- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-26
- Bylos Nr.
- 2S-1091-267/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-36-3-01361-2014-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danutė Burbulienė
- Pareiškėjas
- A. J., D. J.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Burbulienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų A. J. ir D. J. atskirąjį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2FB-75-237/2015 pagal pareiškėjų A. J. ir D. J. pareiškimą dėl fizinių asmenų bankroto iškėlimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjai A. J. ir D. J. kreipėsi į teismą prašydami jiems iškelti bankroto bylą. Nurodė, kad jie negali įvykdyti tiek asmeninių, tiek bendrų, bei kitų su laidavimo teisiniais santykiais susijusių skolinių įsipareigojimų savo kreditoriams: AB DNB bankas, BAB bankas Snoras UAB „Mokilizingas“, Swedbank, AB, UAB „Swedbank lizingas“, Lindorff Oy filialui, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR Finansų ministerijos, Raseinių rajono savivaldybės administracijai, SIA „B2Kapital“, antstolei E. R., antstolei G. V., antstoliui A. B., įsiskolinimų suma siekia apie 162000,00 Eur sumą, skola nuolat didėja. Taip pat nurodė, kad pareiškėjo A. J. įsiskolinimo suma siekia daugiau nei 154000,00 Eur, jo asmeniniai ir bendri su sutuoktine įsipareigojimai siekia apie 162000,00 Eur, D. J. įsiskolinimo suma siekia apie 159 000,00 Eur. Paaiškino, kad BAB bankas Snoras 2008-05-21 kredito sutartimi suteikė 270000,00 Lt kreditą UAB „Dairūna“, laiduotojai A. J. ir D. J. įsipareigojo atsakyti bankui visu savo turtu, jeigu kredito gavėjas tinkamai neįvykdys bankui visų ar dalies prievolių pagal kredito sutartį, tačiau UAB „Dairūna“ bankrutavo. Pagal 2006 m. liepos 25 d. laidavimo sutartį prie 2006-07-25 lizingo sutarties, pareiškėja D. J. įsipareigojo įvykdyti UAB „Dairūna“ neįvykdytas ar netinkamai įvykdytas prievoles. UAB „Dairūna“ prievolės pilnai neįvykdė, pareiškėja skolinga 1335,79 Eur sumą. Teigė, kad pareiškėjo turimos skolos dydis jau ženkliai viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas. Pareiškėjas laikytinas nemokiu, kadangi jo pradelstų mokėti sumų apimtis ženkliai didesnė už nurodytą FABĮ nuostatose. Pareiškėjai teigė, kad negali įvykdyti minėtų skolinių įsipareigojimų, nes šiuo metu neturi jokių pajamų, vienintelis pajamų šaltinis yra pareiškėjos D. J. gaunama nedarbo draudimo išmoka apie 188,25 Eur, pareiškėjas A. J. šiuo metu draudiminių pajamų neturi. Pareiškėjai per visus 2013 m. negalėjo bent kiek ženkliau sumažinti turimų įsiskolinimų, kadangi visos jų gautos pajamos buvo skiriamos šeimos išlaikymui ir palūkanų bei skolinių įsipareigojimų mažinimui. Pareiškėjai buvo verslininkai, kurių tikslas buvo gauti pajamas iš jų įkurtos ir valdytos uždarosios akcinės bendrovės „Dairūna“. Pareiškėjai buvo bankrutavusios UAB „Dairūna“ akcininkais ir įkūrėjais, UAB „Dairūna“ yra bankrutavusi, o kito verslo ir pajamų šaltinio pareiškėjai neturi. Taip pat nurodė, kad pareiškėjo A. J. asmeninis turimas turtas – transporto priemonė Renault Lagūna, bei pareiškėjos D. J. asmeninis turimas turtas – transporto priemonė Ford Transit yra areštuoti antstolių, kaip ir bendras pareiškėjų turimas nekilnojamasis turtas: žemės sklypas su jame esančiais pastatais yra įkeistas už anksčiau nurodytas prievoles ir areštuotas antstolės E. R.. Šiuo metu pareiškėjai niekur nedirba, tačiau tikisi greitu metu pradėti dirbti ir apie 130,00 Eur skirti kreditorinių reikalavimų tenkinimui, be to, pareiškėjai turi keturis pilnamečius vaikus, kurie mokosi, kiekvieną mėnesį pareiškėjams, jų išlaikytiniems, būtiniesiems poreikiams tenkinti reikalingos lėšos yra apie 590,82 Eur.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo AB DNB bankas pateikė atsiliepimą, kuriame su pareiškimu dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo A. J. ir D. J. kreditorius nesutiko, nes pareiškėjų išlaidos daugiau kaip tris kartus viršija jų tariamai gaunamas pajamas, dėl to kreditorius manė, kad pareiškėjai gauna didesnes pajamas, negu nurodo pateiktame pareiškime, todėl neatskleisdami duomenų apie visas gaunamas pajamas pareiškėjai elgiasi nesąžiningai savo kreditorių atžvilgiu. Kreditoriui abejonių dėl pareiškėjų sąžiningumo kėlė ta aplinkybė, kad pareiškėjai niekur nedirbo ir nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad bando susirasti geriau apmokamą darbą ar ėmėsi realių pastangų, siekdami mažinti turimus skolinius įsipareigojimus. Tokie pareiškėjų veiksmai rodo, kad pareiškėjai ne negalėjo, o nenorėjo vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, todėl jie negali būti pripažinti sąžiningais. Be to, kartu su pareiškimu dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo pareiškėjai nepateikė duomenų apie jų turėtą nekilnojamąjį turtą pastaraisiais 3 metais.
Suinteresuotas asmuo BAB bankas Snoras atsiliepime nurodė, jog 2007-12-14 tarp kreditoriaus ir A. J. buvo pasirašyta naudojimosi pirkimo išsimokėtinai kortele sutartis, suteiktas 2316,96 Eur dydžio kredito limitas asmeninių poreikių tenkinimui. 2007-12-14 tarp kreditoriaus ir D. J. buvo pasirašyta naudojimosi pirkimo išsimokėtinai kortele sutartis, suteiktas 2896,20 Eur kredito limitas asmeninių poreikių tenkinimui. Dėl netinkamo įsipareigojimų vykdymo abi sutartys nutrauktos. Kreditorius neprieštaravo pareiškėjų pateiktam prašymui dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo.
Suinteresuotas asmuo UAB „Mokilizingas“ nurodė, kad pareiškėjas A. J. skolingas kreditoriui pagal 2010-05-27 pasirašytą paprastąjį vekselį, kuriuo užtikrino, kad grąžins skolą pagal išperkamosios nuomos sutartis, o D. J. yra skolinga pagal 2007-12-14 naudojimo pirkimo išsimokėtinai kortele sutartį. Nors pareiškėjai nurodė, kad būtiniesiems poreikiams tenkinti planuoja skirti 590,82 Eur / mėn. sumą, iš pateiktų prie pareiškimo dokumentų matyti, kad tokios sumos pareiškėjai per mėnesį neuždirba. Kreditorius prašė pareiškėjų pareikšimą dėl bankroto bylos iškėlimo spręsti teismo nuožiūra pagal surinktus įrodymus.
Suinteresuotas asmuo Swedbank, AB, prašė bylą nagrinėti jo atstovui nedalyvaujant, pateikė pažymą apie skolą, kurioje nurodė, kad A. J. skolingas 243,15 Eur, o D. J. kreditoriui UAB „Swedbank lizingas“ pagal laidavimo sutartį skolinga 1571,78 Eur.
Suinteresuotas asmuo Lindorff Oy filialas prašė bylą nagrinėti jo atstovui nedalyvaujant, pateikė informaciją, kurioje nurodė, kad su kreditoriumi AB DNB bankas sudarė bendradarbiavimo sutartį, kurios pagrindu Lindorff Oy filialas tik teikė paslaugas, susijusias su pradelstų turtinių įsipareigojimų išieškojimu.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR Finansų ministerijos pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad pareiškėjams A. J. ir D. J. neturėtų būti iškelta bankroto bylą, kadangi jie negali būti laikomi sąžiningais FABĮ nuostatų prasme, nes pateikiant pareiškimą pareiškėjas A. J. nenurodė svarbių bylai aplinkybių, kad nuo 2012 m. rugsėjo 6 d. yra UAB „Hestona“ bendrovės akcininkas ir vadovas, ir gauna iš ten pajamas, pareiškėja D. J. taip pat nenurodė svarbių bylai aplinkybių, kad nuo 2014 m. rugsėjo 6 d. dirba UAB „Hestona“ ir gauna iš ten pajamas.
Suinteresuotas asmuo Raseinių rajono savivaldybės administracija, pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad pareiškėjų skola Raseinių rajono savivaldybės administracijai yra 213,46 Eur už vietinę rinkliavą. Paliko teismo nuožiūrai spręsti pareiškėjų fizinio asmens bankroto iškėlimo bei kitus klausimus.
Suinteresuotas asmuo kreditoriaus SIA „B2Kapital“ atstovas UAB „Creditreform Lietuva“, pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad 2012-04-19 AB Swedbank suteikė pareiškėjui A. J. vartojimo kreditą, skola yra 204,70 Eur. 2012-03-02 AB Swedbank, suteikė pareiškėjai D. J. vartojimo kreditą, skola yra 3321,26 Eur. SIA „B2Kapital“ 2014 m rugpjūčio 29 d. sudarė sutartį dėl reikalavimo teisių perdavimo su Swedbank, AB. Suinteresuotas asmuo paliko pareiškėjų bankroto bylos iškėlimo klausimą spręsti teismo nuožiūra.
Suinteresuotas asmuo antstolė E. R. prašė bylą nagrinėti jai nedalyvaujant, pateikė jos kontoroje užvestų vykdomųjų bylų sąrašą, išieškomas sumas.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo antstolė G. V. prašė bylą nagrinėti jai nedalyvaujant, nurodė, kad jos kontoroje yra viena vykdomoji byla A. J., vykdymo išlaidos byloje 86,95 Eur.
Suinteresuotas asmuo antstolis A. B. prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant, nurodė, kad jo kontoroje yra viena vykdomoji byla A. J., skola valstybei yra sumokėta, neapmokėtos 13,32 Eur vykdymo išlaidos.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Pirmosios instancijos teismas 2015-08-26 nutartimi atsisakė iškelti bankroto bylą pareiškėjams A. J. ir D. J.. Teismas nustatė, kad pareiškėjų A. J. ir D. J. skoliniai įsipareigojimai, kurių mokėjimo terminai yra suėję, viršija Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatyme nustatytas 25 LR Vyriausybės patvirtintas MMA, taip pat nustatė, kad pareiškėjai šiuo metu turi nekilnojamojo turto, žemės sklypą su jame esančiais pastatais, kuriam pagal AB DNB bankas 2007-10-05 kreditavimo sutartį nustatyta hipoteka, pinigų sąskaitose, santaupų neturi. Pareiškėjai nurodė, kad vienintelis pajamų šaltinis yra pareiškėjos D. J. gaunama nedarbo draudimo išmoka apie 188,25 Eur, pareiškėjas A. J. šiuo metu draudiminių pajamų neturi bei pateikė pažymas apie asmens valstybinį socialinį draudimą už laikotarpį nuo 2013-03-01 iki 2014-02-28. Teismas sprendė, kad pareiškėjai nei pareiškime, nei teismo posėdžių metu nenurodė nemokumą sukėlusių priežasčių, tiesiog nurodė, kad pareiškėjai negali įvykdyti minėtų skolinių įsipareigojimų, nes šiuo metu neturi jokių pajamų. Tačiau suinteresuotam asmeniui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR Finansų ministerijos pateikus atsiliepimą, kuriame ji nurodė, kad A. J. nuo 2012 m. rugsėjo 6 d. yra UAB „Hestona“ bendrovės akcininkas ir vadovas, ir gauna iš ten pajamas, pareiškėja D. J. nuo 2014 m. rugsėjo 6 d. dirba UAB „Hestona“ ir gauna iš ten pajamas, o teismui pareikalavus, pareiškėjai pateikė naujas pažymas apie asmens valstybinį socialinį draudimą už laikotarpį nuo 2012-01-01 iki 2014-12-31, pagal kuriuos A. J. laikotarpiu 2014-06-01 iki 2014-12-31 turėjo 527,17 Eur (1820,22 Lt) draudžiamųjų pajamų iš UAB „Hestona“, išmokėtas 205,92 Eur darbo užmokestis už 2014 metų spalio – gruodžio mėnesius, o D. J. laikotarpiu 2014-09-02 iki 2014-12-31 turėjo 1175,72 Eur (4059,55 Lt) draudžiamųjų pajamų iš UAB „Hestona“, išmokėtas 769,59 Eur darbo užmokestis už 2014 metų spalio – gruodžio mėnesius.
Teismas sprendė, kad pareiškėjų veiksmai siekiant susirasti darbdavį, kuris mokėtų atlyginimą grynaisiais, nes jų visos sąskaitos yra areštuotos, teiginiai, kad jis negali susirasti geriau apmokamo darbo, nors pats A. J. yra įmonės direktorius, rodo, kad pareiškėjai ne negalėjo, o nenorėjo vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, todėl jie negali būti pripažinti sąžiningais.
Be to, teismas sprendė, kad pareiškėjai, pasirašydami laidavimo sutartį ir būdami UAB „Dairūna“ akcininkais ir įkūrėjais, žinojo, privalėjo žinoti, kokią riziką prisiima 2008‑05‑21 laidavimo sutartimi, kad UAB „Dairūna“ gali būti nepajėgi grąžinti kredito, nes praėjus šiek tiek daugiau nei vieneriems metams, Šiaulių apygardos teismo nutartimi 2009-06-02 UAB „Dairūna“ buvo iškelta bankroto byla. Taip pat sprendė, kad aplinkybė, jog tik po bankrutavusios UAB „Dairūna“ išregistravimo iš juridinių asmenų registro, pareiškėjai kreipėsi dėl bankroto bylos fiziniams asmenims iškėlimo, patvirtina, kad abu pareiškėjai, tik sulaukę bankrutavusios UAB „Dairūna“ įmonės pabaigos dėl bankroto procedūrų užbaigimo ir įmonės išregistravimo, inicijavo fizinių asmenų bankroto bylą, tuo patvirtindami, kad jų tikslas yra, kad po bankroto UAB „Dairūna“ užbaigimo, negalės būti nagrinėjami klausimai dėl galimo pripažinimo bankrutavusios UAB „Dairūna“ tyčiniu, galimos vadovo atsakomybės ar galimų apribojimų juridinio asmens vadovui. Konstatavo, kad pareiškėjai, laiduodami už UAB „Dairūna“, būdami UAB „Dairūna“ įkūrėjais ir akcininkais, bei žinodami finansinę įmonės būklę, elgdamiesi sąžiningai, protingai ir rūpestingai galėjo ir turėjo suprasti, kad įmonė negalės realiai grąžinti kredito, t. y. pareiškėjai pasirašydami laidavimo sutartį neabejotinai elgėsi nesąžiningai.
Teismas nustatė, kad 2007-10-05 pareiškėjai su AB DNB bankas sudarė kreditavimo sutartį, kurios pagrindu gavo 57927,00 Eur sumą, sutarties įvykdymo užtikrinimui buvo įkeistas turimas pareiškėjų nekilnojamasis turtas. Tačiau iš pažymų apie asmens valstybinį socialinį draudimą teismas nustatė, kad pareiškėjai nuolat gaudavo pajamų, tačiau kredito bankui nemokėjo, pareiškėjai nei pateiktame pareiškime, nei teismo posėdžio metu nenurodė priežasčių, kodėl jie nemokėjo bankui kredito, teigdami, kad visos gaunamos pajamos buvo skiriamos šeimos išlaikymui ir palūkanų bei skolinių įsipareigojimų mažinimui.
Teismas sprendė, kad byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina abiejų pareiškėjų neatsakingą požiūrį į skolinimąsi, nes vartojimo kreditų ėmimas, neplanuojant abiejų pareiškėjų pajamų ir išlaidų, nevertinat prisiimtų įsipareigojimų mąsto ir savo galimybių juos įvykdyti, tik didino įsipareigojimų kreditoriams sumą, t.y. didindami savo nemokumą neabejotinai elgėsi nesąžiningai. Nurodė, kad pareiškėjai nei pareiškime, nei per bylos nagrinėjimo laikotarpį teisme nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jų veiksmus ir norą, realiai pagerinti finansinę padėtį.
Teismas konstatavo, kad bankroto bylos iškėlimas pareiškėjams prieštarautų FABĮ tikslui – atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą, užtikrinant subalansuotą kreditorių reikalavimų tenkinimą siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį esmė
Atskiruoju skundu pareiškėjai A. J. ir D. J. prašo panaikinti 2015 m. rugpjūčio 26 d. nutartį, kuria pareiškėjams atsisakyta iškelti bankroto bylą, ir klausimą išspręsti iš esmės – iškelti pareiškėjams bankroto bylą, o netenkinus pirmojo reikalavimo, nutartį panaikinti ir perduoti klausimą nagrinėti iš naujo naujos sudėties pirmosios instancijos teismui. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:
Apeliantai nurodo, kad teismo nutartis surašyta chaotiškai, iš jos sunku suprasti, kur jos aprašomoji, kur motyvuojamoji dalis, sunku netgi suvokti, kur teismas cituoja suinteresuotų asmenų atsiliepimų turinį, kur jais remiasi kaip teisinę reikšmę turinčiais faktais (akivaizdu, kad daug kur tiesiog nukopijuotos byloje esantiems įrodymams prieštaraujančios atsiliepimų citatos). Teismas, priimdamas nutartį, net nesusipažino su bylos medžiaga ir pažeidė visus CPK įtvirtintus įrodymų vertinimo principusPareiškėjų teigimu, teismas neatkreipė dėmesio, kad pirminis pareiškimas dėl fizinių asmenų bankroto bylos iškėlimo buvo rengtas dar 2014 m. rugpjūtį, įrodymai rinkti 2014 m. pirmoje pusėje, tuo metu pareiškėjų pajamų šaltiniai buvo tokie, kokie buvo – buvo gaunama tik pašalpa. Vėliau, jau parengus pareiškimą, kuris pareiškėjams rengusių teisininkų buvo atiduotas vėliau, nes pareiškėjai neturėjo lėšų už jo rengimą atsiskaityti, pareiškėjai įsidarbino ir teismo pavedimu tai patvirtinančią dokumentaciją pateikė teismui, tačiau teismas į ją dėl nežinomų priežasčių neatkreipė dėmesio.Apeliantų teigimu, nesuvokiama, kaip teismas padarė išvadą, kad vien tai, jog pareiškėjų poreikiai yra didesni nei jų gaunamos pajamos, reiškia, kad pareiškėjai gauna didesnes pajamas. Be to, teisiniam reglamentavimui prieštarauja teismo teiginys, kad pareiškėjai neturi jokios teisinės pareigos išlaikyti savo keturių pilnamečių vaikų, kurie mokosi aukštojo lavinimo mokyklose ir iš kurių nė vienam nėra suėję 24 metai, nes priešingai numato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.192¹ str. Apeliantų manymu, teismas nevertino to, kad daugiau nė vienas iš pareiškėjų kreditorių, tarp jų ir BAB bankas Snoras, neprieštaravo fizinio asmens bankroto bylų iškėlimui. Pažymėjo, kad pagrindinis kreditorius, turintis hipotekos teisę, prieštaraudamas bankroto bylos iškėlimui, siekia naudos tik sau, nes jo reikalavimai, pardavus pareiškėjų turtą, būtų tenkinami pirmąja eile, o kitiems kreditoriams nieko neliktų. Tačiau teismas šios aplinkybės visiškai nevertino.Pareiškėjams nesuprantama teismo išvada, kad apeliantai nenurodė nemokumą sąlygojusių priežasčių, nes jau pačiame pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo buvo skirta itin daug paaiškinimų, o vėliau priežastys buvo nurodomos ir pareiškėjų paaiškinimuose, o nemokumą iš esmės sąlygojo sudaromi sandoriai, susiję su asmeniniais bei su verslu susijusiais reikalais.Apeliantai nesutinka, kad vien solidarios prievolės prisiėmimas už BUAB „Dairūna“ savaime reiškia, kad apeliantai buvo nesąžiningi. Priešingai, apeliantai sąžiningai, tikėdami savo verslo sėkme, laidavo BUAB „Dairūna“ kreditoriui už minėtos bendrovės prievoles.Mano, kad vien faktas, jog pareiškėjai neturėjo lėšų savo senų automobilių remontui, techninei apžiūrai ir draudimui ir kad dėl to valstybės įmonė juos išregistravo, niekaip nepavirtina pareiškėjų nesąžiningumo. Be to, pareiškėjų naudojimasis kreditine sąskaita niekaip negali patvirtinti neatsakingo pareiškėjų požiūrio į skolinimąsi ir pajamų ir išlaidų neplanavimo, prisiimtų įsipareigojimų masto nevertinimo, nes tai, kad pareiškėjai naudojo kreditinėje sąskaitoje esančias lėšas, patvirtinta tik faktą, kad pareiškėjai neturi pakankamai lėšų ir negauna jokių neoficialių pajamų, todėl elgiasi sąžiningai ir siekia sau išsikelti fizinio asmens bankrotą, taip nedidindami kreditorių nuostolių.Apeliantų manymu, nutartyje teismas formuoja keistą ir niekaip nepateisinamą prielaidą, kad BUAB „Dairūna“ išregistravimas iš Juridinių asmenų registro yra susijęs su apeliantų ketinimu „saugiai“ bankrutuoti, neva, nesant anksčiau nurodyto juridinio asmens, tai sudaro sąlygas „ramiau“ bankrutuoti Fizinių asmenų bankroto įstatymo prasme. Pabrėžia, kad BUAB „Dairūna“ bankrotas buvo vykdomas Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka, kurio metu tiek kreditoriai, tiek administratorius galėjo reikšti pretenzijas (jeigu tokios būtų ir būtų pagrįstos) apeliantams, įskaitant ir teisės inicijuoti tyčinį bankrotą įgyvendinimą, tačiau to nedarė, nes tam nematė pagrindų.Nurodo, kad šiuo atveju, pasikeitus teisėjai, naujoji teisėja D. K. bylą nagrinėjo nuo pat pradžios, tačiau pati pareiškėjų neprašė pateikti papildomų dokumentų, kurie jau buvo pateikti pirmajai teisėjai. Teigia, kad pareiškėjai negali nukentėti dėl to, kad teisėja vienašališkai nutarė remtis tik pasirinktinais įrodymais ir elgtis taip, lyg kai kurių dokumentų byloje nebūtų buvę.
Atsiliepimas
Kreditorė AB DNB bankas atsiliepime į atskirąjį skundą A. J. ir D. J. atskirąjį skundą atmesti kaip nepagristą ir palikti galioti Raseinių rajono apylinkės teismo 2015-08-26 nutartį nepakeistą. Nurodo, kad aplinkybė apie apeliantų darbą UAB „Hestona“ ir papildomai gaunamas pajamas paaiškėjo suinteresuotam asmeniui VMI prie LR FM pateikus atsiliepimą į apeliantų prašymą iškelti jiems bankroto bylą. Taigi patys apeliantai šių aplinkybių neatskleidė, o papildomus įrodymus apie valstybinį socialinį draudimą pateikė tik pareikalavus pirmosios instancijos teismui. Be to, apeliantai nepagrįstai nurodo, kad įmonėje UAB „Hestona“ įsidarbino jau po kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos jiems iškėlimo. Priešingai, bylos aplinkybės patvirtina, kad Apeliantai minėtoje įmonėje įsidarbino dar iki kreipimosi į teismą. Kreditoriaus teigimu, pareiškėjų išlaidos daugiau kaip tris kartus viršija jų tariamai gautas pajamas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, akivaizdu, kad kreipimosi į teismą metu apeliantai jau gavo didesnes pajamas, negu nurodė pateiktame pareiškime. Neatskleisdami duomenų apie visas gaunamas pajamas apeliantai elgėsi nesąžiningai savo kreditorių atžvilgiu. Kreditoriaus manymu, tai, kad pareiškėjai laidavo už UAB „Dairūna“ prievoles turėjo neigiamos įtakos apeliantų mokumui, kadangi apeliantams elgiantis sąžiningai, protingai ir atsakingai jų įsipareigojimai 75020,31 Eur suma būtų buvę mažesni ir būtų sudaryta galimybė atsiskaityti su kreditoriais.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas atskiruosiuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).
Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas ar teismo nutartis, kuria atsisakyti iškelti fizinio asmens bankroto byla pareiškėjams, konstatavus, kad pastarieji negali būti laikomi sąžiningai FABĮ nuostatų prasme, yra pagrįsta ir teisėta.
Vienas iš pareiškėjų atskirojo skundo argumentų, kad nutartis yra neaiški, iš jos sunku suprasti, kur jos aprašomoji, kur motyvuojamoji dalis, kur teismas cituoja suinteresuotų asmenų atsiliepimų turinį, kur jais remiasi kaip teisinę reikšmę turinčiais faktais. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apeliantų argumentais neturi pagrindo sutikti. CPK 291 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nutartyje turi būti nurodoma: nutarties priėmimo laikas ir vieta; teismo pavadinimas, teismo sudėtis ir teismo posėdžio sekretorius; dalyvaujantys byloje asmenys ir ginčo dalykas; klausimas, kuriuo priimama nutartis; motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas padarė išvadas, ir įstatymai bei kiti teisės aktai, kuriais teismas rėmėsi; teismo nutarimas; nutarties apskundimo tvarka ir terminas. Kaip matyti iš skundžiamos teismo nutarties, visi šie privalomi nutarties elementai joje yra, teismai aiškiai nurodė ginčo esmę ir šalių argumentus, paaiškinimus, nurodė teisės aktų normas, kuriomis remiasi, nurodyti ir motyvai, kuriais daromo atitinkamos išvados, todėl atskirojo skundo motyvai, kad nutartis nėra suprantama, laikytini deklaratyviais, nesudarančiais pagrindo vertinti skundžiamą nutartį kaip neteisėtą, dėl to atmestini.
Fizinio asmens bankroto procesas suteikia galimybę fiziniams asmenims, kurie dėl pablogėjusios finansinės padėties nebegali vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams, grįžti į aktyvią ekonominę veiklą, netapti našta valstybės socialinei sistemai, taip apsaugant asmens orumą, o kreditoriams suteikiant galimybę atgauti bent dalį skolų. Šį procesą Lietuvoje reglamentuoja specialusis Fizinių asmenų bankroto įstatymas. FABĮ 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įstatymo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Šiuo įstatymu sudaromos sąlygos fiziniams asmenims, iš esmės pablogėjus jų finansinei būklei, per protingą terminą pagal galimybes tenkinti kreditorių reikalavimus ir, pasibaigus šiam terminui, įstatyme nustatytomis sąlygomis būti atleistiems nuo tolesnio skolų mokėjimo, t. y. atkuriamas jų mokumas ir užtikrinamas kreditorių reikalavimų tenkinimas nustatyta tvarka. Be to, pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad parengiamieji įstatymo dokumentai (FABĮ koncepcija, tyrimas „Fizinių asmenų nemokumo problemų sprendimo būdų analizė“) patvirtina, jog, priimant FABĮ, nebuvo siekiama padėti nesąžiningiems asmenims atkurti savo mokumą. Nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų (prievolių prisiėmimo neketinant jų vykdyti, kreditorių klaidinimo apie savo finansinę padėtį, kredito tikslą ir pan. aplinkybes), tiek dėl jo neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to įsipareigojimai išauga tiek, kad asmuo tampa nemokus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal I. J. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-516/2014).
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-10-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010, 2002-04-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, 2001-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001). Tuo pačiu, esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktiniu duomenis, teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011).
Visų pirma, pažymėtina, kad nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjai, pateikdami teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau nepateikdami duomenų apie tikras ir realias gaunamas pajamas, elgėsi nesąžiningai. Nors apeliantai aiškina, kad dokumentai, susiję su pareiškimu, buvo renkami anksčiau, kai pareiškėjai dar nedirbo UAB „Hestona“, dėl to jie negalėjo teismui pareiškime nurodyti šių aplinkybių, nepaneigia fakto, kad 2014-11-05 teikdami teismui pareiškimą dėl fizinių asmenų bankroto bylos iškėlimo šių duomenų neturėjo ir negalėjo jų pateikti teismui. Bylos duomenys patvirtina, kad apeliantų darbovietė ir pajamos pasikeitė 2014 m. rugsėjo mėn., pareiškimas teismui, kaip jau minėta, teiktas 2014-11-05, todėl toks apelianto elgesys akivaizdžiai rodo apeliantų siekį ne tik nuo kreditorių, bet ir nuo teismo nuslėpti svarbias bylai aplinkybes. Nors apeliantai teigia, kad jie negali būti laikomi nesąžiningais, nes dokumentus galiausiai teismui pateikė, atkreiptinas dėmesys, kad dokumentai pateikti tik teismui 2015-01-22 jų pareikalavus – 2015-04-01 teismo posėdžio metu, byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjai dėl objektyvių priežasčių negalėjo kartu su pareiškimu ar iš karto po jo pateikimo pateikti teismui savo tikrąsias pajamas patvirtinančius rašytinius įrodymus, todėl tokie pareiškėjų veiksmai niekaip nepaneigia pirmosios instancijos išvadų apie pareiškėjų nesąžiningumą. Nors apeliantai atskirajame skunde nesutinka ir su teismo išvada, kad tai, jog pareiškėjų poreikiai yra didesni nei jų gaunamos pajamos, reiškia, kad pareiškėjai gauna didesnes pajamas, tokių pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodydami tokius duomenis apeliantai neatskleidžia tikslių duomenų apie savo pajamas, kadangi akivaizdu, jog pagal byloje esančius duomenis nurodytos gaunamos pajamos nepadengia pareiškėjų būtiniausių poreikių, kad leidžia teismui daryti labiau tikėtiną išvadą, kad arba pareiškėjai nepagrįstai pareiškime padidino savo poreikių sumą, arba nurodo ne visas pajamas, kurias jie gauna ir išleidžia bent būtiniausių poreikių tenkinimui.
Apeliantų manymu, teisiniam reglamentavimui prieštarauja teismo teiginys, kad pareiškėjai neturi jokios teisinės pareigos išlaikyti savo keturių pilnamečių vaikų, kurie mokosi aukštojo lavinimo mokyklose ir iš kurių nė vienam nėra suėję 24 metai, nes priešingai numato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.192¹ straipsnis. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.192¹ straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tik tie tėvai, kurie turi galimybę, privalo išlaikyti savo vaikus, sulaukusius pilnametystės, kurie mokosi mokykloje, profesinėje ar aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės studijų formos programą ir yra ne vyresni negu 24 metų ir kuriems būtina materialinė parama. Tokie pareiškėjų argumentai tik dar labiau leidžia teismui abejoti tikrąja pareiškėjų turtine padėtimi. Be to, pažymėtina, kad ir šiuo atveju pareiškėjai atskleidė kreditoriams ir teismui ne visas aplinkybes, siekdami sau palankesnio teismo sprendimo. Nors pareiškėjai teigė, kad privalo išlaikyti savo pilnametį sūnų L. J. (iki jam nebuvo suėję 24 metai), kuris mokosi aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės studijų formos programą, pažymėtina, kad pagal teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, pareiškėjų sūnus L. J. yra ūkininkas, turintis didelės vertės nekilnojamojo turto, todėl darytina labiau tikėtina išvada, kad išlaikymas šiam pareiškėjų pilnamečiam vaikui nebuvo reikalingas. Nors apeliantai teigė, kad byloje yra pažyma, kuri patvirtina faktą, kad pareiškėjas A. J. niekada nebuvo UAB „Hestona“ akcininku ir nėra šios įmonės direktorius, tokios pažymos byloje nėra. Tačiau CPK 179 straipsnio 3 dalis suteikia teismui teisę naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų. Iš VĮ Registrų centras teismo gautų duomenų matyti, kad A. J. nuo UAB „Hestona“ įkūrimo 2012 m. iki 2015-03-31 buvo šios įmonės direktoriumi, o tas pats pareiškėjų sūnus L. J. tuo pačiu laikotarpiu – įmonės akcininku. Visos šios nustatytos aplinkybės rodo, kad pareiškėjai, nuslėpdami bylai reikšmingą informaciją, nesiekė atkurti mokumo sąžiningu būdu.
Nors FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte yra numatytas 3 metų laikotarpis, per kurį sudarytų sandorių sąžiningumą turi tikrinti teismas, ši nuostata neužkerta kelio teismui vertinti ir ankstesniu laikotarpiu sudarytų sandorių ir vertinti juos kartu su paskutinių 3 metų iki pareiškimo pateikimo teismui pareiškėjo elgesiu. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pasirašydami laidavimo sutartis ir būdami UAB „Dairūna“ dalyviais, pareiškėjai turėjo suvokti galimą riziką dėl UAB „Dairūna“ galimybių vykdyti sutartinius įsipareigojimus, nes jau Šiaulių apygardos teismo nutartimi 2009‑06-02 UAB „Dairūna“ buvo iškelta bankroto byla. Šios teismo išvados apeliantai atskirajame skunde nepaneigė. Be to, byloje yra duomenys, kad po laidavimo sutarties 2008-05-21 pasirašymo, 2008-12-29 pareiškėja D. J. sūnui L. J. dovanojimo sutartimi perleido jos nuosavybės teise turėtą ir neįkeistą nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), kas dar labiau sustiprina teismo abejones dėl pareiškėjų sąžiningumo ir nemokumo kilimo priežasčių. Teismo vertinimu, ta aplinkybė, kad pareiškėjai, pagal byloje esančius duomenis apie pareiškėjų pajamas nuo 2012 m., iš esmės nuolat turėjo pajamų, tačiau vengė atsiskaityti su kreditoriais, ieškojo darbo, už kurį būtų mokamas atlyginimas grynaisiais, kad negalėtų būti atliekami išieškojimai kreditorių atžvilgiu, niekaip neįrodo pareiškėjų deklaruojamo sąžiningumo, priešingai, leidžia teismui daryti labiau tikėtiną išvadą, kad pareiškėjai sistemingai siekė išvengti įsipareigojimų vykdymo ir galiausiai tapo nemokiais.
Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, kad pareiškėjai pareiškime dėl bankroto byluos iškėlimo nenurodė jokių pagrįstų argumentų, iš kur planuoja gauti papildomų pajamų savo poreikių ir bent daliniam kreditorių reikalavimų tenkinimui, nenurodė kaip galės padengti bent dalį skolų turimiems kreditoriams (išskyrus įkaito turėtoją) ar mokėti už bankroto bylos administravimą 579,24 Eur (2000 Lt) per mėnesį.
Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pareiškėjai ne tik tinkamai nepagrindė aplinkybių, susijusių su jų mokumo atstatymu ir bent dalinių kreditorių reikalavimų tenkinimo galimybėmis iš jų gaunamų pajamų, bet ir elgėsi nesąžiningai tiek neatskleisdami visos svarbios informacijos savo kreditoriams ir teismui, tiek ir nesiekdami išvengti nemokumo, priešingai, anksčiau aptartos aplinkybės rodo, kad pareiškėjai, turėdami galimybių, net iš dalies neatsiskaitydami su kreditoriais, didino savo nemokumą. Dėl ko pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad bankroto bylos iškėlimas pareiškėjams prieštarautų FABĮ tikslui – atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą, užtikrinant subalansuotą kreditorių reikalavimų tenkinimą siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atskirojo skundo argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurią naikinti remiantis atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Raseinių rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.