Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Teisminio proceso Nr. 1-96-1-00415-2011-1 Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.4.2; 1.1.7.1; 1.1.8.1.1;1.1.8.3; 1.1.8.8; 1.2.14.1.1; 1.2.14.1.3; 2.4.2.1; 2.4.5.2.1; 2.4.6.3.1; 2.4.6.3.3; 2.4.7.

2012 m. rugsėjo 18 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo:

K. B. pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 1 dalyje, dėl pasikėsinimo pagrobti svetimą turtą ir nuteistas laisvės apribojimu 10 (dešimt) mėnesių, įpareigojant K. B. būti namuose nuo 22 val. iki 5 val., pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje, per laisvės apribojimo laikotarpį neatlygintinai išdirbti 80 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo laikas nuo 2011-06-29 iki 2011-06-30, nuo 2012-03-15 iki 2012-03-16, bei suėmimo laiką nuo 2012-03-16 iki 2012-04-06.

E. J. pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 1 dalyje, dėl pasikėsinimo pagrobti svetimą turtą, ir nuteistas laisvės atėmimu 7 (septyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių rajono apylinkės teismo 2011-05-27 baudžiamuoju įsakymu paskirta 8 MGL (1 040 Lt) bauda ir E. J. skirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 7 (septyniems) mėnesiams ir 8 MGL (1 040 Lt) bauda.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo laikas nuo 2011-06-29 iki 2011-06-30. Bausmę skirta atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. B., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir E. J. nuteisti už tai, kad 2011-06-29 apie 22 val. (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, veikdami bendrininkų grupėje, iš neaptvertos fermų teritorijos, pasikėsino pagrobti 1 toną metalo laužo, kurio bendra vertė 800 Lt, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi buvo sulaikyti nukentėjusiojo R. Js., tuo pasikėsino padaryti nukentėjusiajam R. Js. 800 Lt turtinę žalą.

Nuteistasis E. J. apeliaciniu skundu prašo atlikus įrodymų tyrimą, pakeisti Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012-04-06 nuosprendį, ir jam paskirti bausmę nesusijusią su laisvės atėmimu arba pritaikyti BK 75 straipsnį ir bausmės vykdymą atidėti.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog mano, kad šis nuosprendis yra neteisingas ir turi būti pakeistas, kadangi jam kyla abejonių, ar jis ir K. B. kėsinosi pavogti būtent vieną toną metalo laužo, kaip nurodyta kaltinime. Apelianto nuomone, šis metalo laužas tikrai nesvėrė vienos tonos, jis svėrė mažiau. Pasak apelianto, siekiant išsiaiškinti, ar jis su K. B. kėsinosi padaryti nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, metalo laužą buvo būtina pasverti ir nustatyti jo vertę, tačiau tai padaryta nebuvo.

Apelianto teigimu, ta žemė, kurioje buvo metalo laužas, nukentėjusiajam R. J. nepriklauso, todėl kyla abejonių, kam priklauso ir metalo laužas.

Apeliantas nurodo, kad teismas jam paskyrė labai griežtą bausmę, jis yra jauno amžiaus, atvirai pripažino savo kaltę, tai yra jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Jis nebuvo šios nusikalstamos veikos iniciatorius, tai pripažino ir K. B.. Todėl, apelianto teigimu, teismas jam turėjo paskirti švelnesnę bausmę arba skirti bausmę be laisvės atėmimo, arba pritaikius BK 75 straipsnį bausmės vykdymą atidėti. Teigia, kad 2012-04-23 sumokėjo jam paskirtą 1040 litų baudą.

Taip pat nurodo, kad šioje byloje turi būti atliktas įrodymų tyrimas, t. y. turi būti nustatytas tikras metalo laužo svoris ir jo vertė, po to sprendžiamas klausimas dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo ir bausmės.

Apeliacinio proceso metu nuteistasis E. J. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo E. J. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 6 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo bei nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms (BPK 328 straipsnio 1 punktas, 3 punktas).

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Remiantis BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas.

Atlikusi skundžiamo teismo nuosprendžio ir nuteistojo apeliacinio skundo analizę (BPK 320 straipsnio 3 dalis), teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes, tačiau netinkamai įvertino surinktus įrodymus, todėl netinkamai kvalifikavo K. B. ir E. J. padarytą nusikalstamą veiką bei neteisingai paskyrė bausmes.

Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaujantis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Pagal BPK 301 straipsnio 1 dalį teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas visas bylos aplinkybes išsamiai išnagrinėjo, visus byloje surinktus duomenis patikrino.

BPK 305 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstytos įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus; nusikalstamos veikos motyvai ir išvados; bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo motyvai.

Nors nuteistasis apeliaciniu skundu neginčija nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių, t. y. pasikėsinimo pagrobti metalo laužą, tačiau apeliantas ginčija šio metalo laužo kiekį (svorį) ir vertę, o tai, kolegijos nuomone, yra esminė aplinkybė sprendžiant klausimą dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo.

Nuteistasis E. J. apeliaciniame skunde nurodo, kad ta žemė, kurioje buvo metalo laužas, nukentėjusiajam R. J. nepriklauso, todėl jam kyla abejonių, kam priklauso metalo laužas, taip pat nurodo, kad metalo laužas, kurį jis kartu su K. B. kėsinosi pagrobti, negalėjo sverti vieną toną.

Kad metalo laužas priklauso nukentėjusiajam, apeliacinės instancijos teismo posėdyje patvirtino liudytojas K. S., kuris parodė, kad fermos prie kurių buvo metalo laužas yra jo žmonos nuosavybė. Jie turėjo fermą, žemės ir ūkininkavo. R. J. prašė, kad prižiūrėtų fermą, nes jie išvyko į užsienį. R. J. galėjo laikyti daiktus, tačiau, kokius jis daiktus laikė, nematė. Pačiam liudytojui priklausantis metalo laužas buvo fermos viduje, nes išvykdamas į užsienį stengėsi viską sunešti į vidų.

Apelianto manymu, metalo laužo svoris buvo žymiai mažesnis. Nors tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu nuteistasis E. J. metalo laužo, kurį kartu su K. B. kėsinosi pagrobti, svorio neginčijo. Iš byloje esančio apžiūros protokolo (1 t. 14–19 b. l.) matyti, kad buvo kėsintasi pagrobti dvi ketaus vonias, metalo lakštų, metalo strypų, vamzdžių, ir tai pirmosios instancijos teismui nekėlė abejonių dėl metalo laužo svorio. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje papildomai apklausiamas nukentėjusysis R. J. parodė, kad metalo laužo, kurį buvo kėsintasi pagrobti, svoris galėjo būti šiek tiek didesnis ar mažesnis negu viena tona, kiekį nustatė „iš akies“. Metalo laužo kainą jis nustatė savo nuožiūra.

Apeliacinės instancijos teismas užklausė metalo laužo supirktuves apie ketaus metalo laužo vidutines rinkos kainas, iš gauto atsakymo matyti, kad šiuo metu viena tona ketaus metalo laužo kaina yra 400–500 Lt. Iš kitų bylos duomenų matyti, kad 2011 metų gegužės mėnesį juodojo metalo laužo kaina buvo 400–600 Lt už vieną toną.

Kolegija pažymi, kad pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punktas). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kiti).

Kolegija įvertinusi baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus konstatuoja, kad byloje nesant tiksliai nustatytam metalo laužo kiekiui (svoriui), kurį kėsinosi pagrobti K. B. ir E. J., ir jo verteiės, nesant galimybių tiksliai nustatyti pasikėsinto pagrobti turto vertės, vadovaujantis in dubio pro reo principu, daro išvadą, kad K. B. ir E. J. pasikėsino pagrobti metalo laužo sveriančio mažiau negu vieną toną, kurio vertė neviršija 3 MGL dydžio sumos, todėl K. B. ir E. J. padaryta nusikalstama veika perkvalifikuotina iš BK 22 straipsnio 1 dalies, 178 straipsnio 1 dalies į BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 4 dalį.

BPK 320 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad, jeigu apeliacinės instancijos teismas švelnina nuosprendį nuteistiesiems, kurie nuosprendį apskundė ar dėl kurių nuosprendis apskųstas, tai remdamasis pagrindais, taikytinais ir kitiems nuteistiesiems, jis gali sušvelninti nuosprendį ir pastariesiems.

Kadangi nuteistųjų K. B. ir E. J. nusikalstami veiksmai perkvalifikuotini į kitą BK straipsnio dalį, todėl iš naujo spręstinas nuteistiesiems skirtinų bausmių klausimas.

Skirdamas bausmes K. B. ir E. J., teismas atsižvelgia į BK 54 straipsnyje nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Juose nurodyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją. Be to, jis laikosi šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Minėto straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Nuteistieji K. B. ir E. J. tiesiogine tyčia pasikėsino padaryti baudžiamąjį nusižengimą, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, iš nusikalstamos veikos siekė gauti materialinės naudos.

Teismas įvertina tai, kad K. B. praeityje du kartus buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, susitaikius su nukentėjusiuoju, ir laiko, kad jis teisiamas pirmą kartą, kad K. B. pasikėsino padaryti baudžiamąjį nusižengimą, gailisi, atsiprašė nukentėjusiojo, pasižadėjo nebedaryti nusikalstamų veikų, todėl K. B. skirtina laisvės apribojimo bausmė. Kadangi nustatytos dvi K. B. atsakomybę sunkinančios aplinkybės, t. y. kad jis nusikalstamą veiką padarė, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir bendrininkų grupėje, ir viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, jam skirtinas bausmės dydis mažesnis už BK 48 straipsnio 2 dalyje numatytą laisvės apribojimo bausmės vidurkį (BK 61 str. 1 d., 2 d.).

E. J. Šiaulių rajono apylinkės teismo 2010-05-04 nuosprendžiu buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, susitaikius su nukentėjusiuoju. Tais pačiais metais nuteistas už tyčinius nusikaltimus, 2011 m. dar du kartus nuteistas už tyčines nusikalstamas veikas nuosavybei, už kurias jam skirtos ir laisvės atėmimo, ir arešto bausmės, ir bauda, tačiau jis savo elgesio nepakeitė, nusikaltimą vėl padarė praėjus vos mėnesiui po baudos skyrimo, neišnykus teistumui, todėl BK 27 straipsnio prasme jis laikomas recidyvistu. Atsižvelgiant į tai, jam skirtina arešto bausmė, nes paskyrus kitą alternatyvią bausmės rūšį, nebus pasiekti bausmės tikslai. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis nedirba, registruotas darbo biržoje, nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstamą veiką jis padarė bendrininkų grupėje ir viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, yra jauno amžiaus, pasižada nebenusikalsti, E. J. skirtina bausmė artima arešto bausmės vidurkiui už baudžiamojo nusižengimo padarymą. Atsižvelgiant į tai, kad BK 75 straipsnis nenumato arešto bausmės vykdymo atidėjimo, apelianto prašymas atidėti bausmės vykdymą nesvarstomas. Iš bylos duomenų (2 t. 38 b. l.) matyti, kad E. J. sumokėjo jam Šiaulių rajono apylinkės teismo 2011-05-27 baudžiamuoju įsakymu skirtą baudą, todėl nebėra pagrindo bendrinti naujai paskirtos bausmės su baudžiamuoju įsakymu paskirta ir jau atlikta bausme.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 3 punktais; 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 6 d. nuosprendį pakeisti:

K. B. padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 22 straipsnio 1 dalies, 178 straipsnio 1 dalies į BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 4 dalį ir K. B. nuteisti laisvės apribojimu 8 (aštuoniems) mėnesiams, įpareigojant K. B. būti namuose nuo 22 val. iki 5 val., pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje, per laisvės apribojimo laikotarpį neatlygintinai išdirbti 80 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Į bausmės laiką įskaityti sulaikymo laiką nuo 2011-06-29 iki 2011-06-30, nuo 2012-03-15 iki 2012-03-16, bei suėmimo laiką nuo 2012-03-16 iki 2012-04-06.

E. J. padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 22 straipsnio 1 dalies, 178 straipsnio 1 dalies į BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 4 dalį ir E. J. nuteisti areštu 30 (trisdešimčiai) parų.

Bausmę skirti atlikti areštinėje.

Į bausmės laiką įskaityti sulaikymo laiką nuo 2011-06-29 iki 2011-06-30.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.