Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2019-09-25 · Administracinė byla Nr. eA-4204-968/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2019-03-04Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2019-09-25Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-09-25
Bylos Nr.
eA-4204-968/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02984-2018-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas
Teisėjai
Audrius Bakaveckas (pirm.), Rytis Krasauskas (pran.), Ramutė Ruškytė
Pareiškėjas
P. M.
Atsakovas
Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eA-4204-968/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02984-2018-7Procesinio sprendimo kategorija 12.6.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. rugsėjo 25 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareis?ke?jo P. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. M. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas P. M. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2018 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą Nr. (23.24-08)-327-7352 ,,Pakeisti sprendimą atidėti / išdėstyti mokestinės nepriemokos / baudos už administracinį nusižengimą sumokėjimą“ (toliau – ir Sprendimas1) ir 2018 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą Nr. (23.24-08)-327-7371 ,,Nutraukti mokestinės paskolos sutartį“ (toliau – ir Sprendimas2); 2) įpareigoti VMI išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl mokestinės paskolos sutarties pratęsimo ir priimti sprendimą dėl mokėjimų atidėjimo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Pateikė VMI prašymą pakeisti sprendimą atidėti / išdėstyti mokestinės nepriemokos / baudos už administracinį nusižengimą sumokėjimą ir atidėti 19 922,62 Eur mokestinės nepriemokos mokėjimą 1 metams. Tokį prašymą pareiškėjas pateikė įvertinęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2018 m. gegužės 23 d. nutartį ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimą dėl jo (pareiškėjo) skundo patenkinimo, kuriuose buvo panaikintas VMI sprendimas dėl mokestinės paskolos sutarties nutraukimo pareiškėjo atžvilgiu ir VMI buvo įpareigota teisės aktų nustatyta tvarka išnagrinėti pareiškėjo prašymą bei dokumentus dėl mokestinės paskolos sutarties sudarymo / keitimo. Teismai konstatavo, kad VMI sprendimas nesuderinamas su gero viešojo administravimo principu, pažeidžia mokesčių mokėtojo teises, nes priimtas nesilaikant teisės aktuose nustatytų procedūrų. Tačiau VMI, netinkamai įvertinusi pareiškėjo pateiktus dokumentus, dar kartą priėmė pareiškėjui neigiamą sprendimą ir nutraukė mokestinės paskolos sutartį.

2.2. VMI netinkamai pritaikė teisės normas ir nepagrįstai atsisakė atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimo terminus. Sprendime1 ir 2018 m. rugpjūčio 3 d. išvadoje Nr. (23.31-08)-326-6414 ,,Dėl P. M.“ (toliau – ir Išvada) VMI aiškiai nurodo, kad įvertinus informaciją ir iš kitų šaltinių surinktus duomenis galima daryti prielaidą, jog pareiškėjas sumokėti visos mokestinės nepriemokos šiuo metu negali. Tačiau tuo pačiu mokesčių administratorius nurodo, kad pareiškėjas neįrodė, kaip dengs mokestinę skolą, todėl priima sprendimą nutraukti mokestinės paskolos sutartį. Toks VMI sprendimas reiškia, kad VMI neleidžia, jog būtų išpildyta sąlyga teigiamam sprendimui priimti – būtų stabilizuota mokesčių mokėtojo finansinė padėtis.

2.3. VMI atsiuntė pareiškėjui raginimą apmokėti visą skolą, nors aiškiai supranta, kad visos skolos mokėjimas šiuo metu iškart yra negalimas ir dėl to pareiškėjo situacija taptų kritiška. Šioje mokestinės nepriemokos ir jos atidėjimo byloje yra galiojantis prievolių įvykdymo užtikrinimas – hipoteka: žemės sklypas (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir žemės sklypas (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuris nagrinėjamu atveju užtikrina prievolių įvykdymą ir mažina prievolių neįvykdymo riziką. Pareiškėjas nurodė, kad neturi jokių einamųjų skolų biudžetui.

2.4. Pareiškėjas mokestinių prievolių dengimą sieja su turimų žemės sklypų realizavimu ir pajamomis, gautomis pardavus šiuos objektus – tai yra žemės ūkio paskirties objektai Trakų rajone. Šio turto pardavimo problematika yra susijusi su dviem aspektais. Visų pirma, tai vykdomų žemės darbų sezoniškumas (tik pasibaigus darbams rudenį realiai yra nagrinėjami klausimai dėl žemės ūkio paskirties žemės pardavimo ir / ar nuomos). Antra, žemės ūkio paskirties žemės pirkimo / pardavimo pagal plotą ribojimai Vyriausybės nustatyta tvarka. Realus sklypų pardavimas yra komplikuotas dėl to, kad norinčiųjų pirkti yra, tačiau dėl įsigyjamo ploto ribojimo ne visada išeina įforminti pardavimą ir užbaigti sandorį. Tačiau planuojama rudenį sandorį įforminti ir jei būtų sudėtinga parduoti, būtų derinamas klausimas dėl žemės ūkio paskirties sklypų nuomos. Šių objektų pardavimas leistų iškart įvykdyti visas pareiškėjo mokestines prievoles biudžetui. Žemės sklypų vertė yra pakankama, tam kad būtų pilnai atsiskaityta su biudžetu. Tai reiškia, kad pareiškėjas tinkamai pagrindė, kaip planuoja dengti skolą VMI. Esant hipotekai, prievolių įvykdymas yra maksimaliai užtikrintas, VMI visada turės pirmumo teisę gauti sumas, realizavus šiuos objektus, tačiau tendencingai komplikuoja situaciją ir siekia dar labiau didinti pareiškėjo išlaidas, susijusias su hipotekos realizavimu ir antstolio darbo apmokėjimu.

2.5. Mokesčių administratorius nepagrįstai nurodo, kad pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.930¹ straipsnio nuostatas dėl atsiskaitymo eiliškumo ir mokėjo kitiems kreditoriams. Pagal CK 6.930¹ straipsnį atsiskaitymo eiliškumas yra nustatomas skolininkui ir neapmokėtoms skoloms. Nagrinėjamu atveju kalbama apie įsiskolinimą biudžetui, tačiau per visą nurodytą laikotarpį skolos nebuvo, mokestinės skolos mokėjimas buvo atidėtas, o vėliau teismo nutartimi išieškojimas buvo sustabdytas, todėl pareiškėjas nepadarė pažeidimo ir nepažeidė atsiskaitymo eiliškumo.

2.6. Nesutinka su VMI argumentu, kad pareiškėjas negalėjo mokėti nepilnamečiam vaikui išlaikymo, o turėjo dengti mokestines skolas. Vaiko išlaikymo sumos per mėnesį siekė apie 150 Eur, tai net mažiau nei pagal nusistovėjusią teismų praktiką vaiko išlaikymo dydžio nustatymo bylose. Be to, tokios išlaidos yra prioritetinės. Pareiškėjas gyvena kukliai, prabangos prekių neperka, transporto priemonės neturi. Iš tėvų gauti pinigai buvo skirti antstolio Mitkaus kontoroje administruojamoje vykdomojoje byloje padengti skolas, kadangi kreditoriaus naudai buvo areštuotas turtas ir kitaip antstolis neleido pardavinėti turto. Pardavus nekilnojamojo turto objektą buvo atsiskaityta su kreditoriais vykdomosiose bylose, kaip tai numato CK. Kadangi padengti visas skolas pinigų neužteko, dalis skolų buvo refinansuota. Dalis pinigų buvo skirta tėvams nurodytai paskolai grąžinti. Be to, tuo laikotarpiu pareiškėjo tėvas sirgo ir 2017 metais mirė.

2.7. Pareiškėjas yra maksimaliai siekiantis vykdyti prievoles kreditoriams teisės aktų nustatyta tvarka. Iš turimų galimybių dengia skolas kreditoriams arba jas refinansuoja, derina mokėjimų grafikus. Atidėjus mokestinę nepriemoką valstybė nepatirtų jokių nuostolių, kadangi pareiškėjas mokėtų palūkanas. VMI naudai yra įkeistas turtas, todėl jos reikalavimas yra maksimaliai užtikrintas. Didžiąją dalį skolos sudaro delspinigiai, tai yra taip pat užtikrinimo priemonė. Pagrindinė mokestinė skola yra sumokėta.

Atsiliepimas

3. Atsakovas pateikė atsiliepimą, kuriame prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad:

3.1. 2018 m. rugpjūčio 3 d. priėmė Sprendimą1, kuriame nusprendė nepratęsti išdėstymo / atidėjimo laikotarpio 2015 m. sausio 16 d. mokestinės paskolos sutarčiai Nr. (23.24-08) 327-61 (toliau – Mokestinės paskolos sutartis), bei Sprendimą2, kuriuo nutraukiama Mokestinės paskolos sutartis. Sprendimas1 priimtas remiantis Išvada.

Šalies argumentai

3.2. Pareiškėjas 2014 m. rugsėjo 25 d. mokesčių administratoriui pateikė prašymą atidėti ir išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą. VMI šį prašymą patenkino ir 2014 m. gruodžio 3 d. priėmė sprendimą atidėti / išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą iki 2015 m. rugsėjo 25 d. VMI ir pareiškėjas 2015 m. sausio 16 d. pasirašė Mokestinės paskolos sutartį pagal kurią pareiškėjas įsipareigojo iki 2015 m. rugsėjo 25 d. sumokėti 20 452,26 Eur mokestinę nepriemoką. Mokestinės nepriemokos sumokėjimas buvo užtikrintas hipoteka – VMI naudai įkeistas turtas: žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir žemės sklypas (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas 2015 m. rugsėjo 20 d. pateikė prašymą pratęsti mokestinės nepriemokos mokėjimo terminus 1 metams, paliekant galioti aukščiau išvardintas užtikrinimo priemones. Šis pareiškėjo prašymas taip pat buvo patenkintas ir VMI 2015 m. lapkričio 11 d. priėmė sprendimą Nr. (23.24-08)-327-8835 ,,Pakeisti sprendimą atidėti / išdėstyti mokestinės nepriemokos / baudos už administracinį teisės pažeidimą sumokėjimą“. Taip pat 2016 m. sausio 8 d. VMI ir pareiškėjas pasirašė mokestinės paskolos sutartį Nr. (23.24-08)-327-71, pagal kurią pareiškėjas įsipareigojo iki 2016 m. gegužės 25 d. sumokėti 20 362,26 Eur mokestinę nepriemoką. Pareiškėjas 2016 m. gegužės 24 d. pateikė prašymą, kuriame buvo prašoma pratęsti mokestinės paskolos sutartimi atidėtos mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą 1 metų laikotarpiui. VMI šio prašymo nenagrinėjo ir 2016 m. birželio 6 d. priėmė sprendimą Nr. (23.24-08)-327-3590 ,,Nutraukti mokestinės paskolos sutartį“, kuriuo nutraukė 2016 m. sausio 8 d. mokestinės paskolos sutartį Nr. (23.24-08)-327-71.

3.3. Pareiškėjas VMI 2016 m. birželio 6 d. sprendimą Nr. (23.24-08)-327-3590 ,,Nutraukti mokestinės paskolos sutartį“ apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Teismas konstatavo, kad VMI nepagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą, kuriame buvo prašoma pratęsti Mokestinės paskolos sutartimi atidėtos mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą 1 metų laikotarpiui. Teismas taip pat pasisakė, kad VMI nepagrįstai nutraukė Mokestinės paskolos sutartį, nes nebuvo išnagrinėtas pareiškėjo prašymas pratęsti mokestinės paskolos sutartimi atidėtos mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą.

3.4. Teismui panaikinus VMI 2016 m. birželio 6 d. sprendimą Nr. (23.24-08)-327-3590 ,,Nutraukti mokestinės paskolos sutartį“ bei įpareigojus VMI išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. gegužės 24 d. prašymą, VMI 2018 m. birželio 1 d. raštu Nr. (23.1-08) RNA-16033 informavo pareiškėją, kad VMI iš naujo nagrinėja 2016 m. gegužės 24 d. prašymą dėl mokestinės paskolos sutarties pratęsimo, kuriame prašoma pratęsti mokestinės paskolos sutartį 1 metams (atidedant įsiskolinimo mokėjimą 1 metams). Šiuo raštu VMI paprašė papildomų dokumentų, reikalingų prašymui nagrinėti. Pareiškėjas 2018 m. birželio 28 d. raštu pateikė patikslintą prašymą ir papildomus dokumentus.

3.5. VMI, priimdama šioje byloje ginčijamą Sprendimą1, išnagrinėjo pareiškėjo prašymą bei kartu su prašymu pateiktus dokumentus. Įvertinusi pateiktus dokumentus, VMI konstatavo, kad pareiškėjui jau buvo suteikta galimybė stabilizuoti savo finansinę būklę, t. y. dėl tos pačios mokestinės nepriemokos mokėjimo terminų atidėjimo prašymai teikiami nuo 2012 metų. 2012 m. gruodžio 21 d. mokestinės paskolos sutartimi Nr. (23.24-08)-327-6639 mokėjimo terminas atidėtas iki 2013 m. spalio 17 d. Ši sutartis pakeista 2013 m. spalio 28 d. pratęsiant atidėjimo laikotarpį iki 2014 m. rugsėjo 25 d., o dėl sutarties sąlygų nevykdymo nutraukta VMI 2014 m. spalio 7 d. sprendimu Nr. (23.24-08)-327-7767. Mokesčių mokėtojui pateikus prašymą dėl tos pačios mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimo, 2015 m. sausio 16 d. sudaryta Mokestinės paskolos sutartis, kuria mokėjimo terminas atidėtas iki 2015 m. rugsėjo 25 d. Ši sutartis pakeista 2016 m. sausio 8 d. pratęsiant atidėjimo laikotarpį iki 2016 m. gegužės 25 d., tačiau ir šiuo terminu mokestinė nepriemoka nebuvo sumokėta, bet pateiktas 2016 m. birželio 24 d. prašymas pratęsti Mokestinės paskolos sutartį dar vieniems metams. Palūkanos ir įmokos pagal Mokestinės paskolos sutartį laiku nebuvo mokamos, dėl ko pareiškėjui 2013 m. ir 2014 m. buvo išsiųsta po 3 įspėjimus apie ketinimą nutraukti Mokestinės paskolos sutartį, o 2015 m. ir 2016 m. išsiųsta po 2 tokius įspėjimus. Pareiškėjas, turėdamas Mokestinės paskolos sutartį, nepasinaudojo galimybe sumokėti mokestinę nepriemoką dalimis ir nesiekė atsiskaityti per trumpesnį terminą.

3.6. VMI daro prielaidą, jog pareiškėjas sumokėti visos mokestinės nepriemokos šiuo metu negali, nes neturi tiek lėšų. Pareiškėjas pateiktais dokumentais neįrodo, kad per prašomą atidėjimo laikotarpį sugebėtų stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti ją vėliau. Mokesčių mokėtojas nepateikė jokių įrodymų apie planuojamą ar vykdomą turto pardavimą (skelbimų kopijos, ketinimo protokolai, preliminarios sutartys ir / ar kita), o tuo pačiu neįrodo, kad turės pakankamai pajamų sumokėti mokestinę nepriemoką ateityje. Pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 22 d. ir 2017 m. gegužės 31 d. turto pirkimo pardavimo sutartimis pardavė nekilnojamąjį turtą, tačiau atsiskaitė ne su biudžetu, bet su kitais kreditoriais. Išnagrinėjus pareiškėjo pateiktus dokumentus, konstatuota kad nėra pagrindo tenkinti jo prašymo ir pratęsti išdėstymo / atidėjimo laikotarpį. Nepateikus dokumentų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas turi realių galimybių atsiskaityti su biudžetu tuo atveju, jeigu mokestinės nepriemokos sumokėjimas būtų atidėtas arba išdėstytas, nebuvo pagrindo taikyti Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 88 straipsnio 2 dalies. Vien tai, kad pareiškėjui iš karto sumokėjus mokestinę nepriemoką jo finansinė padėtis pablogėtų, nėra absoliutus pagrindas išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą, nes mokesčių mokėtojas taip pat privalo pateikti įrodymus, jog turi realių galimybių atsiskaityti per prašomą suteikti mokestinės nepriemokos atidėjimo laikotarpį. Pareiškėjo prašomo pakeisti mokestinės paskolos sutarties įvykdymo užtikrinimas hipoteka, nereiškia, kad VMI privalo pratęsti išdėstymo / atidėjimo laikotarpį.

3.7. Pareiškėjas savo prašymus išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą ar pratęsti išdėstymo / atidėjimo laikotarpį grindė tuo pačiu argumentu, t. y. kad su VMI atsiskaitys pardavęs nekilnojamąjį turtą. Pratęstos ir / ar nutrauktos mokestinės paskolos sutartys įrodo, kad vien ta aplinkybė, jog pareiškėjo turto vertė yra didesnė nei mokestinė nepriemoka, neleidžia teigti, kad pareiškėjas įrodė, jog turės galimybę atsiskaityti su valstybės biudžetu tuo atveju, jeigu mokestinės nepriemokos sumokėjimas būtų atidėtas arba išdėstytas. Pareiškėjas turėjo pakankamai ilgą laikotarpį, kad galėtų realizuoti nekilnojamąjį turtą ir atsiskaitytų su kreditoriumi VMI, tačiau to nepadarė.

3.8. Sprendimas1 priimtas išnagrinėjus pareiškėjo 2016 m. gegužės 24 d. prašymą. Nors pats pareiškėjas prašė pratęsti išdėstymo / atidėjimo laikotarpį vieneriems metams, tačiau per dvejus metus nesumokėjo net dalies išdėstytos mokestinės nepriemokos, nors tokią galimybę turėjo (2016 m. rugsėjo 22 d. ir 2017 m. gegužės 31 d. turto pirkimo pardavimo sutartimis pareiškėjas pardavė nekilnojamąjį turtą).

3.9. Mokestinės paskolos sutartyje numatyta, kad mokesčių administratorius turi teisę nutraukti mokestinės paskolos sutartį, jei mokesčių mokėtojas nevykdo mokestinės paskolos sutarties sąlygų. Pareiškėjas nevykdė Mokestinės paskolos sutarties sąlygų, o pareiškėjo 2016 m. gegužės 24 d. prašymas pratęsti Mokestinės paskolos sutartį patenkintas nebuvo, todėl VMI pagrįstai priėmė sprendimą nutraukti mokestinės paskolos sutartį.

II.

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 4 d. sprendimu pareiškėjo P. M. skundą atmetė.

5. Teismas nurodė, kad ginčas nagrinėjamoje byloje iš esmės kilo dėl to, kad, atsakovo nuomone, pareiškėjas neįrodė savo galimybių stabilizuoti finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau.

6. Teismas pažymėjo, kad į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina VMI išvadą, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė reikalautų duomenų apie 2018 metais gautas pajamas, Rato kredito unijoje turimas sąskaitas ir piniginių lėšų likučius bei dokumentų, įrodančių, kad yra realių galimybių atsiskaityti su biudžetu tuo atveju, jeigu būtų pakeista mokestinės paskolos sutartis. Tiek 2016 m. gegužės 24 d. prašymą mokesčių administratoriui, tiek skundą teismui pareiškėjas grindžia išskirtinai savo ketinimais realizuoti nekilnojamąjį turtą ir šių sandorių gautomis pajamomis atsiskaityti su valstybės biudžetu. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas turi nekilnojamojo turto, tačiau nagrinėjamų aplinkybių kontekste svarbu pažymėti ir mokesčių administratoriaus konstatuotą objektyvią aplinkybę, kad pareiškėjas, siekdamas tos pačios mokestinės nepriemokos atidėjimo, prašymus teikia jau nuo 2012 metų. Dėl mokestinės paskolos sutarties nevykdymo, ji buvo nutraukta jau VMI 2014 m. spalio 7 d. sprendimu Nr. (23.24-08)327-7767. Taigi, pareiškėjui neabejotinai yra žinomos įrodinėtinos, siekiant mokestinės nepriemokos atidėjimo / išdėstymo, aplinkybės bei mokestinės paskolos sutarties nevykdymo pasekmės. Pastaroji Mokestinės paskolos sutartis taip pat kartą jau buvo pakeista ir mokėjimo terminas pareiškėjo prašymu atidėtas, tačiau ir per jį pareiškėjas savo įsipareigojimų nevykdė.

7. Nors pareiškėjas 2015 m. rugsėjo 20 d. prašyme mokesčių administratoriui buvo įsipareigojęs iškart padengti visą įsiskolinimą valstybei iš pajamų, gautų pardavus nekilnojamąjį turtą adresu (duomenys neskelbtini), tačiau, kaip nustatė mokesčių administratorius, pareiškėjas to neginčija, iš šių pajamų jis atsiskaitinėjo su kitais kreditoriais, o ne su valstybe. Pareiškėjas skunde teismui dėsto daug argumentų, skirtų sukritikuoti mokesčių administratoriaus išvadą, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeistas CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintas atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumas, tačiau šie jo argumentai nevertinti tinkamais pagrįsti MAĮ 88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų sąlygų egzistavimą. Pareiškėjas pabrėžia, kad, užtikrinus mokestinės nepriemokos sumokėjimą hipoteka, yra sumažinta prievolių neįvykdymo rizika. Teismas pažymėjo, kad šios teisės aktuose įtvirtintos užtikrinimo priemonės (Lietuvos Respublikos finansų ministro 1998 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 268 patvirtintų Mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 30 p.) taikymas jokiu būdu neeliminuoja pareiškėjo pareigos tinkamai pagrįsti savo prašymą pakeisti Mokestinės paskolos sutartį dar kartą atidedant mokestinės nepriemokos mokėjimo terminus.

8. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad prieš priimant skundžiamą Sprendimą1 pareiškėjas buvo informuotas, jog jo prašymas atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą neatitinka nustatytų reikalavimų ir jam išaiškinta, kokius duomenis jis turi papildomai pateikti ir kurių trūksta sprendimui dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo priimti. Pareiškėjui nepateikus mokesčių administratoriaus nurodytų dokumentų (duomenų), nagrinėjant pareiškėjo prašymą atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą ir analizuojant su juo pateiktus dokumentus, nėra galimybių spręsti, jog ateityje pareiškėjas turės realių galimybių atsiskaityti su valstybės biudžetu tuo atveju, jeigu mokestinės nepriemokos sumokėjimas būtų atidėtas arba išdėstytas. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų apie pajamas, apie ketinimus jas (pajamas) gauti / padidinti. Pareiškėjas nei mokesčių administratoriui, nei teismui nepateikė jokių objektyvių duomenų (išskyrus deklaratyvius paaiškinimus) apie realius ketinimus realizuoti turimą nekilnojamąjį turtą bei tokiu būdu atsiskaityti su valstybės biudžetu.

Šalies argumentai

9. Teismas vertino, kad VMI, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą ir įvertinusi su prašymu pateiktus dokumentus, pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas neįrodė, kad per prašomą atidėjimo laikotarpį sugebėtų stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką, t. y. pareiškėjas nepagrindė realių galimybių atsiskaityti su valstybės biudžetu egzistavimą per jo prašomą suteikti mokestinės nepriemokos atidėjimo laikotarpį, todėl priimtas teisėtas ir pagrįstas Sprendimas1, kurio naikinti nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Sprendimas1 visiškai atitinka mokesčių surinkimo ir mokestinės nepriemokos išdėstymo tikslus (mokesčių surinkimas yra susijęs su viešojo intereso apsauga, o pareiškėjui mokestinės nepriemokos išdėstymas / atidėjimas, siekiant užtikrinti jo finansinės būklės stabilizavimą taikytas net 6 metus), bendruosius teisės principus (sąžiningumo, proporcingumo) ir apmokestinimo teisinio reglamentavimo principus (mokesčių mokėtojų lygybės, teisingumo ir visuotinio privalomumo).

Žemesnės instancijos teismas

10. Teismas pažymėjo, kad Sprendimu2 buvo nutraukta Mokestinės paskolos sutartis su pareiškėju. Mokestinės paskolos sutarties 7 punkte nustatyta, kad ši sutartis gali būti pakeista, jeigu yra priimtas sprendimas pakeisti Mokestinės paskolos sutartį pagal Taisyklių 46 punktą. Taisyklių 46 punkte nustatyta, kad mokesčių administratorius priima sprendimą pakeisti mokestinės paskolos sutartį (pakeisti mokestinės paskolos sutarties grafiką arba pratęsti atidėtą arba išdėstytą mokestinės nepriemokos ar baudos už administracinį nusižengimą mokėjimą ir pan.) gavęs mokėtojo prašymą, kuris pateikiamas ir nagrinėjamas tokia pat tvarka, kaip ir prašymas. Mokestinės paskolos sutarties 9 punkte įtvirtinta nuostata, kad mokesčių administratorius turi teisę nutraukti Mokestinės paskolos sutartį, jei mokesčių mokėtojas nevykdo mokestinės paskolos sutarties sąlygų. Tokiu atveju, likusi nesumokėta pagal šią sutartį atidėtoji / išdėstytoji mokestinės nepriemokos dalis išieškoma MAĮ nustatyta tvarka. Iš esmės ta pati nuostata įtvirtinta ir Taisyklių 47 punkte. Ginčo tarp proceso šalių dėl aplinkybės, jog pareiškėjas nagrinėjamu atveju Mokestinės paskolos sutarties sąlygų nevykdė, nėra. Pripažinus, jog VMI teisėtai ir pagrįstai netenkino pareiškėjo 2016 m. gegužės 24 d. prašymo pratęsti Mokestinės paskolos sutartimi atidėtos mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą, teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo skundo teismui reikalavimą panaikinti Sprendimą2. Atitinkamai teismas netenkino ir pareiškėjo reikalavimo įpareigoti VMI iš naujo išnagrinėti jo prašymą dėl Mokestinės paskolos sutarties pratęsimo bei priimti sprendimą dėl mokėjimų atidėjimo.

III.

11. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

12. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

12.1. VMI ir pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė teisės normas ir nepagrįstai atsisakė atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimo terminus.

12.2. Prašymą VMI pareiškėjas pateikė įvertinęs LVAT 2018 m. gegužės 23 d. teismo nutartį ir 2016 m. lapkričio 28 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą dėl P. M. skundo patenkinimo, kuriuose buvo panaikintas VMI sprendimas dėl mokestinės paskolos sutarties nutraukimo pareiškėjo atžvilgiu ir VMI buvo įpareigota teisės aktų nustatyta tvarka išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir dokumentus dėl mokestinės paskolos sutarties / keitimo. LVAT konstatavo, kad ,,atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad mokesčių administratoriaus sprendimas yra nesuderinamas su geruoju viešuoju administravimu, pažeidžia mokesčių mokėtojo teises, nes priimts nesilaikant Taisyklėse nustatytų procedūrų, todėl negali būti laikomas tinkamu“.

Šalies argumentai

12.3. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, jog jis neįrodė, kaip dengs mokestinę skolą. Pareiškėjas mokestinių prievolių dengimą sieja su turimų žemės sklypų realizavimu ir pajamomis, gautomis pardavus šiuos objektus – tai yra žemės ūkio paskirties objektus (duomenys neskelbtini) rajone. Realus sklypų pardavimas yra komplikuotas dėl to, kad norinčiųjų pirkti yra, tačiau dėl įsigyjamo ploto ribojimo ne visada išeina įforminti pardavimą ir užbaigti sandorį. Šių objektų pardavimas leistų iš karto vykdyti visas pareiškėjo mokestines prievoles biudžetui, tačiau šiuo metu sumokėti visos skolos negali. Žemės sklypų vertė yra pakankama tam, kad būtų pilnai atsiskaityta su biudžetu. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas teigia, kad pagrindė, kaip planuoja dengti skolą.

12.4. Esant sklypų hipotekai prievolių įvykdymas yra maksimaliai užtikrintas, VMI visada turės pirmumo teisę gauti sumas, realizavus šiuos objektus. Atidėjus pareiškėjui mokestinę nepriemoką, valstybė nepatirtų jokių nuostolių, nes pareiškėjas mokėtų palūkanas. Be to, turtas yra įkeistas VMI naudai, todėl VMI reikalavimas yra maksimaliai užtikrintas. Didžiąją dalį skolos sudaro delspinigiai, kas taip pat yra užtikrinimo priemonė, pagrindinė mokestinė skola sumokėta.

12.5. Didžiąją dalį skolos sudaro delspinigiai, o pats mokestis virš 500 000 Lt jau yra sumokėtas, todėl negalima kalbėti apie piktnaudžiavimą savo teisėmis. Negalimas skirtingas teisės normų ir principų taikymas, kai vienus atleidžia nuo ,,šešėlinių delspinigių“, o kitų prašymus dėl delspinigių mokėjimo formaliai atmeta.

Atsiliepimas

13. Atsakovas VMI pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas nurodo, kad:

Žemesnės instancijos teismas

13.1. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimu pasisakė, kad VMI nepagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą, kuriame buvo prašoma pratęsti mokestinės paskolos sutartimi atidėtos mokestinės nepriemokos sumokėjimą 1 metų laikotarpiui. Vien tai, kad teismas panaikino VMI 2016 m. birželio 6 d. sprendimą Nr. (23.24-08)-327-3950 nutraukti mokestinės paskolos sutartį, 2016 m. birželio 13 d. raštą Nr. (23.1-08)-RNA-18488 ,,Dėl prašymo pratęsti P. M. 2016 m. gegužės 24 d. mokestinės paskolos mokėjimo grafiką“ bei įpareigojo VMI išnagrinėti P. M. 2016 m. gegužės 24 d. prašymą, nereiškia, jog VMI dėl pareiškėjo 2016 m. gegužės 24 d. prašymo gali priimti tik palankų sprendimą.

13.2. Nesutinka su pareiškėjo argumentais, jog žemės sklypų vertė yra pakankama, kad būtų pilnai atsiskaityta su biudžetu. Pareiškėjui jau buvo suteikta galimybė stabilizuoti savo finansinę būklę, t. y. dėl tos pačios mokestinės nepriemokos mokėjimo terminų atidėjimo prašymai teikiami nuo 2012 m. 2012 m. gruodžio 21 d. mokestinės paskolos sutartimi Nr. (23.24-08)-327-6639 mokėjimo terminas atidėtas iki 2013 m. spalio 17 d. Ši sutartis pakeista 2013 m. spalio 28 d. mokestinės paskolos sutartimi Nr. (23.24-08)-327-7626 (pratęsiant atidėjimo laikotarpį iki 2014 m. rugsėjo 25 d.), o dėl sutarties sąlygų nevykdymo nutraukta 2014 m. spalio 7 d. sprendimu Nr. (23.24-08)-327-7767. Mokesčių mokėtojui pateikus prašymą dėl tos pačios mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimo sudaryta 2015 m. sausio 16 d. mokestinės paskolos sutartis Nr. (23.24-08)-327-61, kuria mokėjimo terminas atidėtas iki 2015 m. rugsėjo 25 d. Ši sutartis pakeista 2016 m. sausio 8 d. mokestinės paskolos sutartimi Nr. (23.24-08)-327-71 (pratęsiant atidėjimo laikotarpį iki 2016 m. gegužės 25 d.), tačiau ir šiuo terminu mokestinė nepriemoka nebuvo sumokėta, bet pateiktas 2016 m. birželio 24 d. prašymas pratęsti mokestinės paskolos sutartį dar vieniems metams. Palūkanos ir įmokos pagal mokestinės paskolos sutartis laiku nebuvo mokamos, dėl ko P. M. 2013 m. ir 2014 m. buvo išsiųsta po 3 įspėjimus apie ketinimą nutraukti mokestinės paskolos sutartį, o 2015 m. ir 2016 m. išsiųsta po 2 tokius įspėjimus. Pareiškėjas, turėdamas mokestinės paskolos sutartį, nepasinaudojo galimybe sumokėti mokestinę nepriemoką dalimis ir nesiekė atsiskaityti per trumpesnį terminą.

13.3. Pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 22 d. ir 2017 m. gegužės 31 d. turto pirkimo pardavimo sutartimis pardavė nekilnojamąjį turtą, tačiau atsiskaitė ne su biudžetu, bet su kitais kreditoriais. VMI pagrįstai konstatavo, kad P. M. sumokėti visos mokestinės nepriemokos šiuo metu negali, nes neturi tiek lėšų ir mokesčių mokėtojas pateiktais dokumentais neįrodė, kad per prašomą atidėjimo laikotarpį sugebėtų stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti ją vėliau. Mokesčių mokėtojas nepateikė jokių įrodymų apie planuojamą ar vykdomą turto pardavimą (skelbimų kopijos, ketinimo protokolai, preliminarios sutartys ir/ar kita), o tuo pačiu neįrodė, kad turės pakankamai pajamų sumokėti mokestinę nepriemoką ateityje.

13.4. Nesutinka su pareiškėju, kad mokestinės paskolos sutartis, kurios išdėstymo / atidėjimo laikotarpį prašo pratęsti pareiškėjas, yra užtikrinta hipoteka ir kad pareiškėjas siekia (ir nori) parduoti tuos pačius sklypus, iš kurių būtų vykdomas priverstinis išieškojimas. MAĮ 88 straipsnio 4 dalis numato, kad tuo atveju, kai mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminas yra atidedamas ar išdėstomas, iš mokesčių mokėtojo gali būti pareikalauta CK nustatyta tvarka užtikrinti mokestinės nepriemokos sumokėjimą įkeitimu, hipoteka, laidavimu ar garantija. Nei MAĮ, nei Taisyklių nuostatos nenumato kitos prašymo išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą (šiuo atveju – prašymo pakeisti mokestinės paskolos sutartį) nagrinėjimo tvarkos ir sąlygų, jei mokestinė nepriemoka yra užtikrinta įkeitimu, hipoteka, laidavimu ar garantija. Vien tai, kad pareiškėjo prašomos pakeisti mokestinės paskolos sutarties įvykdymas buvo užtikrintas hipoteka, nereiškia, kad VMI privalo pratęsti išdėstymo / atidėjimo laikotarpį.

Šalies argumentai

13.5. Pareiškėjo teiginiai, jog didžiąją dalį skolos sudaro delspinigiai, todėl, atsižvelgiant į ,,VMI naują strategiją“, negalimas toks skirtingas teisės normų ir principų taikymas, kai vienus atleidžia nuo ,,šešėlinių delspinigių“, o kitų prašymus dėl delspinigių mokėjimo atidėjimo formaliai atmeta, nėra aiškūs ir jais nebuvo remtasis pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde. Jei pareiškėjas, nurodydamas „VMI naują strategiją“, kalba apie vienkartinę mokesčių amnestiją, tai šios amnestijos taikymui įstatymų leidėjas nustatė aiškius kriterijus. MAĮ Nr. IX-2112 2, 38, 68, 87, 100, 132, 139, 140 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 40-1 straipsniu įstatymo (TAR, 2018-06-30, Nr. 2018-10972) 11 straipsnio 1 dalis numato, kad mokesčių mokėtojams, laiku nedeklaravusiems ir nesumokėjusiems MAĮ 13 straipsnyje nurodytų mokesčių už mokestinį laikotarpį, pasibaigusį ne vėliau kaip 2018 m. gruodžio 31 d., nuo nesumokėtų mokesčių sumų delspinigiai neskaičiuojami, jei jie MAĮ 139 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka ir sąlygomis pateikia MAĮ 68 straipsnyje nurodyto mokesčių apskaičiavimo ar perskaičiavimo laikotarpio (termino) atitinkamo mokesčio deklaraciją ir per 20 dienų nuo jos pateikimo sumoka mokestį. Šio straipsnio 3 dalis reglamentuoja, kad mokesčių mokėtojai, deklaravę, tačiau nesumokėję MAĮ 13 straipsnyje nurodytų mokesčių ir turintys nuo šių mokesčių už mokestinį laikotarpį, pasibaigusį ne vėliau kaip 2018 m. gruodžio 31 d., apskaičiuotą delspinigių nepriemoką, atleidžiami nuo visos arba likusios dalies apskaičiuotų, tačiau nesumokėtų arba neišieškotų delspinigių sumos. Šio straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatos taikomos iki 2019 m. liepos 1 d. pateiktoms mokesčių deklaracijoms ir prašymams. Taigi, vienkartinė mokesčių amnestija (atleidimas nuo delspinigių) taikoma tik deklaruotoms mokestinėms prievolėms, kurios buvo deklaruotos iki 2018 m. gruodžio 31 d. arba laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. liepos 1 d. už mokestinį laikotarpį, pasibaigusį ne vėliau kaip 2018 m. gruodžio 31 d. deklaruotoms mokestinėms prievolėms.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo1, kuriuo nepratęstas Mokestinės paskolos sutartimi nustatytas 19 922,62 Eur mokestinės prievolės įvykdymo išdėstymo/atidėjimo laikotarpis, ir Sprendimo2, kuriuo Mokestinės paskolos sutartis nutraukta, teisėtumo ir pagrįstumo.

Žemesnės instancijos teismas

15. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad VMI, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą ir įvertinusi su prašymu pateiktus dokumentus, pagrįstai sprendė, jog pareiškėjas neįrodė, kad per prašomą atidėjimo laikotarpį sugebėtų stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką, t. y. pareiškėjas nepagrindė realių galimybių atsiskaityti su valstybės biudžetu egzistavimo per jo prašomą suteikti mokestinės nepriemokos atidėjimo laikotarpį, todėl priimtas teisėtas ir pagrįstas Sprendimas1. Teismas, pripažinęs, kad VMI teisėtai ir pagrįstai netenkino pareiškėjo 2016 m. gegužės 24 d. prašymo pratęsti Mokestinės paskolos sutartimi atidėtos mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą, atmetė kaip nepagrįstą ir pareiškėjo reikalavimą panaikinti Sprendimą2. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame iš esmės nesutinka su teismo išvada, kad pareiškėjas neįrodė kaip dengs mokestinę skolą.

16. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau –ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

17. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

18. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės. Todėl teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

19. MAĮ 88 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sprendimas atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimą ar jį išdėstyti gali būti priimtas tik nustačius, kad nedelsiant ją sumokėjus mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų kritine arba mokesčių mokėtojas turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, tačiau šios mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiktų jam galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau. Iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta ir bylai aktualios redakcijos Taisyklių (Finansų ministro 2015 m. birželio 23 d. įsakymo Nr. 1K-473 redakcija), detalizuojančių MAĮ 88 straipsnio taikymą, 7 punkte.

20. LVAT yra pažymėjęs, kad sprendimas dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo ar išdėstymo gali būti priimtas tik esant dviem sąlygoms, t. y., kai nustatoma, jog nedelsiant sumokėjus mokesčio nepriemoką mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų itin sunki arba jis turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, taip pat nustatoma, jog mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiks mokesčių mokėtojui galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau. Šios mokestinės procedūros metu mokesčių mokėtojas turi pagrįsti dokumentais savo realias galimybes sumokėti mokestinę nepriemoką per jos atidėjimo ar išdėstymo laikotarpį (žr., pvz., 2014 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1237/2014). LVAT ne kartą yra konstatavęs ir tai, kai viešojo administravimo subjektui yra pateikiamas fizinio ar juridinio asmens prašymas, kuriuo prašoma taikyti jų atžvilgiu tam tikras išimtis, paprastai įrodinėjimo pareiga tenka prašymą teikiančiam asmeniui. Teisės normos, reglamentuojančios mokestinės nepriemokos atidėjimą ar išdėstymą, įtvirtina aiškią mokesčių mokėtojo pareigą pateikti įrodymus, patvirtinančius tokio prašymo pagrįstumą. Taigi pagrindinė pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžiamas prašymo išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą pagrindas, tenka pareiškėjui, tuo tarpu mokesčio administratoriaus įrodinėjimo pareiga yra daugiau papildomo pobūdžio (žr., pvz., 2014 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-220/2014).

21. Teisėjų kolegija, patikrinusi pareiškėjo atžvilgiu priimtą jam nepalankų pirmosios instancijos teismo sprendimą, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nepateikė pakankamai faktinių duomenų, kurių pagrindu būtų galima tenkinti jo prašymą ir išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą prašytam laikotarpiui. Pareiškėjas mokestinių prievolių dengimą sieja su turimų žemės sklypų realizavimu ir pajamomis, gautomis pardavus šiuos objektus, tačiau nepateikė jokių įrodymų apie planuojamą ar vykdomą turto pardavimą, o tuo pačiu neįrodė, kad turės pakankamai pajamų sumokėti mokestinę nepriemoką ateityje. Apeliaciniame skunde įvardijami argumentai, kad turimų žemės sklypų pardavimas leistų iš karto vykdyti visas pareiškėjo mokestines prievoles biudžetui, tai, kad turimų žemės sklypų vertė yra pakankama tam, kad būtų pilnai atsiskaityta su biudžetu yra tik deklaratyvūs paaiškinimai. Šių teiginių pareiškėjas nepagrindė dokumentais. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis (nutarties 5–9 p.) ir tų pačių argumentų nebekartoja. Nenustačius, kad pareiškėjo prašymas išdėstyti mokestinę nepriemoką tenkina MAĮ 88 straipsnio 2 dalyje nustatytas abi sąlygas, pripažintina, jog VMI teisėtai ir pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo pratęsti Mokestinės paskolos sutartimi atidėtos mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą.

22. Įvertinusi kitus pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad jais arba kartojami pirminiame skunde išdėstyti argumentai, dėl kurių pirmosios instancijos teismo sprendime motyvuotai atsakyta, arba reiškiamas abstraktus nesutikimas su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu, iš esmės nenurodant, kokie konkretūs įrodymų vertinimo ir (arba) teisės normų aiškinimo ir taikymo pažeidimai buvo padaryti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tokio pobūdžio apeliacinio skundo argumentai išsamiau nenagrinėjami. Taip pat apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nevertina ir abstrakčių nutarties 12.5 punkte nurodytų pareiškėjo teiginių, nes jie nebuvo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

23. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareis?ke?jo P. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasRytis KrasauskasRamutė Ruškytė