Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernestos Montvidienės, Laisvydo Zederštremo (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Žindulienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios S. Š. gynėjo advokato Arūno Justeiko apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 29 d. nuosprendžio, kuriuo S. Š. buvo pripažinta kalta padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalyje, ir nuteista 5 mėnesiams viešųjų darbų, įpareigojant per mėnesį dirbti 20 valandų visuomenės labui.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

S. Š. skundžiamu nuosprendžiu nuteista už tai, kad 2017 m. sausio 1 d. apie 16.40 val. (duomenys neskelbtini), namuose, asmeninio konflikto metu įbrėžė nagais į kairę plaštaką, į dešinį užausį, į pilvo sritį savo artimam šeimos nariui - sutuoktiniui A. Š., tuo padarydama nukentėjusiajam A. Š. nubrozdinimus kairėje plaštakoje, dešinio užausio srityje ir pilvo dešinėje pusėje, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

2.7. Pažymi, kad S. Š. veiksmuose nėra visų būtinų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie leistų inkriminuoti BK 140 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikaltimą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios S. Š. gynėjo apeliacinis skundas tenkintinas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Pagal BPK 1 straipsnio 1 dalį baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.Įstatymų leidėjo įtvirtinta nuostata, jog apkaltinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, tai yra jame turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė; tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Pažymėtina, kad vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką.Įrodymų vertinimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo, gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Ko reikalauja ir nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kas taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-347/2007, 2K-P-221/2008, 2K-251/2010, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013 ir kt.). Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo. Analogišką poziciją užima ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, taip pat ne kartą konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kt.).Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje nepakankamai įvertino visumą byloje ištirtais įodymais nustatytų faktinių aplinkybių ir, nustatęs prieštaringus duomenis, nesirėmė in dubio pro reo principu, įpareigojančiu objektyviai nepašalinamas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžiančiu, esant abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį, jį grįsti prielaidomis (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012 ir kt.), todėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 29 d. apkaltinamasis nuosprendis naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas, neatitinkantis byloje esančių faktinių aplinkybių ir priimtinas naujas - išteisinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 1 dalies 1 punktas).BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei veikoje nėra bent vieno iš šių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, turintis pareigą uždrausti veikas, kuriomis daroma esminė žala asmenų, visuomenės ar valstybės interesams ar keliama tokios žalos grėsmė, baudžiamajame įstatyme nusikalstamomis įvardija tik tas veikas, kurios iš tikrųjų yra pavojingos, jomis daroma didelė žala. BK 11 straipsnio 1 dalies nuostata reiškia, kad nusikalstama veika turi ne tik formaliai atitikti nusikalstamos veikos sudėtį, įtvirtintą BK, bet ir būti pavojinga, vadinasi, baudžiamoji atsakomybė neturi būti taikoma vien formaliais pagrindais, dirbtinai kriminalizuojant smulkius buitinio, asmeninio ar auklėjamojo pobūdžio konfliktus.BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Taigi, minėta nusikalstama veika, objektyviai pasireiškianti mušimu ar kitokiu smurtavimu, tai yra poveikiu į žmogaus kūną, sukeliant žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojant ar trumpam susargdinant, yra tyčinis nusikaltimas. Šia nusikalstama veika gali būti kėsinamasi į du objektus – kūno neliečiamumą ir sveikatą, o tais pačiais veiksmais galima sukelti alternatyvius padarinius: fizinį skausmą, nežymų sužalojimą, trumpalaikį susargdinimą. Dėl to, norint asmenį apkaltinti padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikaltimą, būtina nustatyti, kuriuos iš baudžiamajame įstatyme išvardytų alternatyvių padarinių kaltininkas sukėlė savo nusikalstamais veiksmais. Nusikaltimas laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas), arba suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas) arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (BK 15 straipsnio 3 dalis).Kaip jau buvo minėta, S. Š. skundžiamu nuosprendžiu nuteista už tai, kad namuose įvykusio konflikto metu įbrėžė nagais į kairę plaštaką, į dešinį užausį, į pilvo sritį savo sutuoktiniui A. Š., tuo padarydama jam nubrozdinimus kairėje plaštakoje, dešinio užausio srityje ir pilvo dešinėje pusėje, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamosios bylos medžiagą, nuteistosios gynėjo apeliacinio skundo argumentus ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatuoja, byloje surinktų įrodymų visuma nustatytų faktinių duomenų nepakanka padaryti neginčijamą išvadą, jog S. Š. padarė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką.Skundžiamame teismo nuosprendyje teismas, konstatuodamas S. Š. kaltę dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, iš esmės rėmėsi nukentėjusiojo A. Š. parodymais, kad 2017 m. sausio 1 d. tarp jo ir sutuoktinės S. Š. įvykusio konflikto metu, sutuoktinė, norėdama, kad jis nefilmuotų konflikto telefonu, įbrėžė (nagais) į kairiąją plaštaką, dešinio užausio sritį, pilvo dešinę pusę. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nukentėjusiojo parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme buvo nuoseklūs, juos papildo ir liudytojo V. R. parodymai, kad jam 2017 m. sausio 2 d. susitikus su A. Š., pastarasis jam pasisakė, jog dieną prieš tai sutuoktinė jį subraižė, ir jis matė įbrėžimus ant A. pilvo bei rankos, tiek riešu, o taip pat specialisto išvada, kad A. Š. trijų trauminių poveikių pasekoje, tikėtina įbrėžiant nagais, padaryti nubrozdinimai kairėje plaštakoje, dešinio užausio srityje ir pilvo dešinėje pusėje. Gi nuteistosios S. Š. parodymus, kad nukentėjusysis A. Š. sužalojimus (dešinio užausio srityje ir pilvo dešinėje pusėje) galėjo pasidaryti kitu metu, teismas vertino kritiškai, kadangi jie paneigti kitais aukščiau aptartais įrodymais, o nuteistosios parodymus, kad ji sutuoktiniui galėjo įbrėžti netyčia (nuteistoji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme teigė, kad įbrėžimą nukentėjusiojo kairėje plaštakoje galėjo padaryti netyčia, kai bandė atimti iš jo telefoną) vertino kaip nelogiškus, prieštaraujančius protingumo principams. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad kaltinime nurodytus veiksmus S. Š. padarė tiesiogine tyčia. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu sutinka tik iš dalies, kadangi jis buvo atliktas pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas bei nesiremiant jau anksčiau paminėtu in dubio pro reo principu. Byloje neabejotinai nustatyta, kad 2017 m. sausio 1 d. apie 16.40 val. namuose kilo konfliktas tarp sutuoktinių S. Š. ir A. Š., kurį mobiliuoju telefonu fiksavo nukentėjusysis A. Š.. Nuteistąją S. Š. tai trikdė ir ji bandė iš nukentėjusiojo atimti telefoną. Nuteistajai bandant atimti telefoną, ji užgulė nukentėjusįjį, įvyko grumtynės dėl telefono (tokia išvada darytina iš vaizdo įrašo, kurį 2017 m. sausio 4 d. ikiteisminio tyrimo pareigūnams pateikė nukentėjusysis A. Š. (1 t., 33, 36-38 b. l.), kurių metu nukentėjusiajam A. Š. trijų trauminių poveikių bukais kietais daiktas pasekmėje, galimai įbrėžiant nagais, buvo padaryti sužalojimai – 0,3 x 1,3 cm dydžio nubrozdinimas kairės plaštakos nugariniame paviršiuje, 0,7 x 0,1 cm dydžio nubrozdinimas dešinio užausio srityje ir 2 x 0,3 cm dydžio nubrozdinimas pilvo dešinėje pusėje bambos lygyje (1 t. 28 b. l.). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad visi trys aukščiau nurodyti nubrozdinimai nukentėjusiojo kūne buvo padaryti S. Š. veiksmais, galimai įbrėžiant nagais, kadangi šios aplinkybės yra įrodytos ne tik nukentėjusiojo A. Š. parodymais, tačiau ir liudytojo V. R. parodymais, specialisto išvada (1 t. 28 b. l.) bei specialisto J. S. paaiškinimais teismo posėdžio metu. Todėl atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad aukščiau paminėti nubrozdinimai nukentėjusiojo A. Š. kūne galėjo atsirasti kitu laiku ir kitokiomis aplinkybėmis. Tačiau nei liudytojo V. R. parodymai, nei specialisto išvada ir specialisto paaiškinimai teismo posėdžio metu neįrodo S. Š. tyčios sukelti nukentėjusiajam A. Š. fizinį skausmą ar jį sužaloti. Iš esmės lieka tik nukentėjusiojo A. Š. parodymai, tačiau ar galima jais vadovautis sprendžiant nuteistosios kaltės klausimą?Nagrinėjama byla yra specifinė, nes joje nagrinėjamas konfliktas sutuoktinių, kurie tuo pačiu sprendžia ir ištuokos bei turto padalinimo klausimus. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis šiuo metu Šiaulių apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės S. Š. ieškinį atsakovui A. Š. dėl santuokos nutraukimo, esant kito sutuoktinio kaltei, bei santuokoje įgyto turto padalinimo, o 2016 metais analogiškas ieškovės S. Š. ieškinys atsakovui A. Š. buvo nagrinėjamas Telšių rajono apylinkės teisme, tačiau ši byla buvo nutraukta, ieškovei atsiėmus ieškinį. Tokioje byloje, kai nesutaria ir skiriasi santuokoje gyvenantys ar gyvenę žmonės, jų santykiai įtempti, teismas turi labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, turėdamas galvoje, kad tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai, iš jų ir nukentėjusieji, gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų. Baudžiamoji atsakomybė yra kraštutinė priemonė sprendžiant tokius tarp šalių kilusius ginčus ir konfliktus, juo labiau kai šie kyla tarp sutuoktinių santuokos nutraukimo ir turto padalijimo procese. Konfliktai šeimose neretas reiškinys mūsų visuomenėje. Konfliktinėse situacijose susijaudinę sutuoktiniai kartais neparenka tinkamų žodžių savo priekaištams išreikšti, nesugeba tinkamai motyvuoti ir pateisinti savo veiksmus, apkaltina kitą sutuoktinį. Tačiau tai nereiškia, kad baudžiamoji teisė yra tinkamiausia priemonė spręsti ginčus, kilusius iš šeimos teisinių santykių. Visuotinai pripažįstamas ultima ratio principas reikalauja taikyti baudžiamąją atsakomybę tik tada, kai visi kiti būdai yra nepakankami teisingumui atstatyti. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-71/2012, 2K-299/2013). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, vien tai, kad sutuoktiniai A. Š. ir S. Š. ilgą laiką nesutaria, buvo pradėtas procesas dėl jų santuokos nutraukimo, kuris buvo nutrauktas tik S. Š. atsiėmus ieškinį, leidžia abejoti nukentėjusiojo parodymų patikimumu. Tuo, matyt, abejojo ir valstybinį kaltinimą šioje byloje palaikiusi prokurorė, kuri, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, pateikė prašymą dėl kaltinimo S. Š. patikslinimo (2 t., 4 b. l.), iš kaltinimo pašalindama kaltinamajame akte nurodytą aplinkybę, kad S. Š. nukentėjusiajam A. Š. dar ir sudavė kumščiu ne mažiau nei tris kartus į dešinį šoną (ne tik įbrėžė nagais) (1 t., 144-150 b. l.), nors nukentėjusysis A. Š. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme kategoriškai tvirtino, kad S. Š., norėdama iš jo atimti mobilaus ryšio telefoną, sudavė kumščiais ne mažiau trijų – keturių kartų jam į dešinį šoną, dėl kurių jis jautė fizinį skausmą. Šio savo sprendimo prokurorė nemotyvavo, tačiau manytina, kad ji taip pasielgė dėl to, kad šių nukentėjusiojo A. Š. parodymų nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti duomenys. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad dėl šių nukentėjusiojo A. Š. parodymų visiškai nepasisakė ir skundžiamą nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas. Pirmosios instancijos teismas visiškai neanalizavo ir nevertino nukentėjusiojo A. Š. 2017 m. sausio 4 d. ikiteisminio tyrimo pareigūnams pateikto vaizdo įrašo (1 t., 33, 36-38 b. l.), nors jis yra labai svarbus sprendžiant nuteistosios S. Š. kaltės klausimą. Iš vaizdo įrašo, kuris buvo detaliai aprašytas ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 36-38 b. l.) ir kuriame užfiksuotas sutuoktinių A. Š. ir S. Š. konfliktas 2017 m. sausio 1 d., kurio metu buvo nežymiai sutrikdyta A. Š. sveikata, matyti, kaip nuteistoji S. Š. barasi ir priekaištauja A. Š., praėjus nuo įrašo pradžios maždaug 3 minutėms 13 sekundžių užfiksuota, kaip S. Š. puola prie filmuojančio mobilaus ryšio telefono, po to matosi juodos spalvos vaizdas, po to besikaitaliojantis vaizdas, po to fiksuojamas S. Š. veidas iš apačios ir iš jos judesių ir besikeičiančio kambario vaizdo galima daryti išvadą, kad ji neša mobilaus ryšio telefoną, telefonas įdedamas į spintelę (fiksuojamas tik juodas vaizdas), o po 34 sekundžių telefoną S. Š. išima, jį neša ir iš žodžių ,,prašau, pasiimk“, galima spręsti, jog ji telefoną atiduoda A. Š., po to fiksuojamas tik juodas vaizdas ir vėl girdisi barnis tarp kaltinamosios ir nukentėjusiojo. Įvertinus nukentėjusiojo A. Š. parodymus ir pateiktą vaizdo įrašą, galima daryti išvadą, kad grumtynės tarp nukentėjusiojo ir nuteistosios (kurių metu, pasak nukentėjusiojo A. Š., S. Š. ant jo užgulė, apibraižė nagais ir sudavė kumščiais ne mažiau trijų – keturių kartų jam į dešinį šoną), truko nuo to momento, kai S. Š. puolė prie filmuojančio mobilaus ryšio telefono, po ko matosi juodos spalvos vaizdas, o dar vėliau besikaitaliojantis vaizdas, iki to momento, kai fiksuojamas S. Š. veidas iš apačios, tai yra tik apie 6 – 7 sekundes (tai matyti iš vaizdo įrašo). Abejotina, kad per tokį trumpą laiko tarpą S. Š. galėjo išmušti mobilaus ryšio telefoną iš nukentėjusiojo A. Š. rankų, užgulti nukentėjusįjį, suduoti kumščiais ne mažiau trijų – keturių kartų jam į dešinį šoną, tyčia (turint tikslą sukelti nukentėjusiajam fizinį skausmą ar jį sužaloti) įbrėžti nagais jam į skirtingas kūno vietas, ir paimti telefoną nuo grindų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrašo metu negirdėti jokių garsų, būdingų smūgiams kumščiu, jokių grasinimu. Įvertinus tai, kad įvykio metu tarp nukentėjusiojo A. Š. ir nuteistosios S. Š. buvo susiklostę įtempti tarpusavio santykiai dėl gresiančių skyrybų, taip pat tai, kad nukentėjusiojo parodymų apie jo sužalojimo aplinkybes nepatvirtina kiti byloje esantys duomenys, o paneigia jo paties pateiktas įvykio vaizdo įrašas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nukentėjusiojo A. Š. parodymai dėl jo sužalojimo aplinkybių yra nepatikimi, todėl jais vadovautis pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo. Nors pirmosios instancijos teismas nuteistosios S. Š. parodymus, kad ji sutuoktiniui galėjo įbrėžti netyčia, vertino kaip nelogiškus, prieštaraujančius protingumo principams, tačiau šį teismo išvada paneigta aukščiau paminėtu įvykio vaizdo įrašu, kurį pateikė nukentėjusysis, kuris kaip tik patvirtina šiuos nuteistosios parodymus. Priešingai nei padarė išvadą pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nukentėjusiajam A. Š. nustatyti sužalojimai (nubrozdinimai kairėje plaštakoje, dešinio užausio srityje ir pilvo dešinėje pusėje) galėjo būti padaryti nuteistajai S. Š. bandant atimti iš nukentėjusiojo mobilaus ryšio telefoną, kuriuo jis filmavo įvykį, įvykusių grumtynių metu. Tai, kad nukentėjusiajam sužalojimai galėjo būti padaryti grumtynių dėl telefono metu, patvirtina ne tik įvykio vaizdo įrašas, tačiau ir nukentėjusiajam padarytų sužalojimų pobūdis – jam buvo nustatyti trys labai nedideli įbrėžimai skirtingose kūno vietose (kairėje plaštakoje, dešinio užausio srityje ir pilvo dešinėje pusėje), kas būdinga grumtynėms. Akivaizdu, kad jei nuteistoji S. Š. būtų siekusi sukelti nukentėjusiajam fizinį skausmą ar jį sužaloti tam panaudojant rankų nagus, tai ji būtų galėjusi ne įbrėžti kelis kartus vienu nagu į įvairias kūno vietas, o visos plaštakos ar abiejų plaštakų nagais sudraskyti nukentėjusiajam veidą ar kitas skausmui labiausiai jautrias kūno vietas. Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad nuteistosios versija, jog ji nukentėjusįjį galėjo sužaloti netyčia, norėdama atimti iš jo mobilaus ryčio telefoną, liko nepaneigta. Nepaneigta, kad nuteistosios tikslas tebuvo vienintelis – atimti iš nukentėjusiojo mobilaus ryšio telefoną, kuris ją trikdė. Nenustatyta, kad nuteistoji S. Š., atimdama iš nukentėjusiojo mobilaus ryšio telefoną, suvokė, jog grumtynių metu gali sukelti jam fizinį skausmą ar jį sužaloti, ir norėjo šių pasekmių arba sąmoningai leido joms atsirasti, tai yra veikė tyčia (BK 15 straipsnio 2 ir dalys), todėl jos veiksmuose nėra BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymių.Atsižvelgus į aukščiau nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad S. Š. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nuteista nepagrįstai, pirmosios instancijos teismui skundžiamame nuosprendyje padarius išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, todėl skundžiamas Raseinių rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 29 d. nuosprendis dėl S. Š. nuteisimo naikintinas ir jos atžvilgiu priimtinas naujas - išteisinamasis nuosprendis, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nusprendžia:

Raseinių rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 29 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – S. Š. išteisinti pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Panaikinti S. Š. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.