Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. ir jo gynėjo advokato Vido Vilko apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2004 m. birželio 21 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d. laisvės atėmimu dešimčiai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš R. M. priteista 800 Lt P. P. ir 750 Lt Anykščių rajono savivaldybės socialinės paramos skyriui.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

R. M. nuteistas už tai, kad būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, 2003 m. rugpjūčio 26 d., apie 16 val., nuomojamose patalpose – B. B. priklausančiame name, esančiame (duomenys neskelbtini), kilus konfliktui su ten pat gyvenusiu V. P. dėl to, kad pastarasis vogė iš jo dyzelinį kurą, mušdamas V.P. kumščiais, medine lazdele bei spardydamas kojomis į įvairias kūno vietas ir tuo padarydamas daugybinius kūno odos nubrozdinimus bei kraujosruvas, o taip pat mirtį sukėlusį sužalojimą - galvos sumušimą, kraujo išsiliejimą po galvos smegenų minkštaisiais dangalais dešinio smilkinio srityje, po galvos smegenų kietuoju dangalu kairio pusrutulio srityje, kas komplikavosi galvos smegenų suspaudimu, antriniu kraujo išsiliejimu į galvos smegenų kamieną, tokiu būdu tyčia nužudė V. P., kuris po padaryto sunkaus sužalojimo neužilgo mirė.

Nuteistasis R. M. apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir išnagrinėti jo bylą iš naujo. Taip pat prašo skirti pakartotinę medicininę ekspertizę. Skunde nurodo, jog jis teisme nebuvo apklaustas, todėl neturėjo galimybės duoti parodymus ir viską paaiškinti. Teismas jo atžvilgiu buvo šališkas, nesigilino į bylos esmę ir nesiaiškino bylos aplinkybių. Liudytojo M. M. parodymai yra prieštaringi. Jis pirminiuose savo parodymuose tvirtino, jog apeliantas nukentėjusiajam sudavė daugybę smūgių į galvą, vėliau jis pakeitė savo parodymus ir ėmė tvirtinti, kad apeliantas tik spardė nukentėjusiajam į galvą. Mano, kad liudytojo M. M. parodymai yra melagingi, nes jie neatitinka įvykio aplinkybių. Teismas taip pat rėmėsi liudytojo M. M. giminaičių parodymais, kurie yra suinteresuoti bylos baigtimi. Liudytojas B. Br. , matęs įvykį, teigia, kad jis jo nematė, tačiau tai paneigė liudytojas K. K. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme liudytojas M. M. parodė, kad jis girdėjo muštynių garsus kitame kambaryje, kuriame buvo apeliantas ir nukentėjusysis, ir matė kaip iš kambario išėjo nukentėjusysis sužalotu veidu ir po to nugriuvo. Tačiau šiuos liudytojo M. M. parodymus paneigė kartu su juo buvęs K. K. , kuris davė visiškai priešingus parodymus. K. K. nėra nei jo, nei M. M. giminaitis, todėl jis neturi jokio pagrindo meluoti. Nuosprendyje taip pat nepagrįstai nurodoma, kad nukentėjusysis ir M. M. nebuvo pasilikę dviese, be liudytojų, todėl M. M. negalėjo sužaloti nukentėjusiojo. Apeliantas tvirtina, kad tarp M. M. ir nukentėjusiojo buvo konfliktas, kurio metu jie buvo išėję iš patalpų, ir būtent po jų konflikto nukentėjusiojo veide atsirado sužalojimai. Tai patvirtino ir K. K. Taip pat, apelianto manymu, nepagrįstas teismo motyvas, kad M. M., būdamas nepilnametis, negalėjo sužaloti nukentėjusiojo. Nurodo, kad įvykio metu buvo M. M. brolis N. B. , kuris žodžiu palaikė M. M. ir grasino nukentėjusiajam, todėl pastarasis, bijodamas N. B. , nesipriešino. Apelianto nuomone, sumušti nesipriešinantį žmogų gali ir jaunesnis nei keturiolikos metų asmuo, juolab, kad nukentėjusiajam buvo padaryti nežymūs sužalojimai. Apeliantas teigia, kad jis nukentėjusiajam nesudavė nei vieno smūgio į galvą. Nukentėjusysis po jų konflikto nebuvo sužalotas ir jautėsi įprastai, tai patvirtino ir K. K. . Teisme dalyvavęs ekspertas F. negalėjo paaiškinti, iš kur ekspertizės išvadoje atsirado įrašas ,,kraujo išsiliejimas po smegenų minkštaisiais dangalais dešinio smilkinio srityje“. Toks sužalojimas lavono tyrime nustatytas nebuvo. Taip pat ekspertas teisme paaiškino, kad nežymi tamsiai raudonos spalvos kraujosruva dešinio smilkinio srityje buvo padaryta anksčiau nei kiti sužalojimai. Be to, ekspertizės išvadoje nenurodyta kaip nežymus sužalojimas gali sukelti mirtį bei kuris sužalojimas yra vertinamas kaip sunkus. Ekspertas F. teisme paaiškino, kad ekspertizės išvadoje gali būti klaidų, nes ekspertizę atlikęs ir surašęs ekspertas B. buvo rusakalbis, todėl jam surašyti išvadą lietuvių kalba buvo sunku.

Be to, apelianto manymu, jam yra paskirta per griežta bausmė. Jis už anksčiau padarytus nusikaltimus yra atlikęs visą jam skirtą bausmę, todėl į jo ankstesnius teistumus, skiriant bausmę, neturėtų būti atsižvelgta. Taip pat apeliantas nesutinka ir su iš jo priteistu 800 Lt ieškiniu. Nurodo, jog šis ieškinys yra niekuo nepatvirtintas ir mano, kad P. P. nori tik pasipelnyti.

Nuteistojo R. M. gynėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti apygardos teismo nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: R. M. išteisinti, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK129 str. l d.

Skunde nurodo, kad visuma teisme ištirtų faktinių duomenų nepagrindžia teismo išvados, kad būtent R. M. padarė nukentėjusiajam V.P. mirtį sukėlusį sužalojimą, todėl, apelianto manymu, R. M. veiksmai neteisingai kvalifikuoti kaip nusikaltimas, numatytas BK 129 str. 1 d. Teismas R. M. kaltę grindžia įrodymais bei tam tikrais samprotavimais, kurie, gynėjo manymu, nėra įrodymai BPK 20 str. prasme, ir kurie nepagrindžia vienareikšmės teismo išvados dėl R. M. kaltės. R. M. kaltė tariamai sudavus žuvusiajam mirtiną smūgį į galvą grindžiama vien tik liudytojo M. M. parodymais, kadangi visų kitų liudytojų parodymai yra išvestiniai iš M. M. parodymų. Liudytojai N. B., G. S., B. B. tiesiogiai įvykio nematė, jie apie įvykį sužinojo iš M. M., todėl jie tik perpasakojo teismui tai, ką jiems sakė M. M. . Liudytoja B. B. nei įvykio metu, nei betarpiškai prieš įvykį, įvykio vietoje nebuvo, ji buvo išvykusi iš namų, todėl jos parodymai negali būti savarankiškas faktinės informacijos apie įvykį šaltinis. Liudytojas G. S. įvykio vietoje, t.y. kambaryje, kur vyko muštynės, buvo tik prieš įvykį ir pats matė tik tiek, kad R. M. žodžiu „kabinėjosi“ prie V. P. , tačiau kas mušė V. P. jis nematė. Liudytojas N. B., ilgą laiką buvęs įvykio vietoje, matė kaip R. M. sudavė V.P. šaukštu per galvą bei du nestiprius smūgius ranka į krūtinę, ir kad dėl šių R. M. veiksmų V. P. nekraujavo. Liudytojai M. M. , N. B. ir G. S. savo parodymuose detaliai nurodo aplinkybes nukreiptas prieš R. M. ir nutyli tikrąsias konflikto priežastis ir aplinkybes. Šių liudytojų išankstinį parodymų suderinimą tarpusavyje ir tikrųjų konflikto priežasčių nutylėjimą patvirtina liudytojo K. K. , nesusijusio nei giminystės, nei kitokiais ryšiais su kitais liudytojais ar nuteistuoju, parodymai. Be to, visi tariamą M. M. nekaltumą ir atvirkščiai R. M. kaltumą patvirtinantys liudytojai yra M. M. artimi giminaičiai ar šeimos nariai: liudytoja B. B. yra M. M. motina, liudytojas N. B. yra M. M. brolis, o liudytojas G. S. – M. M. patėvis. Todėl, apelianto manymu, nustatant tikrąją įvykių eigą būtina vertinti kitų trijų asmenų – R. M. , K. K. ir M. M. parodymus. Lemiamą reikšmę turi tai, kas V. P. sudavė mirtinus smūgius į galvą. R. M. tvirtinimu, tai padarė M. M. R. M. įvardija ir tokių M. M. veiksmų