Regionų apygardos administracinio teismo nutartis, I-289-171/2009

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2010-03-19
Bylos Nr.: I-289-171/2009
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Anatolijus Baranovas (pirm.), Skirgailė Žalimienė, Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.)
Pareiškėjas: P. R., P. R. M., L. P.
Atsakovas: Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos

Kategorijos

16.5pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. A756-66/2010Procesinio sprendimo kategorija 16.5. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. kovo 19 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

sekretoriaujant Galinai Lavrinovič,dalyvaujant atsakovo atstovui R. V.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų P. R. M. ir L. P. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. sausio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų P. R. M. ir L. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Palangos miesto apylinkės teismui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjai P. R. M. ir L. P. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydami pripažinti pareiškėjams mokėto iki 2000 m. sausio 1 d. atlyginimo sumažinimą nepagrįstu ir neteisėtu ir priteisti pareiškėjams iš Lietuvos valstybės neišmokėtą atlyginimo dalį už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2008 m. lapkričio 15 d.: P. R. M. – 253 371,59 Lt, L. P. – 48 576,55 Lt. Pareiškėjai skunde nurodė, kad Lietuvos Respublikos Prezidento dekretais yra paskirti ir dirba Palangos miesto apylinkės teismo teisėjais: P. R. M. – nuo 1992 m. birželio 23 d., L. P. – nuo 1995 m. spalio 5 d. Pareiškėjas P. R. M. iki 2007 m. liepos 23 d. buvo šio teismo pirmininkas. Iki 2000 m. sausio 1 d. pareiškėjams buvo mokami atlyginimai: P. R. M., kaip Palangos miesto apylinkės teismo pirmininkui, – pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ (toliau – ir Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimas Nr. 689), L. P. ir P. R. M. kaip šio teismo teisėjams – pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1998 m. gruodžio 24 d. įsakymą Nr. 221. Tačiau nuo 2000 m. sausio 1 d. jiems mokami atlyginimai buvo sumažinti: P. R. M., kaip teismo pirmininkui, – vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494), o L. P. ir P. R. M., kaip teismo teisėjams, – vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 370. Atlyginimai pareiškėjams buvo sumažinti ir Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymu. Pareiškėjų nuomone, jiems mokami atlyginimai buvo sumažinti neteisėtai ir nepagrįstai. Toks atlyginimų mažinimas pažeidžia teisėjų nepriklausomumo, teisinio saugumo, įgytų teisių, teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių konstitucinius principus ir prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 6 straipsnio, 30 straipsnio 1 dalies, 109 straipsnio, 110 straipsnio 1 dalies nuostatoms. Savo skundą pareiškėjai taip pat grindė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. lapkričio 27 d. nutarimuose ir 2000 m. sausio 12 d., 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimuose suformuota oficialia konstitucine doktrina, Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinės Asamblėjos 1985 m. gruodžio 13 d. rezoliucija patvirtintais „Pagrindiniais teisėjų nepriklausomumo principais“, Europos Tarybos Ministrų komiteto 1994 m. spalio 13 d. rekomendacija Nr. 94(12) „Dėl teisėjų vaidmens, veiksmingumo ir nepriklausomumo užtikrinimo“, Europos Tarybos 1998 m. liepos 10 d. patvirtinta Europos chartija dėl teisėjų atlyginimų, Tarptautinės Teisėjų Asociacijos 1999 metais priimta Visuotine teisėjų chartija.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, su pareiškėjos skundu nesutiko. Atsakovas nurodė, kad panašioje faktinėmis aplinkybėmis civilinėje byloje buvo skirta ekonominė ir finansinė ekspertizė. Ekspertizės išvadose konstatuota, kad 1999 metų pabaigoje šalyje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis. Ekonominė padėtis pagerėjo 2003 metais, o pagrindiniai finansinę valstybės padėtį apibūdinantys rodikliai iki šiol nepasiekė ikikrizinio laikotarpio rodiklių. Ta aplinkybė, kad tuo metu šalyje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė-finansinė padėtis, yra konstatuota ir Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarime bei 2007 m. lapkričio 13 d. sprendime. Todėl teisėjų atlyginimai, atsakovo nuomone, tuo metu buvo sumažinti pagrįstai. Atsakovas pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nuostatos, numatančios teisėjų atlyginimo mažinimą pereinamuoju laikotarpiu (2001-2006 metais), t. y. 7 straipsnio 3 dalies 1 punkto dalis, 4 dalis, 5 dalis ir 6 dalis. Tačiau Konstitucinis Teismas pripažino, kad Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (teisėjų pareiginės algos skaičiuojamos taikant Vyriausybės patvirtintus MMA dydžio koeficientus), Įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (teisėjams mokamas priedas už ištarnautus Lietuvos valstybei metus nuo 1990 m. kovo 11 d.), Įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas (teisėjams, kurių vidutinis darbo užmokestis, Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotas iš trijų paskutinių mėnesių tarnybinių atlyginimų (pareiginių algų) ir iš paskutinių dvylikos mėnesių nustatytų priedų ir priemokų, yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, įsigaliojus šiam įstatymui, mokamas iki tol gautas darbo užmokestis ir 2000 metais nedidinamas) neprieštarauja Konstitucijai. Atsakovas taip pat nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2008 m. spalio 28 d. priėmė Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą. Šiuo įstatymu valstybė pripažino, kad po 2003 metų atlyginimai teisėjams buvo sumažinti nepagrįstai, ir įsipareigojo grąžinti nesumokėtą teisėjų darbo užmokesčio ir kitų neišmokėtų išmokų, kurių dydis priklauso nuo teisėjų darbo užmokesčio, dalį, kurią sudaro pagal teisės aktus, reglamentavusius teisėjų darbo užmokestį iki 1999 m. gruodžio 31 d., teisėjams išmokėtino ir jiems išmokėto darbo užmokesčio dydžių ir kitų neišmokėtų išmokų skirtumas. Laikotarpis, už kurį apskaičiuojama nesumokėta darbo užmokesčio dalis teisėjams, kurių įgaliojimai nepasibaigę iki 2008 m. spalio 31 d., sudaro treji paskutiniai metai – nuo 2005 m. spalio 31 d. iki 2008 m. spalio 31 d. Ši teisės norma buvo priimta atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 straipsnį, nustatantį, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Įsigaliojus minėtam įstatymui, valstybė prisiėmė pareigą geruoju išmokėti pareiškėjų reikalaujamą sumą. Atsakovo nuomone, teismas negali dubliuoti įstatymo nuostatų ir priteisti pareiškėjos reikalaujamą sumą, kadangi gali kilti tokia situacija, kai turėtų būti vykdomas tiek įstatymas, tiek įstatymo galią įgijęs įsiteisėjęs teismo sprendimas ir pareiškėjų reikalavimai būtų patenkinti du kartus. Atsakovas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 96 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teisėjų darbo užmokestis nustatomas tik įstatymu. Teismas negali pažeisti esminio valdžių padalijimo principo ir vykdyti Lietuvos Respublikos Seimo funkcijų. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime nurodė, jog įstatymų leidėjas turi pareigą teisėjų atlyginimų įstatyminį reguliavimą pakoreguoti taip, kad jis atitiktų Konstituciją. Šią pareigą įstatymų leidėjas įvykdė priimdamas minėtą įstatymą ir Teisėjų atlyginimo įstatymą. Atsakovas nurodė, jog Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad nesumokėta darbo užmokesčio dalis teisėjams kasmet dalimis išmokama iki 2012 m. gruodžio 31 d. Vyriausybės nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.40 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kreditorius turi teisę nepriimti prievolės įvykdymo dalimis, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis. Šiuo atveju paminėtas įstatymas aiškiai nurodo, jog prievolė yra vykdoma dalimis. Prievolės, dėl kurios kilo ginčas šioje byloje, įvykdymas yra sureguliuotas teisės aktu – įstatymu. Šis įstatymas yra galiojantis, todėl privalo būti vykdomas. Kadangi pareiškėjų reikalavimai priteisti neišmokėtą atlyginimo dalį yra įgyvendinti įstatymu, yra pagrindas jų skundą atmesti. Atsakovas taip pat pažymėjo, jog tuo atveju, jei teismas nepripažintų, kad ginčas jau yra išspręstas priėmus minėtą įstatymą, byloje turėtų būti taikomas Darbo kodekso 27 straipsnyje numatytas ieškinio senaties terminas ir 298 straipsnyje numatytas terminas.

Tretysis suinteresuotas asmuo Palangos miesto apylinkės teismas su pareiškėjų skunde pareikštais reikalavimais sutiko. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, atlyginimai teisėjams buvo sumažinti nepagrįstai, pažeidžiant teisėjų nepriklausomumo garantijas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. sausio 19 d. sprendimu pareiškėjo P. R. M. skundą patenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės 25 192,18 Lt (neatskaičiavus mokesčių), o pareiškėjos L. P. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas sprendime nurodė, jog Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime pažymėjo, kad bloginti įstatymų nustatytas finansines ir materialines technines teismų veiklos sąlygas, mažinti teisėjų atlyginimą galima tik įstatymu, kad tai daryti galima tik laikinai, kol valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra itin sunki; tokiu atlyginimo mažinimu neturi būti sudaroma prielaidų kitoms valstybės valdžios institucijoms, jų pareigūnams pažeisti teismų nepriklausomumo. 1993 m. vasario 3 d. įstatyme „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“ buvo numatyta, kad iki bus patikslinti atitinkami įstatymai Lietuvos Respublikos teismų teisėjų tarnybinius atlyginimus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Vyriausybė 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 patvirtino teisėjų tarnybinius atlyginimus ir teisėjų tarnybinių atlyginimų priedus už ištarnautą laiką. Teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 370 apylinkės teismo teisėjams laikotarpiu nuo 2000 m. sausio 3 d. iki 2000 m. gruodžio 31 d. buvo nustatytas 40 procentų tarnybinio atlyginimo dydžio priedas. Šio įsakymo 2 punkte nurodyta, kad įsigaliojus Lietuvos Respublikos teisėjų darbo apmokėjimo įstatymui, įsakymas pripažįstamas netekusiu galios. 2000 m. rugpjūčio 29 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas Nr. VIII-1904. Šio įstatymo 7 straipsnis nustatė įstatymo įgyvendinimo tvarką ir pereinamąjį laikotarpį nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2003 m. liepos 1 d., per kurį teisėjams turi būti mokamas darbo užmokestis pagal šį įstatymą. Tačiau Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarimu pripažino, kad: 1) Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas, 7 straipsnio 5 dalis, 7 straipsnio 6 dalies nuostata, įtvirtinanti pereinamąjį laikotarpį, ir šio įstatymo priedėlio II skirsnis ,,Teisėjų pareiginės algos“ tiek, kiek juose nustatomas teisėjų, kurių darbo užmokestis yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, darbo užmokesčio mažinimas, prieštarauja Konstitucijai; 2) Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalis tiek, kiek jame nustatyta, kad pereinamuoju laikotarpiu į teisėjo pareigas paskirtiems asmenims darbo užmokestis nustatomas ir apskaičiuojamas pagal tas šio įstatymo 7 straipsnio nuostatas ir formules, kurios nustato teisėjų atlyginimų mažinimą, prieštarauja Konstitucijai. Nuo šio Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo dienos minėto įstatymo normos negali būti taikomos (Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalis). Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime pabrėžė, kad kol įstatymų leidėjas nėra įvykdęs savo konstitucinės pareigos pakoreguoti teisėjų atlyginimų santykių teisinio reguliavimo, asmenys, manantys, kad jų teisės ar laisvės Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme nustatytu teisėjų atlyginimo santykių teisiniu reguliavimu yra pažeidžiamos būtent dėl to, kad įstatymo leidėjas nėra įvykdęs šios savo konstitucinės pareigos, turi teisę ir dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, o atitinkami teismai, pagal savo kompetenciją nagrinėjantys tokias bylas, pagal Konstituciją privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės ar laisvės šiuo įstatymu iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių ar laisvių teisminę gynybą, taikydami ne tik įstatymą, bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją. Lietuvos Respublikos Seimas 2008 m. spalio 28 d. priėmė Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą. Šio įstatymo 1 straipsnyje nurodyta, kad įstatymo paskirtis – grąžinti teisėjams nesumokėtą teisėjų darbo užmokesčio ir kitų neišmokėtų išmokų, kurių dydis priklauso nuo teisėjų darbo užmokesčio, dalį, kurią sudaro per šio įstatymo 2 straipsnyje nustatytą laikotarpį pagal teisės aktus, reglamentavusius teisėjų darbo užmokestį iki 1999 m. gruodžio 31 d., teisėjams išmokėtino ir per tą patį laikotarpį jiems išmokėto darbo užmokesčio dydžių ir kitų neišmokėtų išmokų skirtumas. To paties įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėjams, kurių įgaliojimai nepasibaigę iki 2008 m. spalio 31 d., nesumokėta darbo užmokesčio dalis grąžinama už paskutinius trejus metus, t. y. nuo 2005 m. spalio 31 d. iki 2008 m. spalio 31 d. Vadovaudamasis šiomis Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nuostatomis, teismas padarė išvadą, kad ginčas dėl pareiškėjams neišmokėtos atlyginimo dalies už laikotarpį nuo 2005 m. spalio 31 d. iki 2008 m. spalio 31 d. yra sureguliuotas įstatymu, todėl šioje dalyje pareiškėjų skundas atmestinas.

