Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Gintaro Pečiulio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „KB Timber Service“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 4 d. sprendimo, kuriuo patenkintas ieškinys civilinėje byloje Nr. 2-1896-178-2011 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „KB Trans“, uždarajai akcinei bendrovei „KB Timber Service“ dėl skolos, palūkanų, nuostolių ir papildomų išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Teismas nurodė, kad atsakovas nepateikė įrodymų, jog analogiškas turtas galėjo būti parduotas už didesnę kainą. Pažymėtina, kad vilkikas ir miškovežio priekaba buvo perduoti ieškovui iš karto po Lizingo sutarčių nutraukimo, ir atsakovas negalėjo tikėtis, kad jam ateityje kils ginčų dėl to, kad turtas bus parduotas mažesne nei rinkos kaina. Dėl to atsakovui dabar pateikti įrodymus, kokia buvo reali ieškovo parduoto turto kaina, yra nebeįmanoma. Visgi atsakovas, siekdamas įrodyti panašios komplektacijos turto pardavimo kainas, kartu su tripliku pateikė teismui tai patvirtinančius įrodymus, t. y. įmonės „Brandus miškas“ 2010 m. kovo 9 d. sudarytą susitarimą dėl miškovežio su priekaba pirkimo, tačiau teismas šio įrodymo nevertino.Iš byloje esančios medžiagos akivaizdu, kad turtas galėjo būti parduotas už didesnę kainą. Finansinių įstaigų pagrindinė verslo sritis yra pinigų skolinimas už palūkanas, todėl lizingo davėjas yra labiau suinteresuotas kuo greičiau atgauti bent dalį pinigų ir toliau juos investuoti, negu ekonominiu sunkmečiu bandyti parduoti turtą už realią rinkos kainą. Dėl to turtas buvo parduotas mažesne nei reali rinkos kaina.Teismas nurodė, kad vilkiko kaina atitiko kitoms sutartims tuo pačiu metu parduotų analogiškos markės ir serijos vilkikų kainas, lyginant jas pagal pagaminimo metus, tačiau pagaminimo metai nėra vienintelis veiksnys, lemiantis parduodamų vilkikų kainas. Vilkikų kainos skiriasi atsižvelgiant į vilkiko serijinį modelį, jo eksploatacijos terminą, ridą, sąlygas, kuriomis buvo eksploatuojama, kokie kroviniai buvo vežami. Be to, teismui buvo pateikti įrodymai, kad vilkike VOLVO buvo įrengta hidromanipuliatoriui valdyti skirta sistema ir sumontuotas hidromanipuliatorius. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad kituose vilkikuose būtų sumontuota panaši hidraulinė įranga, kas leistų teismui teigti, jog pardavimo kaina tikrai atitiko realią rinkos kainą.Teismas nepasisakė dėl miškovežio puspriekabės pardavimo kainos. Ieškovas tiek vertindamas perimtą lizingo turtą, tiek jį parduodamas trečiajam asmeniui, turėjo atsižvelgti į turtui padarytus pagerinimus. Atsakovas, įspėdamas ieškovą apie veiklos nutraukimą, pažymėjo, kad perduodamoje technikoje atsakovas įmontavo hidraulinį manipuliatorių, kurio vertė tuo metu buvo 58 461,86 Lt. Šis faktas buvo pažymėtas ir turto priėmimo akte. Vadinasi, atsakovo atlikti turto pagerinimo faktas ieškovui buvo žinomas, todėl atsakovas pagrįstai galėjo tikėtis, kad minėtas pagerinimas bus įvertintas kaip faktorius, didinantis faktinę turto kainą.Teismas sprendime nurodė, kad darant analogiją su CPK nustatyta varžytinių vykdymo tvarka ar turto pardavimo per prekybos įmonę tvarka, nėra pagrindo teigti, jog turtas parduotas už visiškai nepriimtiną kainą. Tačiau teismo minimos CPK normos yra skirtos areštuoto turto priverstiniam pardavimui, o šiuo atveju turtas nebuvo areštuotas. Be to, tokia teismo išvada prieštarauja nuosekliai teismų praktikai, kurioje teigiama, kad tik teisingas (rinkos kainas atitinkantis) turto įkainojimas užtikrina teisingą turto realizavimo procesą. Šiuo atveju turto pardavimo kaina buvo nustatyta pardavimo tarpininko ir dėl šio turto nebuvo varžomasi, todėl teismo argumentai, kad turto pardavimo kaina gali būti 60 proc. turto rinkos vertės, yra atmestini kaip nepagrįsti. Atsižvelgiant į visų byloje esančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pats ieškovas prisidėjo prie netinkamai įvykdytos prievolės nuostolių padidėjimo, todėl šioje dalyje atsakovas turi būti atleistas nuo atsakomybės (CK 6.259 str.).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Apeliaciniu skundu nėra skundžiama teismo sprendimo dalis, kuria patenkinti ieškinio reikalavimai priteisti iš atsakovų 1 487,57 Lt nesumokėtų mokėjimų, 4 276,30 Lt papildomų išlaidų, 31 034,26 Lt palūkanų įmokų po sutarčių nutraukimo. Atsižvelgdama į CPK 320 straipsnio 2 dalyje nustatytas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, teisėjų kolegija dėl neapskųstos teismo sprendimo dalies nepasisako.

Apeliaciniu skundu skundžiama teismo sprendimo dalis, kuria teismas priteisė iš atsakovų 80 794,54 Lt nuostolių, patirtų iš turto pardavimo (turto neišpirktos vertės ir turto pardavimo kainos skirtumo). Taigi byloje aktualus CK 6.574 straipsnio taikymas bei nuostolių, susijusių su lizingo bendrovei sugrąžinto turto pardavimu, apskaičiavimas.

CK 6.574 straipsnyje, reglamentuojančiame lizingo sutarties nutraukimo pasekmes, nustatyta: „Kai lizingo sutartis nutraukta, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį.“

Kaip yra nurodęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, šioje normoje įtvirtinta lizingo gavėjo civilinės atsakomybės apimtis, kuri apibrėžiama aiškiai: lizingo davėjui turi būti atlyginta tiek nuostolių, kad jie grąžintų jį į tokią padėtį, kokia būtų buvusi tinkamai įvykdžius sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2012).

Reikalavimas atlyginti nuostolius, atsiradusius iš lizingo dalyku buvusio ir lizingo bendrovei sugrąžinto turto pardavimo, yra reikalavimas taikyti lizingo gavėjo sutartinę civilinę atsakomybę, kylančią todėl, kad lizingo gavėjui pažeidus sutartį, ji buvo nutraukta.

Viena iš civilinės atsakomybės sąlygų yra žala, kuri nėra preziumuojama, todėl šalis, kuri reikalauja taikyti civilinę atsakomybę kitai šaliai, turi įrodyti savo patirtos žalos dydį (CK 6.249 str. 1 d., CPK 178 str.).

Ieškovas savo patirtos žalos dydį grindžia tuo, kad pardavęs lizingo dalyku buvusias transporto priemones patyrė žalos, kurią sudaro turto likutinės (neišpirktos) vertės ir turto pardavimo kainos skirtumas. Ieškovas teigia, kad susigrąžintas turtas buvo parduotas už rinkos kainą, tą įrodo turto pardavimo sutartys, o parduodama susigrąžintą turtą lizingo bendrovė neprivalo atlikti nepriklausomo turto vertinimo.

Apeliantas išsako abejonę dėl kainos, už kurią ieškovas realizavo susigrąžintą turtą tretiesiems asmenims, nurodydamas, kad pateiktos sutartys neįrodo, jog turtas tikrai buvo parduotas rinkos, o ne tarp pirkėjo ir pardavėjo sutartomis ir sumažintomis pardavimo kainomis; turtas parduotas už beveik dvigubai mažesnę sumą, nei atsakovas įsipareigojo jį įsigyti pagal lizingo sutarčių nuostatas; neatsižvelgta į parduotoje technikoje įmontuotus pagerinimus (hidraulinį manipuliatorių Loglift, kurio vertė buvo 58 461,86 Lt).

Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai lizingo davėjas susigrąžina lizingo sutarties dalyku buvusį daiktą, lizingo gavėjas nebetenka galimybės daryti teisinį poveikį tolesniems dėl lizingo dalyko sudaromiems sandoriams. Kadangi lizingo dalyko realizavimas neekonomišku būdu galėtų lemti padidėjusius lizingo gavėjo nuostolius, lizingo davėjui tenka iš bendrosios prievolių teisės kylanti pareiga vykdyti prievolę sąžiningai ir tinkamai, kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu (CK 6.38 str. 1 d., 6.200 str.). Jei būtų nustatytas šių prievolių pažeidimas, lizingo gavėjas galėtų būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės (CK 6.248 str. 4 d.) (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-414/2012).

