- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-03-07
- Bylos Nr.
- 2A-122/2006
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Konstantinas Gurinas, Marytė Mitkuvienė, Kazys Kailiūnas (pran.)
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Intrum Justitia“
- Ieškovas
- M. Čyžienės
- Advokatai
- Irmantas Dobilas, Stasys Drazdauskas
- Kategorijos
- 21.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
dalyvaujant ieškovo atstovams advokatui Stasiui Drazdauskui, Petrui Čyžiui, Arūnui Bagdžiui,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Intrum Justitia“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. lapkričio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2450-54/2005 pagal ieškovo M. Čyžienės individualios įmonės „Milčija“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Intrum Justitia“ dėl nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas M. Čyžienės individuali įmonė “Milčija“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui UAB „Intrum Justitia“, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „Intrum Justitia“ ieškovui M. Čyžienės individualiai įmonei „Milčija“ 116 543,98 Lt nuostolių atlyginimo, 6 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Nurodė, kad pagal 2003 m. vasario 12 d. tarp šalių sudarytą Bendradarbiavimo grąžinant pridėtinės vertės mokestį sutartį (toliau – Sutartis) atsakovas įsipareigojo suteikti ieškovui paslaugas, kurios apėmė kreipimąsi dėl pridėtinės vertės mokesčio, sumokėto užsienio valstybėse, grąžinimo į užsienio valstybių mokesčius administruojančias institucijas, keitimąsi informacija su užsienio valstybių mokesčių departamentais ir jų valdininkais, laikantis atitinkamos šalies įstatymų ir procedūrinių taisyklių. Ieškovas M. Čyžienės individuali įmonė „Milčija“ pateikė visus atsakovo reikalautus ir kitus būtinus dokumentus, reikalingus PVM grąžinimui už 2002 m., 2003 m., 2004 m. įsigytą kurą Lenkijos Respublikoje, tačiau atsakovas netinkamai ir nesilaikydamas Sutarties sąlygų vykdė savo sutartinius įsipareigojimus: laiku neištaisė prašymų, paduotų ieškovo vardu atitinkamoms Lenkijos Respublikos institucijoms dėl PVM grąžinimo trūkumų, neteisingai nurodė laikotarpį, pagal kurį pareiškėjas gali kreiptis su prašymu grąžinti PVM ir padarė kitus pažeidimus, dėl kurių ieškovui nebuvo grąžinta 116 543,98 Lt PVM už 2002 m. liepos mėnesio – 2003 m. birželio mėnesio laikotarpį, todėl atsakovas turi atlyginti ieškovo patirtus nuostolius, sudarančius negrąžinto PVM sumą, ir sumokėti palūkanas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2005 m. rugsėjo 8 d. preliminariu sprendimu ieškovo ieškinį tenkino, priteisė iš atsakovo UAB „Intrum Justitia“ ieškovui M. Čyžienės individualiai įmonei „Milčija“ 116 543,98 Lt nuostolių atlyginimo, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t.y. nuo 2005 m. rugsėjo 5 d., iki teismo sprendimo įvykdymo, ir 1665,44 Lt žyminio mokesčio. Teismas konstatavo, kad ieškinyje išdėstytas aplinkybes patvirtina į bylą pateikti įrodymai - Varšuvos antrojo mokesčių inspekcijos skyriaus viršininko 2003 m. rugsėjo 15 d., 2004 m. balandžio 1 d. ir 2004 m. gruodžio 23 d. sprendimai bei 2004 m. liepos 1 d. Varšuvos antrojo mokesčių inspekcijos skyriaus viršininko paraginimas. Teismas padarė išvadą, jog atsakovas nesilaikė Sutarties 4 punkte įtvirtinto reikalavimo vykdyti kliento (ieškovo) pavedimą pagal šalies, kurioje paduotas prašymas grąžinti PVM, įstatymus ir procedūrines taisykles, ir būtent šis atsakovo netinkamas paslaugų teikimas lėmė tai, kad ieškovas prarado galimybę atgauti PVM už 2002 m. ir 2003 m. sausio - birželio mėnesius. Teismas konstatavo, kad atsakovas, nesilaikydamas tarp šalių sudarytos Sutarties 4 punkto reikalavimų, pažeidė CK 6.38 straipsnio pirmosios ir antrosios dalių, 6.200 straipsnio nuostatas, todėl ieškovas įgijo teisę reikalauti nuostolių atlyginimo. Teismas nurodė, kad ieškovo sumokėtą 116 543,98 Lt PVM sumą Lenkijos Respublikoje patvirtina ieškovo Lenkijos Respublikoje įsigyto kuro STATOIL kortelėmis PVM sąskaitų – faktūrų už 2002 m. ir 2003 m. suvestinės. Teismas taip pat nurodė, jog kadangi tiek ieškovas, tiek atsakovas yra privatūs juridiniai asmenys, ieškovui priteistinos ir 6 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovo reikalavimas dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti bei dokumentų vertimo išlaidų atlyginimo nebuvo tenkintas, kadangi teismui nebuvo pateikti minėtas išlaidas ir jų dydį patvirtinantys dokumentai.
Atsakovas UAB „Intrum Justitia“ 2005 m. rugsėjo 28 d. pateikė teismui prieštaravimus dėl pareikšto ieškinio ir preliminaraus teismo sprendimo.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2005 m. lapkričio 9 d. sprendimu Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 8 d. preliminarų sprendimą paliko nepakeistą ir priteisė iš atsakovo UAB „Intrum Justitia“ ieškovui M. Čyžienės individualiai įmonei „Milčija“ 4 130 Lt išlaidų advokato pagalbai bei dokumentų vertimui apmokėti atlyginimo ir valstybei 18,15 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimo. Nurodė, kad atsakovo prieštaravimas, kad 2003 m. vasario 12 d. Sutarties, šios Sutarties priedo Nr. 1 bei Susitarimo Nr.013 pagrindu atsakovas veikė ne savo vardu ir interesais, o kaip „Intrum Justitia“ Oy, esančios Pasilantraitio g. 5, Helsinkyje, Suomijoje, atstovas, todėl prievoliniai santykiai susiklostė būtent tarp atstovaujamojo asmens ir ieškovo, atmestinas, kadangi negalima daryti išvados, jog ieškovui buvo tinkamai atskleistas atstovavimo faktas, nes atsakovas nepranešė ieškovui, jog veikia atstovaujamojo vardu, ieškovas nesuprato ir objektyviai negalėjo suprasti, jog sandorį sudaro su atstovu, veikiančiu kito asmens vardu bei interesais, tačiau pagrįstai manė sandorį sudarąs su atsakovu, kaip savarankišku savo vardu, interesais ir rizika veikiančiu bei atitinkamas paslaugas teikiančiu subjektu, todėl prievolės, tarp jų ir prievolė atlyginti netinkamu Sutarties vykdymu atsiradusius ieškovo nuostolius, pagal Sutartį, atsiranda atsakovui, o ne jo atstovaujamajam asmeniui. Teismas vadovavosi CK 2.133 straipsnio trečiąja dalimi. Teismas nurodė, kad atsakovo kaip atstovavimo faktą pagrindžiantis įrodymas pateikta Bendradarbiavimo sutartis Nr. 4, sudaryta tarp „Intrum Justitia“ Oy VAT Refund bei atsakovo UAB „Intrum Justitia“, negali suponuoti atstovavimo teisinių santykių atskleidimo ieškovui, kadangi apie tokios sutarties buvimą nėra nurodyta nei viename tarp ieškovo ir atsakovo pasirašytų dokumentų, be to, Bendradarbiavimo sutartis Nr. 4 jos variante anglų kalba datuojama 2003 m. spalio 1 d., tuo tarpu Sutarties, kurios pagrindu atsakovas pradėjo teikti paslaugas ieškovui ir kuria ieškovas grindžia savo reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo, bei Sutarties priedas Nr.1 buvo sudaryti 2003 m. vasario 12d., t.y. anksčiau, negu atstovavimo santykius tarp atsakovo ir „Intrum Justitia“ Oy VAT Refund patvirtinanti sutartis. Teismas pažymėjo, kad Susitarimas Nr.013, esantis 2003 m. vasario 12 d. šalių pasirašytos Sutarties papildymu, taip pat buvo sudarytas anksčiau nei atsakovo ir „Intrum Justitia“ Oy VAT Refund Bendradarbiavimo sutartis Nr. 4, t.y. 2003 m. balandžio 18 d., kas taip pat neleidžia teismui daryti išvados, jog šalių Sutarties sudarymo metu tarp atsakovo ir Suomijos įmonės egzistavo atstovavimo santykiai ir ieškovui buvo atskleistas atstovavimo faktas. Teismas nurodė, kad atsakovo pateikta ankstesnė, t.y. 2001 m. spalio 1 d. sudaryta tarp atsakovo ir Suomijos įmonės Bendradarbiavimo sutartis Nr.3 kaip atstovavimo santykių įrodymas, pati savaime nereiškia, kad ieškovas žinojo ir turėjo žinoti apie tokios sutarties buvimą ir apie tai, jog atsakovas PVM grąžinimo paslaugas teikia ne savo, bet kito asmens vardu bei interesais. Teismas taip pat nurodė, kad atsakovo prieštaravimuose nurodyta aplinkybė, jog ieškovas žinojo apie atstovavimo faktą, kadangi minėtame Susitarime Nr. 013 yra nurodyta, kad atsakovas UAB „Intrum Justitia“ veikia pagal 2003 m. balandžio 9 d. „Intrum Justitia“ Oy VAT Refund įgaliojimą, taip pat negali būti laikoma atstovavimo fakto atskleidimą patvirtinančiu įrodymu, kadangi Susitarimo Nr.013 turinys patvirtina, kad tokio atstovavimo teisinis pagrindas - įgaliojimas - buvo išduotas 2003 m. balandžio 9 d., t.y. vėliau, negu buvo pasirašyta Sutartis tarp ieškovo ir atsakovo, todėl ieškovui, 2003 m. vasario 12 d. sudarant su atsakovu Sutartį, nekilo ir negalėjo kilti abejonių dėl to, kad atsakovas veikia savo vardu ir interesais, o ne kaip kito subjekto atstovas. Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovo prieštaravimuose nurodyta aplinkybė, jog 2003 m. vasario 12 d. Sutartyje šalimi yra nurodytas ne atsakovas UAB „Intrum Justitia“, o „Intrum Justitia Tax Return“, pati savaime neleidžia teismui daryti išvados, jog ne atsakovas, o kitas subjektas, turi prisiimti iš Sutarties kylančias prievoles ir įvykdyti jas ieškovui. Teismas nurodė, kad „Intrum Justitia Tax Return“ apskritai nėra egzistuojantis subjektas, todėl padarė išvadą, jog iš Sutarties teisės ir pareigos atsirado būtent UAB „Intrum Justitia“, kuri figūruoja tiek Sutarties priede Nr.1, tiek ir vėlesniame Susitarime Nr.013 ir kurios antspaudas padėtas po atsakovo atstovės, esančios UAB „Intrum Justitia“ darbuotoja ir pasirašiusios Sutartį, parašu. Teismas pažymėjo, kad būtina ginti sąžiningo asmens – ieškovo interesus. Teismas konstatavo, kad atsakovo prieštaravimuose nurodytas argumentas, kad ieškovas nepagrindė prašomų priteisti nuostolių dydžio, atmestinas, kadangi visos PVM sąskaitos-faktūros, kurių pagrindu atsakovas buvo įsipareigojęs tarpininkauti ieškovui grąžinant PVM už laikotarpį nuo 2002 metų sausio iki 2003 metų birželio mėnesio, buvo perduotos pačiam atsakovui, šių PVM sąskaitų-faktūrų nuorašai yra pateikti teismui, jų pagrindu buvo sudarytos suvestinės, kuriomis ieškovas rėmėsi pateikdamas ieškinį. Teismas nurodė, kad šie nuostoliai yra atlygintini, kadangi Varšuvos antrojo mokesčių inspekcijos skyriaus viršininko 2003 m. rugsėjo 15 d., 2004 m. balandžio 1 d., 2004 m. gruodžio 23 d. sprendimai ir 2004 m. liepos 1 d. Varšuvos antrojo mokesčių inspekcijos skyriaus viršininko paraginimas patvirtina, kad PVM ieškovui nebuvo grąžintas būtent dėl netinkamų atsakovo veiksmų, t.y. šalių Sutarties 4 punkto reikalavimo vykdyti kliento (ieškovo) pavedimą pagal šalies, kurioje paduotas prašymas grąžinti PVM, įstatymus ir procedūrines taisykles nesilaikymo - Sutarties pažeidimo, dėl kurio ieškovas prarado galimybę atgauti PVM už 2002 metų ir 2003 metų sausio - birželio mėnesius. Teismo nuomone, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas nesilaikė tarp šalių sudarytos Sutarties reikalavimų, pažeidė CK 6.38 straipsnio pirmosios bei antrosios dalių, 6.200 straipsnio nuostatas, todėl atsiranda teisinis pagrindas atsakovo sutartinei atsakomybei bei prievolei atlyginti kreditoriaus patirtus nuostolius, sudarančius 116 543,98 Lt PVM sumą, kurią ieškovas sumokėjo už laikotarpį nuo 2002 metų sausio iki 2003 metų birželio mėnesio už kurą Lenkijos Respublikoje. Teismas taip pat nurodė, kad atsakovo argumentas dėl to, kad negrąžintas PVM priskirtinas prie netiesioginių nuostolių, už kuriuos pagal Sutarties sąlygų 8 punktą šalys neatsako, atmestinas, kadangi PVM, sumokėto užsienio valstybėse, grąžinimas ir sudarė Sutarties dalyką bei esmę, tai buvo šalių bendradarbiavimo tikslas, atsakovo teiktinų paslaugų ieškovui esmė. Teismas konstatavo, kad negrąžinto PVM suma negali būti kvalifikuojama, kaip netiesioginiai nuostoliai, už kurių patyrimą šalys neatsako, kadangi pati Sutartis, kuria atsakovas įsipareigojo tarpininkauti grąžinant PVM, netektų prasmės, jeigu atsakovas būtų atleistas nuo prievolės užtikrinti PVM grąžinimą. Teismas atmetė atsakovo prieštaravimuose nurodytą argumentą, jog priteistina nuostolių suma turi būti sumažinta 15 procentų dydžio komisiniu mokesčiu už tarpininkavimą pagal Susitarimo Nr. 013 2 punktą, kadangi pareigą sumokėti kitai Sutarties šaliai už Sutarties vykdymą ieškovas turėtų tik tuo atveju, jeigu kita Sutarties šalis būtų tinkamai įvykdžiusi savo sutartines prievoles, o kadangi nagrinėjamu atveju atsakovas netinkamai vykdė savo sutartines prievoles, ieškovo prievolė atsilyginti už netinkamai suteiktas paslaugas neatsiranda.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „Intrum Justitia“ prašo apeliacinės instancijos teismą panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2005 m. lapkričio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepilnai išnagrinėjo bei netinkamai įvertino pateiktus įrodymus ir nepagrįstai nesutiko su atsakovo UAB „Intrum Justitia“ prieštaravimuose dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 8 d. preliminaraus sprendimo išdėstytais argumentais, kad UAB „Intrum Justitia“ yra netinkamas atsakovas byloje, kadangi byloje esantys įrodymai patvirtina, jog sutartiniai santykiai Sutarties, Sutarties priedo Nr. 1 ir Susitarimo Nr. 013 pagrindu atsirado ne tarp ieškovo ir atsakovo UAB „Intrum Justitia“, bet tarp ieškovo ir „Intrum Justitia“ Oy, esančios Suomijoje, nes UAB „Intrum Justitia“, pasirašydama minėtą Sutartį, Sutarties priedą Nr.l ir Susitarimą Nr. 013, veikė kaip atstovas pagal įgaliojimą. Vertindamas atsakovo teismo posėdžio metu pateiktą 2001 m. spalio 1 d. Bendradarbiavimo sutartį Nr.3, teismas nepasisakė, ar ši sutartis patvirtina atstovavimo faktą, o tik konstatavo, kad ši sutartis pati savaime nereiškia, kad ieškovas žinojo ar turėjo žinoti apie tokios sutarties buvimą ir apie tai, jog atsakovas veikia kito asmens vardu ir interesais, t.y. kaip atstovas. Be to, 2001 m. spalio 1 d. Bendradarbiavimo sutartį Nr. 3 teismas vertino vadovaudamasis skirtingais kriterijais, negu vertindamas Bendradarbiavimo sutartį Nr. 4. Vadovaujantis CK 2.133 straipsniu, sprendžiant, ar teisės ir pareigos iš Sutarties, Sutarties priedo Nr. 1 ir Susitarimo Nr. 013 atsirado apeliantui ar „Intrum Justitia“ Oy, reikėjo nustatyti, ar tarp apelianto ir „Intrum Justitia“ Oy buvo susiklostę atstovavimo teisiniai santykiai, ar atstovavimo faktas buvo atskleistas ieškovui bei ar iš sandorio sudarymo aplinkybių ieškovas turėjo suprasti, kad sandorį sudaro su atstovu. Nesuprantama, kodėl teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad ieškovas nesuprato ir negalėjo suprasti, kad UAB „Intrum Justitia“, pasirašydama sutartis su ieškovu, veikė kaip atstovas, kadangi Susitarimo Nr. 013 preambulėje aiškiai yra nustatyta, kad UAB „Intrum Justitia“ veikia pagal „Intrum Justitia“ Oy VAT Refund įgaliojimą, o įstatymuose nėra imperatyvaus reikalavimo sudarant sutartį kito asmens vardu įgaliojimą pateikti. Teismo išvada, kad ieškovas negalėjo žinoti apie atstovavimą dėl to, kad Susitarime Nr. 013 kaip atstovavimo teisinis pagrindas nurodytas 2003 m. balandžio 9 d. įgaliojimas yra išduotas vėliau, negu apeliantas ir ieškovas pasirašė 2003 m. vasario 12 d. Sutartį, yra nepagrįsta, kadangi Susitarimas Nr.013, esantis esmine 2003 m. vasario 12 d. Sutarties dalimi, individualizuoja ir nustato konkrečias šios Sutarties šalių teises ir pareigas, o tai, kad atstovavimo faktas buvo atskleistas Susitarimo Nr. 013 pasirašymo metu, laikytina tinkamu atstovavimo fakto atskleidimu.Teismas nevertino aplinkybės, kad tiek Sutartis, tiek Susitarimas Nr.013 yra sudaryti dviem kalbomis - lietuvių ir anglų, kas praktikoje yra daroma kai vienas iš kontrahentų yra užsienio juridinis arba fizinis asmuo, ir šią aplinkybę, iš kurios ieškovas taip pat galėjo suprasti, kad sudaro sandorį su užsienio juridiniu asmeniu, atsakovas nurodė tiek savo prieštaravimuose dėl 2005 m. rugsėjo 8 d. preliminaraus sprendimo, tiek teismo posėdžio metu.Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į atsakovo prieštaravimuose nurodytą aplinkybę, kad prieš pasirašant Sutartį, UAB „Intrum Justitia“ darbuotojai ieškovo atstovams paaiškino pridėtinės vertės mokesčio grąžinimo paslaugos teikimo tvarką, taip pat nurodė, kad UAB „Intrum Justitia“ veikia kaip „Intrum Justitia“ Oy (Suomija) atstovas ir „Intrum Justitia“ Oy atlieka pagal Sutartį visus veiksmus, susijusius su pridėtinės vertės mokesčio grąžinimu.Teismas, neatsižvelgė į tai, kad teismo posėdžio metu ieškovas pats pripažino, kad atstovavimo faktas jam buvo atskleistas 2003 m. balandžio mėnesį, o aplinkybė, kad ilgą laiką ieškovas nepareiškė jokių prieštaravimų, patvirtina, kad tokiu savo elgesiu ieškovas išreiškė savo sutikimą su atstovavimo faktu.Teismas nusprendė dėl „Intrum Justitia“ Oy teisių ir pareigų, neįtraukdamas šio asmens į bylą. Teismas turėjo pasinaudoti CPK 47 straipsnyje numatyta galimybe savo iniciatyva įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu „Intrum Justitia“ Oy, kadangi byloje esantys įrodymai - Bendradarbiavimo sutartys Nr. 3 ir Nr. 4 liudija apie atstovavimo santykių buvimą tarp apelianto ir „Intrum Justitia“ Oy grąžinant PVM Lietuvos juridiniams asmenims. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad negrąžintas PVM nėra priskirtinas prie netiesioginių nuostolių. Vadovaujantis CK 6.193 straipsnio pirmąja dalimi, aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai. Atsižvelgiant į dideles grąžintino PVM sumas ir į tai, kad PVM grąžinimas ieškovui priklausė ne tik nuo „Intrum Justitia“ Oy veiksmų, bet ir nuo kitų aplinkybių, todėl nebūtų protinga tarpininkavimo grąžinant PVM paslaugą teikiančiam asmeniui prisiimti visišką atsakomybę tais atvejais, jeigu PVM nebūtų grąžintas. Teismas nepagrįstai negrąžintą PVM priskyrė prie tiesioginių ieškovo nuostolių ir todėl, kad galimybė susigrąžinti Lenkijoje sumokėtą PVM Lietuvos juridiniams asmenims atsirado tik 2003 m. lapkričio mėnesį, o iki to laiko Lietuvos juridiniams asmenims sumokėtas Lenkijoje PVM nebuvo grąžinamas.Teismas, priteisdamas iš atsakovo ieškovui 116 543, 98 Lt, neatsižvelgė į tai, jog pagal Sutarties 5 punktą iš klientui grąžintino PVM yra atskaitomas mokestis už paslaugą su PVM. Susitarimo Nr. 013 2 punkte numatytas mokesčio už tarpininkavimą sugrąžinant Lenkijoje sumokėtą PVM dydis yra 15 procentų nuo klientui grąžintinos sumos, todėl ieškovo reikalaujama priteisti suma turėjo būti atitinkamai sumažinta.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas M. Čyžienės IĮ „Milčija“ nurodo, kad su atsakovo UAB „Intrum Justitia“ apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašo apeliacinės instancijos teismą palikti Vilniaus apygardos teismo 2005 m. lapkričio 9 d. sprendimą nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas ir Vilniaus apygardos teismo 2005 m. lapkričio 9 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Pagal pateiktus į bylą įrodymus teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovas M. Čyžienės individuali įmonė „Milčija“ ir atsakovas UAB „Intrum Justitia“ pasirašė 2003 m. vasario 12 d. Bendradarbiavimo sutartį grąžinant pridėtinės vertės mokestį (Sutartis), 2003 m. vasario 12 d. Priedą Nr.1 prie Bendradarbiavimo sutarties grąžinant pridėtinės vertės mokestį (Sutarties priedas Nr. 1) ir 2003 m. balandžio 18 d. Susitarimą Nr. 013. Tarp ieškovo ir atsakovo kilo ginčas dėl sutarties vykdymo, atsakovo atstovavimo fakto atskleidimo sudarant Sutartį ir iš Sutarties teisių bei pareigų atsiradimo atsakovui.
Apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepilnai išnagrinėjo bei netinkamai įvertino į bylą pateiktus įrodymus ir nepagrįstai nesutiko su atsakovo argumentais, kad UAB „Intrum Justitia“ yra netinkamas atsakovas byloje, kadangi sutartiniai santykiai atsirado tarp ieškovo ir „Intrum Justitia“ Oy, esančios Suomijoje, o UAB „Intrum Justitia“, pasirašydama Sutartį, Sutarties priedą Nr.l ir Susitarimą Nr. 013, veikė kaip atstovas pagal įgaliojimą, yra nepagrįsti. CK 2.133 straipsnio trečioji dalis numato, kad jeigu atstovas, sudarydamas sandorį nepraneša, kad jis veikia atstovaujamojo vardu ir dėl jo interesų, tai iš šio sandorio teisės ir pareigos atsiranda atstovaujamajam tik tuo atveju, kai kita sandorio šalis iš sandorio sudarymo aplinkybių turėjo suprasti, kad sandorį sudaro su atstovu, arba kai tai šaliai asmuo, su kuriuo sudaromas sandoris, neturėjo jokios reikšmės. Taigi įstatymas numato du atvejus, kada atstovui sudarant sandorį ir nepranešus, kad jis veikia atstovaujamojo vardu ir jo interesais, iš sandorio atsirandančios teisės ir pareigos atsiranda atstovaujamajam – kai kita sandorio šalis, su kuria atstovas sudarė sandorį, iš sudarymo aplinkybių turėjo suprasti sudaranti sandorį su atstovu bei kai kitai sandorio šaliai asmuo, su kuriuo sudaromas sandoris, neturėjo jokios reikšmės. Paminėtos teisės normos tikslas – apsaugoti sąžiningo asmens, su kuriuo atstovas sudarė sandorį, interesus. Todėl, siekiant nustatyti, ar sudarytu sandoriu atsirado teisės ir pareigos atstovui, ar atstovaujamajam asmeniui, svarbu išaiškinti, ar atstovas tinkamai atskleidė atstovavimo faktą, ar kitą sandorio šalis iš sandorio sudarymo aplinkybių turėjo suprasti, kad sandorį sudaro su atstovu, ir ar tai šaliai asmuo, su kuriuo sudaromas sandoris, neturėjo jokios reikšmės. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad Susitarimas Nr.013 yra esminė 2003 m. vasario 12 d. Sutarties dalis, kad atstovavimo faktas buvo atskleistas minėto susitarimo pasirašymo metu ir kad tai laikytina tinkamu atstovavimo fakto atskleidimu. Susitarimas Nr.013, vadovaujantis šio susitarimo 1 punktu, yra 2003 m. vasario 12 d. Sutarties papildymas. Teisėjų kolegijos nuomone, dėl esminių sąlygų buvo susitarta 2003 m. vasario 12 d. Sutartyje, o Susitarime Nr. 013 yra susitarta dėl antraeilių Sutarties sąlygų, tokių kaip komisinio atlyginimo dydis, jo mokėjimo sąlygos ir panašiai, nustatymo. Aplinkybė, kad Susitarime Nr. 013 yra nurodyta, jog UAB „Intrum Justitia“ veikia pagal 2003 m. balandžio 9 d. įgaliojimą nėra pagrindas laikyti, kad atstovavimo faktas buvo atskleistas tinkamai, kadangi Sutarties, kuri buvo pagrindas Susitarimui Nr.013 sudaryti, sudarymo momentu, t.y. 2003 m. vasario 12 d., Susitarime Nr.013 minimas 2003 m. balandžio 9 d. įgaliojimas dar nebuvo išduotas. Pažymėtina, kad atsakovas 2003 m. balandžio 9 d. įgaliojimo į bylą apskritai nėra pateikęs. Todėl apeliacinio skundo argumentai, kad atstovavimo faktas tinkamai buvo atskleistas sudarant 2003 m. balandžio 18 d. Susitarimą Nr. 013 ir ieškovas tai pripažino pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, yra nepagrįsti. Taip pat pažymėtina, kad atsakovas nepateikė ieškovui ir nepridėjo prie Sutarties, Sutarties priedo Nr.1, Susitarimo Nr.013 UAB „Intrum Justitia“ ir „Intrum Justitia“ Oy VAT Refund Bendradarbiavimo sutarčių Nr.3 ir Nr.4. Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu ir apeliacinio skundo argumento, kad ieškovas galėjo suprasti, kad sudaro sandorį su užsienio juridiniu asmeniu. 2003 m. vasario 12 d. Sutartis yra sudaryta užpildant „Intrum Justitia Tax Return“ blanką, kuriame yra nurodytos trys tarpusavyje susijusios, analogiškas paslaugas Lietuvoje, Estijoje bei Suomijoje teikiančios įmonių grupei priklausančios įmonės. Todėl darytina išvada, kad ieškovas suprato, jog sutartį sudaro su vienu iš šios įmonių grupės narių, t.y. su UAB „Intrum Justitia“, teikiančia tarpininkavimo grąžinant pridėtinės vertės mokestį paslaugą Lietuvoje, tačiau ne kaip su įgaliotu asmeniu. Pažymėtina, kad Sutartį vykdė atsakovas. Sutarties, Sutarties priedo Nr.1, Susitarimo Nr.013 tekstus parengė ir pateikė atsakovas, todėl šiuose tekstuose nurodytos abejotinos sąlygos aiškintinos atsakovo nenaudai ir ieškovo naudai (CK 6.193 str. 4 d.). Atsakovas pagal įstatymo reikalavimus neįrodė, kad tinkamai atskleidė ieškovui atstovavimo faktą, kad ieškovas iš sandorio sudarymo aplinkybių turėjo suprasti, kad sandorį sudaro su atstovu, ir kad ieškovui asmuo, su kuriuo sudaromas sandoris, neturėjo jokios reikšmės. Todėl iš ieškovo ir atsakovo pasirašytų Sutarties, Sutarties priedo Nr.1 bei Susitarimo Nr.013 teisės bei pareigos atsirado ieškovui M. Čyžienės individualiai įmonei „Milčija“ ir atsakovui UAB „Intrum Justitia“. Teisėjų kolegija pagal pateiktus į bylą įrodymus bei teismo sprendimą konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino į bylą pateiktus Sutartį, Sutarties priedą Nr.1, Susitarimą Nr.013, kitus įrodymus bei tinkamai taikė CK 2.133 straipsnio trečiosios dalies nuostatas.
Atsižvelgiant į tai, kad dėl nurodytų aplinkybių bei motyvų iš sudaryto sandorio teisės ir pareigos atsirado UAB „Intrum Justitia“, laikytina, kad apeliacinio skundo argumentas, jog UAB „Intrum Justitia“ yra netinkamas atsakovas byloje ir pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl byloje nedalyvaujančio asmens, t.y. „Intrum Justitia“ Oy, teisių ir pareigų, yra nepagrįstas ir atmestinas.
Apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai negrąžintą PVM priskyrė prie tiesioginių ieškovo nuostolių, yra nepagrįstas. CK 6.249 straipsnio pirmojoje dalyje yra įtvirtinta tiesioginių nuostolių sąvoka – tiesioginiai nuostoliai yra žalos, kuria laikoma asmens turto netekimas arba sužalojimas bei turėtos išlaidos, piniginė išraiška. Atsižvelgiant į tai, kad Lenkijos Respublikoje sumokėto pridėtinės vertės mokesčio grąžinimą garantuoja Lenkijos Respublikos teisės aktai ir todėl ieškovas M. Čyžienės individuali įmonė „Milčija“ pagrįstai galėjo tikėtis, kad minėtas mokestis bus grąžintas, o ieškovo turto sumažėjimas bus laikinas, tačiau dėl atsakovo UAB „Intrum Justitia“ veiksmų sumokėto pridėtinės vertės mokesčio įmoka ieškovui grąžinta nebuvo, tai laikytina asmens turto netekimu, t.y. tiesioginiais ieškovo nuostoliais. Pažymėtina, kad šalių susitarimus dėl civilinės atsakomybės netaikymo ar jos apribojimo reglamentuoja įstatymas (CK 6.252 str.). Apeliantas taip pat nepagrįstai nurodo, kad galimybė susigrąžinti Lenkijos Respublikoje sumokėtą pridėtinės vertės mokestį Lietuvos Respublikos juridiniams asmenims atsirado tik 2003 m. lapkričio mėnesį, o iki to laiko Lietuvos Respublikos juridiniams asmenims sumokėtas Lenkijos Respublikoje pridėtinės vertės mokestis grąžinamas nebuvo. Į bylą pateikti Warszawa-Śródmieście antrojo mokesčių skyriaus viršininko priimti dokumentai (t.1, b.l. 12-19) patvirtina, kad Lietuvos Respublikos subjektams pridėtinės vertės mokesčio grąžinimo galimybė atsirado nuo 2002 m. liepos 1 d., todėl apelianto teiginys, kad minėta galimybė atsirado tik 2003 m. lapkričio mėnesį, yra nepagrįsta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pateikti į bylą įrodymai patvirtina, kad dėl atsakovo netinkamo Sutarties vykdymo ieškovui nebuvo grąžintas už įsigytą kurą Lenkijos Respublikoje sumokėtas 116 543,98 Lt pridėtinės vertės mokestis už 2002 m. liepos mėnesio – 2003 m. birželio mėnesio laikotarpį ir tokiu būdu ieškovui padaryti 116 543,98 Lt dydžio tiesioginiai nuostoliai. Apeliaciniame skunde taip pat nepagrįstai teigiama, kad ieškovo reikalaujama priteisti suma turėjo būti sumažinta mokesčio už tarpininkavimą sugrąžinant Lenkijos Respublikoje sumokėtą pridėtinės vertės mokestį dydžiu, t.y. 15 procentų. Susitarimo Nr.013 2 punkte įtvirtinta atsakovo UAB „Intrum Justitia“ teisė gauti 15 procentų dydžio komisinį mokestį už tarpininkavimą sugrąžinant Lenkijos Respublikoje sumokėtą pridėtinės vertės mokestį, t.y. teisė gauti nurodytą mokestį tinkamai įvykdžius sutartį. Į bylą pateikti Warszawa-Śródmieście antrojo mokesčių skyriaus viršininko priimti dokumentai patvirtina, kad atsakovas laiku neištaisė prašymų Lenkijos Respublikos institucijoms dėl pridėtinės vertės mokesčio grąžinimo trūkumų, neteisingai nurodė laikotarpį, už kurį prašomas grąžinti pridėtinės vertės mokestis, todėl laikytina, kad ieškovui pridėtinės vertės mokestis nebuvo grąžintas dėl atsakovo netinkamų veiksmų, t.y. dėl atsakovo kaltės. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad sutartis nebuvo tinkamai įvykdyta dėl atsakovo kaltės, minėtas mokestis už tarpininkavimą UAB „Intrum Justitia“ neturėtų būti sumokamas. Dėl nurodytų argumentų teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai negrąžintą pridėtinės vertės mokestį priskyrė tiesioginiams ieškovo nuostoliams bei netinkamai nustatė nuostolių atlyginimo dydį.
Teisėjų kolegija pagal pateiktus į bylą įrodymus sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl ieškinio tenkinimo, prieštaravimų dėl pareikšto ieškinio ir preliminaraus teismo sprendimo netenkinimo ir preliminaraus teismo sprendimo palikimo nepakeistu yra pagrįstos (CK 2.133 str. 3 d., 6.1 str., 6.37 str., 6.154 str., 6.193 str., 6.200 str., 6.210 str., 6.245 str., 6.249 str.).
Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nėra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimui pakeisti ar panaikinti, ir sprendžia, kad apeliacinis skundas yra atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2005 m. lapkričio 9 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Vadovaujantis CPK 98 straipsniu, iš atsakovo UAB „Intrum Justitia“ ieškovui M. Čyžienės individualiai įmonei „Milčija“ priteistina 2 360 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo, taip pat iš atsakovo UAB „Intrum Justitia“ priteistina valstybei 9 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimo (CPK 96 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2005 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Intrum Justitia“ (juridinio asmens kodas 124235171) ieškovui M. Čyžienės individualiai įmonei „Milčija“ (juridinio asmens kodas 153657617) 2 360 Lt (du tūkstančius tris šimtus šešiasdešimt litų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo ir valstybei 9 Lt (devynis litus) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimo.