Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gintaro Pečiulio, Donato Šerno ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo P. N. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 27 d. nutarties, kuria ieškovo P. N. ieškinys dėl avanso grąžinimo bei baudos priteisimo laikytas nepaduotu ir grąžintas jį padavusiam asmeniui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria ieškovo ieškinys laikytas nepaduotu ir jam grąžintas CPK 115 straipsnio 3 dalies pagrindu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas apelianto ieškinį laikė nepaduotu ir grąžino jį padavusiam asmeniui, nes apeliantas teismo nustatytu terminu ir tvarka nepašalino ieškinio trūkumų, t. y. ieškinyje nenurodė atsakovų bei jų duomenų.

Apeliantas ieškinio reikalavimus dėl sumokėto avanso grąžinimo ir baudos priteisimo kildina iš 2006 m. rugpjūčio 24 d. žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties, sudarytos tarp apelianto ir I. B. , neįvykdymo. Taigi, atsakovu nagrinėjamu atveju turėjo būti patrauktas asmuo su apeliantu sudaręs ir neįvykdęs minėtą sutartį – I. B. . Ieškinyje apeliantas nurodė, kad I. B. yra miręs, todėl atsakovais byloje turi būti patraukti jo įpėdiniai – vaikai, priėmę palikimą po I. B. mirties. I. B. įpėdinių duomenys apeliantui nežinomi, todėl jis ieškiniu taip pat prašė teismo išreikalauti iš Vilniaus misto 14 notarų biro duomenis apie mirusiojo I. B. palikimo priėmimą bei palikimą priėmusius įpėdinius. Pirmosios instancijos teismas šio apelianto ieškinyje nurodyto prašymo nesprendė, o 2011 m. lapkričio 25 d. nutartimi nustatė apeliantui terminą ieškinio trūkumams pašalinti – nurodyti atsakovų duomenis. Teismo nustatytu terminu apeliantas nurodyto ieškinio trūkumo nepašalino, tačiau pateikė teismui prašymą išduoti jam liudijimą apie teisę gauti įrodymus, t. y. teisę gauti iš Vilniaus miesto 14 notarų biuro duomenis apie asmenis, kurie priėmė mirusiojo I. B. palikimą. Skundžiama nutartimi grąžindamas apeliantui ieškinį, pirmosios instancijos teismas šio prašymo netenkino, nurodydamas, kad CPK 199 straipsnio 4 dalies pagrindu liudijimas gali būti išduotas tik priėmus ieškinį teisme, o ne sprendžiant ieškinio priėmimo klausimą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pabrėžia, kad teisė kreiptis į teismą yra konstitucinė asmens teisių ir laisvių apsaugos garantija – Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrinoje pabrėžiama, kad teisė kreiptis į teismą grindžiama teisminės gynybos prioritetu ir universalumu, pažeistos teisės gali būti ginamos teisme nepriklausomai nuo to, ar ši Konstitucijoje garantuota asmens teisė paminėta įstatyme arba lydimajame teisės akte ar ne (Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d., 1999 m. birželio 23 d. nutarimas); asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso, asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai (Konstitucinio Teismo 2000 m gegužės 8 d. nutarimas); teisė kreiptis į teismą yra absoliuti, pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių pažeidimo būtų galima spręsti teisme, gali būti nustatyta ikiteisminė ginčo sprendimo tvarka, tačiau negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisė ginti savo teises ar laisves teisme (Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d. nutarimas). Šios nuostatos nuosekliai plėtojamos vėlesnėje Konstitucinio Teismo doktrinoje.

Su pirmiau nurodyta Konstitucinio Teismo jurisprudencija koreliuoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pagal kurią Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos prieinamumo principas (kaip ir bet kuri kita asmens teisė) turi būti įgyvendinamas laikantis tam tikros tvarkos. Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtintos asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo procesinė tvarka ir sąlygos nustatytos įstatymuose, ir tam, kad ši teisė būtų įgyvendinta tinkamai, šios tvarkos būtina laikytis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2007); konstitucines nuostatas konkretizuoja ir detalizuoja civiliniai, baudžiamieji ir administraciniai (tiek procesiniai, tiek tam tikru aspektu ir materialiniai) įstatymai. Konstitucijos nuostatos nustato tik teisę kreiptis į teismą, bet ne šios teisės įgyvendinimo tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2002 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-518/2002; 2011 m. gruodžio mėn. 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-404/2011).

Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje, aiškinant nagrinėjamu atveju aktualią Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, nurodyta, kad vienas iš teisės į teisingą bylos nagrinėjimą aspektų – kiekvieno asmens galimybė kreiptis į teismą dėl civilinio pobūdžio teisių ir pareigų klausimo išnagrinėjimo (pavyzdžiui, Garc?a Manibardo v. Spain, judgment of 15 February, no. 38695/97, § 36, 39; Mortier v. France, judgment of 31 July 2001, no. 42195/98, § 33).

CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pasisakydamas dėl teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo procesinių aspektų, kasacinis teismas yra nurodęs, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo principas tiesiogiai susijęs su CPK 13 straipsnyje įtvirtintu dispozityvumo principu, kuris reiškia, kad asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2009; 2009 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-470/2009; 2011 m. balandžio mėn. 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2011).

Atsižvelgdama į pirmiau nurodytą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudenciją, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad teisės kreiptis į teismą apribojimas galimas tik įstatymu ar įstatymo pagrindu priimtu teismo sprendimu. Vien tai, kad įstatymuose nenustatyta, neįvardyta (expressis verbis) teisė reikšti konkretų ieškinį, negali būti vertinama kaip CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės ribojimas. Aiškinant ir taikant atskiras visuomeninių santykių sritis reglamentuojančius įstatymus, negali būti paneigta konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą.

Teisė į teisminę gynybą negali būti aiškinama, kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu, nes teisė kreiptis į teismą yra realizuojama tam tikra Civilinio proceso kodekse nustatyta tvarka, kuri yra privaloma kiekvienam besikreipiančiam į teismą asmeniui.

Civilinis procesas grindžiamas dvišališkumu. Tai reiškia, kad kiekviename procese yra dvi šalys – ieškovas (asmuo, kuris pareiškia reikalavimą savo pažeistoms teisėms ar įstatymo saugomiems interesams apginti) ir atsakovas (asmuo, kuriam yra pareiškiamas reikalavimas). Šalys civiliniame procese dažniausiai yra atitinkamų materialinių teisinių santykių, iš kurių kilo ginčas, dalyvės (atvejai, kai šalys civiliniame procese nėra atitinkamų materialinių teisinių santykių, iš kurių kilo ginčas, dalyvės yra tada, kai, pavyzdžiui, ieškinys pareikštas netinkamo ieškovo, ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui, ieškinys pagal CPK 49 straipsnį pareikštas siekiant apginti viešąjį interesą ir pan.). Procesinių teisių turėjimas yra nulemtas materialiųjų teisių turėjimo. Tik esant ieškovui ir atsakovui, kaip materialiojo teisinio santykio, iš kurio kilęs ginčas, subjektams, teismas gali priimti sprendimą, kuris turėtų tiesioginę įtaką šalių materialiosioms teisėms ir pareigoms, t. y. išspręsti kilusį šalių ginčą. Dėl to visais atvejais svarbu išsiaiškinti šalies tinkamumo civiliniame procese klausimą. Netinkama šalimi civiliniame procese laikytinas asmuo, kuris nėra ginčijamo materialinio teisinio santykio dalyvis ir kuriam atitinkamai nepriklauso reikalavimo teisė (netinkamas ieškovas), arba kuris neturi pareigos atsakyti pagal jam pareikštą ieškinį (netinkamas atsakovas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. N. v. M. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-56/2007). Teismui sprendžiant klausimą dėl konkretaus asmens procesinės padėties – ieškovo ar atsakovo – tinkamumo, būtina nustatyti ir įvertinti, iš kokio materialiojo teisinio santykio yra kilęs ginčas, kas yra to materialiojo teisinio santykio tiesioginiai subjektai, kuris subjektas turi reikalavimo teisę ir kuris – pareigą pagal ją atsakyti. Nustačius, kad konkretus asmuo nėra materialinio teisinio santykio, iš kurio kilęs ginčas, tiesioginis subjektas ir neturi reikalavimo teisės (netinkamas ieškovas) ir (ar) pareigos pagal ją atsakyti (netinkamas atsakovas), nėra teisinio pagrindo tokį asmenį vertinti kaip tinkamą ieškovą ir (ar) atsakovą byloje. Tokiais atvejais pagal CPK 45 straipsnį teismas gali vienos iš šalių motyvuotu prašymu, nenutraukdamas bylos, pakeisti pradinį ieškovą arba atsakovą tinkamu ieškovu arba atsakovu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. gruodžio mėn. 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-556/2011).

Nagrinėjamu atveju ieškovas, manydamas kad yra pažeistos jo teisės, siekė įgyvendinti Konstitucijos jam garantuojama teisę į teisminę gynybą, tačiau ši teisė jam tapo nerealizuotina dėl nuo jo valios objektyviai nepriklausančių priežasčių. Apeliantas ėmėsi visų jam pasiekiamų priemonių atsakovams nustatyti, kreipėsi į notarų biurą dėl informacijos suteikimo, prašė teismo tiek išreikalauti minėtus duomenis, tiek išduoti jam liudijimą apie teisę gauti įrodymus. Tačiau pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegijos nuomone, nepagrįstai, pažeisdamas proceso koncentracijos, ekonomiškumo ir kooperacijos principus (CPK 7 str., 8 str.), šių prašymų netenkino.