Dėl likusios pareiškėjų reikalavimų dalies teismas pažymėjo, kad įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimui, jokio žemesnės juridinės galios teisinio reguliavimo, susijusio su apylinkės teismų pirmininkų atlyginimų dydžių nustatymu, neliko. Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494, kuriuo buvo iš dalies pakeistas Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimas Nr. 689 (buvęs atlyginimų koeficientas 2,5 buvo sumažintas iki 1,75), priimtas atsižvelgiant į sudėtingą ekonominę bei finansinę būklę ir buvo laikino pobūdžio. Šiame Vyriausybės nutarime nustatytas teisinis reguliavimas nebegalioja nuo Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo. Tačiau Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 14 d. sprendime pažymėjo, kad Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 nėra pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl jis turėjo būti taikomas jo galiojimo metu. Vadovaujantis Konstitucijoje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, inter alia konstituciniais teisėjų nepriklausomumo, teisėtų lūkesčių ir vienodo teisėjų teisinio statuso principais, po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo apylinkių teismų pirmininkams ir jų pavaduotojams, turėjo ir turi būti mokamas iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo ir taikymo gautas (arba mokėtas kitiems tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjams) teisėjo atlyginimas, kuriam apskaičiuoti taikytini Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarime Nr. 666 ir 1997 m. birželio 30 d. nutarime Nr. 689, kaip techninėse taisyklėse, nustatyti matematinės išraiškos teisėjų atlyginimų dydžiai. Atsakovas, įrodinėdamas teisėjų atlyginimo sumažinimo pagrįstumą, pateikė civilinėse bylose Nr. 2A-3/2007 ir Nr. 2-216-55/2007 Lietuvos laisvosios rinkos instituto atliktos ekspertizės išvadą, kurioje konstatuojama, kad „apibendrinus nagrinėtus rodiklius, galima teigti, kad itin sunki ekonominė padėtis šalyje prasidėjo 1999 metais ir truko iki 2003 metų, kuriais buvo pagerėję daugiau nei pusė nagrinėtų rodiklių“ (b. l. 51-69). Krizės buvimas yra konstatuotas ir Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarime bei 2007 m. lapkričio 13 d. sprendime. Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. birželio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-3/2007, įvertinęs Lietuvos laisvosios rinkos instituto atliktos ekspertizės išvadas ir kitus byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad 1999 metais, t. y. laikotarpiu, kai buvo sumažinti teisėjų atlyginimai, valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė padėtis. Lietuvos apeliacinis teismas šioje byloje taip pat konstatavo, kad mažindama teisėjų atlyginimus, esant itin sunkiai valstybės ekonominiai ir finansinei padėčiai, valstybė laikėsi proporcingumo principo. Lietuvos apeliacinis teismas, įvertinęs byloje atliktos ekspertizės išvadą, konstatavo, kad valstybės ekonominė ir finansinė padėtis pagerėjo nuo 2003 metų, tačiau nuo šio laikotarpio valstybei neatšaukus ekonominių priemonių (atlyginimų mažinimo) taikymo, buvo pažeistas tokių priemonių laikinumo principas. Vadovaudamasis Konstitucinio Teismo formuojama teisės doktrina (2007 m. spalio 24 d. nutarimas), teismas padarė išvadą, kad minėta Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio 18 d. nutartis, kuri yra įsiteisėjusi, turi precedento galią ir šioje administracinėje byloje. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad atsakovas įrodė, jog teisėjų atlyginimas 1999 metais buvo sumažintas proporcingai ir įvykdytas dėl valstybėje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės ir finansinės padėties, kuri truko nuo 1999 metų iki 2003 m. sausio 1 d. Todėl pareiškėjui galėtų būti priteisiama neišmokėta darbo užmokesčio dalis nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2005 m. spalio 31 d. (kadangi nuo 2005 m. spalio 31 d. iki 2008 m. spalio 31 d. yra taikomas Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymas). Dėl atsakovo prašomo taikyti ieškinio senaties termino teismas sprendime nurodė, kad nė viename iš teisėjų darbo užmokesčio klausimus reglamentuojančiame teisės akte nėra nustatytas terminas, per kurį turi būti pareiškiamas teisėjo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo. Teisės aktai, reglamentuojantys su teisėjams mokamu darbo užmokesčiu susijusius teisinius santykius, nenustato, koks teisės aktas turi būti taikomas, jei tam tikri teisėjų atlyginimo apskaičiavimo ir mokėjimo teisiniai santykiai yra nesureguliuoti minėtais teisės aktais. Todėl nagrinėjamam atvejui turėtų būti taikoma įstatymo analogija – taikomos artimiausios pagal savo prigimtį teisės normos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalis), šiuo atveju – Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas. Įvertinus darbo užmokesčio prigimtį, t. y. tai, kad jis yra mokamas kiekvieną mėnesį, galima daryti išvadą, kad Lietuvos valstybė, neteisėtai pareiškėjai nuo 2003 m. kiekvieną mėnesį mokėdama sumažintą darbo užmokestį, darė tęstinį pažeidimą. Todėl, vadovaujantis Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalimi ir Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 5 dalimi, Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas ieškinio senaties terminas pradedamas skaičiuoti kiekvieną mėnesį iš naujo. Taikant ieškinio senaties terminą, pareiškėjui priteistina neteisėtai sumažinto teisėjo atlyginimo dalis nuo 2005 m. sausio 28 d., kadangi skundą teismui pareiškėjas pateikė 2008 m. sausio 24 d. Atsižvelgdamas į visus aukščiau nurodytus argumentus, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui P. R. M. priteistina iš valstybės neišmokėta darbo užmokesčio dalis už laikotarpį nuo 2005 m. sausio 28 d. iki 2005 m. spalio 31 d., iš viso – 25 192,18 Lt (neatskaičiavus fizinių asmenų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaityti vykdant sprendimą).

Dėl pareiškėjai L. P. neišmokėtos teisėjo atlyginimo dalies priteisimo teismas sprendime nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1998 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 221 nuo 1999 m. sausio 4 d. iki 1999 m. gruodžio 31 d. buvo nustatytas 50 proc. tarnybinio atlyginimo dydžio (koeficientais) priedas, o Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 370 nuo 2000 m. sausio 3 d. iki 2000 m. gruodžio 31 d. buvo nustatytas 40 proc. tarnybinio atlyginimo dydžio (koeficientais) priedas. T. y. šiais teisingumo ministro įsakymais priedai apylinkių teismų teisėjams buvo nustatyti laikinai. Šie teisingumo ministro įsakymai buvo priimti vadovaujantis Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“ 4.3 punktu ir Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ 2.5 ir 2.5.2 punktais. Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr. 499 4.3 punkte nustatyta, kad priedas skiriamas nurodant konkretų terminą, bet ne ilgesnį kaip iki kalendorinių metų pabaigos. Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr. 499 4.3 punkte nustatytas teisinis reguliavimas, kurio pagrindu buvo priimtas teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymas Nr. 370, jokioje konstitucinės justicijos byloje nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Todėl būtent šis teisingumo ministro įsakymas, kaip paskutinis galiojęs iš minėtų teisingumo ministro įsakymų, ir turi būti taikomas visiems apylinkių teismų teisėjams po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo. Jokių teisinių sąlygų, leidžiančių teigti, kad anksčiau galiojęs teisingumo ministro 1998 m. gruodžio 24 d. įsakymas Nr. 221, kuris buvo laikino pobūdžio, galėtų būti taikomas visiems apylinkių teismų teisėjams po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo, nėra. Teismas padarė išvadą, kad po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo (2001 m. liepos 18 d.) visiems apylinkių teismų teisėjams turėjo ir turi būti mokamas iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo ir taikymo gautas (arba mokėtas kitiems tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjams) teisėjo atlyginimas, kuriam apskaičiuoti taikytinas inter alia Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymas Nr. 370. Todėl pareiškėjos prašymas nuo 2000 m. sausio 1 d. įpareigoti skaičiuoti ir mokėti jai teisėjų atlyginimo priedus vadovaujantis teisingumo ministro 1998 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 221 yra nepagrįstas.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėjai P. R. M. ir L. P. prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. sausio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą patenkinti. Pareiškėjų nuomone, teismas nagrinėjamu atveju nepagrįstai taikė 3 metų ieškinio senaties terminą. Pareiškėjai nurodo, kad Seimui 2008 m. spalio 28 d. priėmus Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą, laikytina, kad atsakovas Lietuvos Respublika pripažino savo įsiskolinimą. Todėl šiuo atveju pagal įstatymo analogiją turėtų būti taikomos Civilinio kodekso 1.130 straipsnio 2 dalies nuostatos, numatančios, jog, atsakovui atlikus veiksmus, kurie liudija, kad jis pripažino prievolę, ieškinio senaties terminas nutraukiamas. Pareiškėjų nuomone, teismas taip pat nepagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjams gali būti priteistina nesumokėto darbo užmokesčio dalis tik už laikotarpį iki 2005 m. spalio 31 d., motyvuodamas tokią išvadą tuo, kad nuo šios datos yra taikomas Teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio įstatymas. Pareiškėjai pažymi, kad jų skundas teismui buvo paduotas iki Teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio įstatymo priėmimo. Be to, šiame įstatyme numatyta įsiskolinimo sumokėjimo tvarka nėra palanki pareiškėjams ir pablogina jų padėtį. Tokiu būdu pažeidžiamas konstitucinis teisėtų lūkesčių principas. Pareiškėjai taip pat nurodo, kad teismo išvada, kad pareiškėja L. P. neturi teisės reikalauti išmokėti jai nesumokėtą darbo užmokesčio dalį, prieštarauja paties atsakovo, priėmusio Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą, pozicijai ir Konstitucinio Teismo nutarimuose suformuluotai nuostatai, jog darbo užmokesčio mažinimas teisėjams prieštarauja Konstitucijos 5 ir 109 straipsniams, 114 straipsnio 1 daliai bei teisinės valstybės principui.

Apeliaciniu skundu atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. sausio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti. Atsakovas nurodo, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2008 m. spalio 28 d. priėmė Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą. Šiuo įstatymu valstybė įsipareigojo grąžinti nesumokėtą teisėjų darbo užmokesčio ir kitų neišmokėtų išmokų, kurių dydis priklauso nuo teisėjų darbo užmokesčio, dalį, kurią sudaro pagal teisės aktus, reglamentavusius teisėjų darbo užmokestį iki 1999 m. gruodžio 31 d., teisėjams išmokėtino ir jiems išmokėto darbo užmokesčio dydžių ir kitų neišmokėtų išmokų skirtumas. Laikotarpis, už kurį apskaičiuojama nesumokėta darbo užmokesčio dalis teisėjams, kurių įgaliojimai nepasibaigę iki 2008 m. spalio 31 d., sudaro treji paskutiniai metai – nuo 2005 m. spalio 31 d. iki 2008 m. spalio 31 d. Ši teisės norma buvo priimta atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 straipsnį, nustatantį, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Įsigaliojus minėtam įstatymui, valstybė prisiėmė pareigą geruoju išmokėti pareiškėjos reikalaujamą sumą. Todėl, atsakovo nuomone, teismas negali dubliuoti įstatymo nuostatų ir priteisti pareiškėjos reikalaujamą sumą, kadangi gali kilti tokia situacija, kai turėtų būti vykdomas tiek įstatymas, tiek įstatymo galią įgijęs įsiteisėjęs teismo sprendimas ir pareiškėjos reikalavimas būtų patenkintas du kartus. Atsakovas pažymi, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 96 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teisėjų darbo užmokestis nustatomas tik įstatymu. Teismas negali pažeisti esminio valdžių padalijimo principo ir vykdyti Lietuvos Respublikos Seimo funkcijų. Atsakovas taip pat pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime nurodė, jog įstatymų leidėjas turi pareigą teisėjų atlyginimų įstatyminį reguliavimą pakoreguoti taip, kad jis atitiktų Konstituciją. Šią pareigą įstatymų leidėjas įvykdė priimdamas minėtą įstatymą ir Teisėjų atlyginimo įstatymą. Atsakovas nurodo, jog Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad nesumokėta darbo užmokesčio dalis teisėjams kasmet dalimis išmokama iki 2012 m. gruodžio 31 d. Vyriausybės nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.40 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kreditorius turi teisę nepriimti prievolės įvykdymo dalimis, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis. Šiuo atveju paminėtas įstatymas aiškiai nurodo, jog prievolė yra vykdoma dalimis. Taigi, prievolės, dėl kurios kilo ginčas šioje byloje, įvykdymas yra sureguliuotas teisės aktu – įstatymu. Šis įstatymas yra galiojantis, todėl privalo būti vykdomas. Kadangi pareiškėjų reikalavimai priteisti neišmokėtą atlyginimo dalį yra įgyvendintas įstatymu, yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į pareiškėjų P. R. M. ir L. P. apeliacinį skundą tretysis suinteresuotas asmuo Palangos miesto apylinkės teismas prašo tenkinti pareiškėjų apeliacinį skundą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, byla perduotina teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjo P. R. M. reikalavimas byloje susijęs su jo, kaip ėjusio Palangos miesto apylinkės teismo pirmininko pareigas iki 2007 m. liepos 22 d. imtinai (t. I, b. l. 174-175), negauto atlyginimo, sumažinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“, priteisimu. Be to, pareiškėjai P. R. M. ir L. P. prašo priteisti nesumokėto teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią taikant Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 370 nuo 2000 m. sausio 1 d. sumažintą iki 40 proc. tarnybinio atlyginimo priedą (kuris Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1998 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 221 buvo nustatytas 50 proc. dydžio).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“, sudaręs teisinį pagrindą sumažinti pareiškėjoms atlyginimą, nėra pripažintas neteisėtu ir prieštaraujančiu Konstitucijai ir įstatymams, tačiau Konstitucinis Teismas savo praktikoje yra ne sykį konstatavęs, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojamas kaip kėsinimasis į Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo garantijas (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai). Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu (oficialiai paskelbtu 2001-07-18) Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo (kuris įsigaliojo nuo 2000-08-01 ir kurio 7 str. buvo nustatyta nauja teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarka ir šios tvarkos įgyvendinimo taisyklės) 7 straipsnio nuostatos dėl teisėjų darbo užmokesčio (atlyginimų) mažinimo buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijos 5, 109 straipsniams, 114 straipsnio 1 daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas 2009 m. sausio 15 d. sprendime apibendrindamas yra konstatavęs, kad Konstitucinio Teismo suformuota teisėjų atlyginimų oficialioji konstitucinė doktrina grindžiama inter alia tokiais reikalavimais: teisėjų atlyginimai turi būti nustatomi tik įstatymu; Konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus, išskyrus tuos atvejus, kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, tačiau tai daryti galima tik laikinai ir tik įstatymu, paisant konstitucinio proporcingumo principo, suponuojančio, kad teisėjų atlyginimai negali būti sumažinti taip, kad teismai negalėtų atlikti savo konstitucinės funkcijos ir priedermės – vykdyti teisingumo; tokias teisėjų atlyginimų konstitucines garantijas lemia teisėjų, įgyvendinančių teisminę valdžią, konstitucinis statusas, kurį suponuoja konstitucinė teisingumo vykdymo funkcija. Todėl, kaip buvo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009, ši Konstitucinio Teismo suformuota konstitucinė jurisprudencija saisto ne tik įstatymų leidėją, bet ir bylą nagrinėjantį teismą. Oficialioji konstitucinė jurisprudencija apima ir Konstitucinio Teismo aktų motyvuojamosiose dalyse suformuotą Konstitucijos nuostatų (Konstitucijos normų ir principų) oficialų išaiškinimą, kitus Konstitucinio Teismo aktuose išdėstytus teisinius argumentus (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas, 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009 buvo integruotai įvertinti valstybės ekonominės ir finansinės padėties laikotarpiu nuo 1999 m. gruodžio 28 d. iki 2003 m. sausio 1 d. aiškinimosi aspektai. Todėl šioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje padaryta išvada apie valstybės ekonominės ir finansinės padėties pagerėjimą (tik) nuo 2003 m. yra reikšminga šiai administracinei bylai ir Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies taikymo požiūriu. Kolegija taip pat pripažįsta būtina atsižvelgti į nuo 2008 m. lapkričio 11 d. įsigaliojusio Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nuostatas (2008-10-28 įstatymo Nr. X-1761 1 str., 2 str. 3 d.), kuriomis iš esmės pripažįstama, kad nuo 2003 m. sausio 1 d. (t. y. ir šiai bylai aktualiu laiku) teisėjams nesumokėta iki 1999 m. gruodžio 31 d. gaunamo atlyginimo dalis buvo nemokama nepagrįstai ir (taikant trejų metų ribos taisykles) turi būti grąžinama. Atsižvelgiant į šias Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nuostatas, galima teigti, kad aptariama bylai reikšminga aplinkybė iš esmės pripažįstama ir įstatymų leidėjo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose yra suformavęs vieningą praktiką dėl Darbo kodekso 298 straipsnio taikymo nagrinėjamam ginčui (dėl nesumokėtos teisėjų atlyginimo dalies išieškojimo) spręsti (žr. administracines bylas Nr. A822-792-2009; Nr. A143-698-2009; A822-763-2009 ir kt.).

Pagal Darbo kodekso 298 straipsnį darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Šiuo straipsniu apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas termino prasme. Toks apribojimas nustatomas trejais kalendoriniais metais ir yra imperatyvus.

Darbo kodekso 298 straipsnio taikymo klausimas detaliai yra aptartas ir minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009. Todėl, sprendžiant jį šioje administracinėje byloje, būtina laikytis teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų administracinėje byloje Nr. A822-790/2009, kuri yra iš esmės panaši su nagrinėjama byla. Tai būtina pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008-07-03 įstatymo Nr. X-1685 redakcija), kurioje nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla (šioje byloje priimta 2009-01-23 nutartis) yra reikšminga ir ABTĮ 13 straipsnio 1 dalies bei 20 straipsnio 3 dalies taikymo prasme.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjų teisė į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1998 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 221 nustatytą tarnybinio atlyginimo priedą turi būti ginama ir jiems turi būti kompensuojamos netektos pajamos dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 370 sumažinto atlyginimo priedo taikymo po 2003 m. sausio 1 d. Šiuo atžvilgiu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad įstatymų leidėjas, 2008 m. spalio 28 d. priimdamas Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą, įsipareigojo grąžinti pagal teisės aktus, reglamentavusius teisėjų darbo užmokestį iki 1999 m. gruodžio 31 d., teisėjams išmokėtino ir per nustatytą laikotarpį jiems išmokėto darbo užmokesčio dydžių ir kitų neišmokėtų išmokų skirtumą (1 str.). Taigi valstybė pripažino ir tą skolos dalį, kuri susidarė apylinkės teismų teisėjams nuo 2000 m. sausio 1 d. skiriant Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 370 nustatytą 10 procentų mažesnį tarnybinio atlyginimo priedą.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad teismui apgynus pareiškėjų teises teismine tvarka, jie nebegalės reikalauti tos pačios neišmokėtos teisėjų atlyginimo dalies dar kartą pagal Teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą (Vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822–790/2009; Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 2A–291/2009). Šią aplinkybę patvirtina ir minėto Nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarkos aprašo 5 punkte nustatyta teismų pareiga užtikrinti, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu priteista nesumokėta darbo užmokesčio dalis nebūtų įskaitoma į sumas, išmokėtinas pagal minėtą aprašą. Taigi, kaip pažymėjo Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija 2009 m. birželio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-278/2009, suinteresuoti asmenys turėtų kontroliuoti, kad už tą patį laikotarpį tam pačiam asmeniui nebūtų išieškoma neišmokėta atlyginimo dalis pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą ir pagal Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą vykdant konkretų teismo sprendimą bei įgyvendinant minėto įstatymo nuostatas. Tačiau kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 1 d.). Pareiškėjų teisė gauti teisėjo atlyginimo skirtumą, kuris jiems nebuvo išmokėtas už tam tikrą laikotarpį, nepagrįstai po 2003 m. sausio 1 d. valstybei neatkūrus teisėjams iki atlyginimų sumažinimo mokėtus atlyginimus, turi būti ginama. Byloje nagrinėjamą ginčą galima būtų vertinti išspręstu tik tuomet, jei atsakovas pareiškėjams jau būtų grąžinęs nesumokėtą atlyginimo dalį, o tokių įrodymų byloje nėra. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne vienoje šios kategorijos byloje yra pasisakęs, kad Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo priėmimas nėra pagrindas atmesti pareiškėjų (teisėjų) reikalavimą.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas ir nepagrįstai pareiškėjui P. R. M. priteisė neišmokėto atlyginimo dalį tik už laikotarpį nuo 2005 m. sausio 28 d. iki 2005 m. spalio 31 d., o pareiškėjos L. P. reikalavimą atmetė.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad P. R. M. 2006 m. spalio 5 d. dekretu buvo atleistas iš teismo pirmininko pareigų nuo 2006 m. spalio 10 d., tos pačios dienos dekretu jam pavesta laikinai eiti teismo pirmininko pareigas nuo 2006 m. spalio 11 d. ir šias pareigas jis ėjo iki 2007 m. liepos 22 d. (t. I, b. l. 174-176). Įrodymų, kada P. R. M. buvo paskirtas Palangos miesto apylinkės teismo pirmininku byloje nėra. Be to, iš byloje esančių pažymų apie pareiškėjams P. R. M. ir L. P. nesumokėto atlyginimo dalį nėra aiškus visų nurodytų sumų pagrindimas. Nors pagal bylos duomenis pareiškėjas P. R. M. teismo pirmininko pareigas ėjo iki 2007 m. liepos 22 d. (t. I, b. l. 175, 176), pažymoje jam už 2007 m. rugpjūčio mėnesį nurodytas nesumokėto atlyginimo paskaičiavimas ne kaip teisėjui, o kaip teismo pirmininkui (t. I, b. l. 160. Iš pateiktų pažymų taip pat negalima nustatyti kaip konkrečiai yra paskaičiuota nurodyta nesumokėto atlyginimo dalis P. R. M. už 2008 m. sausio mėnesį (t. I, b. l. 158), o L. P. – už 2006 m. liepos – rugsėjo mėnesius, 2007 m. liepos – rugpjūčio mėnesius ir 2008 m. sausio mėnesį (sumos už šiuos mėnesius yra kur kas didesnės). Tam tikros sumos yra įrašytos pateiktos pažymos (lentelės) grafoje: ,,kiti paskaičiavimai (už pavadavimą, išeitinė išmoka, pašalpos ir kt.)“ (t. I, b. l. 164-165), tačiau byloje nėra jokių įrodymų (įsakymų ir pan.), patvirtinančių, jog nurodytais mėnesiais pareiškėjai pavadavo teismo pirmininką, jiems buvo skirtos pašalpos ir pan. Šias aplinkybes būtina patikslinti, surenkant naujus įrodymus.

Dėl išdėstytų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas negali išspręsti ginčo iš esmės. Panaikinus teismo sprendimą, byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 141 str. 1 d. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. sausio 19 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus BaranovasVaida Urmonaitė-MaculevičienėSkirgailė Žalimienė