Tokį aiškinimą patvirtina ir tarptautinės teisės aktai, kurie nors ir nėra taikomi šioje byloje, tačiau gali būti pasitelkti kaip pagalbinis teisės normų aiškinimo šaltinis. Teisėjų kolegijos nuomone, CK 6.574 straipsnis, reglamentuojantis lizingo sutarties nutraukimo pasekmes, remiasi Otavoje 1998 m. gegužės 28 d. sudaryta UNIDROIT konvencija dėl tarptautinio finansinio lizingo. Šios konvencijos 13 straipsnio 2 dalies formuluotė iš esmės atitinka CK 6.574 straipsnio formuluotę. Remiantis Otavos konvencijos 13 straipsnio 2 dalies a ir b punktais, kai lizingo gavėjas iš esmės pažeidžia sutartį ir lizingo davėjas ją nutraukia, tai po sutarties nutraukimo lizingo davėjas gali: a) susigrąžinti įrangos valdymą; ir (angl. recover possession of the equipment; and) b) gauti tokio dydžio žalos atlyginimą, kuris grąžintų lizingo davėją į padėtį, kurioje jis būtų, jei lizingo gavėjas būtų vykdęs lizingo sutartį pagal jos sąlygas (angl. recover such damages as will place the lessor in the position in which it would have been had the lessee performed the leasing agreement in accordance with its terms). Otavos konvencijos 13 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad lizingo davėjas neturi turėti teisės gauti žalos atlyginimo tiek, kiek jis nesiėmė visų protingų pastangų sumažinti savo nuostolius (angl. The lessor shall not be entitled to recover damages to the extent that it has failed to take all reasonable steps to mitigate its loss). Otavos konvencijos parengiamojoje medžiagoje nurodoma, kad lizingo davėjas turėtų realizuoti susigrąžintą turtą komerciškai pagrįstu būdu (angl. disposing of the repossessed asset in a commercially reasonable manner)[1]. Iš šių nuostatų matyti lizingo davėjui tenka pareiga imtis priemonių mažinti lizingo gavėjui tenkančius nuostolius, ir tai atlikti realizuojant turtą komerciškai pagrįstu būdu. Teisėjų kolegija pažymi, kad komerciškai pagrįstas būdas kiekvienu atveju nustatomas individualiai, atsižvelgiant į turto pobūdį, jo paklausą rinkoje ir galimybę tą turtą realizuoti dabar arba ateityje, į galimą turto nuvertėjimą delsiant tą turtą parduoti ir kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes. Tačiau visais atvejais komerciškai pagrįstas būdas yra toks, kuris neužkerta kelio už susigrąžintą lizingo sutarties dalyku buvusį turtą gauti didesnę pardavimo kainą, jei egzistuoja reali tokios kainos gavimo galimybė per protingą laiką. Priešingu atveju, kai turtas parduodamas komerciškai nepagrįstu būdu, galima įžvelgti kreditoriaus kaltę, kuri pasireiškia tuo, kad kreditorius tyčia ar dėl neatsargumo prisidėjo prie prievolės netinkamu įvykdymu padarytų nuostolių padidėjimo, taip pat kai kreditorius tyčia arba dėl neatsargumo nesiėmė priemonių nuostoliams sumažinti (CK 6.259 str. 2 d.).

Teisėjų kolegijos nuomone, skirtingai nei teigia ieškovas, šioje byloje turto pardavimo sutartys įrodo tik aplinkybę, kad turtas buvo parduotas, tačiau tai savaime nėra įrodymas, patvirtinantis, kad turtas buvo parduotas komerciškai pagrįstu būdu, juolab nėra įrodymas, patvirtinantis, kad turtas buvo parduotas už rinkos kainą ir kad lizingo bendrovė ėmėsi priemonių, jog būtų sumažinti lizingo gavėjo patiriami nuostoliai. Ieškovas remiasi Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-44/2012, kurioje konstatuota, kad „pareiga įrodyti nuostolių dydį teko pareiškėjui (CPK 178 str.). Kolegijos vertinimu, tai jis padarė pateikdamas įrodymus apie atsiimto neišpirkto turto vertę ir šio pardavimą kitiems asmenims“. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad minimoje civilinėje byloje Nr. 2-44/2012 buvo nustatytos lizingo bendrovės pastangos parduoti turtą kuo didesne kaina, nes maždaug pusmetį turtas buvo pardavinėjamas didesne kaina per partnerį, vėliau, Lietuvoje turto nenupirkus, jis buvo pardavinėjamas aukcionuose ir per tarptautines prekybos įmones. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje ieškovas jokių savo pastangų parduoti turtą nenurodė ir neįrodinėjo. Ieškovo rašytiniuose paaiškinimuose tik teigiama, kad turtas parduotas konkretiems pirkėjams, nes šie pirkėjai pasiūlė didžiausią turto įsigijimo kainą, tačiau ieškovas nepaaiškino ir nepateikė įrodymų, kokiu būdu buvo ieškoma ir ar apskritai buvo ieškoma potencialių pirkėjų, ar jie turėjo sąlygas pasiūlyti didesnę kainą, nei tą, už kurią turtas buvo parduotas, kokios buvo kitų pirkėjų siūlomos kainos, jei tokių pasiūlymų buvo.

Apeliantas pripažįsta, kad jam neįmanoma pateikti įrodymų, kokia buvo reali ieškovo parduoto turto vertė, tačiau, pasak apelianto, šiuo atveju yra akivaizdu, kad turtas galėjo būti parduotas už didesnę kainą. Apelianto teigimu, prieš grąžindamas turtą ieškovui, jis negalėjo tikėtis, kad kils ginčų, o šiai dienai įvertinti jau parduotą turtą nėra galimybių.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su tuo, kad nereikia įrodinėti, jog lizingo bendrovė turtą pardavė per maža kaina, ypač, kai kita šalis laikosi pozicijos, kad turtas parduotas tinkamai. Aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti, išvardina CPK 182 straipsnis. Apelianto kaip akivaizdi nurodoma aplinkybė, kad turtas galėjo būti parduotas už didesnę kainą, į CPK 182 straipsnio sąrašą nepatenka, taigi ji reikalauja įrodinėjimo. Teisėjų kolegija pripažįsta įrodinėjimo sunkumus, su kuriais galėjo susidurti apeliantas, kai siekė įrodyti galimybę parduoti turtą už didesnę kainą (turtas parduotas tretiesiems asmenims, ir esminė jo dalis išgabenta į užsienį), tačiau šioje byloje atsakovai užėmė itin pasyvią poziciją ir nepateikė ne tik konkretaus parduoto turto vertės įrodymų, bet ir jokių palyginamų objektų kainų, iš kurių būtų galima daryti išvadą apie turto pardavimą per pigiai. Apeliantas per pigų turto pardavimą įrodinėjo pateikdamas vienintelį UAB „Brandus miškas“ ir UAB „Marsemus“ 2010 m. kovo 9 d. sudarytą susitarimą dėl miškovežio su priekaba ir hidrauliniu manipuliatoriumi pirkimo, tačiau atsižvelgiant į skirtingą palyginamo vilkiko markę, skirtingus pagaminimo metus ir kitas technines charakteristikas, šis įrodymas niekaip nepatvirtina ieškovo realizuoto turto kainos nepagrįstumo. Nors pastarojo įrodymo pirmosios instancijos teismas sprendime atskirai neaptarė, tačiau atsižvelgiant į parduotų objektų skirtumus, sprendime pagrįstai juo nesivadovavo. Be to, apeliantas jokių paaiškinimų ir įrodymų nepateikė net ir vykdydamas Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 5 d. nutartį, nors remiantis apelianto atstovės prašymu bylos nagrinėjimas buvo atidėtas. Teisėjų kolegija sutinka su apeliaciniame skunde nurodomu argumentu, kad vilkikų kainos skiriasi, atsižvelgiant į vilkiko serijinį modelį, jo eksploatacijos terminą, ridą, eksploatacijos sąlygas, tačiau būtent šių aplinkybių apeliantas ir neįrodinėjo.

Visgi Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje paties ieškovo pateikti įrodymai patvirtina galimybę parduoti turtą brangiau. Remiantis 2009 m. liepos 20 d. pirkimo – pardavimo sutartimi, sudaryta tarp UAB „Swedbank lizingas“ ir Olandijos bendrovės K. T. B.V. ieškovas pardavė pirkėjui 65 transporto priemones, nurodytas sutarties priede Nr. 1. Pagal Sutarties 2.1. punktą bendra turto kaina yra 1 320 025 eurų. Ši kaina galioja tik tuo atveju, jei pirkėjas nuperka ir apmoka už visą sutarties priede Nr. 1 nurodytą turtą. Kitu atveju atskirų turto vienetų kainos nustatomos sutarties 5.2. punkte nustatyta tvarka. Remiantis sutarties 5.2. punktu pirkėjui sutarties 4.1.2 punkte nustatyta tvarka apmokėjus tik dalį turto kainos ir perėmus tik šią dalį turto ir ne dėl pardavėjo kaltės atsisakius pirkti likusią turto dalį, šalių susitarimu perimto turto vienetų kaina nustatoma pagal priedą Nr. 1. Tokiu atveju pirkėjas privalės sumokėti pardavėjui skirtumą priede Nr. 1 nurodytos atitinkamo vieneto kainos ir pirkėjo jau sumokėtos kainos ne vėliau kaip iki 2009 m. rugpjūčio 30 d.

Remiantis sutarties priedu Nr. 1, parduoto vilkiko VOLVO FH12 kaina sudarė 22 600 eurų, tačiau jei ta pati transporto priemonė būtų parduota individualiai, pirkėjui nesumokėjus visos perkamų transporto priemonių paketo kainos, tai remiantis sutarties 5.2. punktu jos kaina sudarytų 42 000 eurų. Taigi paties ieškovo pasirašyta sutartis patvirtina galimybę už vilkiką VOLVO FH12 gauti 42 000 eurų kainą. Ieškovas savo rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad Olandijos bendrovės K. T. B.V. pateikė pasiūlymą įsigyti 65 transporto priemones, dėl to šis pasiūlymas dėl viso transporto priemonių paketo įsigijimo buvo komerciškai patrauklus ieškovui. Teisėjų kolegija sutinka, kad galimybė viena sutartimi parduoti didelį transporto priemonių paketą galėjo būti patraukli lizingo bendrovei, tačiau tokiu būdu parduodant transporto priemones kiekvienos jų kaina paprastai yra gerokai sumažinama (kuo daugiau perkama, tuo mažesnė vieneto kaina). Tą tiesiogiai patvirtina ir paties ieškovo pateiktas sutarties priedas Nr. 1, kuriame to paties vilkiko VOLVO FH12 kaina skiriasi nuo 22 600 eurų iki 42 000 eurų. Vien aplinkybė, kad pasirinktas transporto priemonių pardavimo būdas yra patrauklus lizingo bendrovei savaime nereiškia, kad tokio būdo pasirinkimo našta besąlygiškai turi tekti lizingo gavėjui. Pasirinktas pardavimo būdas, iškart realizuojant didelį transporto priemonių paketą, nėra įprastas, o byloje ieškovas nepateikė duomenų, kad buvo bandoma transporto priemonę parduoti individualiai ir kad tai nepavyko. Nagrinėjamu atveju paties ieškovo pateikti įrodymai sudaro pagrindą teigti, kad vilkiką VOLVO FH12 parduodant atskirai tam pačiam pirkėjui jo kaina galėjo siekti 42 000 eurų. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad siekiant realizuoti vilkiką VOLVO FH12 individualiai, negalima garantuoti, kad pavyktų jį parduoti už nurodytą kainą, be to, galimai išaugtų jo pardavimo kaštai (pvz., padidėtų saugojimo, administravimo išlaidos), o nenaudojamos transporto priemonės vertė dar labiau nukristų. Tačiau esant paties ieškovo ir Olandijos bendrovės K. T. B.V. sutartiniam pripažinimui dėl vilkiko VOLVO FH12 individualios kainos, nesant duomenų, kad minėtą vilkiką nesėkmingai buvo bandoma realizuoti kitu būdu, teisėjų kolegija sutarties priedą Nr. 1 vertina kaip įrodymą, objektyviai patvirtinantį vilkiko kainą, ir tuo priedu vadovaujasi priimdama savo procesinį sprendimą. Kadangi likutinė neišpirkta vilkiko VOLVO FH12 vertė sudarė 137 201,12 Lt, pardavus šią transporto priemonę už 42 000 eurų (145 017,6 Lt) gauta kaina viršytų nepadengtą likutinę neišpirkto vilkiko vertę. Atsižvelgiant į tai, reikalautas 59 167,93 Lt nuostolis iš vilkiko VOLVO FH12 pardavimo ieškovui neturėjo būti priteisiamas.

Byloje nėra duomenų, kurie leistų abejoti tuo, jog komerciškai pagrįstas buvo miškovežio priekabos NARKO S3HS11T11 pardavimas UAB „Targirė“ už 44 886,40 Lt be PVM. Atsakovas duomenų, pagrindžiančių šio objekto pardavimo kainos neatitikimą rinkos kainai nepateikė, o paties ieškovo pateikti duomenys taip pat nesuteikia pagrindo abejoti kainų neatitikimu. Dėl šios priežasties ieškovui pagrįstai priteistas 21 626,61 Lt nuostolis, atsiradęs dėl priekabos NARKO S3HS11T11 pardavimo.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi analogija su turto pardavimu iš varžytynių priverstinio vykdymo tvarka, kai turto pardavimo kaina gali būti 60 procentų turto rinkos vertės. Tarp antstolio atliekamo turto pardavimo iš varžytynių ir lizingo bendrovės atliekamo turto pardavimo yra esminių skirtumų. Pirmiausia, CPK nustatyta tvarka vyksta priverstinis turto pardavimas, kuriam teisės aktai nustato atlikimo terminus ir specialias procedūras. Tuo tarpu lizingo bendrovė yra laisva pasirinkti turto pardavimo laiką, būdą ir jo pardavimo aplinkybes. Antra, vykdant turto pardavimą CPK nustatyta tvarka, aiškiai reglamentuotas teises turi skolininkas, kuris gali pasiūlyti iš varžytynių parduodamo turto pirkėją (CPK 704 str.), tuo tarpu lizingo gavėjo teisės parduodant lizingo bendrovės susigrąžintą turtą nėra reglamentuotos. Trečia, jei šalys prieštarauja pradinei iš varžytynių parduodamo turto kainai, gali būti skiriama ekspertizė (CPK 681 str.), tuo tarpu realizuojant lizingo bendrovės turtą lizingo gavėjo nuomonė dėl kainos neturi įtakos. Ketvirta, CPK nustatyta tvarka turtas parduodamas būtent varžytynėse, kuriose nustatoma tik pradinė turto pardavimo kaina, o sąžiningas potencialių pirkėjų varžymasis užtikrina, kad patrauklaus objekto kaina išaugs. Tuo tarpu lizingo bendrovė turtą realizuoja laisvai, be nustatytų procedūrų, todėl nėra garantijų dėl potencialių pirkėjų varžymosi užtikrinimo.

Atsižvelgiant į aukščiau pateiktus argumentus, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas. Ieškovui priteista suma sumažinama, nepriteisiant ieškovui nuostolių, atsiradusių pardavus vilkiką VOLVO FH12. Bendra ieškovui priteisiama suma sudaro 58 424,74 Lt (117 592,73 Lt - 59 167,93 Lt).

Remiantis CPK 93 straipsnio 5 dalimi, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

Pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovui iš atsakovų priteista 3 352 Lt žyminio mokesčio. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo reikalavimas patenkinamas 49,68 procento, ieškovui iš atsakovų priteisiama 1 665,27 Lt žyminio mokesčio. Pirmosios instancijos teisme patirtos 35,15 Lt valstybės išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, paskirstomos taip: 17,46 Lt priteisiama iš ieškovo, 17,69 Lt priteisiama iš atsakovų.

Už apeliacinį skundą atsakovas UAB „KB Timber Service“ sumokėjo 2 423,84 Lt žyminio mokesčio, o ginčijama suma sudarė 80 794,54 Lt. Kadangi patenkinta apeliacinio skundo dalis sudaro 73,23 procento, iš ieškovo priteisiama 1 774,98 Lt už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio.

Įskaičius iš atsakovų ir ieškovo priteisiamas ˛yminio mokesčio sumas, bendra iš ieškovo priteisiama žyminio mokesčio suma atsakovo UAB „KB Timber Service“ naudai sudaro 109,71 Lt.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Apeliacinį skundą iš dalies patenkinti.

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 4 d. sprendimą pakeisti ir jį išdėstyti taip: „Priteisti ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Swedbank lizingas“ iš atsakovų uždarosios akcinės bendrovės „KB Trans“, uždarosios akcinės bendrovės „KB Timber Service“ solidariai 58 424,74 Lt, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2010 m. spalio 12 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei 17,69 Lt išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.“

Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ 109,71 Lt atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „KB Timber Service“ naudai, bei 17,46 Lt išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.