priežastį, o būtent: M. M., būdamas įsiskolinęs R. M. ir siekdamas negrąžinti skolos, apkaltinęs V.P. pavogus dyzelinį kurą, turėjo tikslą ir motyvą mušti V. P. tam, kad pastarasis prisipažintų pavogęs dyzelinį kurą, ir jam nereikėtų gražinti skolos R. M. Be to, R. M. , dar ikiteisminio tyrimo metu, nežinodamas teismo medicinos specialisto išvadų apie V. P. mirties priežastį, nuosekliai nurodė apie M. M. atliktus veiksmus V. P. atžvilgiu. Apeliantas pažymi, kad teismo medicinos specialisto išvadoje konstatuojama mirties priežastis yra ne smūgis į galvą, o kritimas ir to pasėkoje atsitrenkimas į grindis. Nei vienas liudytojas - netgi ir M. M. , netvirtina, kad po R. M. smūgių V. P. būtų nukritęs ant žemės. R. M. nurodytas įvykio mechanizmas paneigia ir teismo samprotavimus apie tai, jog M. M. , būdamas tik 14 metų amžiaus ir mažo ūgio, negalėjo sužaloti V. P. Apelianto manymu, spirti sėdinčiam žmogui į veidą taip, kad sėdintis ir smūgio nesitikintis žmogus nukristų, gali bet kokio ūgio ir amžiaus žmogus. Apeliantas mano, kad teismas privalėjo nuosekliai ištirti R. M. nurodytas aplinkybes ir arba jas patvirtinti, arba neginčijamai nuneigti. Faktą, jog žodinis konfliktas ir vėlesnis apsikumščiavimas vyko siekiant išsiaiškinti, ar V. P. vogė iš R. M. dyzelinį kurą, patvirtina ir kiti byloje liudytojais apklausti asmenys. Priežasties, dėl ko R. M. galėjo mušti V. P., nenurodė nei vienas liudytojas. M. M. yra tiesiogiai suinteresuotas duoti neteisingus, R. M. apkaltinančius parodymus, nes jis tokiu būdu siekia išvengti atsakomybės. Todėl, apelianto manymu, koks bebūtų M. M. procesinis statusas, jo parodymai nėra ir negali būti patikimi. Vienintelis įvykio vietoje buvęs asmuo, kuris turėjo matyti tą patį, ką tvirtina matęs ir M. M. , yra liudytojas K. K. . Teisme šis liudytojas, priešingai nei nurodo M. M. , nurodė, kad R. M. išėjus į kitą kambarį ir užsidarius, jokio triukšmo, mušimo garsų ar prašymo nemušti negirdėjo. Iš kambario V.P. išėjo kaip visuomet, jam kraujas nebėgo, sužalojimų nesimatė, jis negriuvinėjo. Liudytojas K. K. taip pat nepatvirtino fakto, kad R. M. būtų mušęs V. P. į galvą, todėl teismas nepagrįstai nuosprendyje konstatavo, kad K. K. parodymai pagrindžia R. M. kaltę. Be to, teismas nepašalino tarp liudytojų K. K. ir M. M. parodymų esančių prieštaravimų, todėl M. M. parodymų negalima laikyti tiksliais ir patikimais. R. M. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios neigė savo kaltę dėl V. P. nužudymo. Jis 2004 01 13 apklausoje išsamiai nurodė aplinkybes, kas sudavė smūgius V. P. į galvą, taip pat nurodė aplinkybes dėl keršto baimės, sąlygojusias tikrųjų V. P. mušimo aplinkybių nutylėjimą pirminėse apklausose. Tačiau teismas atmetė R. M. parodymus dėl keršto baimės, nors R. M. nurodytos aplinkybės, dėl kurių jis iš pat pradžių nenurodė apie M. M. smurtinius veiksmus prieš V.P., yra pagrįstos faktinėmis aplinkybėmis.

Taip pat apeliantas nurodo, kad daugelis teismo medicinos specialisto išvadų kelia abejonių, todėl gynyba teismui buvo pateikusi prašymą paskirti naują ekspertizę, tačiau teismas šį prašymą atmetė ir apsiribojo eksperto apklausa. Ekspertas S. F. teisme nurodė, kad jo išvados buvo pateiktos remiantis mirusio eksperto I. B., atlikusio tyrimą, duomenimis. Teismo posėdžio metu į proceso dalyvių užduotus klausimus ekspertas S. F. dažniausiai atsakydavo, kad atsakyti negali, nes tyrimą atliko ne jis. Teismui atsisakius paskirti teismo medicinos ekspertizę, gynyba savo iniciatyva paprašė prof. A. G. pateikti konsultacinę išvadą, kuri vienareikšmiai ir pakankamai aiškiai bei kategoriškai patvirtino, kad V. P. mirties priežastis buvo ne tai, kad buvo suduotas smūgis į galvą, o tai, kad gavęs smūgį į galvą V. P. krito ir trenkėsi į kietą buką daiktą ar paviršių (tikėtinai grindis). Be to, dėl lėtinio alkoholizmo pasėkoje išsivysčiusių V. P. galvos smegenų kraujagyslių liguistų pakitimų, V. P. galėjo pakakti ir nestipraus trauminio poveikio, nuo kurio galėjo plyšti galvos smegenų dangalų kraujagyslė ir išsilieti kraujas po kietuoju galvos smegenų dangalu. Byloje nėra nei vieno įrodymo, kuris patvirtintų faktą, kad bent vienas R. M. smūgis būtų buvęs toks, nuo kurio V. P. būtų kritęs ant grindų. Be to, pats R. M. , neturėdamas nei menkiausio suvokimo apie tai, kokią mirties priežastį konstatuos teismo medicinos specialistai, nuosekliai nuo pat tyrimo pradžios teigė, kad M. M. spyrė V. P. į veidą, ir kad nuo jo smūgio V. P. nukrito ant grindų. Nukritusiam V. P. M. M. dar keletą kartų spyrė kojomis į galvos sritį. Todėl teismo medicinos specialisto išvadoje konstatuota mirties priežastis - kritimas ir atsitrenkimas į grindis - galėjo atsirasti būtent tada, kai M. M. spyrus V. P. į veidą, pastarasis nuo kėdės nukrito ant grindų. V. P. galva į grindis galėjo atsitrenkti ir tada, kai M. M. spardė jį gulintį ant žemės. Eksperto išvadoje konstatuojama, jog dėl lėtinio alkoholizmo pasėkoje išsivysčiusių V. P. galvos smegenų kraujagyslių liguistų pakitimų, V. P. galėjo pakakti ir nestipraus trauminio poveikio, nuo kurio galėjo plyšti galvos smegenų dangalų kraujagyslė, todėl paneigiamas ir teismo nuosprendyje akcentuojamas samprotavimas, kad M. M. negalėjo nužudyti V. P. , nes tuo metu buvo 14 metų amžiaus ir yra mažo ūgio. Faktą, kad V. P. mirties priežastis buvo ne R. M. , o M. M. smurtiniai veiksmai, netiesiogiai patvirtina ir dar viena faktinė aplinkybė, kurios apygardos teismas iš esmės neištyrė ir neįvertino. Liudytoja I. M. paaiškino, kad 2004 m. vasario 12 d., pas ją į namus atvažiavo nepažįstama moteris, prisistačiusi Alionos vardu, ir siekė perduoti jai voką su pinigais už tai, kad R. M. policijoje nesakytų, jog su V. P. susimušė M. M. . Dėl šio siekimo papirkti ir tuo būdu užkirsti kelią nustatyti tiesą I. M. kreipėsi į Ignalinos rajono policijos pareigūnus, kur paaiškėjo, jog pas I. M. atvykusi moteris, prisistačiusi Alionos vardu, iš tikrųjų yra B. B. Tai, kad pas I. M. buvo atvykusi moteris, prisistačiusi Alionos vardu, patvirtino ir liudytoja R. P. Tačiau šį faktą apygardos teismas ignoravo ir dėl jo nepasisakė, teismas taip pat neįvertino ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų, neįforminant asmens atpažinimo veiksmo, tuo parodydamas bylos teisminio nagrinėjimo šališkumą bei tendencingumą.

