statybos padarinių. Ši procedūra, savavališkos statybos padarinių šalinimas, yra užbaigiama, kai savavališka statyba nustatyta tvarka yra įteisinama, arba kai likviduojamos tos pasekmės, kurias sukėlė savavališka statyba.
Šis teisinis reguliavimas lemia, kad po to, kai savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūra yra užbaigiama Statybos įstatymo 28 straipsnyje (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-992 redakcija) nustatyta tvarka, pakartotinai inicijuoti atskirų jos stadijų vykdymą, tame tarpe ir terminų pratęsimo stadijos, nėra teisinio pagrindo.
Taip pat pažymėtina, kad pagal Statybos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies nuostatas (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-992 redakcija), asmuo kreiptis į teismą su prašymu pratęsti terminą savavališkos statybos padariniams pašalinti ilgesniam laikui nei buvo nustačiusios kompetentingos institucijos, galėjo tik šioje savavališkos statybos padarinių šalinimo stadijoje, t. y., kol nebuvo pasibaigę kompetentingos institucijos nustatyti terminai savavališkos statybos padariniams pašalinti.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjai 2009 m. gegužės 11 d. buvo surašytas savavališkos statybos aktas Nr. (101)11.11-76 įpareigojant savo lėšomis iki 2009 m. rugsėjo 25 d. pašalinti savavališkos statybos padarinius, t. y. nugriauti savavališkai pastatytą gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Pareiškėjai per nustatytus terminus neįvykdžius šio reikalavimo savavališkos statybos padarinių pašalinimo klausimas buvo sprendžiamas teismine tvarka. Įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartimi, civilinėje byloje Nr. 2A‑639-160/2012, pareiškėja buvo įpareigota per vienerius metus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (nuo 2012 m. balandžio 12 d.) teisės aktų nustatyta tvarka parengti projektinę dokumentaciją ir gauti statybą leidžiantį dokumentą, o per nustatytą terminą neįvykdžius teismo reikalavimo, savavališkai pastatytą statinį nugriauti savo lėšomis.
Iš šių faktinių aplinkybių matyti, kad Statybos įstatymo 28 straipsnyje (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-992 redakcija) numatyta savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūra buvo įgyvendinta pilna apimtimi, atlikus visas anksčiau aptartas stadijas.
Tai lemia, kad inicijuoti pakartotinės terminų pratęsimo, sprendžiamos administracine ar teismine tvarka vykdymo stadijos, nebėra galimybės, dėl ko ir tokio klausimo nagrinėjimas teismine tvarka yra nebegalimas.
Be to, kaip minėta, byloje aptariama savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūra buvo užbaigta įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A‑639-160/2012. Todėl Statybos įstatymo 28 straipsnio (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-992 redakcija) nustatyta tvarka iš naujo administraciniame teisme inicijavus savavališkos statybos padarinių šalinimų terminų pratęsimo klausimą, iš esmės yra sprendžiamas jau įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo klausimas.
Tai savo ruožtu lemia, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas byloje sprendimą, kuriuo pratęsė savavališkos statybos padarinių šalinimo terminus, peržengė ir jam suteiktos kompetencijos ribas (ABTĮ 16 str. 1;2 d.; 37 str. 2 d. 2 p.).
Taip pat pažymėta, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjos prašymo teismui priėmimo klausimą, klaidingai rėmėsi specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartimi, byloje Nr. 3-61-3-01665-2011-5, nes šia nutartimi minėta kolegija nusprendė, kad kol nėra užbaigta savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūra ir kai dar tik sprendžiamas nustatytų terminų pratęsimo klausimas, šie ginčai yra teismingi administraciniams, o ne bendrosios kompetencijos teismams, t. y., pareiškėjos inicijuotas teisminis procesas neatitiko nei faktinės nei teisinės situacijos, kurią nagrinėjo minėta kolegija.
