Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2012-10-17 · Civilinė byla Nr. 2A-489/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-10-17
Bylos Nr.
2A-489/2012
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Gintaras Pečiulis, Konstantinas Gurinas, Algirdas Gailiūnas
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Stareka“
Atsakovas
uždarajai akcinei bendrovei „Swedbank lizingas“
Kategorijos
  • 50.10pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-489/2012Procesinio sprendimo kategorija 50.10., 42.11.1.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. spalio 17 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Gailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Konstantino Gurino ir Gintaro Pečiulio, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Stareka“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2996-656/2011 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Stareka“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Swedbank lizingas“ dėl lizingo sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl lizingo davėjo teisės vienašališkai nutraukti lizingo sutartis kitai šaliai pagal jas įsiskolinus.

Šalies argumentai

Ieškovas UAB „Stareka“ ieškiniu prašo: pripažinti neteisėtu vienašališką 2006 m. spalio 26 d. lizingo sutarties Nr. LT040967, 2007 m. gruodžio 4 d. lizingo sutarties Nr. LT065185, 2008 m. sausio 15 d. lizingo sutarties Nr. LT067274, 2008 m. gegužės 8 d. lizingo sutarties Nr. LT073656, 2008 m. gegužės 14 d. lizingo sutarties Nr. LT074014 ir 2008 m. birželio 2 d. lizingo sutarties Nr. LT075003 nutraukimą atsakovo iniciatyva ir nustatyti, kad šios sutartys galioja ieškovui kaip lizingo gavėjui ir atsakovui kaip lizingo davėjui.

Ieškovas nurodė, kad dėl ekonominės krizės pradėjo trūkti apyvartinių lėšų, todėl vėlavo mokėti įmokas pagal minėtas transporto priemonių lizingo sutartis ir dėl tos priežasties atsakovas lizingo sutartis vienašališkai nutraukė nuo 2009 m. lapkričio 18 d., laikydamas, jog negavo to, ko iš esmės tikėjosi pagal sutartis, kas yra esminis sutarčių pažeidimas. Atsakovas, nutraukęs lizingo sutartis, ieškovui nurodė nedelsiant nutraukti lizinguoto turto eksploataciją ir perduoti jį atsakovo nurodytoms įmonėms.

Vienašališko lizingo sutarčių nutraukimo dieną ieškovo įsiskolinimas atsakovui sudarė apie 51 396.12 Lt (mažiau negu 10 procentų bendros lizingo sutarčių kainos (bendra kaina sudaro 695 967.44 Lt įskaitant ieškovo jau sumokėtas įmokas)). Ieškovo vertinimu, tai nėra esminis sutarčių pažeidimas ir nutraukti jas vienašališkai atsakovas neturėjo pagrindo (CK 6.217 str.).

Ieškovas verčiasi statybos ir montavimo darbais, pagal rangos sutartis atlieka šildymo sistemų montavimo darbus, įvairių dydžių ir paskirties nuotekų valymo įrenginių montavimo darbus ir kt. Šiuo metu vykdo penkias ilgalaikes sutartis, naudodamas lizinguojamas transporto priemones. Vienašališkas lizingo sutarčių nutraukimas atsakovo iniciatyva ir transporto priemonių paėmimas iš ieškovo neleistų jam įvykdyti sutartinių įsipareigojimų prieš užsakovus, dėl ko ieškovas patirtų papildomus nuostolius. Nustatant, ar lizingo sutarčių pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, turi būti įvertinta ir aplinkybė, ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ir tinkamai vykdė sutartis pakankamai ilgą laiko tarpą (pirmoji lizingo sutartis pradėta vykdyti nuo 2006 m. spalio mėn.), patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta (CK 6.217 str. 2 d. 5 p.).

Sutarčių nutraukimas ieškovui nuostolius sukeltų dar ir todėl, kad nebegalėdamas vykdyti veiklos būtų priverstas atleisti darbuotojus, išmokėti jiems kompensacijas, taip pat padengti lizinguoto turto, kurio rinkos kaina krito, pardavimo ir kainos, už kurią atsakovas įgijo šį turtą, skirtumą. Ieškovas vieną iš lizinguotų transporto priemonių remontavo, investavo į remontą 33 750,66 Lt.

Vienašališkas ieškovo sprendimas nutraukti lizingo sutartis ir paimti transporto priemones iš ieškovo prieštarauja viešajam interesui, nes būtų nutrauktas ieškovo su klientais sudarytų sutarčių vykdymas. Valstybė turi skatinti ūkinę veiklą.

Šalies argumentai

Atsakovas su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad sutartimi šalys buvo sutarę, kokius sutarčių pažeidimus laikys esminiais.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. kovo 23 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Byloje nėra ginčo, kad ieškovas pažeidė lizingo sutartis 145 dienas vėluodamas sumokėti 51 396,12 Lt įmokų. Šis pažeidimas pagal sutarčių Bendrųjų sąlygų 11.1.1. punkto nuostatas yra pagrindas atsakovui vienašališkai nutraukti lizingo sutartis ir atsiimti lizinguotą turtą.

Šalies argumentai

Ieškovui, teigiančiam, kad jo padaryti sutarčių pažeidimai neatitinka esminio sutarčių pažeidimo požymių, tenka pareiga įrodyti, kad pažeidimas buvo neesminis.

Žemesnės instancijos teismas

Ieškovas (verslininkas) iš anksto susipažino su sutarčių sąlygomis ir žinojo, kad rinkoje gali sumažėti teikiamų paslaugų paklausa ir pajamos. Tai yra įprasta ieškovo verslo rizika, todėl jis, planuodamas verslo plėtrą, turėjo numatyti pajamų sumažėjimo galimybę ir į tai atsižvelgti, prisiimdamas finansinius įsipareigojimus. Byloje neįrodyta, kad ateityje ieškovo gaunamos pajamos leis padengti įmokų pagal lizingo sutartis įsiskolinimą ir mokėti įmokas toliau, todėl atsakovas neturi pagrindo tikėtis, kad sutartis bus įvykdyta ateityje (CK 6.217 str. 2 d. 4 p.).

Sutartis jos šalims yra privaloma ir turi būti vykdoma (CK 6.189 str. ir 6.200 str.). Verslo pajamingumo svyravimai pasaulio ekonomikos mastu negali būti pripažinti aplinkybe, atleidžiančia nuo sutarties vykdymo.

Atsakovas yra finansų įstaiga, kurios verslo rizika yra lizingo gavėjo veiklai naudojamo turto įsigijimo finansavimas. Finansų įstaiga, sudarydama sandorius dėl finansinių paslaugų teikimo ir investuodama skolintas ir nuosavas lėšas, turi veikti saugiai. Finansų įstaiga turi teisę, jeigu klientas nevykdo sutartinių įsipareigojimų arba netinkamai juos vykdo, prieš terminą nutraukti sutartį arba pareikalauti iš kliento įvykdyti įsipareigojimus prieš terminą (Finansų įstaigų įstatymo 31 str. 7 d.). Pagal lizingo sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės (CK 6.217 str. 2 d. 2 p.). Ieškovas laikotarpiu iki sutarčių nutraukimo įmokų nemokėjo daugiau kaip penkis mėnesius ir laiku nesumokėtos įmokos viršijo 7 procentus visos turto vertės. Bylos nagrinėjimo metu įmokos toliau nemokamos, todėl atsakovas kaip nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarčių (CK 6.217 str. 2 d. 1 p.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimti naują – ieškinį tenkinti. Nurodo šiuos svarbiausius argumentus:

1. Teismas, spręsdamas, kad lizingo įmokų mokėjimo vėlavimas yra esminis lizingo sutarčių pažeidimas, sistemiškai neįvertino visų CK 6.217 straipsnio 2 dalyje numatytų sutarčių pažeidimo kriterijų, neįvertino, ar konkrečiu atveju įmokų mokėjimo terminų pažeidimas yra esminis sutarčių pažeidimas.

2. Teismas turėjo taikyti CK 6.217 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytą pagrindą, t.y. kad sutarties neįvykdžiusi šalis (ieškovas), kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta.

Atsiliepimas

Atsakovui nesutikus peržiūrėti lizingo įmokų mokėjimo grafiko ir vienašališkai nutraukus sutartis, nuostolių patyrė ir nukentėjusioji šalis yra ieškovas, nes neteko turto, už kurį mokėjo įmokas, kurį draudė, prižiūrėjo, o sumokėtos įmokos jam nebus grąžinamos.

3. Vienašališko lizingo sutarčių nutraukimo dieną ieškovo įsiskolinimas atsakovui sudarė apie 51396.12 Lt, t.y. apie 7 % bendros lizingo sutarčių kainos (bendra kaina sudaro 695 967.44 Lt įskaitant ieškovo jau sumokėtas įmokas), todėl atsakovo vienašališkas lizingo sutarčių nutraukimas prieš terminą - prieštarauja CK 6.217 straipsnio 2 dalies 1 punktui, nes nėra pagrindo teigti, kad atsakovas pagal lizingo sutartis iš esmės negavo to, ko tikėjosi iš šių sutarčių..

4. Ieškovas vėlavo mokėti įmokas dėl pasaulio ekonominės krizės, kuri yra vienas iš tų išimtinių atvejų, kai šalių tarpusavio sudaryti susitarimai gali ir turi būti pakeičiami tikslu surasti protingą pusiausvyrą tarp abejų sutarties šalių pagrįstų interesų ir tuo pačiu metu nepabloginti bendros sunkios ekonominės situacijos šalyje. Lietuvos teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 22 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-483/2008) taip pat pripažįsta valstybėje vykstančius ekonominius veiksnius ne kaip sutarties šalių įtakoje esančius veiksmus.

Atsakovas gerai suprato Lietuvos bendrą ekonominę padėtį ir jos tiesioginę įtaką ieškovui, todėl privalėjo elgtis pagal CK 1.5 straipsnyje, 6.200 straipsnyje įtvirtintus principus - nenutraukti lizingo sutarčių prieš terminą, o pakeisti jų sąlygas taip, kad ieškovas realiai galėtų ją vykdyti ekonominio sunkmečio metu, neprarastų transporto priemonių, nepagrįstai nepatirtų nuostolių ir neprieitų prie nemokumo ir bankroto.

5. Ieškovas šiuo metu vykdo ilgalaikes sutartis, naudodamas lizinguojamas transporto priemones ir jų netekimas apsunkintų veiklą.

Motyvuojamoji dalis

6. Ieškovas pasirašė lizingo sutartis tuomet, kai jo pajamos augo ir pagrįstai tikėjosi sutartis įvykdyti. 2006 m. sutartis pilnai įvykdyta, kitos buvo tinkamai vykdomos iki 2009 m.

7. Kai sutarties įvykdymas tampa sudėtingesnis, nukentėjusi sutarties šalis turi teisę kreiptis į kitą šalį prašydama sutartį pakeisti (CK 6.204 str. 3 d., UNIDROIT Tarptautinių komercinių sutarčių principai). Ieškovas vedė derybas dėl sutarčių pakeitimo, teikė atsakovui duomenis apie savo veiklą bei pajamas.

8. Lizingo sutartimis nė viena šalių nebuvo prisiėmusi neigiamų ekonominių padarinių rizikos.

9. Sąžiningumo, protingumo, teisingumo principai (CK 1.5 str.) reikalauja rasti abiem šalims priimtiną sprendimą. Atsakovas žiūrėjo tik savo interesų, o ieškovas atvirkščiai - nesiūlė jį atleisti nuo įsipareigojimų vykdymo, siekė galimybės toliau vykdyti lizingo sutartis.

Atsakovas “Swedbank lizingas” UAB atsiliepimu prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo šiuos svarbiausius argumentus:

1. CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti esminio sutarties pažeidimo kriterijai gali būti taikomi tik tuomet, kai sutarties šalys nėra aiškiai susitarę, kas yra laikoma esminiu pažeidimu. Sutarties šalys gali visais atvejais vienašališkai nutraukti sutartį, jei tokia teisė numatyta sutartyje (CK 6.217 str. 5 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 29 d. nutartis byloje Nr. 3K-P-346/2004).

2. Teismas pagrįstai negalėjimą laiku mokėti lizingo įmokų vertino kaip esminį sutarties pažeidimą iš atsakovo pusės (CK 217 str. 2 d. 2 p.).

3. Atsakovas neturi pagrindo tikėtis, kad ieškovas bus pajėgus ateityje vykdyti lizingo sutartis.

4. Atsakovo kaltės dėl lizingo sutarčių nevykdymo forma neturi reikšmės. Jei sutartinės prievolės nevykdo ar netinkamai ją vykdo įmonė (verslininkas), tai ji atsako visais atvejais, jei neįrodo, kad prievolės neįvykdė dėl nenugalimos jėgos (CK 6.256 str. 4 d.).

5. CK 6.204 straipsnis tik suteikia sutarties šalims galimybes persiderėti dėl sutarčių sąlygų, tačiau nesuteikia teisės stabdyti sutartinių įsipareigojimų vykdymą, neriboja atsakovo teisės vienašališkai nutraukti sutartis jų pažeidimo atveju. Be to, CK 6.204 straipsnio prasme sutarties vykdymo suvaržymu laikomos tik toks aplinkybės, kurios iš esmės pakeičia sutartinių prievolių pusiausvyrą, t.y. iš esmės padidėja įvykdymo kaina arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas. Sutarties šalių teisių ir pareigų balansas išliko nepakitęs, todėl nebuvo jokio teisinio pagrindo keisti lizingo sutarčių sąlygas.

6. Apeliantas yra ir buvo prisiėmęs visų aplinkybių, galinčių turėti įtakos jo verslui ir mokumui, atsiradimo riziką.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas

Byloje kilo ginčas dėl vienašališko lizingo sutarčių nutraukimo teisėtumo. Lizingo sutartis ieškovas nutraukė vienašališkai dėl esminio sutarčių pažeidimo (atsakovui nemokant įmokų pagal lizingo sutartis). Nors atsakovas ieškinį bei apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad nebuvo sprendžiamas sutarčių pakeitimo klausimas, nėra pareiškęs reikalavimo lizingo sutartis pakeisti tokiu būdu, kad jų vykdymas būtų įmanomas ir pasikeitus aplinkybėms (CK 6.204 str.). Sutartis gali būti keičiama šalių susitarimu arba vienos šalies prašymu teismine tvarka.

Civiliniame procese galiojantis dispozityvumo principas be kita ko reiškia proceso dalyvių galimybę pasirinkti ieškinio dalyką, pasirinkti būdus, kuriais siekiama apginti pažeistas teises (CK 1.138 str.). Teismų praktikoje pripažįstama, kad, esant pareikštam reikalavimui pakeisti sutarties sąlygas CK 6.204 straipsnio pagrindu, sutarties pakeitimo ir jos nutraukimo konkurencijos klausimas sprendžiamas pirmiausia išsprendžiant sutarties pakeitimo klausimą ir tik tada, kai nustatoma, kad CK 6.204 straipsnio normos netaikytinos, sprendžiama dėl vienašališko sutarties nutraukimo pagal CK 6.217 straipsnio nuostatas klausimas.

Pagal bylos ir teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, ieškovas nei šioje byloje, nei kitose nereiškia ieškinio (reikalavimų) dėl ginčijamų lizingo sutarčių pakeitimo (CK 6.204 str.), todėl dėl sutarčių vykdymo pakeitimo teisėjų kolegija plačiau nebepasisako ir atsakovo atsisakymą pakeisti lizingo sutartis vertins tik pasisakydama dėl sutarčių vienašališko nutraukimo teisėtumo.

Pažymėtina, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią. Sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (CK 6.189 str. 1 d.). Vienos šalies pareiga vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymu, nes už sutartinių prievolių nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė atsakomybė (CK 6.256 str. 1 d.). Sutarties privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis. Sutarties šaliai neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius sutartį, kita sutarties šalis, atsižvelgiant į aplinkybes, įgyja teisę naudotis sutartyje ir įstatyme nustatytais teisių gynimo būdais, įtvirtintais tiek bendrosiose sutarčių teisės normose, tiek ir atitinkamas sutartis reguliuojančiose teisės normose.

Esant esminiam sutarties pažeidimui šalis gali pasinaudoti vienašališko sutarties nutraukimo galimybe. Vienašališko sutarties nutraukimo atvejai, sąlygos ir tvarka nustatyti CK 6.217 straipsnyje. Sutarties šalims įstatymas leidžia susitarti dėl galimybės vienašališkai nutraukti sutartį joje nustatytomis sąlygomis ir tada, kai sutarties pažeidimas nėra esminis. Tai yra sutarties laisvės principo išraiška.

Lizingo sutartyse, kurių vienašališkas nutraukimas ginčijamas ieškiniu, šalys buvo susitarę dėl sutarčių nutraukimo sąlygų. Lizingo sutarčių bendrųjų sąlygų 11.1. punkte numatyta lizingo bendrovės teisė vienašališkai nutraukti sutartį anksčiau nustatyto termino, jei klientas iš esmės pažeidė sutartį (11.1.1 p.), t. y., jei klientas nesumokėjo visos ar dalies sutartinės įmokos pagal įmokų grafiką ar nevykdė kitos prievolės per nustatytą laiką ir nesugebėjo per 30 dienų po Mokėjimų nustatyto termino padengti šio įsiskolinimo.

Bendrųjų sutarčių sąlygų 11.2 punkte numatytos lizingo davėjo teisės ir sąlygos, kuriomis savo pasirinkimu jis gali nutraukti sutartį esant 11.1 punkte numatytam vienašališko lizingo sutarties nutraukimo pagrindui. 11.2.2 punkte numatyta lizingo davėjo teisė tokiu atveju nutraukti sutartį, pareikalauti nedelsiant grąžinti turtą, sumokėti visas iki sutarties nutraukimo nesumokėtas sumas, netesybas, palūkanų įmokas pagal grafiką, taip pat apmokėti išlaidas, kurias sukėlė pirmalaikis sutarties nutraukimas bei kompensuoti turto rinkos vertės bei neišpirktos turto vertės su PVM skirtumą, atsiradusį dėl turto eksploatacijos ar kitų priežasčių. 11.2.3 punkte numatyta lizingo davėjo teisė tokiu atveju nutraukti sutartį, pareikalauti nedelsiant grąžinti turtą, bei tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo bendrovę grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu klientas būtų tinkamai vykdęs sutartį (CK 6.574 str.).

Atsakovas, vadovaudamasis tiek sutarčių nuostatomis, tiek CK 6.217 straipsniu, nutraukė lizingo sutartis nuo 2009 m. lapkričio 18 d. dėl esminio sutarčių pažeidimo (įsiskolinimo mokėti įmokas 145 kalendorines dienas). Apie ketinimą nutraukti sutartis ieškovas buvo įspėtas, vėliau informuotas 2009 m. lapkričio 18 d. raštu Nr. 01-30-5190.

Byloje nėra ginčo, kad atsakovas tinkamai nevykdė lizingo sutarčių (laiku nemokėjo numatytų įmokų), kad egzistuoja sutarčių bendrųjų sąlygų 11.1 punkte nurodytos aplinkybės, kurioms esant šalys yra sutarę dėl atsakovo teisės vienašališkai nutraukti sutartis. Šios bylos faktinių aplinkybių kontekste pažymėtina ir tai, kad bankas ne iš karto, atsiradus sutartyse numatytam pagrindui vienašališkai nutraukti lizingo sutartis, šia teise pasinaudojo. Lizingo sutartys buvo nutrauktos ieškovui eilę mėnesių jų tinkamai nevykdant. Toks kreditoriaus elgesys rodo, kad teise nutraukti sutartis nebuvo naudojamasi formaliai, ieškovui buvo sudarytos sąlygos ieškoti būdų pašalinti galimai laikinus sutarčių vykdymo pažeidimus.

Ieškovas teigia, kad jo pajamos 2010 metais lyginant su 2009 metais beveik nesumažėjo, kas, ieškovo vertinimu, rodo stabilią įmonės veiklą ir įrodo galimybę tinkamai vykdyti lizingo sutartis. Teisėjų kolegijos vertinimu į bylą pateikti ieškovo 2010 m. pelno (nuostolių) ataskaita ir 2010 m. gruodžio 31 d. balansas neįrodo ieškovo pagerėjusios finansinės padėties. Atvirkščiai, iš šių duomenų matyti, kad ieškovas veikė nuostolingai ir netgi jo nuostoliai, kad ir neitin ženkliai tačiau 2010 metais didesnį nei 2009 metais. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad anksčiau negalėjęs tinkamai vykdyti lizingo sutarčių, ieškovas jas galėtų vykdyti šiuo metu.

Sutarties vykdymo pasunkėjimas (nagrinėjamu atveju – ieškovo pajamų mažėjimas) neatleidžia sutarties šalies nuo pareigos vykdyti sutartį ir nesuteikia savaime teisės sustabdyti įsipareigojimų vykdymo, todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad ieškovo apyvartos sumažėjimas dėl ekonominės krizės nesudaro pagrindo atleisti ieškovą nuo sutartinių įsipareigojimų vykdymo.

Be jau minėto pagrindo nutraukti lizingo sutartis pačiose sutartyse numatytomis sąlygomis, bankas sutartis turėjo teisę nutraukti ir CK 6.217 straipsnyje numatytomis sąlygomis, t.y. dėl esminio sutarties pažeidimo. Faktinė situacija, kai ieškovas nemokėjo įmokų penkis mėnesius iki sutarčių nutraukimo ir neįrodyta, kad būtų mokėjęs bylos nagrinėjimo laikotarpiu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad kreditorius (atsakovas) iš sutarčių vykdymo negauna to, ko iš esmės tikėjosi (CK 6.217 str. 2 d. 1 p., Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1064/2012) ir todėl turi teisę vienašališkai nutraukti sutartis.

Apeliantas nurodo, kad vienašališko lizingo sutarčių nuraukimo dieną jo įsiskolinimas ieškovui sudarė apie 7 procentus bendros lizingo sutarčių kainos. Byloje neįrodyta, kad jos nagrinėjimo metu šis įsiskolinimas būtų sumažėjęs.

Apeliantas teigia, kad lizingo sutarčių nutraukimas jam sukeltų neproporcingai didelius nuostolius, turėtų neigiamos įtakos veiklai. Teisėjų kolegija sutinka, kad teisės vienašališkai nutraukti sutartį, kaip ir bet kurios kitos asmens teisės, įgyvendinimas privalo atitikti protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus, ypač atsižvelgiant į sutarties išsaugojimo prioritetą (CK 1.2 str. 1 d., 1.5 str. 1 d., 1.137 str. 2 d., 6.4 str., 6.158 str. 6.200 str. 1 d.). Lizingo sutarčių nutraukimas dėl vėlavimo sumokėti įmokas, kai didžioji dalis pagal sutartis mokėtinų sumų yra sumokėta, galėtų būti vertintinas kaip formalus naudojimasis lizingo davėjo teisėmis, sukeliantis lizingo gavėjui dideles neigiamas sutarties pažeidimo pobūdžiui ir mastui neproporcingas pasekmes, tačiau šios nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, jog lizingo sutarčių vykdymas jų nutraukimo metu tebuvo įpusėjęs. Lizingo sutartis Nr. LT040967 sudaryta 2006 m. spalio 26 d. ir įmokos numatytos iki 2012 m. spalio 30 d. (neišpirkta turto vertė sutarties nutraukimo metu iki šio momento sumokėjus visas pagal grafiką priklausančias mokėti įmokos, būtų sudariusi 30,468 iš 62 750 Lt). Lizingo sutartis Nr. LT065185 sudaryta 2007 m. gruodžio 4 d. ir įmokos pagal šią sutartį numatytos iki 2011 m. gruodžio 30 d. (neišpirkta turto vertė sutarties nutraukimo metu iki šio momento sumokėjus visas pagal grafiką priklausančias mokėti įmokos, būtų sudariusi 13 760 iš 34 175 Lt). Lizingo sutartis Nr. LT074014 sudaryta 2008 m. gegužės 14 d. ir įmokos pagal šią sutartį numatytos iki 2012 m. gegužės 30 d. (neišpirkta turto vertė sutarties nutraukimo metu iki šio momento sumokėjus visas pagal grafiką priklausančias mokėti įmokos, būtų sudariusi 9 801 iš 21 004 Lt). Lizingo sutartis Nr. LT067274 sudaryta 2008 m. sausio 15 d. ir įmokos pagal šią sutartį numatytos iki 2013 m. sausio 30 d. (neišpirkta turto vertė sutarties nutraukimo metu iki šio momento sumokėjus visas pagal grafiką priklausančias mokėti įmokos, būtų sudariusi 113363 iš 240383 Lt). Lizingo sutartis Nr. LT073656 sudaryta 2008 m. gegužės 8 d. ir įmokos pagal šią sutartį numatytos iki 2013 m. gegužės 30 d. (neišpirkta turto vertė sutarties nutraukimo metu iki šio momento sumokėjus visas pagal grafiką priklausančias mokėti įmokos, būtų sudariusi 5734 iš 11005 Lt). Lizingo sutartis Nr. LT075003 sudaryta 2008 m. birželio 2 d. ir įmokos pagal šią sutartį numatytos iki 2011 m. birželio 30 d. (neišpirkta turto vertė sutarties nutraukimo metu iki šio momento sumokėjus visas pagal grafiką priklausančias mokėti įmokos, būtų sudariusi 9879 iš 24780 Lt). Dėl šių aplinkybių atmestinas apelianto argumentas, kad lizingo sutarčių vienašališkas nutraukimas 2009 m. lapkričio 18 d. ieškovui būtų sukėlęs neproporcingus nuostolius.

Nors apeliantas teigia atsakovą nesutikus bendradarbiauti tariantis dėl sutarčių vykdymo sąlygų pakeitimo, byloje neįrodyta, kad apeliantas būtų aktyviai siūlęs realius bendradarbiavimo variantus, kurie tenkintų abi šalis ir leistų išsaugoti ginčo sutartis. Vien tai, kad įmonė veikia (nuostolingai) ir lizinguojamas turtas naudojamas bei reikalingas ieškovo veikloje, neatleidžia ieškovo nuo pareigos tinkamai vykdyti sutartis, o nesant galimybės jas vykdyti numatytos sąlygomis, ieškoti abiem sutarties šalims priimtinų sutarčių vykdymo sąlygų.

Atmetus ieškinio reikalavimą lizingo sutarčių nutraukimą pripažinti neteisėtų, atmestini ir kiti (susiję) ieškinio reikalavimai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, sprendžia, kad naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Kadangi apeliacinis skundas netenkinamas, apelianto turėtos bylinėjimosi išlaidos jam nepriteisiamos.

Pagal bylos duomenis procesinių dokumentų įteikimo bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 patvirtintos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos, todėl iš proceso dalyvių nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Algirdas GailiūnasKonstantinas GurinasGintaras Pečiulis