Apelianto manymu, net jei teismas pripažintų, kad būtent R. M. sudavė V. P. smūgį, kuris tapo jo mirties priežastimi, R. M. veika neteisingai kvalifikuota kaip nusikaltimas, numatytas BK 129 str. 1 d. Mano, kad analizuojant ir vertinant, kokia kaltės forma yra atimta gyvybė, greta kitų aplinkybių, privalu atkreipti dėmesį ir į suduoto smūgio stiprumą. Iš liudytojų K. K. , I. M. , J. U. parodymų, Všį Anykščių rajono savivaldybės Pirminės sveikatos priežiūros centro Troškūnų ambulatorijos 2004 m. birželio 17 d. medicininio pažymėjimo, kuriame konstatuojama, kad V. P. buvo diagnozuota alkoholinė epilepsija, pagrįstai galima manyti, kad dar iki įvykio V. P. sirgo lėtiniu alkoholizmu. Todėl dėl V. P. galvos smegenų kraujagyslių liguistų pakitimų, kurie buvo išsivystę lėtinio alkoholizmo pasėkoje, turėjo pakakti ir nestipraus trauminio poveikio, nuo kurio galėjo plyšti galvos smegenų dangalų kraujagyslė ir išsilieti kraujas po kietuoju galvos smegenų dangalu. Tiek pats R. M. , tiek liudytojai K. K. , N. B. , M. M. nuosekliai tvirtina, kad R. M. suduoti V. P. smūgiai buvo nestiprūs, jie nebuvo nukreipti į gyvybiškai svarbias vietas. Apkumščiuodamas V. P. , R. M. nenorėjo ir nesiekė ne tik kad jį nužudyti, bet ir sužaloti. Be to, nors R. M. suprato, kad V. P. nuo alkoholio vartojimo ilgainiui atsirasdavo sveikatos problemų, tačiau jis ne tik nežinojo, bet ir negalėjo žinoti, kad V. P. serga alkoholine epilepsija, sergant kuria pakanka ir nestipraus trauminio poveikio, nuo kurio gali plyšti galvos smegenų dangalų kraujagyslė. Todėl, suduodamas V. P. kelis kartus per šonus musėms mušti skirta lazdele bei keletą kartų ranka į krūtinės sritį, R. M. negalvojo ir neturėjo nei menkiausio pagrindo galvoti, kad dėl tokių smūgių V. P. gali mirti. Todėl R. M. veiksmai pasekmių atžvilgiu pasireiškia tik neatsargumu. Todėl jei ir būtų pripažinta, kad R. M. padarė nusikalstamą veiką, jo veika negali būti kvalifikuojama pagal BK 129 str. 1 d., nes R. M. nesiekė nužudyti V. P. ir sąmoningai neleido tokioms pasekmėms atsirasti, jis nežinojo ir negalėjo žinoti, kokia yra tikroji V. P. sveikatos būklė, todėl nesitikėjo, kad dėl jo veiksmų V. P. gali mirti.

Be to, apelianto manymu, teismas pažeidė BPK 305 str. l d. 2 p. bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo 3.1.4 p. reikalavimus, nes nuosprendyje įrodymus išdėstė nenuosekliai, neatskleidė jų tarpusavio ryšio, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį nekreipė dėmesio į tai, kad ištirtų įrodymų visuma logiškai nepagrindžia vienareikšmės išvados, kad R. M. sąmoningai leido atsirasti tokioms pasekmėms.

Taip pat mano, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, pripažindamas R. M. atsakomybę sunkinančia aplinkybe faktą, kad jis prieš įvykį vartojo alkoholinius gėrimus. Iš byloje esančių įrodymų visumos bei paties R. M. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, jog, dingstis mušti V. P. kilo ne dėl to, kad R. M. neva buvo girtas, o dėl įvykusio konflikto - pavogto dyzelinio kuro. Be to, teisme nebuvo nustatyta jokių objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kad R. M. įvykio metu buvo tokios būsenos, kurią galima laikyti apsvaigimu nuo alkoholio. Pats R. M. tvirtino, kad tą vakarą jis išgėrinėjo, tačiau girtas nebuvo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarime Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis apibendrinimo apžvalgos“ nurodyta, jog pripažįstant girtumą atsakomybę sunkinančia aplinkybe, ji, kaip ir visos kitos nustatinėtinos bylos aplinkybės, turi būti įrodyta. Tariamas R. M. girtumas įvykio metu yra tik spėjimas, kurio nepatvirtina nei vienas įrodymas, todėl, apelianto manymu, ši aplinkybė privalo būti pašalinta iš apkaltinamojo nuosprendžio.

Be to, teismas R. M. paskyrė neteisingą, aiškiai per griežtą, ir bendrųjų bausmių skyrimo pagrindų neatitinkančią bausmę. Mano, kad R. M. paskirta bausmė yra neadekvati jo kaltei. R. M. mušė V. P. ne dėl kokių nors žemų paskatų, motyvų ar tikslų, jo veika padaryta buitinio konflikto metu vertintina kaip pyktis dėl prarasto turto - pavogto dyzelinio kuro. Mirtini smūgiai suduoti spontaniškai, nenorint atimti gyvybės, jie buvo įtakoti paties nužudytojo neteisėtų veiksmų, t.y. dėl dyzelinio kuro vagystės iš R. M. traktoriaus. R. M. su V. P. gyveno vienoje gyvenamojoje patalpoje, kartu dirbo, R. M. rūpinosi V. P. sveikata, t.y. žinodamas, kad V. P. būna labai bloga, nedavė jam gerti degtinės. V. P. gyvybės atėmimas buvo atsitiktinio pobūdžio, o ne iš anksto susiformavusių R. M. antivisuomeninių nuostatų realizavimo pasekmė. Be to, R. M. turėjo darbą, yra vedęs, augina mažametį sūnų.

Taip pat apelianto manymu, teismas iš esmės suvaržė R. M. teisę į gynybą. R. M. 2004 m. gegužės 10 d. teisiamajame posėdyje, posėdžio pirmininkui pasiūlius duoti parodymus, pareiškė atsisakąs šiuo metu duoti parodymus, o juos duos tik po liudytojų apklausos. R. M. neatsisakė ir nevengė duoti parodymų, jis sutiko juos duoti po liudytojų apklausos. Tačiau teismas pagarsino dalį R. M. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, bei teisiamojo posėdžio protokole užfiksuotas aplinkybės. Apelianto manymu, teismas neturėjo teisės pagarsinti R. M. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, nes jis nebuvo apklaustas nei pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nei pirmiau teisme. Todėl teismas, atimdamas iš R. M. teisę pasisakyti ir būti išklausytam, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 2 ir 6 d.d., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. l d. bei BPK 276 str. l d. reikalavimus. Apelianto manymu, šio teismo padaryto procesinio pažeidimo neįmanoma veiksmingai ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, kadangi, suteikus nuteistajam galimybę pasisakyti tik apeliacinės instancijos teisme, nuteistajam būtų eliminuota galimybė jo parodymų įvertinimą apskųsti apeliacinės instancijos teismui, todėl siekiant užtikrinti sąžiningą ir teisingą procesą, apygardos teismo nuosprendis turėtų būti panaikintas ir byla perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė abu apeliacinius skundus patenkinti, prokuroras prašė – abu apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniai skundai atmestini.

Vilniaus apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, surinktus duomenis patikrino ir įvertino byloje esančius įrodymus nepažeisdamas BPK 20 str. nuostatų. Nuosprendyje teismas savo išvadas pagrindė byloje esančiu įrodymų visetu.

R. M. pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 str. 1 d. Teismas nustatė, kad R.M., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto metu, tyčia nužudė V. P.

Nuteistasis neneigia, kad tarp jo ir nukentėjusiojo įvyko konfliktas, kurio metu jis sudavė pastarajam su pagaliuku skirtu musėms mušti bei smūgius į krūtinę, tačiau nuteistasis kategoriškai neigia sudavęs nukentėjusiajam smūgį į galvą. Abu apeliantai skunduose tvirtina, kad nukentėjusiajam mirtiną smūgį sudavė M. M. Tačiau šis apeliantų argumentas paneigtas liudytojų M. M. ir K. K. parodymais. Liudytojas M. M., kurio parodymais netikėti nėra jokio pagrindo, nuosekliai tiek apklaustas ikiteisminio tyrimo pareigūno (t. 1 b.l. 42 -43), tiek ikiteisminio tyrimo teisėjo (t. 1 b.l. 45-47), tiek ir teisiamajame posėdyje, parodė, kad būtent R. M. naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį. Liudytojo M. M. parodymus apie nuteistojo veiksmus prieš nukentėjusįjį iš esmės patvirtino liudytojas K. K. Liudytojas K. K. nurodė, jog nužudytąjį mušė būtent R. M. , o ne M. M. , tokias aplinkybes liudytojas patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1 b.l. 28-29). Liudytojas K. K., duodamas parodymus, nurodė, kad kai kurie momentai gali nesutapti su kitais liudytojais, nes dėl girtumo jis gali ne viską atsiminti (t. 1 b.l. 26 – 27). Be to, nei vienas liudytojas nepatvirtino apeliantų nurodomos aplinkybės, kad M. M. buvo su nukentėjusiuoju dviese, t.y. tokiomis aplinkybėmis, kad kitiems nematant būtų galėjęs mirtinai sužaloti nukentėjusįjį. Atvirkščiai tiek liudytojas M. M. , tiek liudytojas K. K. nurodė, kad būtent nuteistasis buvo dviese užsidaręs kambaryje su nukentėjusiuoju, be to, šios aplinkybės neneigia ir pats nuteistasis. Nuteistojo parodymai dėl nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybių yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Duodamas pirminius parodymus R. M. teigė, kad nieko nežino apie galimas V. P. mirties priežastis, sužalojimų jo kūne, veide prieš tai nematė, su nukentėjusiuoju negėrė, nuėjo miegoti, o ryte rado jį nebegyvą (t. 2 b.l. 88-89). Kitos apklausos metu R. M. patvirtino mušęs V. P. į nugarą ir šonus, suduodant 4-5 smūgius pagaliuku, tačiau į galvą nesmūgiavo, prieš įvykį matė, kad nukentėjusiojo veidas buvo apdaužytas, tačiau kad nukentėjusįjį mušė M. M. - nenurodė (t. 2 b.l. 93-95). Vėliau, apklaustas papildomai, R. M. jau parodė, jog V. P. mušė Mantas (M.) ir tai esą matė K. K. bei G. S. (t. 2 b.l. 96-97). Tačiau nei liudytojas K. K. , nei liudytojas G. S. nepatvirtino, kad M. M. būtų mušęs nukentėjusįjį, be to, apeliantų nurodomas bešališkas liudytojas K. K. , duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme, kategoriškai paneigė galimybę, kad Mantas (M.) galėjo sumušti nukentėjusįjį, nurodydamas, kad tai yra ,,nesąmonė“ (t.2 b.l. 284). Apeliantas R. M. savo parodymų keitimo priežastimi nurodė aplinkybę - kad M. M. tėvas yra nužudęs žmogų ir dėl to gydomas psichiatrinėje ligoninėje, iš kurios turėjo būti greitu laiku išleistas, todėl jis bijojo pastarojo keršto. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantas R. M. apie M. M. tėvą žinojo dar prieš duodamas pirminius parodymus, be to, M. motina B. B. su buvusiu vyru nebendravo, gyveno faktinėje santuokoje su G. S. , ir nei buvęs jos vyras - M. M. tėvas, nei ji pati ar jos šeimos nariai nepažinojo nei R. M. , nei jo artimųjų, nežinojo kur jie gyvena, todėl nebuvo jokių priežasčių bijoti keršto iš asmens, kuris faktiškai ilgą laiką niekuo nebuvo susijęs su B. B. šeima ir neturėjo jokio intereso dėl V. P. nužudymo išaiškinimo. Todėl, kolegijos nuomone, teismas R. M. parodymų keitimą teisingai vertino kaip siekimą išvengti atsakomybės.