Remiantis CPK 199 straipsnio nuostatomis, jeigu dėl tam tikrų priežasčių asmuo negali gauti kurio nors iš rašytinių įrodymų, jis turi teisę kreiptis į bylą nagrinėjantį teismą su prašymu dėl tokio įrodymo išreikalavimo. Teismas išreikalauja įrodymus (tenkina prašymą) tik tokiu atveju, jeigu išnagrinėjęs minėtą prašymą konstatuoja, kad prašomi išreikalauti įrodymai yra susiję su civilinės bylos įrodinėjimo dalyku. Remiantis CPK 199 straipsnio 4 dalimi, teismas taip pat gali asmeniui, kuris prašo išreikalauti rašytinį įrodymą, duoti liudijimą apie teisę gauti tą įrodymą, kad jis būtų pateiktas teismui. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos nutartyje išdėstytais argumentais, kad ieškinio priėmimo procesinėje stadijoje nei ieškinio reikalavimo motyvai ir teisiniai argumentai, nei pateikti įrodymai nevertinami ir dėl jų esmės nepasisakoma. Paprastai tik įstatymo nustatyta tvarka išsprendus ieškinio priėmimo klausimą ir iškėlus civilinę bylą, sprendžiama dėl tam tikrų įrodymų surinkimo byloje, tam tikrų asmenų įpareigojimo pateikti įrodymus ar įrodymų išreikalavimo (CPK 179 str., 198 str., 199 str.). Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad minėtos įstatymo nuostatos negali būti aiškinamos taip, kad ribotų asmens teisę į teisminę gynybą tuo atveju, kai asmuo nuo dėl jo valios objektyviai nepriklausančių aplinkybių negali teismui nurodyti ir pateikti tam tikrų duomenų ar įrodymų. Nagrinėjamu atveju susidarė specifinė situacija, kai ieškovas neturi galimybės teismui pateikti procesinio dokumento, kuris atitiktų CPK 111 straipsnyje keliamus reikalavimus, t. y. negali nurodyti atsakovo ar atsakovų vardo/-ų, pavardės/-žių, gyvenamosios vietos/-ų.

Konstatuotina, kad prieš mirusį atsakovą civilinis procesas negali būti pradėtas, o, kaip teisingai sprendė ir pirmos instancijos teismas, padavus teismui ieškinį, kai atsakovas yra miręs asmuo, o jo įpėdiniai nežinomi, turi būti nustatytas terminas ieškinio trūkumams šalinti. Kaip jau buvo minėta, pats ieškovas iki ieškinio padavimo teismui bandė pašalinti trūkumus ir sužinoti kas yra mirusio atsakovo materialinių teisių perėmėjai, tačiau jam nepavyko gauti reikiamų duomenų. Taigi, ieškovas dėjo pastangas pašalinti ieškinio trūkumus, tačiau negavo reikiamos informacijos, todėl šių trūkumų nepašalino. Spręstina, kad esant tokioms aplinkybėms teismas užtikrindamas ieškovo teisę į teisminę gynybą turėjo padėti jam išsiaiškinti nežinomas aplinkybes ir gauti reikiamus duomenis apie mirusio atsakovo materialinių teisių perėmėjus tam, kad būtų ištaisyti ieškinio trūkumai ir būtų galima išspręsti klausimą dėl ieškinio priėmimo.

Atsižvelgdama į tai kas pasakyta, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pakankamo pagrindo apelianto ieškinį laikyti nepaduotu ir grąžinti jį padavusiam asmeniui. Pirmosios instancijos teismas privalėjo padėti apeliantui išreikalauti duomenis apie I. B. įpėdinius (CPK 8 str., 199 str.). Kitaip aiškinant civilinio proceso normas būtų pažeista ir paneigta apelianto teisė į teisminę gynybą.

Priimti ieškinį kompetentingas tik pirmosios instancijos teismas (CPK 137 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad žemesnės instancijos teismas ieškinį atsisakė priimti ar laikė nepaduotu nepagrįstai, pats jo negali priimti. Atsižvelgiant į tai, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina, o klausimas dėl ieškinio priėmimo perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 str. 1 d. 3 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 27 d. nutartį ir perduoti ieškovo P. N. ieškinio dėl avanso grąžinimo ir baudos priteisimo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.