Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Valentinas Janonis Baudžiamoji byla Nr. 1A-15-113/2013

2013 m. kovo 14 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Valentino Janonio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo P. C. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nuosprendžio, kuriuo M. R. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 str. 1 d., kadangi nepadaryta veika, turinti šios nusikalstamos veikos požymių.

Pirmosios instancijos teismas P. C. civilinį ieškinį dėl 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo paliko nenagrinėtą. P. C. prašymą priteisti 4 500 Lt bylinėjimosi išlaidas nepripažino proceso išlaidomis ir šiuo pagrindu prašymo netenkino.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. R. buvo kaltinamas apšmeižęs P. C., t. y. internetiniame portale (duomenys neskelbtini), prie straipsnio „(duomenys neskelbtini)“, pasivadinęs komentatoriumi „(duomenys neskelbtini)“, 2012-01-17 9.07 val. įrašė šio pobūdžio žinutę-komentarą: „Ponas P. C. Klaipėdos žuvininkystės veiklos grupėje jau išplovėte 35000 Lt ir dar tikriausiai nepasidalinę postų žadate iš Klaipėdos atimti 7 000 000 Lt ES paramos. Gal jau būtų laikas panaikinti draugų ir švogerių ar pavaldžių asmenų sukurtas UAB, asociacijas, konfederacijas“ ir šiomis aplinkybėmis nukentėjusysis P. C. nurodo M. R. paskleidus melagingą informaciją neapibrėžtam visuomenės ratui (šmeižimas), dėl to buvo sumenkintas jo autoritetas prieš bendradarbius, kaimynus, organizacijos narius, todėl tokiais veiksmais M. R. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 str. 1 d.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą išteisinamąjį nuosprendį kaltinamajam M. R..

Teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis M. R. nurodė, kad komentaro tekstą parašė jis, tačiau neva tiesiogiai nekaltino jo „išplovus“ pinigus, o tame tekste jis tik nurodė, kad Klaipėdos žuvininkystės vietos veiklos grupėje išplauti pinigai. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad Klaipėdos žuvininkystės vietos veikslo grupėje yra „išplauti“ kokie nors pinigai. Iš tikrųjų kaltinamasis paskleidė melagingą informaciją, jog neva jis (nukentėjusysis) pasisavino pinigus ar ketina ateityje dar pasisavinti, nes komentare nurodyta konkreti jo pavardė. Parašytą kaltinamojo nurodytą tekstą jis suprato tiesiogiai taikomą jam.

Apeliantas pažymi, kad teismui pateikė pažymą, kad nėra teistas, nėra pradėtų tyrimų jo atžvilgiu. Teisiamojo posėdžio metu liudytojas A. B. parodė, kad ir anksčiau su kaltinamuoju asmeniu yra tekę bylinėtis privataus kaltinimo byloje dėl asmens šmeižimo, kuri buvo baigta taikos sutartimi.

Toliau apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismui pateiktame Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos kontrolės departamento Klaipėdos skyriaus pranešime apie mokėjimo prašymo patikros vietoje metu nustatytus neatitikimus 2010-02-26 jokių iššvaistymo faktų nenustatyta. Nesuprantama, kodėl teismas kaltinamojo M. R. 2012-01-17 9.07 val. internetiniame portale (duomenys neskelbtini) prie straipsnio „(duomenys neskelbtini)“, pasivadinusio „(duomenys neskelbtini)“, komentaruose pateiktą informaciją įvertino kaip nuomonę, nors pats kaltinamasis tokių vertinimų teismui nepateikė.

Išnagrinėjus baudžiamąją bylą matyti, kad kaltinamasis M. R. apšmeižė jį, neva jis padarė sunkų nusikaltimą. Pažymėtina, kad M. R. tyčia šmeižė jį neapibrėžtam internetinės aplinkos ratui. Nors teismo prašė nuteisti M. R. už teiginius: „Ponas P. C. Klaipėdos žuvininkystės veiklos grupėje jau išplovėte 35000 Lt ir dar tikriausiai nepasidalinę postų žadate iš Klaipėdos atimti 7 000 000 Lt ES paramos“, tačiau teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Reikšminga aplinkybė yra ta, kad M. R. įrašyta žinutė, jog jis „išplovė“ 35 000 Lt, yra paskleista tikrovės neatitinkanti informacija kitiems asmenims.

Apeliantas taip pat akcentuoja, kad paskelbus tikrovės neatitinkančią ir melagingą informaciją, jis dėl kaltinamojo nusikalstamų veiksmų patyrė dvasinį sukrėtimą, dėl paskleistos melagingos žinios susilaukė ypač didelės aplinkinių reakcijos, komentarai ir klausimai dėl nepadaryto nusikaltimo jį labai pažemino. Pažymėtina, kad teismui jo atstovas teikė prašymą, jog teismui būtų pateikta kaltinamojo asmens turtinę padėtį pagrindžiantys dokumentai, tačiau teismas šį prašymą dėl jam nežinomų motyvų atsisakė tenkinti, todėl spręsdamas bylą negalėjo atsižvelgti į kaltinamojo asmens turtinę padėtį. Apeliantas mano, kad teismas jau turėjo vidinį nusistatymą dėl jo.

Teismo posėdyje išteisintasis M. R. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 4 d. ir 329 str. 2 p.).

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas turi pagrįsti įrodymais, kurie vertinami remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija turi pagrindo abejoti, kad pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą apie tai, jog kaltinamojo M. R. 2012-01-17 9.07 val. internetiniame portale (duomenys neskelbtini), prie straipsnio „(duomenys neskelbtini)“, pasivadinusio „(duomenys neskelbtini)“, komentaruose pateikta informacija vertinama kaip nuomonė. Pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 str. 5 d. reikalavimus teismas padarė išvadas, kurios neatitinka bylos aplinkybių, priimtas išteisinamasis nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas.

BK 154 str. 1 d. numatyta, kad tas, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.

Šmeižimo objektas yra kito žmogaus garbė ir orumas. Nusikaltimo sudėties objektyviosios pusės požymis yra tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų, paskleidimas. Tikrovės neatitinkanti, galinti paniekinti ar pažeminti asmenį informacija – tai tikrovės neatitinkančios, žeminančios asmens garbę ir orumą žinios. Žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis – reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Žiniai taikomas tiesos kriterijus netaikomas nuomonei, tačiau ji taip pat turi remtis tikrais faktais, jos autorius turi užtikrinti, kad nuomonė būtų reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai neiškreipiant faktų ir duomenų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007 m. birželio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-408/2007).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad privataus kaltinimo skunde nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą neabejotinai teigti, jog M. R. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 154 str. 1 d. Kadangi tokie faktai (konstatuojamojo pobūdžio informacija), kurie nurodomi prie straipsnio „(duomenys neskelbtini)“ 2012-01-17 9.07 val. įrašytoje žinutėje – komentare leidžia susidaryti vienareikšmiškai neigiamą nuomonę apie P. C. kaip asmenį, t. y. apie jo tariamus nusikalstamus veiksmus siekiant pasipelnyti iš Europos Sąjungos finansinės paramos.

Konstatuotina, kad byloje esančiais duomenimis yra neginčijamai nustatyta, kad M. R. paskleidė apie P. C. tikrovės neatitinkančią informaciją, t. y. jog P. C. padarė nusikalstamą veiką ir galbūt ateityje toliau darys tą patį.

Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais apie tai, kad M. R. parašydamas teiginius, jog jis, P. C., „išplovė“ 35 000 Lt, šią informaciją pateikė kaip faktą, t. y. toks M. R. teiginys yra konstatuojamojo pobūdžio.

Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme M. R. paaiškino, kad jis tokią nuomonę komentare parašė todėl, jog 2011-12-21 svečio teisėmis dalyvavo Žuvininkystės vietos veiklos grupės susirinkime ir jame buvo kalbėta, jog dingę 35 000 Lt, o tam ištirti buvo sudaryta komisija (b. l. 116). Tačiau teisėjų kolegija tokį M. R. aiškinimą vertina kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tokia išteisintojo versija, kad jo žinutėje-komentare yra parašyta nuomonė, yra nepagrįsta.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 str. suteikia žmogui teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, tačiau šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata laisvę reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją leidžia riboti įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 str. laiduoja žmogaus teisę į saviraiškos laisvę, tačiau ir šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad naudojimasis tam tikrų formalumų, sąlygų, apribojimų ar sankcijų, kurias numato įstatymas ir kurios demokratinėje visuomenėje yra būtinos valstybės saugumo, teritorinio vientisumo ar visuomenės saugos interesams, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę, taip pat kitų asmenų garbę ar teises, užkirsti kelią įslaptintos informacijos atskleidimui arba užtikrinti teisminės valdžios autoritetą ir bešališkumą. Taigi asmens saviraiškos laisvė ir teisė skleisti informaciją nėra absoliuti ir gali būti ribojama įstatymu, BK 154 str. ir 155 str. kaip tik ir numato baudžiamąją atsakomybę už nusikalstamas veikas asmens garbei ir orumui.

Taigi baudžiamoji atsakomybė už šmeižimą kyla asmeniui, perdavusiam BK 154 str. nurodyto pobūdžio žinias. Tuo tarpu pagal Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 69 p. žinia yra faktas ar tikri (teisingi) duomenys, o nuomonė yra požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ir įvykių vertinimui, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Ji gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai yra subjektyvi, todėl nuomonei netaikomi tiesos ir tikslingumo kriterijai, tačiau ir ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų (Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 33 p.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką saviraiškos teisės apribojimas, nuteisiant asmenį už nusikalstamas veikas kito asmens garbei ir orumui, turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje; atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį baudžiamoji atsakomybė turi būti proporcinga priemonė, siekiant apsaugoti nukentėjusiojo teises ir reputaciją (EŽTT sprendimas A. A. prieš Portugaliją).

Teismų praktikoje pažymima, kad nuomonė turi vertinamąjį, atspindinamąjį pobūdį, o nauja informacija – konstatuojamąjį, nes ja teigiama iki tol neišsakyti faktinio pobūdžio duomenys pateikiami kaip objektyviai egzistuojantys. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taipogi akcentuojamas aiškus faktinių pranešimų bei vertinimų atribojimas ir aiškinama, kad faktus galima patikrinti, o vertinimų įrodyti neįmanoma, tačiau netgi vertinamasis samprotavimas privalo turėti pakankamą faktinį pagrindą, nes vertinamieji samprotavimai, neturintys faktinio pagrindo, gali būti traktuojami kaip peržengiantys ribas.

Analizuojant prie straipsnio „(duomenys neskelbtini)“ M. R. įrašytą žinutę-komentarą matyti, kad šiame komentare esanti informacija (teiginiai) gali būti patikrinti įstatymo nustatyta tvarka gautais duomenimis, t. y. įrodinėjimo priemonėmis, todėl anksčiau paminėti teiginiai pripažįstami viešai paskelbtomis žiniomis, kuriomis konstatuojama apie nukentėjusiojo P. C. padarytą nusikaltimą nuosavybei bei prognozuojama, jog ateityje jie toliau bus daromi. Akivaizdu, kad šiais teiginiais nukentėjusiajam buvo priskirti teisei prieštaraujantys veiksmai, formuojamas neigiamas požiūris apie jį.

Kaip minėta, nuomonė yra požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ir įvykių vertinimas. Todėl šiuo atveju teigti, kad teiginiai: „Ponas P. C. Klaipėdos žuvininkystės veiklos grupėje jau išplovėte 35000 Lt ir dar tikriausiai nepasidalinę postų žadate iš Klaipėdos atimti 7 000 000 Lt ES paramos“ yra M. R. nuomonė, nėra jokio pagrindo. Šia žinute-komentaru išteisintasis konstatuoja, jog nukentėjusysis Klaipėdos žuvininkystės veiklos grupėje jau išplovė 35000 Lt ir dar tikriausiai nepasidaliję postų žada iš Klaipėdos atimti 7 000 000 Lt.

Taigi, be jokių abejonių, minėtoje žinutėje-komentare apie nukentėjusįjį viešai paskleistos anksčiau išdėstytos žinios, kad P. C. Klaipėdos žuvininkystės veiklos grupėje jau išplovė 35000 Lt ir dar tikriausiai nepasidaliję postų žada iš Klaipėdos atimti 7 000 000 Lt ES paramos, sukelia neigiamą nuomonę apie P. C., jį žemina, menkina, pakerta kitų žmonių pasitikėjimą juo, diskredituoja, todėl daroma išvada, kad M. R. tyčia skleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, gerai suvokdama, kad tokios žinios pažemins P. C. kaip pilietį.

Dėl išvardytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad M. R. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 154 str. 1 d.

Vienas iš apeliacinio skundo reikalavimų yra įpareigoti M. R. dienraštyje „(duomenys neskelbtini)“ viešai paneigti tikrovės neatitinkančią informaciją.

Tačiau asmuo, kuris mano, kad paskleisti duomenys žemina jo garbę ir orumą, gali prašyti teismo įpareigoti šiuos duomenis paskleidusį asmenį paneigti juos tokiu būdu, kokiu jie buvo paskleisti, pavyzdžiui, per žiniasklaidos priemones. Taip pat turi būtį įvertinta žinių paskleidimo būdas, forma, turinys, apimtis, žinių skleidimo sistemingumas, paskeidimo tikslai, o taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

Nagrinėjamu atveju M. R. 2012-01-17 internetiniame portale (duomenys neskelbtini) po straipsniu „(duomenys neskelbtini)“, pasivadinęs komentatoriumi „(duomenys neskelbtini)“, įrašė aptariamą žinutę-komentarą. Taigi ši žinutė-komentaras buvo įrašyta po minėtu straipsniu esančiuose straipsnio komentaruose. Pažymėtina, kad straipsnis internetiniame portale buvo publikuotas 2012-01-17, t. y. jau daugiau kaip prieš metus. Be to, nuosprendyje aptariama žinutė-komentaras, įvertinus šių žinių paskleidimo būdą, formą, turinį, apimtį, žinių skleidimo sistemingumą, nelaikytina objektu, su kuriuo susipažino didelis žmonių ratas, t. y. žymi visuomenės dalis, kadangi, kaip žinoma, žinutė-komentaras randama(s) ne iš karto perskaičius straipsnį, bet tikslingai ieškant komentarų po šiuo ar kitu atitinkamu straipsniu. Šiuo atveju reikšminga taip pat yra tai, kad tikrovės neatitinkanti šmeižiančio pobūdžio informacija buvo paskleista tiesiogiai ne per plačiai prieinamas priemones, pvz., televizijos laidą, konkretų straipsnį spaudoje, per radiją ir pan. Todėl įpareigoti M. R. paneigti savo žinutę-komentarą tokiu būdu, kokiu jis buvo paskleistas, t. y. po tuo pačiu straipsniu „(duomenys neskelbtini)“ parašant naują žinutę-komentarą, būtų netikslinga. Be to, kolegijos vertinimu, tai neatitiktų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijų. Todėl šis apeliacinio skundo reikalavimas atmestinas.

Apeliantas taip pat prašo priteisti 10 000 Lt dydžio neturtinę žalą iš M. R.. Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai yra numatyti CK 6.250 str. 2 d. Teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, kurie reikalauja, kad konkrečioje situacijoje būtų užtikrinta protinga priešingų interesų – nukentėjusiojo ir kaltininko – pusiausvyra.

Teisėjų kolegija dėl anksčiau išvardytų motyvų, t. y. atsižvelgdama į žinių paskleidimo būdą (internetiniame puslapyje po konkrečiu straipsniu), formą (žinutė-komentaras), turinį, apimtį (trumpas komentaras), žinių skleidimo sistemingumą (vienkartinio pobūdžio), paskleidimo tikslus, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju reikalavimas priteisti neturtinę žalą yra nepagrįstas. Kaip minėta, dėl žinutės-komentaro paskelbimo pobūdžio, jo buvimo vietos, konstatuotina, kad ši žinutė-komentaras galėjo tapti žinoma tik gana siauram žmonių ratui. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad pati straipsnio tema: „(duomenys neskelbtini)“ yra pakankamai specifinė, todėl nelaikytina itin aktualia plačiajai (masinei) visuomenės daliai. Įvertinus visa tai, konstatuotina, kad priteisus iš M. R. neturtinės žalos atliginimą nukentėjusiajam, nebūtų užtikrinta protinga priešingų interesų – nukentėjusiojo ir kaltininko – pusiausvyra, kadangi, šiuo atveju, tikrovės neatitinkanti šmeižiančio pobūdžio informacija buvo paskleista pakankamai nežymiu būdu – įrašant po straipsniu žinutę-komentarą, todėl nukentėjusiajam priteisus iš kaltinamojo neturtinės žalos atlyginimą, jo interesai būtų iškelti labiau nei kaltininko. Todėl šis apeliacinio skundo reikalavimas taip pat atmestinas.

Pagal BPK 106 str. 2 d. įtvirtintą nuostatą, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo nukentėjusiojo turėtas išlaidas advokato paslaugoms. Byloje esantis 2012-10-17 Pinigų priėmimo kvitas bei 2012-10-15 sąskaita už teisines paslaugas Nr. 28-18 patvirtina, kad P. C. už privataus kaltinimo skundo rengimą bei atstovavimą teisme advokato padėjėjui sumokėjo 4 500 Lt (b. l. 107–108). Todėl nukentėjusiojo prašymas priteisti iš M. R. jo turėtas išlaidas – už atstovo suteiktas teisines paslaugas – 4 500 Lt tenkintinas (BPK 106 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija, skirdama M. R. bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (padarytas vienas nesunkus nusikaltimas), kaltės formą (tyčia), nusikalstamos veikos stadiją (baigtas nusikaltimas). M. R. turi aukštąjį išsilavinimą, vedęs, dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, yra neteistas. Taip pat atsižvelgtina į nusikalstamos veikos (šmeižimo) formą, turinį, apimtį, žinių skleidimo sistemingumo nebuvimą, darytina išvada, kad bausmės tikslai šiuo atveju bus pasiekti M. R. paskyrus švelniausią BK 154 str. 1 d. numatytą bausmės rūšį – piniginę baudą, jos dydį nustatant artimą straipsnio sankcijos minimumui.

Esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms nukentėjusiojo P. C. apeliacinis skundas tenkintinas, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nuosprendis naikintinas, nes pirmosios instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog reikia priimti apkaltinamąjį nuosprendį (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 4 d., 329 str. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

nukentėjusiojo P. C. apeliacinį skundą tenkinti.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nuosprendį panaikinti.

M. R. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 str. 1 d. ir paskirti jam 20 MGL (2 600 Lt) dydžio piniginę baudą.

Priteisti iš M. R. P. C. 4 500 Lt turėtas išlaidas teisinėms paslaugoms apmokėti.