Be to, nuteistojo gynėjas skunde nurodo, jog apygardos teismas iš esmės neištyrė ir neįvertino aplinkybės, kad pas liudytoją I. M. į namus buvo atvažiavusi nepažįstama moteris, prisistačiusi Alionos vardu, kuri siekė perduoti jai voką su pinigais už tai, kad R. M. policijoje nesakytų, jog su V. P. susimušė M. M., ir kad ta nepažįstama moteris buvo B. B. Ši gynėjo nurodyta versija buvo tirta ir atmesta ikiteisminio tyrimo metu (t.2, b.l. 170).

Apeliantai skunduose nurodo, kad negalima remtis liudytojų N. B., G. S., B. B. parodymais, nes jie yra M. M. giminaičiai ir yra suinteresuoti bylos baigtimi. Tačiau teismas minėtų liudytojų parodymais rėmėsi tik toje dalyje, kiek šiems asmenims buvo žinomos V. P. sumušimo aplinkybės. Netikėti minėtų liudytojų parodymais nėra pagrindo.

Nuteistojo gynėjas skunde nurodo, jog R. M. neturėjo priežasties mušti nukentėjusiojo. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantas R. M. tokią priežastį turėjo, kaip nurodė liudytojai, o taip pat ir pats apeliantas, tarp jo ir nukentėjusiojo konfliktas kilo dėl pavogto dyzelinio kuro, be to, apeliantas nurodė, kad nukentėjusysis ir anksčiau yra ne kartą vogęs kurą.

Apeliantai abejoja teismo medicinos specialisto išvadų pagrįstumu bei remiantis prof. A. G. pateikta konsultacine išvada, tvirtina, kad V. P. mirties priežastis buvo ne suduotas smūgis į galvą, o V. P. kritimas ir atsitrenkimas į kietą buką daiktą ar paviršių (tikėtinai grindis). Be to, mano, kad lėtinio alkoholizmo pasėkoje išsivysčiusių V. P. galvos smegenų kraujagyslių liguisti pakitimai galėjo turėti įtakos V. P. mirčiai.

Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, apeliantų prašymu, buvo atlikta pakartotinė komisijinė teismo medicinos ekspertizė, kurios išvados patvirtino ankstesnes ekspertų išvadas dėl nukentėjusiojo mirties priežasties. Be to, apklaustas apeliacinės instancijos teisme ekspertas J. R. patvirtino, kad nėra jokių prielaidų manyti, jog V. P. mirtį sukėlė ne panaudotas smurtas prieš jį - galvos sumušimas, o nukentėjusiojo atsitrenkimas į grindis, taip pat ekspertas paneigė apeliantų skundų motyvą, kad nukentėjusiojo mirčiai įtakos galėjo turėti alkoholinė epilepsija (t. 3 b.l. 115). Šie objektyvūs įrodymai apie V. P. mirties priežastį, sužalojimų pobūdį bei mechanizmą, atitinka liudytojų parodymus bei juos papildo.

Nuteistojo gynėjas, teigdamas, kad R. M. veiksmai yra visiškai nesusiję su nukentėjusiojo mirtimi, nurodo, jog jo tikėtina veika prieš nukentėjusįjį galėtų būti kvalifikuojama nebent kaip neatsargus gyvybės atėmimas. Tokie apelianto motyvai yra prieštaringi ir nepagrįsti. Byloje įrodyta, kad V. P. mirė nuo R. M. tyčinių veiksmų – smurto, tarp kurio ir V. P. mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys. Tokiu būdu, teismas padarė teisingą išvadą, kad R. M. , būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pykdamas ant V. P. dėl to, kad jo manymu pastarasis pavogė kurą, suduodamas smūgius į įvairias kūno vietas, tame tarpe - į gyvybiškai svarbią žmogaus kūno vietą - galvą, ir todėl suprasdamas savo veiksmų pavojingumą, numatydamas veikos pasekmes ir sąmoningai leisdamas joms kilti, tokiu būdu tyčia nužudė V. P. Nuteistojo tyčiniai veiksmai - smūgių sudavimas, yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su nukentėjusiojo mirtimi, todėl už šias pasekmes R. M. pagrįstai nuteistas. Tai, kad nuteistąjį tenkino bet kokios pasekmės, kad jis buvo abejingas galimam gyvybės atėmimui, rodo ne tik jo veiksmai kryptingai mušant V. P. , tyčiojantis iš jo, bet ir elgesys po sužalojimų padarymo, kada net raginamas kitų asmenų R. M. vengė kviesti medicinos pagalbą, nors nukentėjusiojo būklė akivaizdžiai buvo sunki. Todėl jo veika teisingai kvalifikuota kaip V.P. tyčinis nužudymas pagal BK 129 str. 1 d.

Nuteistojo gynėjas mano, kad buvo pažeisti BPK 305 str. 1 d. 2 p. ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo 3.1.4 p. reikalavimai. Teismas nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė išvadas atitinkančias faktines aplinkybes. Todėl nepagrįstas apelianto skundo argumentas, kad nuosprendis surašytas, pažeidžiant BPK 305 str. 1 d. 2 p. bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo 3.1.4 p.reikalavimus.

Taip pat apeliantai nurodo, kad buvo pažeista nuteistojo teisė į gynybą, nes jam nebuvo suteikta galimybė duoti parodymų pirmosios instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistajam buvo suteikta teisė duoti parodymus ir paaiškinti bylos aplinkybes, apeliantas šia teise pasinaudojo ir buvo išklausytas.

Apygardos teismas, skirdamas apeliantui R. M. bausmę, BK 54 str. numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Ją skiriant atsižvelgta į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, į tai, kad atsakomybę sunkina tai, kad nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Iš bylos medžiagos matyti, kad alkoholiniai gėrimai buvo vartojami nuo pietų iki 16 val., kada kilo konfliktas. Tai įrodyta liudytojų parodymais, to ikiteisminio tyrimo metu neneigė ir apeliantas R. M. (t.2 b.l. 96). Todėl teismas pagrįstai pripažino R. M. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jis nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio.Teismas taip pat atsižvelgė ir į tai, kad nėra apelianto atsakomybę lengvinančių aplinkybių, kad R. M. yra teistas už kitų nusikaltimų įvykdymą, tame tarpe ir už veikas, susijusias su fizinio smurto panaudojimu, žiauraus bei kankinamo pobūdžio veiksmus. Kolegijos nuomone, teismas paskyrė R. M. tinkamą bausmę. Apeliantai skunduose naujų aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindu švelninti bausmę, nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas tokių aplinkybių nenustatė.

Teismas taip pat pagrįstai tenkino nukentėjusiojo P. P. civilinį ieškinį dėl 800 Lt laidojimo išlaidų atlyginimo, nes jis realiai pagrįstas protingumo bei teisingumo kriterijais, netenkinti ieškinio dėl to, kad nukentėjusysis neturi galimybių pateikti finansinių dokumentų, būtų neteisinga.

Kolegijos nuomone, nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, pagrindo naikinti ar keisti nuosprendį nėra.

Rezoliucinė dalis

n utaria:

Nuteistojo R. M. ir jo gynėjo advokato Vido Vilko apeliacinius skundus atmesti.