- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-08-23
- Bylos Nr.
- A-1223-552/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00492-2015-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė (pirm.), Ramūnas Gadliauskas (pran.), Veslava Ruskan
- Pareiškėjas
- J. M., G. P., V. P., R. Č., A. A., A. S., N. A.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo J. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų G. P., V. P., R. Č., A. A., J. M., A. S., N. A. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.
Pareiškėjai skundais kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami: 1) priteisti pareiškėjui G. P. iš atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) neteisėtai neišmokėtą paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 9 092,01 Lt (2 633,23 Eur) už 2010 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpį; panaikinti Ministerijos 2014 m. gruodžio 17 d. sprendimą Nr. 1D-9451(11); 2) priteisti pareiškėjui V. P. iš atsakovo Ministerijos neteisėtai neišmokėtą paskirtos pensijos dalį – 7 325,76 Lt (2 121,69 Eur) už 2010 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpį; panaikinti Ministerijos 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. 1D-8959(11); 3) priteisti pareiškėjui R. Č. iš atsakovo Ministerijos neteisėtai neišmokėtą paskirtos pensijos dalį – 4 534,85 Lt (1 313,38 Eur) už 2011 m. rugsėjo 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpį; panaikinti Ministerijos 2015 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. 1D-431(11); 4) priteisti pareiškėjui A. A. iš atsakovo Ministerijos neteisėtai neišmokėtą paskirtos pensijos dalį – 14 616,48 Lt (4 233,23 Eur) už 2010 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpį; panaikinti Ministerijos 2015 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. 1D-373(11); 5) priteisti pareiškėjui J. M. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, neteisėtai neišmokėtą paskirtos pensijos dalį – 11 432,49 Lt (3 311,08 Eur) už 2011 m. kovo 28 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpį; panaikinti Ministerijos 2014 m. rugsėjo 8 d. sprendimą Nr. 1D-6323(11); priteisti pareiškėjui A. S. iš atsakovo Ministerijos neteisėtai neišmokėtą paskirtos pensijos dalį – 8 196,25 Lt (2 373,80 Eur) už 2011 m. lapkričio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpį; panaikinti Ministerijos 2015 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. 1D-370(11); priteisti pareiškėjai N. A. iš atsakovų Lietuvos valstybės ir Ministerijos neteisėtai neišmokėtą paskirtos pensijos dalį – 5 955,84 Lt (1 724,93 Eur) už 2010 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpį; panaikinti Ministerijos 2015 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. 1D-381(11). Pareiškėjai nurodė, kad paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo neteisėtai sumažinta taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatas. Apie skundžiamą pensijos sumažinimą pareiškėjams niekaip nebuvo pranešta, todėl buvo apsunkintos galimybės jį apskųsti greičiau. Pareiškėjų teigimu, teisė į paskirtą ir mokamą pensiją sietina su asmens nuosavybės teisių apsauga. Atsakovų veiksmais buvo pažeisti konstituciniai teisinės valstybės, pagarbos žmogaus teisėms, teisėtų lūkesčių apsaugos principai. Pareiškėjai darė išvadą, kad ginčo laikotarpiu buvo neteisėtai neišmokėta dalis pensijos.
Atsiliepimas
Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepimu į skundus prašė skundus atmesti. Atsakovai nurodė, kad pensijos ginčo laikotarpiu buvo perskaičiuotos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Ši nuostata atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją, todėl Ministerija pensijas perskaičiavo teisėtai. Pensijos pareiškėjams buvo mokamos tinkamai taikant galiojančias Laikinojo įstatymo nuostatas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 1 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė, o bylos dalį pagal pareiškėjo G. P. skundą dėl taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nutraukė.
Teismas vadovavosi Laikinojo įstatymo 4, 5 straipsniais, atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, kuriame pripažinta, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaravo Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos ir 2012 m. vasario 6 d. bei 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose pasisakė, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatos Konstitucijai neprieštaravo.
Teismas rėmėsi Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi (2010 m. spalio 26 d. redakcija), atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, taip pat vadovavosi Laikinojo įstatymo 4 straipsniu, pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo 4 ir 15 straipsnių nuostatų konstitucingumo klausimas buvo išspręstas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. bei 2015 m. gegužės 14 d. nutarimais, nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas, nagrinėjamu laikotarpiu mokėdamas ginčo pensijas būtų netinkamai taikęs tuo metu galiojusius įstatymus. Kadangi nustatyta, kad šios Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatos neprieštaravo Konstitucijai, teismas konstatavo, kad atsakovas veikė teisėtai ir nėra pagrindo priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo susidariusių pareigūnų ir karių pensijų nepriemokų.
Teismas, išanalizavęs teisinį reglamentavimą, Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką panašiose bylose bei bylos faktines aplinkybes, darė išvadą, kad pareiškėjo G. P. prašymas priteisti dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo 369,71 Lt (107,08 Eur) neišmokėtą pensijos dalį yra nepagrįstas, nes pareiškėjas skundą teismui pateikė 2015 m. sausio 20 d., pagal susiklosčiusią teismų praktiką tokiu atveju skundo padavimo terminas gali būti atnaujinamas tik dėl išskirtinių individualių priežasčių. Kadangi pareiškėjas skunde nenurodė tokių individualaus pobūdžio priežasčių, kurios sudarytų pagrindą atnaujinti skundo padavimo terminą, nepateikė jas patvirtinančių įrodymų, teismas prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą netenkino ir bylos dalį dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo susidariusios pensijos nepriemokos priteisimo pareiškėjui G. P. nutraukė kaip paduotą praleidus nustatytą skundo padavimo terminą. Teismas nurodė, kad pareiškėjų prašymai dėl pareigūnų ir karių pensijų nepriemokų, susidariusių taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, išmokėjimo nepagrįsti, nes šios nuostatos Konstitucijai neprieštarauja, atsakovas jas taikė tinkamai ir nėra pagrindo naikinti skundžiamų Ministerijos sprendimų, kuriais buvo atsisakyta išmokėti šias pensijų nepriemokas, todėl pareiškėjų skundą teismas atmetė.
III.
Pareiškėjas J. M. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjas remiasi Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniais, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio 1 dalimi, Lygių galimybių įstatymo 7 straipsniu, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2013 m. balandžio 23 d. pažymos Nr. (12)-SN-03 12 punktu, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio 1 dalimi, pabrėžia, kad konstituciniai teisinės valstybės, teisingumo, proporcingumo, lygiateisiškumo, socialinio solidarumo imperatyvai inter alia reiškia, jog ekonomikos, finansų krizės naštą tolygiai ir proporcingai turi dalytis visa visuomenė. Pareiškėjo teigimu, nagrinėjamu atveju buvo pažeistas finansų krizės naštos padalijimo tolygumo ir proporcingumo visai visuomenei principas, kas reiškia pareigūnų ir karių, gaunančių valstybines pensijas, diskriminavimą kitų Lietuvos Respublikos piliečių, gaunančių išmokas iš valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų, atžvilgiu.
Atsiliepimas
Pareiškėjas A. S. atsiliepimu į pareiškėjo J. M. apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą tenkinti. Pareiškėjo manymu, teismas, priimdamas sprendimą, nesivadovavo Konstitucija, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, Lygių galimybių įstatymu.
Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir pabrėžia, kad pareiškėjo pensija, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatomis, buvo mažinama teisėtai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atsižvelgdama į 2016 m. birželio 2 d. priimto Administracinių bylų teisenos įstatymo Nr.VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį, teisėjų kolegija pažymi, kad ši byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.
Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjams, tame tarpe ir J. M., neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė nuo 2010 m. sausio d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pensiją mokančiai institucijai taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo nuostatas, priteisimo.
Vilniaus apygardos administracinis teismas pareiškėjų skundą atmetė, pripažinęs, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija pagrįstai ir teisėtai pareiškėjų pensijos apskaičiavimui taikė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios nėra pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai
Pateiktu apeliaciniu skundu pareiškėjas J. M. ginčija tą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria teismas netenkino jo pateikto skundo reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį – 3311,08 Eur už laikotarpį nuo 2011 m. kovo 28 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjas apeliaciniame skunde išsako teismo sprendimo kritiką tuo aspektu, kad teismas nesivadovavo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniais, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio 1 dalimi bei neatsižvelgė į tai, kad iki šiol nėra numatyta valstybines pensijas gaunančių asmenų patirtų praradimų kompensavimo tvarka, kuo pažeidžiamas asmenų lygiateisiškumo principas, lyginant asmenis, gaunančius socialinio draudimo pensijas su asmenimis, gaunančiais valstybines pensijas.
Atsakydama į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, jog teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).
Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.
Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo pagrįstas ir teisėtas, yra teisinga. Kadangi minėtu pagrindu perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), teisėjų kolegija neturi priežasčių konstatuoti, jog tikrinamu atveju buvo taip pažeistos pareiškėjo teisės, kad būtų pagrindas taikyti pareiškėjo pasirinktą šių teisių gynimo būdą – priteisti susidariusią nepriemoką. Be to, tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse, priimtose nagrinėjant iš esmės analogiškus teisinius ginčus dėl tokioje situacijoje taikytino teisinio reguliavimo (pvz., 2016 m. liepos 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-995-552/2016; 2016 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-915-552/2016; 2015 m. gruodžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1903-552/2015). Dėl šių priežasčių apelianto argumentai, susiję su Ministerijos veiksmų neteisėtumu, jam 2011 – 2013 metais neišmokant valstybinės pensijos dalies, pripažįstami nepagrįstais.
Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, kad minėtas teisinis reglamentavimas pažeidžia pareiškėjo teises, t. y. diskriminuoja jį kitų pensiją gaunančių asmenų atžvilgiu, apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į minėtame 2015 m. gegužės 14 d. nutarime Konstitucinio Teismo pateiktą išaiškinimą, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, ir priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas. Teisėjų kolegija nenustatė ir kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Pareiškėjo J. M. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.