Apibendrinusi teisėjų kolegija priėjo išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra naikinamas, o byla nutrauktina, nes teismas išsprendė ginčą, kuris nėra jam priskirtas, kas sudarė kliūtis pradėti patį teisminį procesą (ABTĮ 37 str. 2 d. 2 p.; 101 str. 1 p.).
Dėl šio teisminio proceso ydingumo netenkinti ir pareiškėjos apeliacinės instancijos teismui pareikšti prašymai prijungti bei ištirti atitinkamus įrodymus, susijusius su Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 12 d. sprendimo vykdymu, civilinėje byloje Nr. 2A‑639-160/2012.
IV.
Pareiškėja pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo (b. l. 118-120), kuriuo prašo: 1) panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-265/2014; 2) panaikinus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-265/2014 atnaujinti procesą; 3) atnaujinus procesą apeliacinį skundą atmesti; 4) sustabdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A438-265/2014 vykdymą.
Prašyme cituoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3130/2012, akcentuoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-305/2012 ir pažymi, jog į teismą dėl termino pratęsimo kreipėsi dar nepasibaigus terminui nustatytam Vilniaus apygardos teismo nutartimi. Pagrindas procesui atnaujinti yra ABTĮ 153 straipsnio 1 dalies 12 punktas. Byloje kilo klausimas, ar galėjo Vilniaus apygardos administracinis teismas pratęsti terminą nustatytą įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-639-160/2012. Pareiškėjos nuomone, galėjo. Cituoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-346/2012, kurioje nurodyta: „Statybos įstatymo 28 straipsnio 3 dalis expressis verbis nenurodo, jog kreipimosi į teismą sąlyga yra ta, kad reikalavimo įvykdymo terminas turi būti dar nepasibaigęs, t. y. teisės normos dispozicijoje ši aplinkybė nėra įvardyta kaip teisės kreiptis į teismą realizavimo sąlyga. Priešingai – minėtoji įstatymo nuostata apskritai neįtvirtina jokio galėjimo kreiptis į teismą dėl reikalavimo vykdymo termino momento laike, todėl teismas, darydamas minėtąją išvadą, turi ją išsamiai pagrįsti, neapsiribodamas bendro pobūdžio konstatavimu, jog pratęsti galima tik nepasibaigusį terminą, tokiu būdu įstatymo normas aiškinant ne sistemiškai, bet išskirtinai lingvistiniu teisės aiškinimo metodu“. Akcentuoja, kad kreipdamasi į teismą dėl termino pratęsimo nurodė svarbias priežastis dėl kurių per teismo nustatytą terminą negalėjo pašalinti savavališkos statybos padarinių. Be to, Statybos įstatyme nustatytas terminas savavališkos statybos padariniams pašalinti nėra naikinamasis.
Taip pat remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Pažymi, jog pagal ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 2 punktą, reikalavimo užtikrinimo priemone gali būti išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas, ir teigia, jog nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad yra pakankamai pagrindų sustabdyti išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. 0008/13/02237, kuri vykdoma pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 10 d. išduotą vykdomąjį raštą civilinėje byloje Nr. 2-21-391/2010 (2A-639-160/2012). Teigia, jog tiek bendrosios kompetencijos, tiek administracinis teismai sprendžia ginčą dėl Inspekcijos Reikalavimo, t. y. ginčo objektas yra tas pats ir sprendimo įvykdymo reikalavimai minėtoje vykdomojoje byloje yra tiesiogiai susiję su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje Nr. A438-265/2014 nagrinėjamu reikalavimu. Antstoliui reikalaujant įvykdyti sprendimą civilinėje byloje, pareiškėjai gali atsirasti neigiamų padarinių, nes ji siekia pašalinti savavališkos statybos padarinius įteisinant savavališką statybą ir tuo tikslu prašo pratęsti įvykdymo terminą. Toliau vykdant priverstinį išieškojimą pareiškėjai gali būti taikomos sankcijos dėl sprendimo neįvykdymo, taip atsiranda akivaizdžių kliūčių vykdyti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-2678-624/2013.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Išnagrinėjus bylą ir įsiteisėjus teismo sprendimui (nutarimui ar nutarčiai), bylos procesas yra laikomas baigtu, o proceso šalių ginčas – galutinai išspręstu. Tačiau ir įsiteisėjus teismo sprendimui išlieka tikimybė, jog dėl tam tikrų aplinkybių įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo nebus galima laikyti pagrįstu ir teisėtu, todėl esant išimtinėms, įstatyme nustatytoms aplinkybėms, procesas gali būti atnaujinamas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas peržiūrimas. Dėl šių priežasčių įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs specialų institutą – proceso atnaujinimą (ABTĮ IV skyrius), t. y. atitinkamą administracinio proceso stadiją, kurios pagrindinis tikslas – užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat padėti išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P261-20/2012).
