- Teismas
- Vilniaus regiono apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-03-04
- Bylos Nr.
- e2-782-604/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-39-3-01112-2019-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Marjan Gerasimovič
- Ieškovas
- L. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos, atstovaujamos valstybės įmonės Turto banko, Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos
- Advokatai
- Natalija Šipovskaja
- Kategorijos
- 2.4.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos valstybės įmonės Turto banko atstovas nedalyvavo, pateiktas prašymas bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant,
atsakovo Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos atstovas nedalyvavo, pateiktas prašymas bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. Š. ieškinį dėl nuosavybės teisės į butą pripažinimo,
Aprašomoji dalis
Teismas Nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė L. Š. prašo pripažinti nuosavybės teisę į butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) atsiradusią, 1994 m. tarp Valstybinės leidybinės įmonės „Šalčia“ ir ieškovės sudarytos sutarties pagrindu.
Ieškovė palaikė ieškinį ir teismui paaiškino, kad 1994 m. tarp Valstybinės leidybinės įmonės „Šalčia“ ir jos buvo sudaryta sutartis, kuria ieškovė įsipareigojo sumokėti 2730 Lt iki 1994 m. birželio 10 d., o VLĮ „Šalčia“ įsipareigojo butą, atiduodant gyvenamąjį namą eksploatacijon iki 1994 m. spalio 1 d., bei pastatytą butą perduoti L. Š. nuosavybėn, jo galutinę vieno kvadratinio metro kainą nustatant po perdavimo eksploatacijon. Ieškovė vykdė sutartinius įsipareigojimus dėl apmokėjimo už buto statybas, panaudodama asmenines lėšas, kurias sumokėjo įmonės buhalterei I. M., tačiau čekių neišsaugojo. Jai buvo perduota buto techninės apskaitos byla. Deklaravo savo ir vaikų gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini). Taip pat 1994 m. rugpjūčio 22 d. ieškovė su VLĮ „Šalčia“ sudarė ir buto apdailos darbų atlikimo sutartį, pagal kurią statytojas Valstybinė leidybinė įmonė „Šalčia“ perdavė ieškovei, o ši priėmė iš statytojo apdailos darbams parengtą butą bei savo jėgomis įsipareigojo atlikti apdailos darbus. Valstybinė leidybinė įmonė „Šalčia“ vykdė veiklą iki 1995-07-19 ir 1998 m. buvo likviduota, tačiau buto pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta nebuvo. Sudarė sutartis su paslaugų teikėjais. Galvojo, kad visi formalumai yra atlikti, kadangi sąžiningai ir teisėtai įgijo butą jame gyveno ir tik 2018 m., atliekant namo renovaciją, sužinojo, kad butas liko neįregistruotas nei jos, nei valstybės, nei savivaldybės, nei kito subjekto vardu, todėl prašo pripažinti jai nuosavybės teisę į anksčiau minėtą butą.
Atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos valstybės įmonės Turto banko, atstovas prašo ieškovės L. Š. ieškinį nagrinėti teismo nuožiūra, valstybės įmonės Turto banko atstovui nedalyvaujant.
Atsakovo Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos atstovas prašo bylą nagrinėti teismo nuožiūra.
Liudytoja J. Č. apklausta teisme paaiškino, kad tuo metu ji dirbo Valstybinės leidybinės įmonės „Šalčia“ vyr, redaktore ir pati lankėsi pas tuometinį finansų ministrą. Lietuvos Respublikos Vyriausybė buvo skyrusi pinigų šio 9 butų namo statybai, tačiau tų pinigų užbaigti butams nepakako. Butai buvo paskirstyti redakcijos ir spaustuvės darbuotojams. L. Š. buvo viena iš tų žmonių. Darbuotojai, kuriems buvo paskirstyti butai, turėjo patys rinkti pinigus statybos darbų atlikimui, daryti įnašus. Kiek prisimena, tais reikalais užsiėmė buhalterė I. M.. Buvo apskaičiuota, kiek pinigų trūksta ir ta suma paskirstyta visiems darbuotojams, kurie turėjo gauti butus. Pinigus jie turėjo įnešti dalimis. Mano, kad jeigu L. Š. nebūtų įnešusi reikiamos sumos, būtų atsiradę žmonės, kurie tai padarytų ir gautų tą butą. Pagal galutinę sutartį Valstybinės leidybinės įmonei „Šalčia“ L. Š. turėjo sumokėti 2730 Lt. Jeigu L. Š. nebūtų įnešusi visos sumos, ji nebūtų galėjusi įsikraustyti į butą, nebūtų net raktų gavusi. Negali pasakyti, dėl ko nebuvo sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis, nes tuos reikalus tvarkė kitas atsakingas asmuo. Be to, 1995 m. įmonė nutraukė savo veiklą.
