- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-01-24
- Bylos Nr.
- 2A-37-464/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė, Neringa Švedienė, Dalia Kačinskienė (pran.)
- Atsakovas
- Vilniaus stačiatikių
- Ieškovas
- M. K.
- Kategorijos
- 30.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš
dalyvaujant atsakovo Vilniaus stačiatikių arkivyskupijos atstovams adv. A.Štopui ir R. J.,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo M. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. K. ieškinį atsakovams Vilniaus stačiatikių arkivyskupijai, Vilniaus rajono savivaldybės administracijai, VĮ Registrų centras dėl nuosavybės teisių gynimo ir pažeistų teisių atstatymo bei pagal atsakovo Vilniaus stačiatikių arkivyskupijos priešieškinį ieškovui M. K. dėl trukdymų įgyvendinti nuosavybės teisę pašalinimo ir iškeldinimo iš patalpų.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas M. K. 2007-02-26 kreipėsi į Vilniaus raj. apylinkės teismą su negatoriniu ieškiniu, kurį patikslinęs, prašė: 1) pripažinti, kad atsakovas Vilniaus stačiatikių arkivyskupija neteisėtai užvaldė ieškovo nekilnojamąjį turtą: gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus, esančius (duomenys neskelbtini); 2) pripažinti Vilniaus rajono valdybos 1993-07-14 potvarkį Nr. 313 neteisėtu ir įpareigoti Vilniaus rajono savivaldybę jį panaikinti; 3) įpareigoti VĮ Registrų centras panaikinti 1996-08-20 registrą Nr. 41/ 11571, pagal kurį minėtas nekilnojamasis turtas įregistruotas Vilniaus stačiatikių arkivyskupijos vardu (t. 1, b.l.1-2, 31, 43-44). Ieškinyje ir dublike (81-83) nurodė, jog jis ginčo turtą paveldėjo 1965 m. po J. K. mirties. Jo nuosavybės teises į šį turtą įrodo 1961-03-10 testamentas, 1965-08-23 paveldėjimo teisės liudijimas, 1964-1966 m. ūkio žinių lapelio (asmeninė sąskaita Nr. 709) kopija, išrašai iš ūkinės knygos apie tai, kad būtent ieškovas yra namų ūkio galva, Nekilnojamojo turto kadastro ir registrų dokumentų byla Nr. 41/ 8440. 2006 m. ieškovas sužinojo, kad Vilniaus rajono valdyba 1993-07-14 potvarkiu Nr. 313 priskyrė Lietuvos Vilniaus eparchijai ginčo namą, kuriame gyvena ieškovas, be teisės jį iškeldinti, o Vilniaus stačiatikių arkivyskupija 1996-08-20 Nekilnojamojo turto registre įregistravo gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus kaip savo nuosavybę.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos stačiatikių arkivyskupija atsiliepimu į ieškinį (t. 1, b.l.67-70) ir tripliku (t. 1, b.l.89-92) ieškinio nepripažįsta ir prašo jį atmesti. Anot šio atsakovo, pirminiuose nuosavybės teisės dokumentuose – testamente, paveldėjimo teisės liudijime – nėra pakankamai duomenų, kad būtų galima identifikuoti nurodytą turtą, todėl nėra pagrindo preziumuoti, jog tai yra ginčo objektas. Paveldėjimo teisės liudijime sakoma, kad po velionės mirties liko namas su ūkiniais pastatais, karvė, namų apyvokos daiktai, bet nebūtinai visas šis turtas priklausė palikėjai asmeninės nuosavybės teise. Net jeigu ginčo turtas būtų priklausęs palikėjai nuosavybės teise, ieškovas neįregistravo paveldėjimo teisės liudijimo nustatytu laiku Vilniaus raj. Darbo Žmonių Deputatų Tarybos vykdomajame komitete. Todėl VĮ Registrų centras neturi jokių duomenų apie pastatų savininką (-us) iki 1996 m. Ieškovas praleido senaties terminą, nes apie prasidėjusį ginčo turto grąžinimo (denacionalizacijos) procesą žinojo 1993-1996 m. 1996 m. atsakovui tapus ginčo turto savininku, jis su ieškovu elgėsi kaip su turto nuomininku, nors susitarimas tarp bylos šalių nebuvo sudarytas.
Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į ieškinį (t. 1, b.l.62-63) ir tripliku (t. 1, b.l.86-87) ieškinį laiko nepagrįstu ir prašo jo netenkinti. Teigia, kad ieškovas nėra ginčo turto savininkas, nes neįregistravo daiktinių teisių į nekilnojamą turtą. 1964-1966 m. ūkio knygos lapelio kopija neįrodo, kad paveldėjimo teisės liudijimas Nr. 200 buvo įregistruotas Vilniaus rajono Bezdonių apylinkės darbo žmonių deputatų taryboje. Be to, ieškovas praleido 3 m. senaties terminą kreiptis į teismą, kadangi nuo 1991 m. iki 1996 m. jis pasirašinėjo namų ūkio knygoje, jog yra vienintelis namų ūkio narys bei šio ūkio galva (o ne savininkas).
Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepimu į ieškinį (t. 1, b.l.72-73) pažymėjo, jog nebuvo kvestionuojamų materialinių teisinių santykių dalyviu, todėl negali turėti suinteresuotumo bylos baigtimi ir prašo nagrinėti bylą teismo nuožiūra. Akcentavo, kad reikalavimas panaikinti ginčo turto registraciją Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos vardu neturi savarankiško teisinio pagrindo, t.y. yra išvestinis iš reikalavimo pripažinti negaliojančiu šios registracijos juridinį pagrindą - Vilniaus rajono valdybos 1993-07-14 potvarkį Nr. 313. Ieškovui sėkmingai paneigus Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos nuosavybės teisės įgijimo pagrindą, VĮ Registrų centras, remdamasis teismo sprendimu, be atskiro įpareigojimo panaikintų ginčo objektų registraciją arkivyskupijos vardu. VĮ Registrų centras pagal galiojančius administracinius aktus įregistravo ginčo turtą kaip Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos nuosavybę, taigi ieškovo teisių ar teisėtų interesų tiesiogiai nepažeidė. Mano, jog yra netinkamas atsakovas byloje.
Šalies argumentai
Atsakovas Lietuvos stačiatikių arkivyskupija teismui paduotu priešieškiniu (t. 1, b.l.107-109) prašė iškeldinti ieškovą ir visus su juo kartu gyvenančius asmenis su jiems priklausančiais daiktais iš atsakovo statinių: gyvenamojo namo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei ūkinio pastato, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Nors Vilniaus rajono valdybos 1993-07-14 potvarkiu Nr. 313 draudžiama ginčo turto savininkui iškeldinti ieškovą, tačiau 1995-03-30 įsigaliojęs Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 11 str. nustatė, kad religinėms bendrijoms grąžintinų patalpų nuomininkai turi teisę toliau naudotis tomis patalpomis iki nuomos sutartyse nurodyto termino pabaigos, bet ne ilgiau nei 5 m., t.y. 2000-03-30 dienos.
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepimu į priešieškinį (t. 1, b.l.113-114) su priešieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti. Nurodo, kad jis namų ūkio knygos asmens sąskaitoje pasirašinėjo iki 1993-01-01, vėliau knygose esantys parašai yra ne ieškovo. Kadangi Lietuvos stačiatikių arkivyskupija pasisavino ieškovo turtą, atsakovas neturi nei teisinės, nei moralinės teisės reikalauti jo iškeldinimo.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2007-10-17 sprendimu ieškinį atmetė, o priešieškinį patenkino (t. 1, b.l.174-179). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog 1965 m. įsigaliojęs 1964 m. Civilinis kodeksas reikalavo įregistruoti sandorį (paveldėjimo teisės liudijimą) vietinės DŽDT vykdomajame komitete, t.y. atitinkamo vykdomojo komiteto ūkinėse knygose. Vilniaus apskrities archyvo 2007-03-16 pažyma Nr. (8.12)-V5-1191 patvirtina, kad Vilniaus raj Bezdonių apylinkės LDT vykdomojo komiteto dokumentuose nerasta duomenų, jog 1965-08-23 išduotas paveldėjimo teisės liudijimas būtų buvęs registruotas Vilniaus rajono Bezdonių apylinkės DŽDT vykdomajame komitete, vadinasi, ieškovas 1965-08-23 paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu neįgijo nuosavybės teisės į ginčo turtą. Įrašas ūkinėse knygose apie tai, kad ieškovas yra namų ūkio galva, neįrodo, jog ginčo turtas jam priklausė nuosavybės teise. Atvirkščiai, iš VĮ Registrų centro 2007-01-11 pažymos Nr. VS(14.1.24)-1104 matyti, kad nėra duomenų, kokiam asmeniui ir kokiu pagrindu priklausė nuosavybės teisės į minėtus pastatus iki 1996 m. Be to, pripažino, jog ieškovas praleido bendrą 3 m. ieškinio senaties terminą, todėl ieškinį atmetė. Nustatė, kad ginčo turto savininkas iki nacionalizacijos buvo stačiatikių moterų vienuolynas, o Vilniaus raj valdybos 1993-07-14 dieną priimtu potvarkiu Nr. 313 ginčo objektas teisėtai grąžintas Lietuvos stačiatikių arkivyskupijai. Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 11 str. 2 d. nustato, jog iki 1995-03-30 religinėms bendruomenėms ar bendrijoms natūra grąžintų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų nuomininku prašymu institucija, priėmusi sprendimą grąžinti religinei bendruomenei ar bendrijai natūra gyvenamąjį namą, jo dalį, butą, o kai šios institucijos nėra, - savivaldybės meras privalo jiems išduoti valstybės garantinį dokumentą, ieškovas įgijo teisę kreiptis ir gauti būsto suteikimo garantiją ir pareigą atlaisvinti užimamą būstą, tačiau šia savo teise nepasinaudojo, todėl neteisėtai pažeidžia savininko Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos teisę neribotai valdyti, naudoti ir disponuoti nuosavybės teise priklausančiomis patalpomis, t.y. įgyvendinti nuosavybės teisę, todėl priešieškinys tenkintinas: ieškovas M. K. iškeldintinas iš atsakovui nuosavybės teise priklausančių patalpų (CK 4.93 str.).
Šalies argumentai
Ieškovas apeliaciniu skundu (t.2, b.l.1-4) prašo panaikinti visą Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007-10-17 sprendimą ir priimti naują sprendimą: ieškinį patenkinti, priešieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas nevisapusišku, neobjektyviu įrodymų vertinimu, svarbių bylos aplinkybių ignoravimu; nukrypimu nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos vieningos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, procesinės teisės normų pažeidimais. Pirmosios instancijos teismas nenurodė konkretaus straipsnio, kuris esą reikalauja įregistruoti sandorius vietinės DŽDT vykdomajame komitete. Nepaisant to, apeliantas pateikė teismui pakankamai įrodymų apie tai, kad 1965-08-23 išduotas paveldėjimo teisės liudijimas faktiškai buvo įregistruotas tuometinėje Vilniaus rajono Bezdonių apylinkės DŽDT (Vilniaus rajono Bezdonių apylinkės DŽDT ūkinės knygos asmeninės sąskaitos Nr. 707 1964-1965 metais padaryta žyma, jog ieškovas tapo šeimos galva). Teismas visiškai netyrė ir kitų nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų, pvz., statinių draudimo liudijimo, Vilniaus tarpmiestinės techninės inventorizacijos asmens nuosavybės fondo gyvenamojo namo techninio paso (inventorinės bylos Nr. 41/ 8440). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2001 yra nurodęs, kad įrašai ūkinėse knygose yra tinkama įrodinėjimo priemonė. Neigia, kad praleido 3 m. senaties terminą kreiptis į teismą, nes apie tai, jog nėra ginčo turto savininkas, ieškovas sužinojo tiktai 2005-04-12, iš Vilniaus rajono Bezdonių seniūnijos gavęs pažymą Nr. 10-56-(5.5.). O su Vilniaus rajono valdybos 1993-07-14 potvarkiu Nr. 313 ieškovo niekas nesupažindino. Tvirtina, jog ginčo turtas nepriklausė Lietuvos stačiatikių arkivyskupijai, nes Vilniaus Marijonų moterų vienuolyno igumenės N. B. 1948-10-18 priėmimo-perdavimo aktas vertintinas ne kaip dokumentas, turintis juridinę (įrodomąją) galią, o kaip dokumento projektas: be parašų ar antspaudų. Dar daugiau, Lietuvos valstybinio archyvo 1992-01-28 pažymėjimas Nr. 015-V kalba apie žemę, o ne pastatus, todėl teismas neturėjo juo vadovautis. Teismas sprendime visiškai nepasisakė, dėl kokių priežasčių atmetė antrąjį ieškinio reikalavimą.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos stačiatikių arkivyskupija atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. 2, b.l.14-18) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti nepakeistą. Atsakovo teigimu, paveldėjimo teisės liudijime nėra duomenų, kad apelianto įmotei J. K. ginčo turtas priklausė nuosavybės teise, todėl ieškovas jos (nuosavybės teisės į ginčo objektus) ir negalėjo paveldėti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nesuabsoliutina ūkinių knygų įrašų įrodomosios vertės ir, esant kitokiems įrodymams, reikia vadovautis tikimybių pusiausvyros principu. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo ūkinės knygos įrašus ir padarė teisingą išvadą, jog ūkinės knygos įrašuose naudojama sąvoka „šeimos galva“ savaime nereiškia nuosavybės teisės į ginčo turtą, o patvirtina faktinį jo valdymą. Vilniaus Marijonų moterų vienuolyno igumenės N. B. 1949-10-18 surašyto priėmimo-perdavimo akto turinys atitinka parašais ir antspaudais patvirtinto 1949-10-25 akto turinį, iš kurio aiškiai matyti turto, įskaitant ir ginčo objektus, perdavimas. Tą faktą, jog ginčo turtas buvo Nemenčinės miškų urėdijos balanse, be Miškų ūkio ministerijos 1993-02-23 pranešimo Nr. 02-11-284, taip pat patvirtina ir LR Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajone p. A. M. raštas Nr. 1/371 Vilniaus arkivyskupijos valdytojui, kuriuo siūloma suderinti Nemenčinės urėdijos balanse apskaitytų statinių grąžinimo terminus. Ginčydamas Vilniaus raj. valdybos 1993-07-14 dienos potvarkį Nr. 313, atsakovas turėjo įrodyti, kad nekilnojamojo turto kadastre įrašyti duomenys neteisingi, bet to nepadarė. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog apeliantas praleido senaties terminą ne tik iš ieškovo parašų namų ūkio knygose 1991-1996 m., tačiau ir iš liudytojo V. T. parodymų, jog apeliantas 1993 metais lankėsi VĮ „Valda“ domėdamasis ginčo turto klausimais.
Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. 2, b.l.9-10) palaiko skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Nurodė, kad 1964 m. CK 149 str. nustatyta, jog nuosavybės teisė į registruotinu sandoriu įgyjamą turtą pereina įgijėjui tik įregistravus sandorį. Vilniaus apskrities archyvo 2007-03-16 raštas Nr. (8.12)-V5-11491 byloja, jog Vilniaus raj. Bezdonių apylinkės DŽDT vykdomojo komiteto dokumentuose nėra duomenų, kad minėtas paveldėjimo teisės liudijimas šioje taryboje būtų įregistruotas. Apie ginčo turto teisinę registraciją apelianto vardu taip pat nėra jokių duomenų LTSR valstybiniame inventorizavimo projektavimo ir paslaugų biure ar Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybėje įmonėje (dabartinis pavadinimas – VĮ Registrų centras). Ieškovas parašų tikrumo ūkio knygose įstatymų nustatyta tvarka nenuginčijo, taigi argumentas, kad jis nepraleido 3 m. ieškinio senaties termino, klaidingas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Vienas tokių įstatyminių pagrindų, kuriems esant sprendimas negalioja, kuomet pirmosios instancijos teismas nusprendžia dėl neįtrauktų dalyvauti bylos nagrinėjime asmenų teisių bei pareigų ( CPK 329 str. 2 d. 2 p.). Atsakovas, reikšdamas priešieškinį, prašė iškeldinti ieškovą M. K. ir visus su juo gyvenančius asmenis ( t.1, b.l. 109), o teismas tokį atsakovo reikalavimą patenkino pilnai bei nusprendė iškeldinti ieškovą ir kitus ( sprendime neįvardintus ) su ieškovu gyvenančius asmenis su visais jų daiktais iš gyvenamojo namo Pasakiškių kaime, Vilniaus rajone. Akivaizdu, kad toks teismo sprendimas sudaro prielaidas iškeldinti bet kurį šiame name gyvenantį ( gyvenusį ) asmenį, jei tokių esama, šio asmens turtą, taigi teismo sprendimu iš anksto yra apspręsta tokių asmenų pareiga išsikelti. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas net netyrė tokios aplinkybės, ar ginčo name realiai gyvena kurie nors kiti asmenys, išskyrus M. K., nevertino jų apsigyvenimo teisinio pagrindo bei neįtraukė tokių asmenų dalyvauti bylos nagrinėjime.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokia forma pareikšto atsakovo reikalavimo teismas negalėjo priimti, o priėmęs, turėjo pareigą nustatyti atsakovui terminą trūkumams pašalinti bei patikslinti ieškinio dalyką, kaip tai numato CPK 115 str., 138 str., 296 str. 1 d. 11 p. bei šio straipsnio 2 d. nuostatos, taip pat pareikalauti pateikti įrodymus iš Gyventojų registro tarnybos apie deklaravusius šiame name gyvenamąją vietą asmenis.
Pirmosios instancijos teismui nusprendus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių bei pareigų yra besąlyginis pagrindas panaikinti sprendimą (CPK 329 str. 2 d. 2 p.) ir perduoti bylą tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo.
Iš naujo nagrinėdamas bylą bei spręsdamas dėl atsakovo priešieškinio iškeldinti ieškovą pagrįstumo, teismas turėtų atsižvelgti į tai, kad 1993-07-14 ginčo potvarkio Nr.313 p ( t.1, b.l. 27) priėmimo metu galiojusio 1990-02-14 įstatymo Nr.XI-3697 „Dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“ ( neteko galios nuo 1998-01-01 pagal 1997-11-13 įstatymą Nr.VIII-510) 3 str. įtvirtino visoms institucijoms, kurių žinioje yra nacionalizuotų religinių bendruomenių kulto pastatų, vienuolynų bei maldos namų, pareigą iškeldinamoms įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms bei piliečiams suteikti kitas tinkamas patalpas. Todėl, remiantis šiomis nuostatomis, bylą nagrinėjantis teismas turėtų vertinti, ar atsakovo 1993-02-10 prašyme dėl nekilnojamojo turto grąžinimo ( t.1, b.l. 148-149 ) suteikta garantija bei įsipareigojimas neiškeldinti įstatymo pagrindu perduotuose namuose gyvenančių gyventojų, Miškų ūkio ministerijos rašte išreikštas sutikimas neprieštarauti turto grąžinimui su sąlyga, kad iš ten gyvenantys gyventojai nebus iškeliami ( t.1, b.l. 150), neįtakojo būtent tokio turinio potvarkio priėmimo - priskirti Lietuvos – Vilniaus Eparkijai namą, kuriame gyvena N. K., be teisės jį iškeldinti.
Kita vertus, šio 1993-07-14 potvarkio Nr.313 p priėmimo metu Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymas dar nebuvo priimtas ir jo nuostatos, taigi ir 11 str., kuriuo teismas rėmėsi kaip pagrindu atsakovo reikalavimui patenkinti, negaliojo, toks įstatymas įsigaliojo tik nuo 1995-03-29. Todėl būtina įvertinti ir tai, ar vėliau, nei buvo priimtas ginčo potvarkis, įsigaliojęs kitoks teisinis reglamentavimas, leidžiantis grąžinamų religinėms bendrijos patalpų nuomininkams naudotis patalpas pagal anksčiau sudarytas nuomos sutartis ne ilgiau nei penkerius metus, įtakoja bei apsprendžia ieškovo įgytų iki šio įstatymo įsigaliojimo teisių turinį ( CK 1.7 str. 2 d. ), t.y. jo teisę būti neiškeldintam iš ginčo pastato, kaip tokia sąlyga buvo nustatyta grąžinant atsakovui namą, kuriame gyvena N.K.
Be to, minėto įstatymo 4 str. nustatė apribojimus, kuomet išlikęs nekilnojamasis turtas natūra negrąžinamas – kai gyvenamuose namuose ar butuose gyvena nuomininkai; kai pastatai ar jų dalys perduoti į privačią nuosavybę pagal perleidimo momentu galiojusius įstatymus ( 4 str. 1 p. ir 4 p.). Bylą nagrinėjęs teismas tokių aplinkybių, ar ieškovas teisėtai ginčo bute gyveno, jei taip, iš ko kildinama jo teisė naudotis namų valdoje esančiais statiniais ( iš nuosavybės, nuomos, panaudos teisinių santykių), nenustatė, apsiribojęs vien fakto konstatavimu, jog šis, neįregistravęs paveldėjimo teisės liudijimo Vilniaus raj. Bezdonių apylinkės DŽDT vykdomajame komitete, nuosavybės neįgijo. Teismas tinkamai nenustatė ir to, kas iki ginčo statinių perdavimo buvo teisėtas jų valdytojas, nepareikalavo pirminių dokumentų, kada ir kokiu pagrindu statiniai buvo perduoti į Nemenčinės miškų urėdijos balansą ( t.1, b.l. 152), jei jau tokia aplinkybe skundžiamame sprendime remiamasi. Todėl nėra galimybės palyginti ieškovo faktiškai valdytų bei minėtos urėdijos balanse galimai apskaitomų statinių tapatumo, jų identiškumo.
Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės netyrė, neįvertino ir sprendime visiškai neaptarė byloje esančių įvairių metų ūkinių knygų įrašų. Knygose esama duomenų, kad iki 1964 metų statiniai – 1890 metais pastatyti namas bei tvartas - įvardinti kaip asmeninės nuosavybės teise priklausantys ūkiui, kurio galva ieškovo įmotė J. K. ( t.1, b.l. 50, 159-164), nors žemė nurodoma esanti tik kaip asmeninio naudojimo. Nuo 1965 metų ūkinėse knygose pažymima, jog šio ūkio, kuriam asmeninės nuosavybės teise priklauso nurodytieji statiniai, galva yra jau ieškovas M. K. ( t.1, b.l. 50, 155-158); tokie įrašai yra ir 1991-1993 metų ūkinėje knygoje ( III d., t.1, b.l. 93-99). Be to, tokios pačios aplinkybės, įvardijant savininku būtent M. K., yra užfiksuotos inventorizuojant gyvenamąjį namą bei kitus namų valdoje esančius statinius 1988 metais ( b.l. 51-54, prie bylos pateikta pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), kadastro ir registro dokumentų archyvinė byla, jos 2, 15, 17, 19 lapai). Byloje nepaneigta ir Bezdonių apylinkės DŽDT 1965-08-21 pažymoje pateikta informacija, jog J. K. iki mirties priklausė gyvenamasis namas bei ūkio pastatai, kuriuos po mirties paveldėjęs jos sūnus M. K. ( t.1, b.l. 13-14 ), būtent šios pažymos pagrindu notaras išdavė pavedėjimo teisės liudijimą (t.1, b.l. 23-24). Nors teismas sprendė, jog minėtas paveldėjimo teisės liudijimas negalioja, nes nebuvo įregistruotas ūkinėse knygose, tačiau, kaip jau minėta, ūkinės knygos įrašų iš esmės neanalizavo ir jų nepaneigė, neįpareigojo atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės įrodinėti, kas reglamentavo tokių įrašų ūkinėse knygose atlikimo tvarką, kokiu būdu tai turėjo būti daroma, jei jau teigiama, kad N. K. nuosavybės teises į statinius Bezdonių seniūnijos ūkio knygoje Nr. 13 (metai neįvardinti, t.1, b.l. 128) neįregistruotos.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spęsdamas dėl ieškovo pareikšto ieškinio reikalavimų, nevisiškai tinkamai vertino įrodymus, kas sudarė prielaidas klaidingai nustatyti faktines bylos aplinkybes ( CPK 185 str.), neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, kurie tiesiogiai susiję su ginčo dalyku. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2002-04-11 yra pasisakęs kokia tvarka yra įteisinami Nekilnojamojo turto registre neįregistruoti pastatai kaimo vietovėse, jeigu jie įgyti po 1949-04-14 sandorio pagrindu, o šis sandoris buvo įregistruotas ūkinėse knygose ( biuletenis „Teismų praktika“ Nr. 17. 468 p.). Iš nurodyto išaiškinimo darytina išvada, jog registracijos Nekilnojamojo turto registre nebuvimas nėra aplinkybė, kuri pati savaime įtakotų paveldėjimo teisės liudijimo negaliojimą, jei įpėdinis įstatymo nustatyta tvarka yra priėmęs palikimą. Šiuo atveju įregistravimui pakanka pateikti dokumentus, patvirtinančius registravimą ūkinėse knygose, bei dokumentus, patvirtinančius jų, kaip įpėdinių, teisinį statusą. Iš naujo nagrinėjant bylą į tokias aplinkybes taip pat privalu atsižvelgti, juo labiau, kad ne tik N. K., bet ir kitų asmenų vardu teisinė pastatų registracija Nekilnojamojo turto registre iki ginčijamo potvarkio 1993 metais priėmimo nebuvo atlikta ( t.1, b.l. 28, 154), taigi nei vienas kitas asmuo į pastatus neturėjo šiuo požiūriu daugiau teisių, nei N. K..
Pirmosios instancijos teismas, kolegijos manymu, turėtų pasiūlyti ir ieškovui patikslinti ieškinio dalyką, nes iš esmės šis ginčija ginčijamo potvarkio pagrindu atliktą atsakovo vardu pastatų teisinę registraciją, o formuluoja šį savo reikalavimą kaip prašymą įpareigoti atsakovą VĮ Registrų centras panaikinti 1996-08-20 registrą Nr.41/11571( t.1, b.l. 45, 46-49), kuris tėra registro įrašo numeris, savaime nepasprendžiantis teisinės registracijos kaip atlikto veiksmo buvimo ar nebuvimo, be to, šiuo registro numeriu yra pažymėta ir kito nekilnojamojo daikto – žemės sklypo nuosavybės teisės įregistravimas Vilniaus stačiatikių šventosios dvasios vienuolynui, kuris nėra byloje dalyvaujančiu asmeniu.
Teisėjų kolegija atkreipia bylą iš naujo nagrinėsiančio teismo dėmesį ir į tai, kad potvarkiu Nr.313 p. ( t.1, b.l. 27) atsakovui Vilniaus stačiatikių arkivyskupijai buvo perduotas namas, įregistruotas Nekilnojamojo turto registre šiam patikėjimo teise (Kadastro ir registro bylos Nr.41/8440 55, 58, 59 lapai), vėliau, patikslinant teisinę registraciją, namą bei aštuonis pagalbinio ūkio pastatus įregistruojant jau nuosavybės teise ( registro bylos 25-27, 50-53 lapai). Tačiau iš pastarosios bylos inventorinių duomenų matyti ( 3 registro bylos lapas), kad pusė šių statinių deklaruojami kaip pastatyti 1950-1974 metais, t.y. jau po gyvenamojo namo nacionalizavimo, tokios aplinkybės taip pat sprendime turi būti įvertintos, sprendžiant ieškovo reikalavimų pagrįstumą.
Apeliacinis skundas grindžiamas neteisingai nustatyta ieškinio senaties eigos pradžia bei nepagrįstu jos taikymu. Ieškinio senaties taikymas yra susijęs su asmens galimybių apginti savo teises ribojimu. Pasibaigus ieškinio senaties terminui galimybė priverstinai, valstybės prievartos pagalba, įgyvendinti subjektines teises išnyksta. Atsakovai prašo atmesti reikalavimą ir tuo pagrindu, kad ieškovas praleido terminą kreiptis teisminės gynybos. Ieškovas neprašo šio termino atnaujinti, nes, jo manymu, ieškinio senaties terminas nėra praleistas. Jeigu ginčo šalis prašo taikyti ieškinio senatį, teismas, atsižvelgdamas į nustatytas faktines bylos aplinkybes, ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas (dėl ieškinio senaties termino trukmės ir eigos pradžios nustatymo, sustabdymo, pratęsimo, nutraukimo ir atnaujinimo) turi taikyti net tada, kai nėra ieškovo prašymo ( CK 1.131 str. 2 d.), taigi tai daryti teismas privalo ex officio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002-12-20 nutarimas Nr. 39 “Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje” 20.7 p.). Skundžiamame teismo sprendime tokios aplinkybės nebuvo vertinamos, todėl bylą nagrinėjat iš naujo privalu įvertinti ir tai, kada prasidėjo senatis, ar jos eiga nebuvo sustabdyta, nutrūkusi, ar nėra aplinkybių, leidžiančių spręsti ieškinio senaties atnaujinimo.
Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai bei nutartyje išdėstyti motyvai sudaro pagrindą konstatuoti, kad ginčijamas teismo sprendimas nėra nei pagrįstas, nei teisėtas ir dėl absoliučių jo negaliojimo pagrindų, ir dėl neatskleistos bylos esmės, todėl sprendimas panaikintinas, o byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 1 p. ir 2 p.).
Sutinkamai su CPK 87 str. 1 d. 7 p. nuostatomis, panaikinus sprendimą dėl absoliučių jo negaliojimo pagrindų, už apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis grąžinamas. Todėl apeliantui M. K. grąžintinas 2007-11-14 sumokėtas 105 Lt žyminis mokestis, išaiškinant, kad mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija, remdamasi šia nutartimi.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 17 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Grąžinti M. K. 105 ( vieną šimtą penkis) litus žyminio mokesčio.