Atsižvelgiant į tai, kad proceso atnaujinimo stadija galima tik esant įsiteisėjusiam teismo procesiniam sprendimui ir siekiant, kad nebūtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas, įstatymų leidėjas proceso atnaujinimo stadiją sukūrė ne kaip įprastinę, o kaip išimtinę teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formą, apsaugančią visos teisėtvarkos darną ir pastovumą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-17/2012). Vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pabrėždamas šios proceso stadijos išimtinumą yra konstatavęs, jog jis (išimtinumas) pasireiškia dviem aspektais: pirma, proceso atnaujinimas administracinėje byloje galimas tik esant ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytiems proceso atnaujinimo pagrindams, kurie siejami su jau po bylos išnagrinėjimo paaiškėjusiomis aplinkybėmis arba esminiais materialinės ar proceso teisės normų pažeidimais; ir antra, proceso atnaujinimo stadijos taikymas galimas tik bylose, kurios užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi (2008 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-84/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 15, 2008 m., 229–236 p.).
Nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog antrasis iš tik ką paminėtų aspektų egzistuoja – byla užbaigta įsiteisėjusia nutartimi – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-265/2014, kuria nutarta panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 30 d. sprendimą, o bylą pagal pareiškėjos J. M. prašymą nutraukti.
Toliau vertintina tai, ar egzistuoja ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatyti proceso atnaujinimo pagrindai.
Pareiškėja prašyme atnaujinti procesą nurodo, jog, jos nuomone, pagrindas procesui atnaujinti yra ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktas (nurodytas ABTĮ 153 str. 1 d. 12 p. laikytinas rašymo apsirikimu).
ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyta, jog procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog atnaujinti procesą šiuo pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (pvz., 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143–127/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602–71/2012). Pareiškėjui tvirtinant, kad teismų praktika yra nevienoda, nukrypta nuo vieningos praktikos, pirmiausia būtina nurodyti procesinius sprendimus, kuriose atitinkamas klausimas spręstas skirtingai, nes jokio naujo teismo precedento sukūrimo ar argumentavimo negali lemti atsitiktiniai (teisės atžvilgiu) veiksniai (žr. pvz., 2010 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662–19/2010). Gavęs prašymą atnaujinti procesą aptariamu pagrindu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pirmiausia vertina, ar paminėtos bylos su ta, kurioje siekiama proceso atnaujinimo, yra analogiškos, t. y. jų ratio decidendi sutampa (pvz., 2011 m. rugpjūčio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858–149/2011).
Pareiškėja, pagrįsdama savo prašymą procesą byloje atnaujinti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-346/2012, prašyme taip pat mini Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3130/2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-305/2012.
Kaip minėta, gavęs prašymą atnaujinti procesą aptariamu pagrindu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pirmiausia turi įvertinti, ar prašyme atnaujinti procesą nurodytos bylos su ta, kurioje siekiama proceso atnaujinimo, yra analogiškos, t. y. jų ratio decidendi sutampa.
Byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, „nustatyta, kad pareiškėjai 2009 m. gegužės 11 d. buvo surašytas savavališkos statybos aktas Nr. (101)11.11-76 įpareigojant savo lėšomis iki 2009 m. rugsėjo 25 d. pašalinti savavališkos statybos padarinius, t. y. nugriauti savavališkai pastatytą gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Pareiškėjai per nustatytus terminus neįvykdžius šio reikalavimo savavališkos statybos padarinių pašalinimo klausimas buvo sprendžiamas teismine tvarka. Įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartimi, civilinėje byloje Nr. 2A‑639-160/2012, pareiškėja buvo įpareigota per vienerius metus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (nuo 2012 m. balandžio 12 d.) teisės aktų nustatyta tvarka parengti projektinę dokumentaciją ir gauti statybą leidžiantį dokumentą, o per nustatytą terminą neįvykdžius teismo reikalavimo, savavališkai pastatytą statinį nugriauti savo lėšomis“. Esant šioms faktinėms aplinkybėms, bylą nagrinėjusi teisėjų kolegija pagrįstai sprendė, jog Statybos įstatymo 28 straipsnyje (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-992 redakcija) numatyta savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūra buvo įgyvendinta pilna apimtimi, atlikus visas stadijas.
Tuo tarpu pareiškėjos nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. AS602-346/2012 buvo „nustatyta, jog Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) prie Aplinkos ministerijos Panevėžio teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius 2011 m. birželio 10 d. surašė reikalavimą pašalinti statybos padarinius Nr. REI-50-110610-000003 (toliau – ir Reikalavimas pašalinti statybos padarinius), kuriuo įpareigojo pareiškėją ne vėliau kaip iki 2011 m. gruodžio 12 d. savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos, dėl kurios 2011 m. gegužės 30 d. surašytas Savavališkos statybos patikrinimo aktas Nr. SSA-50-110530-00016, padarinius. Reikalavimo įvykdymo terminas pareiškėjui vėliau Inspekcijos buvo pratęstas iki 2012 m. kovo 13 d. Dar vėliau, 2012 m. kovo 26 d., pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas pratęsti Reikalavimą pašalinti statybos padarinius nuo nustatyto 2012 m. kovo 13 d. termino – 24 kalendoriniams mėnesiams. Teismas savo ruožtu skundo atsisakymą priimti nagrinėti motyvavo tuo, jog kreipiantis į teismą pagal Statybos įstatymo 28 straipsnio 3 dalį su prašymu pratęsti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarius terminą, reikalavimo įvykdymo terminas turi būti dar nepasibaigęs, nes pratęsti galima tik nepasibaigusį terminą, be to, teisės aktai nenumato reikalavimo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės“.
Pacituotos nutarčių ištraukos akivaizdžiai patvirtina, jog bylos, kurioje prašoma atnaujinti procesą, ir pareiškėjos nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. AS602-346/2012 bylos faktinės aplinkybės nėra analogiškos. Byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, Statybos įstatymo 28 straipsnyje numatyta savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūra jau įgyvendinta pilna apimtimi, praeitos visos stadijos. Tuo tarpu pareiškėjos nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. AS602-346/2012 savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūra dar nebuvo įgyvendinta pilnai, buvo eigoje. Atitinkamai šios skirtingos situacijos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo buvo sprendžiamos skirtingai.
Dėl nurodytos priežasties (esant skirtingoms bylų faktinėms aplinkybėms), tenkinti pareiškėjos prašymo dėl proceso atnaujinimo ir procesą administracinėje byloje Nr. A438-265/2014 atnaujinti tuo pagrindu, jog buvo nukrypta nuo praktikos, suformuotos administracinėje byloje Nr. AS602-346/2012, negalima.
Minėta, pareiškėja prašyme taip pat cituoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3130/2012, kurioje, kaip nurodoma prašyme, remdamasi lingvistiniu Statybos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies aiškinimu bei atsižvelgusi į šios nuostatos tikslą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pažymėjo, jog minėtos teisės aktų normos skirtos reguliuoti reikalavimui įvykdyti nustatyto termino pratęsimą, o ne atnaujinimą. Todėl darytina išvada, jog šiuo atveju taikoma bendra taisyklė, jog galima pratęsti dar nepasibaigusius terminus, o tuo tarpu, kai terminas jau yra pasibaigęs, jo pratęsimo galimybė išnyksta. Teisės aktai nenumato reikalavimo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės, todėl pasibaigus reikalavime nustatytam terminui prašymo pratęsti tokį terminą padavimas teismui nebetenka prasmės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-305/2012).
Pareiškėja, pacitavusi nurodytą nutarties ištrauką, akcentuoja, jog ji į teismą su prašymu dėl termino pratęsimo kreipėsi 2013 m. kovo 7 d., dar nepasibaigus nustatytam Vilniaus apygardos teismo nutartimi terminui.
Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog 2012 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3130/2012 priimta tame pačiame teismo procese kaip ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-346/2012 (teismo proceso Nr. 3-65-3-00078-2012-7), o, kaip jau konstatuota aukščiau, pastarojoje byloje susiklosčiusi faktinė situacija skiriasi nuo susiklosčiusios byloje, kurioje prašoma proceso atnaujinimo, tad proceso atnaujinti šiuo pagrindu negalima.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS520-305/2012, kurią pareiškėja taip pat mini ir akcentuoja, vėlgi buvo susiklosčiusi kitokia faktinė situacija – pareiškėjai 2011 m. gegužės 12 d. buvo surašytas Reikalavimas iki 2011 m. lapkričio 13 d. nugriauti savavališkai pastatytą kaimo turizmui pritaikomo gyvenamojo namo antrą aukštą. Pareiškėja 2011 m. lapkričio 10 d. kreipėsi į Inspekciją, prašydama pratęsti Reikalavimo įvykdymo terminą, tačiau 2011 m. lapkričio 22 d. raštu Nr.2D-15434-(18.29) šis prašymas nebuvo patenkintas. Pareiškėja Inspekcijos atsisakymo pratęsti terminą neskundė, tačiau 2012 metų sausio mėnesio pabaigoje kreipėsi į Pasvalio rajono apylinkės teismą, o šiam atsisakius priimti prašymą, 2012 m. vasario 23 d kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydama pratęsti Reikalavimo įvykdymo terminą 24 mėnesiams.
Taigi, pastaruoju atveju, savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūra taip pat, skirtingai, nei byloje, kurioje prašoma proceso atnaujinimo, dar nebuvo įgyvendinta pilnai. Tad pastaroji byla taip pat negali būti pagrindu procesui administracinėje byloje Nr. A438-265/2014 atnaujinti.
Pareiškėjai nenurodžius kitų bylų, nuo kuriose formuojamos praktikos, galimai nukrypta administracinėje byloje Nr. A438-265/2014, taip pat nenurodžius ir nepagrindus kitų ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje nustatytų pagrindų proceso atnaujinimui, remiantis ABTĮ 159 straipsnio 1 dalimi, procesą atnaujinti atsisakytina.
Nesant pareiškėjos nurodyto pagrindo proceso atnaujinimui, t. y. bylai esant užbaigtai įsitesėjusia teismo nutartimi, pareiškėjos prašyme dėl proceso atnaujinimo suformuluoti prašymai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, nutarties vykdymo sustabdymo, atmetami kaip nepagrįsti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria
Pareiškėjos J. M. prašymą atnaujinti procesą atmesti.
Neatnaujinti proceso administracinėje byloje Nr. A438-265/2014 pagal trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. M. prašymą tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos ir B. L. dėl termino pratęsimo.
Nutartis neskundžiama.