Liudytoja A. K. apklausta teisme teismui paaiškino, kad yra L. Š. kaimynė bei kartu su ją dirbo V.L.Į. ,,Šalčia“. Įmonė gavo dotacijas 9 butų gyvenamojo namo statybai, tačiau pinigų neužteko. Tuomet žmonės, kurie pretendavo į butus sutiko įnešti savo pinigus, tarp jų buvo ir ieškovė. Prisimena, kad buvo sąrašai, pagal juos reikėjo įnešti sumas, tačiau tikslių sumų ir kam jas perdavė, neprisimena. Surinktus pinigus atiduodavo už statybos darbus. Vėliau pagal sutartis gavo butus be apdailos ir santechnikos. Negali pasakyti, ar ieškovė sudarė buto pirkimo – pardavimo sutartį, tačiau gali patvirtinti, kad ji dalyvavo statant namą, mokėjo pinigus, nes pinigai buvo renkami iš visų namo gyventojų, gavo raktus nuo buto, atliko buto remontą bei visą laiką gyvena tame bute.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas.
Pagal Konstituciją nuosavybės teisės įgijimo būdai gali būti įvairūs, tačiau jie negali prieštarauti iš Konstitucijos kylantiems reikalavimams, inter alia teisėtumo, sąžiningumo principams, įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos normų ir principų, turi nustatyti nuosavybės teisės įgijimo būdus ir pagrindus. Tai suponuoja nuosavybės įgijimo teisėtumo reikalavimą. Pagal Konstituciją viena esminių nuosavybės objekto (turto) perleidimo kito asmens (kitų asmenų) nuosavybėn teisėtumo sąlygų yra savininko valios dėl tokio nuosavybės objekto (turto) perleidimo kito asmens (kitų asmenų) nuosavybėn išreiškimas (sutikimas). Kai turtas perleidžiamas kitam asmeniui be turto savininko valios išreiškimo (sutikimo), toks turto perleidimas laikomas neteisėtu, o perleistas turtas - neteisėtai kito asmens įgytu turtu, nebent turto perleidimas kito asmens (kitų asmenų) nuosavybėn be šio turto savininko valios išreiškimo (sutikimo) būtų konstituciškai pateisinamas.
Konkretūs nuosavybės teisės įgijimo pagrindai nurodyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.47 straipsnyje: nuosavybės teisė gali būti įgyjama pagal sandorius (nurodyto straipsnio 1 punktas), paveldint (2 punktas), pagaminant naują daiktą (4 punktas), kitais šiame straipsnyje ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais. Visi šiame straipsnyje nurodyti pagrindai yra savarankiški ir kiekvienas jų atskirai pakankamas nuosavybės teisei įgyti.
Iš byloje pateiktų ir ištirtų rašytinių įrodymų nustatyta, kad 1994 m. tarp Valstybinės leidybinės įmonės „Šalčia“ ir ieškovės L. Š. sudaryta sutartis, kuria L. Š. įsipareigojo sumokėti 2730 Lt iki 1994-06-10, o Valstybinė leidybinė įmonė „Šalčia“ įsipareigojo pastatyti trijų kambarių butą ir perduoti gyvenamąjį namą eksploatacijon iki 1994-10-01, pagal šią sutartį perdavus gyvenamąjį namą eksploatacijon, L. Š. įsipareigojama butą perduoti nuosavybėn, jo galutinę vieno kvadratinio metro kainą nustatant po perdavimo eksploatacijon. Ieškovė tiek ieškinyje, tiek teismo posėdžio metu teigė, kad pagal tarp jos ir Valstybinės leidybinės įmonės ,,Šalčia“ 1994 m. sudarytą sutartį ji mokėdavo už buto statybas bei įvykdė įsipareigojimą sumokėti 2730 Lt, tačiau čekių neišsaugojo. Ieškovė pateikė 1994-08-22 Buto apdailos darbų atlikimo sutartį, pagal kurią statytojas Valstybinė leidybinė įmonė ,,Šalčia“ perdavė L. Š., o ši priėmė iš statytojo apdailos darbams parengtą butą bei savo jėgomis įsipareigojo atlikti apdailos darbus. Pagal minėtos 1994-08-22 Buto apdailos darbų atlikimo sutarties 3 p., patvirtinus namo priėmimo naudotis aktą, statytojas (nuomotojas) turėjo sudaryti su gyventoju (nuomininku) gyvenamosios patalpos nuomos sutartį, suteikiančią teisę bute apsigyventi. Valstybinė leidybinė įmonė „Šalčia“ vykdė veiklą iki 1995 m. liepos 19 d. ir galutinai 1998 m. buvo likviduota, ką patvirtina 2018-01-09 VĮ „Registrų centras“ pateikta informacija, kad Valstybinė leidybinė įmonė „Šalčia“ (UAB „Šalčios kraštas“), kurios kodas 174919275, adresas: Vilniaus g. 58, Šalčininkų m., yra išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Nuosavybės teisės į butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), neįregistruotos nei valstybės, nei savivaldybės, nei kito subjekto vardu. Iš 2018-01-29 Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus rašto dėl informacijos pateikimo, matyti, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos ir privatizavimo dokumentai nebuvo perduoti saugojimui Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos archyvui.
Byloje nei vienas iš suinteresuotų asmenų neprieštarauja, kad ieškovei būtų pripažinta nuosavybės teisė į butą sutarties pagrindu, o byloje yra įrodymai, patvirtinantys, jog ieškovė butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), daugiau nei dvidešimt metų išlaikė, mokėjo komunalinius mokesčius (komunalinių paslaugų teikimo sutartys sudarytos būtent su ieškovė), gyventojų registro duomenimis ieškovė šiame bute yra deklaravusi savo gyvenamąją vietą. Niekas dėl buto L. Š. nereiškė pretenzijų, pačiai valstybei (savivaldybei) atstovaujančios institucijos ilgą laiką nesiėmė jokių veiksmų išspręsti klausimui dėl nuosavybės teisės į butą, ir sprendžiant iš pasyvumo šiuo klausimu, laikė butą de facto perėjusiu ieškovei nuosavybės teise.
Kasacinės instancijos teismas konstatavo, kad daikto perdavimas pirkėjui valdyti bei kainos ar jos dalies sumokėjimas – tai šalių veiksmai, paprastai laikomi privalomaisiais pirkimo–pardavimo sutarties elementais (CK 6.305 straipsnis), kuriuos atlikus dažniausiai konstatuotina, kad šalys yra įvykdžiusios tokią sutartį. Pagal šį išaiškinimą nagrinėjamoje byloje buto perdavimas ir kainos už jį sumokėjimas turi būti kvalifikuojamas kaip pirkimo - pardavimo sutarties sudarymas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-611/2012), buvo keliami CK 1.93 straipsnio 4 dalies ir 6.309 straipsnio aiškinimo ir taikymo klausimai, susiję su sutartinių pirkimo–pardavimo santykių kvalifikavimu. Kasacinis teismas šioje byloje pabrėžė, kad CK 1.93 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Šiuo atveju sandorio po to notarine tvarka įforminti nebereikia. CK 6.309 straipsnyje nustatyta, kad įsipareigojimas parduoti daiktą kartu perduodant jį būsimajam pirkėjui valdyti yra to daikto pirkimas–pardavimas, o pinigų sumos sumokėjimas parduoti daiktą įsipareigojusiam asmeniui pripažįstamas dalies kainos sumokėjimu (avansu), jeigu šalys nėra susitarusios kitaip. Kai pirkti ar parduoti daiktą įpareigojęs asmuo atsisako įforminti sutartį įstatymų nustatyta forma, kita šalis turi teisę teismo tvarka reikalauti patvirtinti sutarties sudarymą. Pabrėžtina, kad tiek bendroji CK 1.93 straipsnio 4 dalyje nustatyta, tiek ir specialioji – pirkimui–pardavimui taikoma – CK 6.309 straipsnyje įtvirtinta teisės norma reglamentuoja pagrindinės sutarties šalių santykius. Daikto perdavimas pirkėjui valdyti bei kainos ar jos dalies sumokėjimas yra šalių veiksmai, kurie yra jau pirkimo–pardavimo sutarties elementai (CK 6.305 straipsnis). Nustačius, kad šalys atlieka pirkimo–pardavimo sutarčiai būdingus veiksmus, konstatuotina, kad jos būtent ją ir vykdo. Nagrinėjamu atveju visos faktinės aplinkybės patvirtina, kad realiai buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sandoris yra įvykęs, tačiau nėra įformintas notarine tvarka dėl to, kad sandorio šalis 1995-07-19 nutraukė veiklą ir 1998 m. buvo likviduota.
Teismo ištirti įrodymai ir byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ieškovės reikalavimas pripažinti jos nuosavybės teisę į butą atsiradusią sandorio pagrindu yra pagrįstas įrodymais, surinktais ir ištirtais teismo posėdžio metu.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263 – 270 str. str.,
Nusprendžia:
Ieškovės L. Š. ieškinį tenkinti.
Pripažinti L. Š. nuosavybės teisę į butą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) atsiradusią 1994 m. tarp Valstybinės leidybinės įmonės „Šalčia“ ir L. Š. sudarytos sutarties pagrindu.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmus.