Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Valdas Vitunskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-165-383/2013

Teisėja Violeta Miceikienė Teisminio proceso Nr. 1-65-1-01923-2011-2

2013 m. vasario 22 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Valdo Vitunsko, teisėjų Reginos Cemnolonskienės ir Jurgio Kiškio, sekretoriaujant Vidai Butiškienei, dalyvaujant prokurorei Linai Laurusevičienei, gynėjams advokatams Valerijui Karpovui, Tomui Kaminskui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. S. ir A. G. apeliacinius skundus dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 26 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. S. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 149 str. 2 d., ir nuteistas laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams;

A. G. pripažintas kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 149 str. 2 d., BK 146 str. 1 d. ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 2 d. – laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams, pagal Lietuvos Respublikos BK 146 str. 1 d. – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., A. G. paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė bausmę – laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir iš A. G. bei M. S. nukentėjusiajai J. B. priteista 15 000 (penkiolika tūkstančių) litų neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. G. nuteistas už tai, kad 2011 m. gruodžio 11 d. apie 23.00 val. (duomenys neskelbtini) gatvėje, jis, važiuodamas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos markės automobiliu, kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, automobiliui sustojus prie gatve einančios J. B., pastarąją sugriebė už rankos ir per prievartą įsitempė ją į minėtą automobilį ir nusivežė į (duomenys neskelbtini) esančią sodybą, tokiu būdu J. B. neteisėtai atėmė laisvę.

Be to, 2011 m. gruodžio 12 d. apie 02.00 val. (duomenys neskelbtini), sodyboje, kaltinamieji M. S. ir A. G., veikdami bendrininkų grupėje, būdami apsvaigę nuo alkoholio, kaltinamasis M. S., paėmęs už rankos J. B., prievarta ją nusitempė į pirties patalpą ir įsakmiu tonu liepė rengtis, jai nesutikus nusirengti, kumščiu sudavė vieną kartą jai į šoną, nukentėjusiajai J. B. išbėgus iš pirties patalpos, kaltinamajam A. G. pagrasinus panaudoti fizinį smurtą, t. y. ją sumušti, jei ji neis su M. S. ir rėks, kaltinamasis M. S. ne mažiau kaip vieną kartą sudavė smūgį kumščiu J. B. į veido sritį, padarydamas kairės akies srities sumušimą su poodine kraujosruva vokuose ir antakio išoriniame gale, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, ir nusitempė nukentėjusiąją į antrame aukšte esantį miegamąjį, kur prieš pastarosios valią iki kelių numovė kelnes ir apatines kelnaites, įvedė savo lyties organą nukentėjusiajai į makštį, taip lytiškai santykiavo su J. B. prieš jos valią, t. y. ją išžagino, tada kaltinamasis A. G., pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiosios J. B. būkle, nes prieš tai ją sumušė ir išžagino kaltinamasis M. S., prieš pastarosios valią nurengė drabužius, užgulė ir stipriai ją laikydamas, taip atimdamas galimybę J. B. priešintis, įvedė savo lyties organą nukentėjusiajai į makštį, taip lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja J. B. prieš jos valią, t. y. ją išžagino.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo M. S. gynėjas apeliacinį skundą palaikė ir prašė tenkinti. A. G. gynėjas taip pat palaikė ginamojo apeliacinį skundą ir prašė jį tenkinti.

Prokurorė prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. G. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Nuteistojo M. S. apeliacinis skundas atmestinas.

Iš nuteistųjų apeliacinių skundų turinio matyti, kad nuteistieji nesutinka su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, jų manymu, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes ir neteisingai taikė teisės normas.

Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nustato, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutartis nutartis Nr. 2K-43/2006).

Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje teismas privalo išdėstyti įrodymus, kuriais remdamasis konstatuoja visų nustatomojoje nuosprendžio dalyje nurodytų ir kitų svarbių bylos aplinkybių buvimą. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, sutinka ne su nuteistųjų M. S. ir A. G. apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais, o su teismo išvada, jog M. S. kaltė dėl J. B. išžaginimo, o A. G. kaltė – dėl J. B. neteisėto laisvės atėmimo ir išžaginimo yra neabejotinai įrodyta. Nors nuteistasis A. G. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme savo kaltę neigė, o M. S. – pripažino iš dalies, ši išvada pagrįsta nukentėjusiosios J. B., liudytojų A. T., E. P., A. S., E. B. parodymais bei rašytine bylos medžiaga. Skundžiamo nuosprendžio išvados yra pagrįstos patikimais įrodymais, įvertinant jų tarpusavio ryšį ir visumą, nė vieniems iš ištirtų įrodymų nesuteikiant pranašumo prieš kitus įrodymus. Prielaidai, kad M. S. ir A. G. kaltumas nustatytas nesilaikant BPK 301 straipsnio nuostatų, nėra pagrindo. BPK 301 straipsnio 2 dalyje numatytas draudimas apkaltinamąjį nuosprendį pagrįsti vien tik nukentėjusiųjų, kuriems taikomas anonimiškumas parodymais, tačiau nagrinėjamoje byloje nukentėjusiajai anonimiškumas nebuvo taikomas, o ir apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas ne tik J. B. parodymais, bet ir kitais tinkamai ištirtais įrodymais, kurie patvirtina nukentėjusiosios nurodytas įvykio aplinkybes.

Nuteistasis A. G. apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas nepagrįstai konstatavo, jog J. B. buvo bejėgiškos būklės. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo būkle yra tada, kai lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas įvyksta išoriškai nenaudojant jokių veiksmų nukentėjusiojo valiai palaužti ar pasipriešinimui įveikti, tačiau, kita vertus, negaunamas nukentėjusiojo asmens sutikimas lytiškai santykiauti ar lytinei aistrai tenkinti dėl priežasčių, susijusių su nukentėjusiojo fizine ar psichine būkle. Nukentėjusiojo asmens fizinė būklė, kuri gali lemti bejėgišką būklę, gali būti asmens neįgalumas, amžius ar liga, dėl kurios jis negali pasipriešinti kaltininkui, taip pat miegas. Nukentėjusiojo psichinė liga, atimanti galimybę suvokti su juo daromų veiksmų pobūdį ir esmę, taip pat gali lemti bejėgišką būklę, todėl šiam faktui nustatyti gali būti gaunama specialisto išvada arba skiriama teismo psichiatrinė ekspertizė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 21 d. nutarimo „Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose“ 10 punktas). Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta, kad nukentėjusioji buvo tokios fizinės ar psichinės būklės, kuri būtų lėmusi jos bejėgišką būklę, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kaltinamajam A. G. inkriminavo pasinaudojimą nukentėjusiosios bejėgiška būkle. Tačiau šis neteisingas faktinių aplinkybių teisinis vertinimas nekeičia A. G. inkriminuoto nusikaltimo kvalifikacijos, kadangi objektyvūs išžaginimo požymiai – fizinio smurto panaudojimas, grasinimas tuoj pat jį panaudoti, kitoks galimybės priešintis atėmimas ar pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle, straipsnio dispozicijoje numatyti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei užtenka bent vieno iš jų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad A. G. išžagino J. B. jau po M. S. išžaginimo, ko pasekoje iš dalies buvo palaužtas nukentėjusios pasipriešinimas, o išžaginimo metu A. G. naudojo fizinę prievartą stipriai laikydamas nukentėjusiąją.

Nuteistasis A. G. apeliaciniame skunde teigia, jog byloje nebuvo nustatyta jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 146 str. 1 d., tačiau šį argumentą paneigia įrodymai. A. G. kaltę dėl šio nusikaltimo pagrindžia ne tik nukentėjusiosios, bet ir A. T. parodymai bei byloje esančios J. B. pokalbių su policijos pareigūnais stenogramos (t. 1, b. l. 142-147), iš kurių akivaizdu, kad nukentėjusioji buvo išsigandusi ir teigė, kad buvo nuvežta ir yra laikoma pirtyje per prievartą. A. G. apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės esą J. B. pretenzijų niekam nereiškė, pagalbos neprašė ir nebandė pabėgti yra nelogiškos ir neatitinka nei nukentėjusiosios, nei A. T. parodymų, todėl vertintinos kritiškai, kaip ir liudytojų E. A. ir E. P. parodymai. E. A. matė J. B. vyriškių kompanijoje tik labai trumpą laiką, be to, yra pažįstama su A. G., o E. P., apklaustas teismo posėdyje, davė neišsamius parodymus, nurodydamas, kad neatsimena nei kaip J. B. atsisėdo į automobilį, nei kokia jos būsena buvo pirtyje, negirdėjo jai sakomų grasinimų, nematė su kuo J. B. buvo palėpės kambaryje. Tokie E. P. parodymai vertintini kaip siekis padėti kaltinamiesiems išvengti baudžiamosios atsakomybės. Kad nukentėjusioji prašėsi pagalbos, neginčijamai patvirtina telefoninių pokalbių išklotinė bendraujant su policija.

Apeliaciniame skunde A. G. nurodo, jog teismas nepagrįstai neapklausė automobilio vairuotojo vardu D. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad prašymo apklausti šį liudytoją nei kaltinamieji, nei jų advokatai pirmosios instancijos teismo posėdžio metu neišreiškė, toks prašymas nebuvo pateiktas ir bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu. Tuo tarpu surinktų įrodymų visuma pilnai patvirtina tiek A. G., tiek ir M. S. kaltę, todėl atnaujinti įrodymų tyrimą nėra pagrindo. A. G. skundo argumentas dėl nepagrįsto neatsižvelgimo į nukentėjusiosios asmenybę, kvalifikuojant jo nusikalstamas veikas, nepagrįstas, nes kvalifikuojant veikas kaip neteisėtą laisvės atėmimą ir išžaginimą nukentėjusiosios asmenybė, jos gyvenimo būdas neturi teisiškai reikšmingos įtakos.

Apeliantas A. G. akcentuoja jokio smurto prieš nukentėjusiąją nenaudojęs, tačiau faktiniais duomenimis nustatyta, jog J. B. valia priešintis buvo palaužta prievarta ją laikant pirtyje, tyčiojantis, žeminant nukentėjusiąją, ją gąsdinant seksualine prievarta ir panaudojant fizinį smurtą – nuteistajam M. S. suduodant J. B. kumščiu į šoną, vėliau – į akį. Taip pat demonstruojant peilį. Nukentėjusioji ir A. G. bei J. B. lytinį aktą stebėjęs liudytojas A. T. patvirtino, kad nukentėjusioji A. G. priešinosi, verkė, prašė liautis, sakė, kad jai skauda. Taigi faktinės bylos aplinkybės, visa įvykio situacija, kryptingi nuteistojo veiksmai, siekiant lytinių santykių su J. B., patvirtina, kad nuteistasis A. G. suprato, jog su nukentėjusiąja lytiškai santykiauja prieš jos valią, pasinaudodamas J. B. palaužta valia, bei naudodamas fizinę prievartą.

Nuteistojo M. S. skundo argumentas, jog teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyta, jog atspauduose nuo jo varpos moters plokščiojo epitelio ląstelių nerasta bei ant jo išorinių lytinių organų ne jo kūnui priklausančių pašalinių objektų nerasta, reiškia, jog jis savo varpos į J. B. makštį nebuvo įvedęs, t. y., jos nežagino, yra nepagrįstas ir nepaneigia faktiniais duomenimis nustatytų aplinkybių. Iš bylos duomenų matyti, kad J. B., apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, nuosekliai laikėsi savo parodymų apie M. S. veiksmus ir šiuos parodymus patvirtino pirmosios instancijos teismo posėdyje. Ji nurodė, kad M. S. ją nutempė į pirtį, kur reikalavo nusirengti. J. B. nepaklusus, sudavė jai kumščiu į šoną, o grįžus prie stalo M. S. sudavė nukentėjusiajai kumščiu į akį. Šių aplinkybių apeliaciniame skunde neneigia ir pats M. S., jas patvirtina ir kiti įvykius stebėję asmenys. Tai, kad M. S. jėga nusitempė J. B. į kambarį palėpėje, patvirtino ir A. T., kuris taip pat nurodė, kad M. S. su J. B. viršuje buvo apie 5-10 minučių, o grįžusi J. verkė (t. 4, b. l. 55). Šios aplinkybės ir teismo medicinos specialisto išvada Nr. S 8/12(01), kurioje nurodyta, kad ant J. B. palaidinės rasti M. S. sperminio skysčio pėdsakai (t. 1, b. l. 55-57), patvirtina J. B. parodymus, kad M. S., nusitempęs ją į kambarį palėpėje, numovė jai kelnes, pats nusimovė kelnes ir ją prievartavo, tačiau lytinio akto nebaigė. Nors apeliantas M. S. nurodo, jog specialisto išvadoje Nr. G3312/11(02) (t. 3, b. l. 41-42) minimas nubrozdinimas jo kaktoje atsirado, kai jam tą vakarą buvo suduota buteliu, tačiau iš šios išvados matyti, kad odos nubrozdinimas kaktoje galėjo būti padarytas kietu bukabriauniu daiktu, galimai pirštų nagais, o muštinė žaizda viršugalvio-pakaušio srityje – padaryta kietu buku daiktu. Sužalojimai galėjo būti padaryti 2011-12-12 dviejų trauminių poveikių pasėkoje. Taigi M. S. sužalojimai galėjo atsirasti ir J. B. priešinantis (odos nubrozdinimas kaktoje), ir sudavus buteliu (muštinė žaizda viršugalvio-pakaušio srityje).

Išžaginimas yra laikomas padarytu bendrininkų grupės, kai išžaginant susitarę dalyvauja keli asmenys, iš kurių bent du yra išžaginimo vykdytojai. Tokiu atveju kelių vykdytojų padaryta veika kvalifikuojama pagal BK 149 straipsnio 2 dalį kaip padaryta bendrininkų grupės. Išžaginimo vykdytoju pripažįstamas asmuo, kuris darant nusikaltimą naudojo fizinį smurtą, grasinimus ar kitais veiksmais atėmė nukentėjusiajam galimybę priešintis ir lytiškai santykiavo su nukentėjusiuoju. Taip pat vykdytoju laikomas asmuo, kuris nors ir nenaudojo smurto, negrasino nukentėjusiajam, tačiau, kitiems bendrininkams palaužus nukentėjusiojo pasipriešinimą arba pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo būkle, lytiškai santykiavo su juo ar tenkino lytinę aistrą. Taigi nustačius kelių asmenų bendros tyčios išžaginti ar seksualiai prievartauti žmogų buvimą, išžaginimo ar seksualinio prievartavimo vykdytoju gali būti pripažintas visiškai ar iš dalies šių nusikalstamų veikų sudėtis realizavęs asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–298/2012). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog J. B. buvo išžaginta M. S. ir A. G. bendrininkaujant, jiems turint vieningą tyčią lytiškai santykiauti su J. B.. M. S. pavartojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją jai suduodamas smūgius, ją išžagino, o A. G. prievartinį lytinį aktą atliko pasinaudodamas J. B. jau palaužta valia po M. S. panaudoto smurto ir išžaginimo bei pats A. G. naudojo fizinę prievartą laikydamas stipriai J. B. žaginimo metu.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, nuteistojo A. G. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pakeistinas, iš esmės nekeičiant padarytų nusikalstamų veikų kvalifikacijos, o tik pašalinant iš nuosprendžio nusikalstamos veikos aprašymo faktinę aplinkybę,-pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusios būkle - kuri kaltinamajam A. G. inkriminuota nepagrįstai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, 328 straipsnio 3 punktu,

nutarė:

A. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 26 d. nuosprendį pakeisti. Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti faktinę aplinkybę: - pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiosios būkle. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

M. S. apeliacinį skundą atmesti.