Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Piškinaitės ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Arleda“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2009 m. birželio 18 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-432-40/2009 pagal ieškovo G. V. įmonės ,,Šoklys“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Arleda“, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė ,,Medelsta“, dėl skolos, delspinigių ir procesinių palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas, priteisdamas 2 833,62 Lt delspinigių, nurodė, kad ginčo sutartyje atsakovas įsipareigojo mokėti 0,2 procentų dydžio delspinigius už kiekvieną pradelstą atsiskaityti dieną nuo nesumokėtos sumos ir ši sutarta netesybų forma neprieštarauja CK 6.71 straipsnyje įtvirtintai netesybų sampratai. Teismas atmetė atsakovo teiginius, jog delspinigiai neturi būti skaičiuojami, nes tokia buvo faktiškai tarp šalių susiklosčiusių atsiskaitymo santykių praktika. Teismo nuomone, ta aplinkybė, kad atsakovui pažeidžiant prievolės įvykdymo terminus ieškovas nesinaudojo CK 6.54 straipsnyje įtvirtinta kreditoriaus iš skolininko gautų įmokų paskirstymo tvarka, o elgėsi ekonomiškesniu skolininkui būdu tiesiog užskaitydamas skolą pagal atitinkamą sąskaitą faktūrą ir neskaičiuodamas delspinigių, nepaneigia ieškovo teisės gauti sutartyje šalių nustatytus delspinigius. Teismas taip pat atmetė atsakovo teiginius, jog delspinigiai turi būti skaičiuojami nuo 122 511 Lt skolos, nurodydamas, jog ieškinio teismui pateikimo dieną atsakovas buvo skolingas ieškovui 130 511 Lt, o netesybos reikalaujamos būtent nuo šios sumos (CK 6.71 str. 1, 3 d., 6.75 str.).

Teismas, priteisdamas 11,84 procentų dydžio procesines palūkanas, nurodė, jog nagrinėjamu atveju turi būti taikomas Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas, nes tai specialus įstatymas, kuris, nustatant palūkanas, turi pirmenybę prieš CK 6.210 straipsnį. Pagal minėtą įstatymą, ieškovui reikalaujant ir šalims nesant susitarus dėl kitokios palūkanų normos, palūkanų dydis apskaičiuojamas taikant palūkanų normą, galiojusią tą metų pusmetį, kurį atsakovui atsirado pareiga mokėti palūkanas (Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 2 str. 3 d., 3 str. 4 d.). Teismas, nustatė, jog 2008 m. birželio 30 d. VILIBOR palūkanų norma sudarė 4,84 procentus, todėl, pagal šį įstatymą jos didinamos 7 procentiniais punktais, ir iš ieškovo priteistinos 11,84 procentų dydžio metinės palūkanos, skaičiuojamos už priteistą 125 344,62 Lt sumą (122 511 Lt skola ir 2 833,62 Lt delspinigiai) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2009 m. sausio 28 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d.).

Teismas nepagrįstai tenkino reikalavimą dėl 0,2 procentų dydžio delspinigių priteisimo ir sprendė, kad atsakovas pažeidė CK 6.38 straipsnį. Ieškovas atsakovui per sutarties galiojimo laikotarpį pateikė prekių už 2 211 111,02 Lt, atsakovas už jas sumokėjo 2 088 600 Lt ir liko skolingas tik 121 511 Lt. Tarp šalių nusistovėjo praktika, jog atsakovas atsiskaitydavo dalimis iki visiško sumokėjimo už gautą prekę, o ieškovas nė karto nereiškė atsakovui kokių nors pretenzijų. Tai reiškia, kad ieškovas savo valia patvirtino tokią atsiskaitymo tvarką, tai yra atsiskaitymą dalimis be jokių netesybų. Susiklosčiusi atsiskaitymo tvarka atitiko šalių valią, todėl nebuvo pagrindo teigti, kad atsakovas nesąžiningas. Tų pačių sutarties sąlygų traktavimas vienaip, kai sutartis galioja, ir kitaip, kai yra pasibaigusi, vertintinas kaip nesąžiningas, neatitinkantis geros verslo praktikos. Be to, ieškovas nepateikė įrodymų dėl atsakovo piktybiško vengimo atsiskaityti, slapstymosi.Teismas nepagrįstai atsisakė sumažinti ieškovo reikalaujamas netesybas nuo 11,84 procentų iki 6 procentų dydžio palūkanų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2003 m. lapkričio 5 d. nutartyje yra išaiškinęs, kad CK 6.71-6.75 straipsniuose nėra nustatyta baudinių netesybų, nes netesybos atlieka tik kompensuojamąją funkciją, siekiant atlyginti nukentėjusiai šaliai nuostolius, todėl negalima leisti kreditoriui piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti skolininko sąskaita (civilinė byla Nr. 3K-3-1070/2003). Nagrinėjamu atveju ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad patyrė nuostolių dėl atsakovo netinkamo prievolės vykdymo. Dėl to minimaliais kreditoriaus nuostoliais turi būti pripažinti nuostoliai, atitinkantys CK 6.210 straipsnio antrojoje dalyje nustatytas 6 procentų dydžio metines palūkanas. Teismas nepagrįstai priteisė ieškovui 4 519,72 Lt advokato pagalbos išlaidoms atlyginti, nes atlyginimas yra neprotingai didelis ir prieštarauja teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principams, CPK 98 straipsnio antrajai daliai. Rekomendacijų 8.2 punkte nustatyta, kad už advokato teikiamą teisinę paslaugą ruošiant ieškinį priteistinas maksimalus dydis yra tik 3 MMA (2 400 Lt), todėl teismo priteistos išlaidos viršija teisės aktų nustatytą maksimalų dydį, neatitinka bylos sudėtingumo ir apimties. Dėl to jos turi būti mažinamos iki 1 500 Lt.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 str.). Kaip žinoma, apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti tiek faktinį, tiek teisinį apeliacinio skundo pagrindą bei absoliučius teismo sprendimo negaliojimo pagrindus.

Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias nagrinėjamam klausimui, tinkamai išaiškino, pritaikė teisės normas, reglamentuojančias atsiskaitymo teisinius santykius, nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos ir, visiškai patenkindamas ieškovo G. V. įmonės „Šoklys“ ieškinį, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl naikinti ar keisti sprendimą atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 263 str. 1 d.). Absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl byla nagrinėjama neperžengiant atsakovo apeliacinio skundo ribų (CPK 329 str. 2 d., 320 str. 1 d.).

Pažymėtina tai, kad apeliantas skundo motyvuose teigia, jog jo skola ieškovui yra 121 511 Lt, tačiau nepateikia jokių argumentų dėl teismo sprendimo teisėtumo skolos priteisimo dalyje ir neprašo šios dalies keisti. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas šios teismo sprendimo dalies neskundžia ir paminėtų apeliacinio skundo argumentų nenagrinėja (CPK 320 str.). Beje, tokią išvadą patvirtina taip pat ir paties atsakovo sumokėto žyminio mokesčio už apeliacinį skundą dydis (b. l. 180).

Kaip minėta, atsakovas, nesutikdamas su teismo sprendimu dėl 2 833,62 Lt delspinigių priteisimo, nurodo, jog teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, kurie pagrindžia būtent apelianto teiginius, jog tarp šalių buvo faktiškai susiklosčiusi atsiskaitymo tvarka, pagal kurią jis su ieškovu atsiskaitydavo dalimis po PVM sąskaitų faktūrų išrašymo. Teigia, kad įsipareigojimus vykdė sąžiningai, pagal galimybes su ieškovu atsiskaitinėjo ir tokia tvarka ieškovą tenkino, nes jis sutarties vykdymo eigoje nereiškė nei pretenzijų, nei prašė delspinigių, todėl kitoks sutarties nuostatų traktavimas po to, kai sutartis buvo nutraukta, yra nesąžiningas.

Teisėjų kolegija atmeta šiuos apelianto teiginius. Visų pirma, atsakovas yra juridinis asmuo, besiverčiantis verslu ir akivaizdu, kad jam yra suprantama sudarytos sutarties teisinė galia, sutartinių nuostatų, reglamentuojančių atsiskaitymo bei atsakomybės sąlygas ir kt., turinys bei esmė (CK 6.38 str. 1 d., 6.205, 6.221 str.). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija laiko, jog pirmosios instancijos teismas teisingai rėmėsi šalių sudarytos sutarties galiojančiomis sąlygomis (sutarties 6.2 p.). Antra, kaip matyti iš bylos medžiagos, minima sutartis 2008 m. sausio 28 d. buvo sudaryta dviejų metų terminui, tačiau galiojo nepilnus metus, nes ieškovas, pasinaudodamas sutarties 12.4 punktu, 2009 m. sausio 9 d. ją nutraukė ir būtent dėl apelianto netinkamo sutartinių prievolių vykdymo. Beje, byloje nėra duomenų, kad atsakovas ginčytų ieškovo vienašalį šios sutarties nutraukimą, kaip neteisėtą. Todėl apelianto argumentai, kad ieškovas sutiko su tuo, kad jis nesilaikytų sutartyje numatytos atsiskaitymo tvarkos ir atsisakė sutartinių delspinigių, yra nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog bylos medžiaga neduoda pagrindo išvadai, kad abiejų sutarties šalių valia buvo nustatytos kitokios nei užfiksuotos sutartyje faktinės sutarties vykdymo sąlygos, kai ieškovas atsisako iš apelianto, vėluojančio atsiskaityti, reikalauti sutartinių 0,2 procentų dydžio delspinigių. Taigi teismas teisingai sprendė, kad šis ieškovo reikalavimas atitinka galiojančius sutartinius įsipareigojimus, neprieštarauja įstatymui ir pagrįstai jį patenkino (CPK 185 str., CK 6.201 str., 6.221 str.).

Teisėjų kolegija taip pat atmeta apelianto argumentus dėl specialaus Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo (toliau Įstatymas) nuostatų taikymo ir 11,84 procentų dydžio procesinių palūkanų priteisimo (CK 6.37 str. 2 d.).

Kaip matyti iš šio Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų kreditorius turi teisę į šias palūkanas už pavėluotus mokėjimus, jeigu jis įvykdė prievoles ir laiku negavo jam priklausančių mokėjimų, išskyrus atvejus, kai pavėluota ne dėl skolininko kaltės. Byloje nustatyta, kad ieškovas įrodė įvykdęs savo prievoles tinkamai, o atsakovas neįrodė, jog dėl jam tenkančios prievolės neįvykdymo nėra jo kaltės, todėl teismas, spręsdamas klausimą dėl procesinių palūkanų priteisimo, turėjo pagrindą taikyti šį įstatymą. Kaip minėta, tai yra specialusis įstatymas procesinių palūkanų priteisimo klausimu, todėl apelianto argumentai, susiję su CK 6.71-6.79 straipsnių bei 6.210 straipsnio antrosios dalies normų taikymo yra atmestini.

Apelianto argumentai dėl ieškovo išlaidų, turėtų advokato pagalbai apmokėti, priteisimo taip pat atmestini, kaip nepagrįsti, nes bylos medžiaga patvirtina ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytus argumentus dėl advokato pagalbos šioje byloje apimties: atlikti veiksmai ir sugaištas laikas, bylos nagrinėjimo laikas ir kt. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šios aplinkybės duoda pagrindą išvadai, jog pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad ieškovo reikalaujamos atlyginti išlaidos neprieštarauja nei minimų Rekomendacijų reikalavimams, nei CPK 98 straipsnio antrosios dalies normoms, ar sąžiningumo, protingumo bei teisingumo principams (CPK 185 str.).

Esant tokioms aplinkybėms, atsakovo apeliacinis skundas atmestinas (CPK 329 str. 1 d., 330 str.) ir iš jo priteistina ieškovui 616 Lt išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme atlyginti (b. l. 189), bei 3,10 Lt valstybei apeliacinės instancijos teismo pašto išlaidoms atlyginti (b. l. 207) (CPK 94, 98 str., 88 str. 1 d. 3 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies pirmu punktu,

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2009 m. birželio 18 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Arleda“ (įmonės kodas 181345592) ieškovui G. V. įmonei „Šoklys“ (įmonės kodas 175787969) 616 Lt (šeši šimtai šešiolika litų) išlaidoms, susijusioms su advokato pagalba apeliacinės instancijos teisme, atlyginti.

Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Arleda“ (įmonės kodas 181345592) valstybei 3, 10 Lt (trys litai 10 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginti.