- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-06
- Bylos Nr.
- 2S-2263-803/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-24199-2015-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Petkuvienė
- Atsakovas
- P. M.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Petkuvienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (atsakovo) P. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 21 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Superbanketai“ ieškinį atsakovui P. M. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
ieškovas BUAB „Superbanketai“ kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 7 197 eurų skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Ieškovas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovo pinigines lėšas banko sąskaitose, o taip pat kitą atsakovui nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą pareikštų ieškininių reikalavimų ribose. Nurodė, kad reikalaujama priteisti suma yra pakankamai didelė, atsakovas vengia atsakomybės, gali savo turtą paslėpti, iššvaistyti, sudaryti apsunkinimo sandorius.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. liepos 21 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino visiškai. Areštavo atsakovui nuosavybės teise priklausantį ir atsakovo ar trečiųjų asmenų žinioje esantį nekilnojamąjį turtą už 7 197 eurų sumą, o jo nesant pakankamai – kilnojamuosius daiktus ir tik neužtekus turto – atsakovui priklausančias pinigines lėšas, esančias banko įstaigose ar pas trečiuosius asmenis, kurių suma neviršija 7 197 eurų, turtines teises, uždraudžiant areštuotu turtu disponuoti, tačiau leidžiant atsakovui jį valdyti ir naudoti bei gauti iš jo pajamas ir atsiskaityti su ieškovu. Nurodė, kad iš areštuotų lėšų leidžiami privalomi mokėjimai į valstybės biudžetą, valstybinio socialinio draudimo įmokos, atsiskaitymai su darbuotojais bei ieškovu pagal pareikštą ieškinį. Nustatė, kad nagrinėjamu atveju ieškovo pareikštų reikalavimų suma yra pakankamai žymi kaip fiziniam asmeniui, todėl vertintino ją kaip padidinančią teismo įsakymo neįvykdymo riziką. Nurodė, kad ši aplinkybė leidžia įžvelgti grėsmę, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti.
II. Atskirojo skundo argumentai
Atsakovas P. M. pateikė atskirąjį skundą, prašydamas pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti. Nurodė, kad neturi nei kilnojamojo nei nekilnojamojo turto, taip pat vertybinių popierių ar kitų santaupų. Pagal teismo sprendimus turi mokėti išlaikymą nepilnamečiams vaikams. Nurodo, kad pagal teisės aktus negalima areštuoti sąskaitos į kurią pervedamas minimalus darbo užmokestis, kadangi pusė minimalaus darbo užmokesčio atsakovas naudoja asmeninių poreikių tenkinimui, o likusią dalį – pervedą vaikų išlaikymui. Atsižvelgiant į tai, prašo neareštuoti pervedamų lėšų į nurodytą sąskaitą.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas yra pareiškęs reikalavimą dėl 7 197 eurų skolos priteisimo iš atsakovo. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovo pareikštų reikalavimų suma yra pakankamai didėlė kaip fiziniam asmeniui, todėl tenkino ieškovo prašymą ir taikė laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovas (apeliantas) neginčija aplinkybės, jog negali atsiskaityti su ieškovu, atskirajame skunde nurodė, jog neturi turto. Iš esmės neginčija nutarties teisėtumo, o jos panaikinimą argumentuoja teise į lėšas asmeninių poreikių tenkinimui ir vaikų išlaikymui skiriamas sumas.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Pažymėtina, kad sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo yra vertinama, ar egzistuoja grėsmė, jog galimai palankus ieškovui teismo sprendimas bus neįvykdytas. Apie tokios grėsmės buvimą (nebuvimą) teismas sprendžia iš konkrečių faktinių bylos aplinkybių, teismui žinomų nutarties priėmimo dieną. Pagal CPK 147 straipsnio 3 dalį, teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, remdamasis pagrįstu rašytiniu suinteresuoto asmens prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, iki ieškinio teismui pareiškimo dienos. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas išvadą dėl grėsmės teismo sprendimo pasunkėjimui ar neįvykdymui motyvavo tuo, kad ieškovo reikalavimas kaip fiziniam asmeniui yra didelis. Apeliantas neginčija aplinkybės, kad pagal savo turtinę padėtį jis negalėtų sumokėti ieškovui prašomos jo priteisti skolos (CPK 12, 178 straipsniai) ir prašo netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių lėšoms esančioms sąskaitoje, į kurią pervedamas apelianto atlyginimas, kadangi turi tenkinti asmeninius poreikius ir išlaikyti vaikus. Tai reiškia, kad apeliantas iš esmės prašo pakeisti taikytą laikinųjų apsaugos priemonių rūšį. Toks prašymas turėtų būti reiškiamas teismui, pritaikiusiam laikinąsias apsaugos priemones (CPK 148 straipsnis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas išaiškina, kad CPK 668 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog vykdant išieškojimą iš fizinių asmenų, išieškojimas negali būti nukreipiamas į buities, ūkio, darbo, mokymosi reikmenis ir kitą turtą, kurie būtini skolininko ar jo šeimos pragyvenimui, darbui pagal jo profesiją ar mokymuisi. Šio turto sąrašas nustatytas Sprendimų vykdymo instrukcijoje. Be to, išieškojimas negali būti nukreipiamas į pinigų sumą, neviršijančią Vyriausybės nustatytos vienos minimaliosios mėnesinės algos (MMA), visus būtinus vaikų ir neįgaliųjų reikmenis. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas neužkerta kelio apeliantui kreiptis į pirmosios instancijos teismą su prašymu leisti tam tikrą pinigų sumą kas mėnesį naudoti būtinosioms išlaidoms, pateikiant šias išlaidas pagrindžiančius dokumentus. Inter alia pagal pasikeitusį teisinį reguliavimą (2014 12 16 įstatymu Nr. XII-1452 numatyti pakeitimai, įsigalioję nuo 2015 08 01) areštavus lėšas, esančias kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigų sąskaitose, leidžiama su jomis atlikti tik tas operacijas, kurios nurodytos teismo nutartyje. Teismas, leisdamas atlikti tam tikras operacijas, nurodo antstoliui nustatyti konkrečią lėšų sumą, kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota operacijoms atlikti (CPK 145 straipsnio 6 dalis).
Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas, teisingai išsprendė ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pagrįstos teismo nutarties, todėl atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nutarties negaliojimo absoliučių pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 ir 339 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas
nutaria:
atmesti apelianto (atsakovo) P. M. atskirąjį skundą.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 21 d. nutartį palikti nepakeistą.